2023-03-08 Nr. AB-5387-3-62-3-00566-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-339-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00566-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizacijos – Laisvės atėmimo vietų ligoninė), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir atsakovas) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL, Ligoninė, atsakovo atstovas) socialinės globos ir priežiūros sektoriuje gyvenamojoje patalpoje Nr. 106, nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2021 m. liepos 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), nebuvo užtikrintas tinkamas plotas vienam asmeniui. Dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą.

3. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu atliko bausmę, Socialinės globos ir priežiūros skyriuje, kuriame nuteistieji laikomi pataisos įstaigos sąlygomis, bendrabučių tipo patalpose ir atsižvelgiant į tai, iki įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), buvo taikomi minėtoms patalpoms keliami reikalavimai. Įsakyme nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 7 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (išskyrus socialinės globos ir priežiūros sektoriaus patalpas – 5 kv. m.) (Įsakymo 2.4. p.). Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje Nr. 106 vienam asmeniui teko 5,075 kv. m, todėl LAVL nepažeidė teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių. LAVL vertino, jog niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti žalos suma.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį LAVL netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis ginčo laikotarpiu.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m., Įsakymo 2.4 punktu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 7 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (išskyrus socialinės globos ir priežiūros sektoriaus patalpas – 5 kv. m), atsižvelgė į tai, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose.

8. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą, todėl sprendė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, visas jos plotas dalijamas iš gyvenamojoje patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi byloje nėra pateikta objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, todėl teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas (Nr. 106), gyvenamąjį plotą (10,15 kv. m.) padalinęs iš miegamųjų vietų skaičiaus (2 vietos). Teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu, nes pareiškėjui teko 5,075 kv. m.

9. Nors pareiškėjas kvestionavo gyvenamosios patalpos plotą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti ir vadovavosi atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais rašytiniais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo gyvenamosios patalpos ploto, nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei. Kadangi pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas nusprendė, kad valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

11. Likusius proceso dalyvių argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų neanalizavo.

III. 12. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nesutinka su byloje vertintu gyvenamosios patalpos plotu ir teigia, kad jis pats su metru išmatavo gyvenamosios patalpos plotį ir ilgį bei nustatė, kad gyvenamoji patalpa Nr. 106 yra 9,8 kv. m ploto, todėl pareiškėjui teko 4,9 kv. m, nes palatoje jie gyveno dviese. Pareiškėjas akcentuoja, jog teismas be papildomų įrodymų pripažino atsakovo atstovo pateiktus duomenis, o iš pareiškėjo reikalauja papildomų įrodymų. Pareiškėjas vadovaujasi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5924-423/2019 įrodymų vertinimo aspektu ir teigia, jog atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodė savo paties išmatuotą gyvenamosios patalpos plotą bei joje esančių baldų išmatavimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10060-790/2015, 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7747-968/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014 baldų užimamo ploto įtakos pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto aspektu.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalį neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

15. Pareiškėjas vadovaujasi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-2089-428/2020 ir teigia, jog šioje byloje teismas vertino, kad pagal savo pobūdį socialinės globos sektoriaus patalpos artimesnės LAVL patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio ploto norma turėtų būti 5,1 kv. m. Pareiškėjas aptaria atsakovo atstovo paskirtį, vadovaujasi Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, (toliau – ir HN 47:2011) 18 punktu ir nurodo, kad palatos plotas turi būti 7 kv. m.

16. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir LAVL argumentus, pateiktus įrodymus, o sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl jis ura objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su teismo sprendimu, ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą, nors nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Atsakovo atstovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146–147 straipsniais ir nurodo, kad nėra pagrindo teismo sprendimo panaikinti remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2021 m. liepos 29 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (neteisėtų LAVL ar jos darbuotojų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų), pareiškėjo skundą atmetė.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

23. Ginčo atveju taikytinos Taisyklių ir Įsakymo nuostatos. Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 111.4 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Įsakymo (redakcija nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. rugsėjo 31 d.) 2.4 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 7 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (išskyrus socialinės globos ir priežiūros sektoriaus patalpas – 5 kv. m).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad LAVL dvejopa paskirtis, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo, lemia, kad Ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus (žr., pvz., 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-71-438/2020). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos HN 47:2011 18 punktu, nes ginčo santykiams jis netaikytinas (HN 47:2011 4 p.).

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2021 m. liepos 29 d. atliko laisvės atėmimo bausmę LAVL (b. l. 13) pastate 3D2p Socialinės globos sektoriuje gyvenamojoje patalpoje Nr. 106, kurios plotas 10,15 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, jog patalpos Nr. 106 plotas yra 10,15 kv. m, nes byloje yra ne tik pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimai, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet ir LAVL Turto valdymo skyriaus 2022 m. kovo 22 d. pažyma Nr. US-23 „Apie gyvenamosios patalpos plotą ir vietų skaičių“ (b. l. 14). Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos, nustatydamas bylai reikšmingus faktus (patalpos plotą), įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo prieiti išvadą, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

26. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pagal bylai aktualų teisinį reglamentavimą (Taisyklių 111.4 p.) ir byloje esančius duomenis pareiškėjui turėjusi tekti minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2020 m. sausio 21 d., kuomet jam teko 5,075 kv. m, t. y. pareiškėjui 223 dienas trūko 0,025 kv. m.

27. Taikydamas nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Įsakymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas LAVL buvo užtikrinta nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. liepos 29 d.

28. Kadangi nacionaliniai teisės aktai nereglamentavo vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo patalpų ploto LAVL nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. vasario 5 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bylose suformuotas aiškinimas, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas) nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo laikotarpiu.

29. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.).

31. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-624/2019).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgia į tai, kad nustatytas itin nedidelis ploto trūkumas, todėl pareiškėjo prašomos priteisti 20 000 Eur sumos priteisti nėra teisinio pagrindo, tokia suma neatitinka teismų praktikoje suformuluotų patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamųjų kriterijų, teisingumo, protingumo principų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

33. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas tęsėsi pakankamai ilgą laiką (223 dienas), yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Be to, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas paaiškino, kad jis palatoje (duomenys neskelbtini), palatoje kartu su juo buvęs asmuo naudojosi neįgaliojo vežimėliu. Šie pareiškėjo paaiškinimai niekaip atsakovo atstovo nepaneigti, todėl į juos teisėjų kolegija atsižvelgia, spręsdama dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui trūko 0,025 kv. m (nedidelis ploto trūkumas), tačiau jis tęsėsi pakankamai ilgą laiką, t. y. 223 dienas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pripažinimo nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1 000 Eur suma, o taip pat priteisiamos 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. kovo 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

34. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. kovo 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizacijos – Laisvės atėmimo vietų ligoninė) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis