2020-05-13 Nr. AB-9701-3-62-3-01587-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-792-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01587-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), 45 000 Eur turtinės žalos ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad žala jai atsirado dėl neteisėtų valstybės valdžios pareigūnų veiksmų – NŽT Kauno rajono skyriaus vadovo V. D. ir kitų skyriaus darbuotojų nepagrįsto melo, jog S. M., pareiškėjos močiutė, nesumokėjo pinigų už privatizuojamą 0,225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone (toliau – ir Sklypas), ir netapo žemės savininke. NŽT Kauno rajono skyriaus vadovas V. D. tą patį melavo ir Kauno rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011. Toje pačioje civilinėje byloje posėdyje dalyvavusi NŽT atstovė taip pat melavo teismui, kad pristačius kvitus, pareiškėjai bus išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentai. Dėl to pareiškėja negalėjo paveldėti šio Sklypo. Pareiškėjai nebuvo išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentai.

3. Pareiškėja nurodė, jog S. M. pinigus už žemę sumokėjo ir žemę nupirko, tačiau dėl valstybės pareigūnų kaltės nebuvo tinkamai sutvarkyti žemės pirkimo dokumentai. NŽT pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tyčia pažeidė įstatymo reikalavimus, vykdydami Sklypo privatizavimą, bei 1992 metais nepriėmė potvarkio ir nesudarė sutarties projekto, todėl žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta. Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 konstatavo, kad valstybės pareigūnai neturėjo valios S. M. perleisti Sklypą, tačiau, pareiškėjos teigimu, valstybės pareigūnai turėjo valią pareikalauti sumokėti 3 119 rublių už perkamą žemę, 300 rublių už Sklypo dokumentų sutvarkymą ir dar 300 rublių už žemės privatizavimą, taip apgaudami S. M. Valstybės pareigūnai tinkamai nesutvarkė privatizavimo dokumentų ir iki šiol neteisėtai reikalauja tą pačią žemę pirkti antrą kartą ir už ją sumokėti du kartus. Pareiškėją apgavo NŽT pareigūnai nurodydami, jog S. M. sumokėti 3 119 rublių už perkamą žemę bus įskaityti į žemės kainą, jeigu ji pateiks paveldėjimo liudijimą, jog šiuos pinigus paveldėjo.

4. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų pareiškėjai atsirado turtinė ir neturtinė žala, nes ji negalėjo paveldėti Sklypo. Pareiškėja teigė, jog nurodytą turtinę žalą – 45 000 Eur sudaro Sklypo kaina. Kauno rajone esančios žemės kainos visiems žinomos, nes viešai skelbiamos. Pareiškėja taip pat prašė priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes nuo 2009 metų negali pasiekti teisingumo, dėl to patyrė negatyvius išgyvenimus, nusivylimą, sutriko jos sveikata.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. NŽT pažymėjo, kad valstybės pareigūnų veiksmai valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procese S. M. jau buvo vertinami teismuose, todėl šioje byloje, NŽT nuomone, tos pačios aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-333/2013, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2575-502/2015) nustatytą jų vertinimą, nes taip būtų pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. ir 2015 m. balandžio 20 d. sprendimais nenustatė atsakovo melo, neteisėtų veiksmų sprendžiant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo klausimą, todėl įsiteisėję teismų sprendimai turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią ir nustatyti faktai iš naujo šioje nagrinėjamoje byloje neturėtų būti įrodinėjami.

7. NŽT nuomone, nors pareiškėjos prašoma priteisti neturtinės žalos suma nagrinėjamoje byloje skiriasi nuo skundo administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015, pareiškėja nagrinėjamoje byloje ginčą kelia dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir minėtoje byloje. Tiek administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2018, tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja savo skundą grindžia tuo, jog neva dėl valstybės pareigūnų melo ir vengimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjai padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurią vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi turėtų atlyginti valstybė. NŽT akcentavo, kad pareiškėja praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Apie savo tariamą teisės pažeidimą pareiškėja vėliausiai sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. kovo 4 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A146-333/2013, įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012, kurioje teismas atmetė pareiškėjos prašymą įpareigoti NŽT įstatymo nustatyta tvarka per tris mėnesius sutvarkyti ir pareiškėjai išduoti Sklypo nuosavybės dokumentus.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjos R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildino iš neteisėtų valdžios institucijos (NŽT) pareigūnų veiksmų valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procese. Iš esmės žala, pareiškėjos teigimu, jai atsirado dėl Sklypo, kurio pareiškėja negali paveldėti dėl, jos teigimu, NŽT pareigūnų neteisėtų veiksmų.

10. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarė išdavė liudijimą, patvirtinantį, kad pareiškėja yra S. M. testamentinė įpėdinė, priėmusi jos palikimą. S. M. 1992 m. kovo 31 d. buvo pateikusi prašymą įsigyti žemę privačiai namų valdai – 0,225 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Kauno rajono Užliedžių aplinkės taryba 1992 m. birželio 22 d. 1-jo šaukimo Tarybos 26-osios sesijos sprendimu „Dėl antrinio žemės naudojimo teisės akto tvirtinimo“ patvirtino antrinį žemės naudojimo teisės aktą, kuriuo S. M. buvo leista naudotis Sklypu prie nuosavo gyvenamojo namo. Žemėtvarkos tarnyba buvo apskaičiavusi Sklypo pirkimo kainą – 3 119 rublių bei S. M. nurodė sumokėti 300 rublių valstybinį mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą. Sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektas buvo parengtas 1992 m. liepos 8 d., tačiau nebuvo notariškai patvirtinta Sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

11. Pareiškėja 2012 m. gegužės 7 d. kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių su prašymu išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentus, tačiau NŽT Kauno rajono skyrius 2012 m. kovo 9 d. raštu Nr. 7SD-790 atsisakė patenkinti pareiškėjos atstovės prašymą, kadangi nebuvo pateikti visi dokumentai, numatyti Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės). Atsakymas buvo apskųstas NŽT direktoriui. NŽT direktoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1T-(8.5)-36 pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr. 7SD-790, kuriuo buvo atsisakyta išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentus, ir įpareigoti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių išduoti dokumentus. Be to, pareiškėja prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi byloje Nr. A146-333/2013 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 nenustatė atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų, susijusių su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo dokumentų rengimu, nes nebuvo mokėjimą patvirtinančio banko kvito, kad už Sklypą buvo sumokėta Sklypo įkainojimo akte nurodyta suma, taip pat nebuvo duomenų, jog minėto Sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notariškai.

12. Pareiškėja 2014 m. vasario 10 d. dar kartą kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, neturtinę žalą – 100 000 Lt ir pripažinti teisę į turtinės žalos atlyginimą. Administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 pareiškėja skundą grindė iš esmės tuo, kad NŽT pareigūnai melavo, jog S. M. žemės nenupirko ir nesumokėjo pinigų, taip pat melavo teismui, jog pareiškėjai pristačius banko kvitus išduos nuosavybės dokumentus, nors tokių dokumentų neišdavė, reikalaudami žemę pirkti iš naujo bei sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėja minėtoje administracinėje byloje nurodė, kad dėl to jai padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, kurią turėtų atlyginti valstybė. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015, kuriuo administracinę bylą dėl reikalavimo, kuriuo buvo prašoma pripažinti pareiškėjai teisę į turtinės žalos atlyginimą, nutraukė, pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 100 000 Lt neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2575-502/2015 atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamojoje administracinėje byloje pareiškėja iš esmės kelia tuos pačius klausimus, ne kartą nagrinėtus minėtose administracinėse bylose, susijusius su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procedūros teisėtumu. Teismo nuomone, valstybės pareigūnų veiksmai jau buvo įvertinti pirmiau minėtose administracinėse bylose, nagrinėjant pareiškėjos skundus dėl tų pačių pareigūnų neteisėtų veiksmų ir labai panašiomis aplinkybėmis pareiškėjai kilusios turtinės ir neturtinės žalos.

14. Kaip matyti iš prijungtos administracinės bylos Nr. I-1102-406/2012 duomenų, pareiškėja, negavusi iš NŽT S. M. žemės nuosavybės dokumentų, 2013 metais kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą dėl S. M. žemės nuosavybės dokumentų neišdavimo, prašydama teismo, be kitų skunde nurodytų reikalavimų, panaikinti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr. SD-790 „Dėl S. M. žemės nuosavybės dokumentų“, įpareigoti NŽT sutvarkyti S. M. žemės nuosavybės dokumentus, priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja skundą grindė aplinkybėmis, jog Kauno rajono žemėtvarkos skyrius neišduoda jai S. M. žemės nuosavybės dokumentų, nurodydamas, kad S. M. žemės neprivatizavo, už žemės pirkimą pinigų nesumokėjo, žemės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, todėl žemė yra valstybės ir pareiškėja žemę turi pirkti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, sumokėdama už žemę 44 000 Lt. Pareiškėja nurodė, kad valstybės pareigūnai nuo 2009 metų trukdo pareiškėjai paveldėti S. M. turtą, dėl to ji patyrė 10 000 Lt turtinę ir 100 000 Lt neturtinę žalą.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs šį pareiškėjos skundą 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime pareiškėjos argumentus pripažino nepagrįstais ir konstatavo, jog nenustatė neteisėtų pareigūnų veiksmų, atsisakant išduoti pareiškėjai Sklypo nuosavybės dokumentus. Teismas, be to, nustatė, jog S. M. pradėtos žemės pirkimo procedūros teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo užbaigtos, pareiškėjos ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, Sklypo privatizavimo dokumentai turi būti rengiami iš naujo pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.

Teismas nenustatė NŽT pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. A146-333/2013, kuria Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, pažymėjo, kad 1992 metais sumokėtų atitinkamų pinigų sumų faktas nebuvo pakankamas, kad su S. M. būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

15. Teismas atkreipė dėmesį, jog Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 taip pat buvo įvertintos tapačios faktinės aplinkybės ir panašūs teisiniai santykiai, kaip nagrinėjamoje administracinėje byloje, susiję su pareigūnų melu, tvirtinant, jog S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą Sklypą ir netapo žemės savininke, NŽT atstovės melagingu tvirtinimu, jog bus išduoti S. M. žemės sklypo privatizavimo dokumentai pareiškėjai pristačius banko kvitus, patvirtinančius, jog už privatizuojamą žemę buvo sumokėta, ir dėl to jai kilusios turtinės ir neturtinės žalos. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 nenustatė, jos NŽT pareigūnai netinkamai tvarkė S. M. Sklypo privatizavimo dokumentus, tačiau teismas pripažino, kad NŽT Kauno rajono skyriaus atstovas, teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodydamas, jog pareiškėjai pateikus kvitus NŽT, patvirtinančius įmokos už išperkamą žemę sumokėjimą, S. M. žemės nuosavybės dokumentai bus išduoti, elgėsi neatsakingai. Teismas, įvertinęs pareigūnų neteisėtus veiksmus, konstatavo, kad neįrodytas priežastinis ryšys su žalos faktu, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nenustatė, jog dėl NŽT pareigūnų elgesio pareiškėja galėjo susirgti, pablogėjo jos sveikata.

16. Kitoje Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1627-428/2016 įsiteisėjusiu 2016 m. sausio 11 d. sprendimu buvo išspręstas ginčas dėl NŽT pareigūnų reikalavimo dar kartą sumokėti už pareiškėjai parduodamo Sklypo projektavimo darbus teisėtumo ir dėl to kilusios turtinės žalos atlyginimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendime konstatavo, jog valstybės pareigūnų veiksmai valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procese, reikalaujant sumokėti už žemės projektavimo darbus, projektuojant pareiškėjai parduodamą Sklypą, buvo teisėti, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nepagrįstas. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo teisėtumo, kurį paliko nepakeistą, pažymėjo, jog piniginių lėšų, sumokėtų S. M. už ginčo Sklypo plano parengimą bei Sklypo pirkimą, įskaitymo tvarką perkant žemės sklypą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.6 punktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje pažymėjo, jog pareiškėja, siekdama, kad S. M. lėšos būtų įskaitytos perkant Sklypą, privalo vadovautis šiomis nuostatomis. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje pateikė teisinį vertinimą dėl pareiškėjos argumentų šioje nagrinėjamoje byloje, susijusių su NŽT reikalavimu paveldėjimo liudijime nurodyti, jog pareiškėja paveldėjo S. M. sumokėtus už žemę 3 119 rublių, kurie gali būti įskaityti į pareiškėjos perkamos žemės kainą. Minėtas Taisyklių 2.6 punktas numatė tokią galimybę už žemės sklypą sumokėtas įmokas įskaityti tuo atveju, jeigu šio asmens įpėdinis yra paveldėjęs sumokėtas įmokas, todėl NŽT pareigūnų nurodymas pateikti paveldėjimo liudijimą, kuriame būtų nurodyta apie įmokos už žemę paveldėjimą, negali būti pripažintas neteisėtu reikalavimu. Teismas neturėjo teisės kitaip teisiškai vertinti nurodytų pareiškėjos skunde NŽT pareigūnų veiksmų, nei nurodė Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje, pateikdamas atitinkamų teisės aktų nuostatų turinio vertinimą.

17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos patikslinto skundo aplinkybės ir jau išnagrinėtų administracinių bylų Nr. I-1102-406/2012, Nr. eI-1403-414/2015, Nr. I-1627-428/2016 duomenys patvirtina, jog pareiškėja inicijavo ginčą iš esmės dėl tų pačių, pareiškėjos teigimu, NŽT pareigūnų neteisėtų veiksmų ir dėl to pareiškėjai kilusių tų pačių pasekmių – žalos dėl negalėjimo paveldėti Sklypą. Minėtose bylose pareiškėja savo skundų pagrindais, be kitų aplinkybių, nurodė labai panašias aplinkybes, kaip ir nagrinėjamojoje byloje. Pareiškėja išnagrinėtose bylose savo skundą grindė NŽT pareigūnų nepagrįstu reikalavimu tą pačią žemę pirkti antrą kartą, Sklypo įsigijimo dokumentų netinkamu parengimu, NŽT pareigūnų ir NŽT Kauno rajono skyriaus vadovo V. D. melagingu tvirtinimu civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011, jog S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą Sklypą ir nebuvo žemės savininke, šioje civilinėje byloje teismo posėdyje dalyvavusios NŽT atstovės melagingu teigimu, jog bus išduoti Sklypo privatizavimo dokumentai pareiškėjai pristačius banko kvitus, patvirtinančius, jog už privatizuojamą žemę buvo sumokėta. Dėl nurodytų pareigūnų veiksmų pareiškėja prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjos patikslinto skundo pagrindai ir dalykas nežymiai skiriasi šioje administracinėje byloje nuo pareiškėjos skunduose išnagrinėtose administracinėse bylose suformuluoto dalyko ir pagrindo, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir kitaip nebegali būti vertinamos, nei buvo įvertintos įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose administracinėse bylose Nr. I-1102-406/2012, Nr. eI-1403-414/2015 ir Nr. I-1627-428/2016 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. A146-333/2013, nes taip būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies reikalavimai, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjos nurodytos lingvistiškai šiek tiek kitokios faktinės bylos aplinkybės nekeičia ginčo teisinio vertinimo.

19. Minėtose administracinėse bylose Nr. I-1102-406/2012, Nr. eI-1403-414/2015 ir Nr. I-1627-428/2016 nebuvo nustatyta, jog NŽT darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 straipsnis). Nors administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 buvo nustatyta, kad NŽT Kauno rajono skyriaus atstovas elgėsi neatsakingai, tačiau, įvertinęs pareigūnų neteisėtus veiksmus, teismas konstatavo, kad neįrodytas priežastinis ryšys su žalos faktu. Nagrinėjamojoje byloje teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti kitaip minėtoje byloje nustatytų tų pačių faktinių aplinkybių. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodė iš esmės vienodas aplinkybes, susijusias su NŽT pareigūnų neteisėtais veiksmais, t. y. pareiškėjos nurodytų NŽT pareigūnų melu ir jos sveikatos būklės pablogėjimu dėl šių pareigūnų veiksmų.

20. Taip pat teismas nurodė, kad negali kitaip pasisakyti, nei nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. A146-333/2013 dėl galimo paveldėtų piniginių lėšų – S. M. sumokėtų 3 119 rub. už žemę, įskaitymo pareiškėjai perkant Sklypą, ir vertinti, jog NŽT pareigūnai neteisingai teigė, jog S. M. sumokėti pinigai gali būti įskaityti pareiškėjai už perkamą žemę pareiškėjai pateikus liudijimą dėl šių pinigų paveldėjimo.

21. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai jos nurodytą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai.

III. 22. Pareiškėja R. M. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Teismo sprendime nenurodyta, nei kodėl teismas pripažįsta pareiškėjos nurodytus neteisėtus veiksmus teisėtais, nei motyvai, kodėl teismas atmeta pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl tų veiksmų neteisėtumo. Teismas laikė, kad šioje byloje pareiškėjos nurodyti neteisėti valstybės valdžios pareigūnų veiksmai yra įvertinti ankstesnėse bylose. Pareiškėja akcentuoja, kad nei viename teismo sprendime nėra įvertinti įrodymai ir nustatyti faktai: 1) kodėl V. D. melas jo atsiliepime Kauno rajono apylinkės teismui, kuriame jis tvirtino, kad S. M. nesumokėjo už privatizuojamą Sklypą pinigų, yra teisėtas veiksmas; 2) kodėl šiurkštus įstatymų, reguliuojančių žemės sklypų privatizavimą pažeidimas yra teisėti veiksmai; 3) neteisėtai išduotas fiktyvus niekinis paveldėjimo teisės liudijimas, kad pareiškėja paveldėjo S. M. sumokėtus 3 119 rub. už žemės pirkimą; 4) faktas, kad reikalavimas parduodant tą patį daiktą du kartus mokėti pinigus yra sukčiavimas. Be to, teismas neįvertino, kad tam tikrose bylose buvo nustatyti ir pareiškėjai palankūs faktai. Skundą pareiškėja pateikė dėl to, kad valstybės valdžios pareigūnai kalti, nes piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi nesilaikė Taisyklių reikalavimų, o po to, slėpdami nusikalstamus veiksmus, melavo, kad S. M. kalta, nes nesumokėjo už perkamą Sklypą pinigų.

22.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, kuriuo atmestas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tuo pripažindamas, kad S. M. nebuvo pastatų ir Sklypo savininkė, nes byla išnagrinėta pažeidžiant CPK reikalavimus.

22.3. Dėl to, jog nebuvo užbaigta žemės pirkimo–pardavimo procedūra, kalta ne S. M. (tuo metu (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vykdžiusi visus pareigūnų nurodymus ir sumokėjusi visus reikalaujamus mokėti pinigus), o valstybės valdžios pareigūnai, kurie tyčia pažeidė Taisykles ir sudarė notaro nepatvirtintą Sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o po to melavo, kad S. M. nesumokėjo pinigų.

22.4. Akivaizdžiai pažeisdamas įstatymą (CK 5.1–5.4 str.), teismas įteisino 2013 m. liepos 31 d. išduotą niekinį paveldėjimo teisės liudijimą, tvirtinantį, kad pareiškėja paveldėjo S. M. 1992 m. liepos 27 d. sumokėtus už Sklypą 3 119 rublių. Jeigu pareiškėja iš tikrųjų būtų paveldėjusi S. M. sumokėtus pinigus už žemę, tokiu atveju turėtų pirkti Sklypą ir mokėti pinigus už perkamą žemę pagal dabar galiojančius įstatymus, nes valstybė S. M. pinigų už žemę nebūtų gavusi.

22.5. Teismas rėmėsi Taisyklių 2.6 punktu, nors S. M. naudojamo Sklypo privatizavimas buvo vykdomas 1992 m., kai šis nutarimas dar nebuvo priimtas. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi dabartine Taisyklių redakcija. Taisyklių 2.6 punktas reikalauja, kad kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį jų perleidėjas perleistų ir teisę įskaityti už žemės sklypą sumokėtas įmokas. S. M. neperleido valstybei už žemės pirkimą jos sumokėtų įmokų, todėl Taisyklių 2.6 punktu teismas negali remtis.

23. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja papildo aplinkybes, išdėstytas apeliaciniame skunde. Be to, pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pranešti prokurorui apie įvykdytus nusikalstamus veiksmus, kurie yra įrodyti šioje byloje pateiktais dokumentais, bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kad būtų ištirta, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, konkrečiai šio nutarimo 2.6 punktas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 23, 94 straipsniams bei įstatymams.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį su apeliaciniu skundu nesutinka.

25. Atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamojoje administracinėje byloje pareiškėja kelia tuos pačius klausimus, susijusius su iš esmės tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, ne kartą jau nagrinėtų administracinėse bylose, vertinimu, t. y. susijusius su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo proceso teisėtumu ir pareiškėjos negalėjimu paveldėti, pareiškėjos teigimu, S. M. įsigyto Sklypo, už kurį S. M. buvo sumokėjusi pinigus. NŽT veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas taip pat jau buvo patikrintas teismuose. Kadangi valstybės pareigūnų veiksmai valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procese jau buvo vertinami teismuose, šioje byloje tų pačių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nebegalėjo vertinti kitaip.

26. Kadangi Sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, šio Sklypo privatizavimo dokumentai turi būti rengiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai neįrodo būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės institucijos darbuotojų neteisėtos veiklos, žalos ir neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti turinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų NŽT pareigūnų veiksmų valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procese.

28. Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju tiek pareiškėja, tiek atsakovo atstovas savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose, pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, dėl ko byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

29. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nurodė tokius NŽT pareigūnų neteisėtus veiksmus, iš kurių kildino patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą: 1) NŽT Kauno rajono skyriaus vadovas V. D. ir kiti to skyriaus darbuotojai melavo, kad S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą Sklypą ir todėl netapo žemės savininke, todėl pareiškėjai negali būti išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentai; 2) NŽT Kauno rajono skyriaus vadovas melą, kad S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą Sklypą, pakartojo Kauno rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011; 3) Kauno rajono apylinkės teismo posėdyje dalyvavusi NŽT Kauno rajono skyriaus atstovė D. T. melavo teismui, kad pareiškėjai pristačius banko kvitus bus išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentai; 4) NŽT pareigūnai, vykdydami Sklypo privatizavimą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tyčia pažeisdami įstatymo reikalavimus, nes nepriėmė reikiamo potvarkio, nesudarė sutarties projekto ir sudarė notaro nepatvirtintą žemės pirkimo–pardavimo sutartį; 5) Kauno apygardos administracinis teismas byloje Nr. 1-1102-406/2012 įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatė, kad NŽT Kauno rajono skyriaus pareigūnai apgavo S. M.; 6) 2013 m. liepos 31 d. notaras pareiškėjai išdavė fiktyvų niekinį paveldėjimo teisės liudijimą į S. M. 1992 m. liepos 27 d. sumokėtus už Sklypą 3 119 rublių, t. y. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į turtą, kurio S. M. mirdama neturėjo; 7) valstybės pareigūnai, tęsdami nusikalstamus veiksmus, iki šiol reikalauja, kad pareiškėja tą pačią žemę, už kurią S. M. sumokėjo 3 119 rublių, nupirktų antrą kartą.

30. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjos R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Reikalavimas atmestas, nenustačius valdžios institucijos (NŽT) pareigūnų neteisėtų veiksmų.

31. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį, jog daugelis pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių jau yra nustatytos Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. I-1102-406/2012 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-333/2013), Nr. eI-1403-414/2015 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2575-502/2015), Nr. I-1627-428/2016 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-547-261/2017). Pareiškėja minėtose bylose savo skundą grindė NŽT pareigūnų nepagrįstu reikalavimu tą pačią žemę pirkti antrą kartą, Sklypo įsigijimo dokumentų netinkamu parengimu, NŽT pareigūnų ir NŽT Kauno rajono skyriaus vadovo V. D. melagingu tvirtinimu civilinėje byloje Nr. 2-1466-720/2011, jog S. M. nesumokėjo pinigų už privatizuojamą Sklypą ir nebuvo žemės savininke, šioje civilinėje byloje teismo posėdyje dalyvavusios NŽT atstovės melagingu teigimu, jog bus išduoti Sklypo privatizavimo dokumentai pareiškėjai pristačius banko kvitus, patvirtinančius, jog už privatizuojam žemę buvo sumokėta. Dėl nurodytų pareigūnų veiksmų pareiškėja prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

32. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 nenustatė atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų, susijusių su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo dokumentų rengimu, nes nebuvo mokėjimą patvirtinančio banko kvito, kad už Sklypą buvo sumokėta Sklypo įkainojimo akte nurodyta suma, taip pat nebuvo duomenų, jog minėto Sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notariškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. A146-333/2013, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, pažymėjo, kad 1992 metais sumokėtų atitinkamų pinigų sumų faktas nebuvo pakankamas, kad su S. M. būtų sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, ir byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

33. Administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 pareiškėja skundą grindė iš esmės tuo, kad NŽT pareigūnai melavo, jog S. M. žemės nenupirko ir nesumokėjo pinigų, taip pat melavo teismui, jog pareiškėjai pristačius banko kvitus išduos nuosavybės dokumentus, nors tokių dokumentų neišdavė, reikalaudami žemę pirkti iš naujo bei sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Nors administracinėje byloje Nr. eI-1403-414/2015 buvo nustatyta, kad NŽT Kauno rajono skyriaus atstovas elgėsi neatsakingai, tačiau įvertinęs pareigūnų neteisėtus veiksmus, teismas konstatavo, kad neįrodytas priežastinis ryšys su žalos faktu. Teismas nenustatė, jog dėl NŽT pareigūnų elgesio pareiškėja galėjo susirgti, pablogėti jos sveikata.

34. Administracinėje byloje Nr. I-1627-428/2016 įsiteisėjusiame 2016 m. sausio 11 d. sprendime Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo, jog valstybės pareigūnų veiksmai valstybinės žemės pirkimo–pardavimo procese, reikalaujant sumokėti už žemės projektavimo darbus, projektuojant pareiškėjai parduodamą Sklypą, buvo teisėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje pažymėjo, jog pareiškėja, siekdama, kad S. M. lėšos būtų įskaitytos perkant Sklypą, privalo vadovautis Taisyklių 2.6 punkto nuostatomis.

35. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad, nors pareiškėjos skundo nagrinėjamoje byloje pagrindai ir dalykas nežymiai skiriasi nuo jos skundų išnagrinėtose administracinėse bylose suformuluoto dalyko ir pagrindo, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir kitaip nebegali būti vertinamos, nei buvo įvertintos įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose administracinėse bylose, nes taip būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde nurodyti nežymiai skirtingi argumentai, nors ir neleidžia konstatuoti, jog ginčai yra visiškai tapatūs, nesudaro pagrindo kitaip teisiškai vertinti susiklosčiusią situaciją. Tą pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad pareiškėjos nurodytos lingvistiškai šiek tiek kitokios faktinės bylos aplinkybės nekeičia ginčo teisinio vertinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendime nenurodyta, nei kodėl teismas pripažįsta pareiškėjos nurodytus neteisėtus veiksmus teisėtais, nei motyvai, kodėl teismas atmeta pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl tų veiksmų neteisėtumo, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo kitaip teisiškai vertinti ginčo situaciją. Pareiškėja nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų, kurie leistų konstatuoti valdžios institucijos (NŽT) pareigūnų neteisėtus veiksmus.

37. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirta, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, konkrečiai šio nutarimo 2.6 punktas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 23 ir 94 straipsniams bei įstatymams. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi nustatytas bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas teisės aktų nuostatas, pažymi, kas pareiškėja nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą būtent dėl žalos atlyginimo, todėl jos nurodyta Taisyklių nuostata nėra aktuali nagrinėjamai bylai, dėl jos buvo pasisakyta nagrinėjant ankstesnį pareiškėjos skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-547-261/2017. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

39. Apibendrindama aptartas bylos aplinkybes, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.

40. Nagrinėjamu atveju, nenustačius valdžios institucijos (NŽT) pareigūnų neteisėtų veiksmų, paneigtina teisinė galimybė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimą.

41. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų konstatuoti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios ir / ar apeliacinės instancijų teismuose metu būtų nustatyti nusikalstamų veikų požymiai, todėl nėra pagrindo apie neteisėtus veiksmus / neveikimą, turinčius nusikalstamų veiksmų požymių, pranešti prokuratūrai (ABTĮ 111 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius