2017-10-04 Nr. AB-17733-3-64-3-03005-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-746-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03005-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Joniškio rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–3), kurį patikslino (I t., b. l. 9), į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T-240 „Dėl P. Š. atleidimo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą“ ir įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą atskiru sprendimu nustatyti vietinės rinkliavos lengvatą per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu nuspręsta neatleisti jo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Pažymėjo, jog Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T-157 (2013 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. T-173 redakcija) patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 31 punkte yra nurodyta, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato savivaldybės taryba atskiru sprendimu, tačiau Joniškio rajono savivaldybės taryba nėra atskiru sprendimu nustačiusi vietinės rinkliavos lengvatų. Atsižvelgiant į tai, jo atleidimo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą sprendimas Joniškio rajono savivaldybės taryboje nebuvo teisingai nagrinėjamas. Teigė, jog Joniškio rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą negavusi Joniškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus išvados. Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas konkrečiais faktais, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad yra socialiai remtinas asmuo ir neturi galimybės pragyventi iš 190,76 Lt socialinės pašalpos. Jokių komunalinių atliekų neturėjo, o antrinės žaliavos yra brangiai superkamos.

3. Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 40–49, 72–81, 108–110) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas naudojosi komunalinių atliekų sistema. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog atliekas jis parduodavo kitoms įmonėms, taip pat jis negali įrodyti, kad jam atliekos nesusidarė. Skundžiamu sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Nuostatų 23 punktu ir atsižvelgiant į uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio komunalinis ūkis“ (toliau – ir UAB „Joniškio komunalinis ūkis“) 2014 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. SD-175, nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Atsakovas pažymėjo, jog konkrečių lengvatų taikymo pagrindų Nuostatai nereglamentuoja. Pareiškėjas pagal Nuostatų 4.1 punktą yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju. Atleidimas nuo vietinės rinkliavos įmokos yra viena iš lengvatos formų vietinių rinkliavų mokėtojams. Lengvatų nustatymas vietinių rinkliavų mokėtojams yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 121 str. 2 d., Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 12 str. 3 p., Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 18 p.). Taigi priimdama pareiškėjo ginčijamą sprendimą Joniškio rajono savivaldybės taryba įgyvendino diskrecijos teisę spręsti dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos. Nurodė, kad Joniškio rajono savivaldybės administracija, perėmusi vietinės rinkliavos administravimą iš viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro, nuo 2015 m. vasario 18 d. derina Joniškio rajono savivaldybės tarybos sprendimo projektą „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų nustatymo“.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu (I t., b. l. 173–177) atmetė pareiškėjo P. Š. skundą kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-240, kuriuo pareiškėjas neatleistas nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. mokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat spręstina, ar pagrįstas skundo ir patikslinto skundo reikalavimas įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą atskiru sprendimu nustatyti vietinės rinkliavos lengvatą per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 12 straipsnio 3 punktu, Nuostatų 2, 4, 6, 15, 31 punktais.

8. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam atliekos nesusidarė. Atsižvelgęs į UAB „Joniškio komunalinis ūkis“ 2014 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. SD-175 (pareiškėjo komunalinės atliekos buvo vežamos nuo konteinerio suteikimo datos 2008 m. sausio 28 d. pagal patvirtintą grafiką, kai konteineris būdavo išstumiamas iš namų valdos; nuo 2014 m. kovo mėn. pareiškėjas komunalinių atliekų konteinerio iš namų valdos nebeišstumia), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas naudojosi komunalinių atliekų sistema.

9. Teismas, analizuodamas paminėtas teisės normas, vertindamas nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatavo, kad ginčijamas sprendimas teisėtas, kadangi priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, pagal jo kompetenciją, vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, laikantis Nuostatų reglamentuotos ginčo rinkliavos mokėjimo tvarkos, bei pagrįstas, nes priimtas įvertinus faktinius duomenis (UAB „Joniškio komunalinis ūkis“ 2014 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. SD-175), patvirtinančius, kad pareiškėjas naudojosi komunalinių atliekų sistema.

10. Teismas nustatė, kad Joniškio rajono savivaldybės taryba 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. T-124 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų taikymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) (sprendimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.). Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su priimto norminio administracinio akto turiniu. Teismas pažymėjo, jog tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šiuo klausimu daugiau nepasisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo reikalavimo – įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą atskiru sprendimu nustatyti vietinės rinkliavos lengvatą per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

11. Teismas konstatavo, kad, nenustačius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatytų skundžiamo akto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus pagrindų, skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

III. 12. Pareiškėjas P. Š. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 179–181) prašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – ir Direktyva 93/13/EEB) ir (arba) 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva 2005/29/EB) išaiškinimo; 2) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

13. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir teigia, jog dėl to, kad yra verčiamas mokėti už paslaugą, kuria nesinaudoja, kad negali pasirinkti kito paslaugų teikėjo ir kad neleidžiama parduoti savo antrinių žaliavų bei dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių yra pažeidžiamos Direktyva 93/13/EEB ir Direktyva 2005/29/EB. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti renkant bei tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pirmuoju skundo reikalavimu prašė panaikinti Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T-240, kurį panaikinus atsakovas turės iš naujo spręsti klausimą dėl jo atleidimo nuo vietinės rinkliavos. Antruoju skundo reikalavimu prašė įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą atskiru sprendimu nustatyti vietinės rinkliavos lengvatą per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Atsakovas turi nustatyti vietinės rinkliavos lengvatas. Nustačius neadekvačias lengvatas, jis turės galimybę ginčyti tokį atsakovo sprendimą.

14. Atsakovas Joniškio rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–8) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

14.1. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog atliekas jis parduodavo kitoms įmonėms, taip pat jis negali įrodyti, kad jam atliekos nesusidarė. Ginčijamu sprendimu nuspręsta pareiškėjo neatleisti nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Nuostatuose nėra įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios vietinės rinkliavos administratorių kreiptis į Joniškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyrių dėl išvados apie vietinės rinkliavos mokėtoją. Atsižvelgta į UAB „Joniškio komunalinis ūkis“ 2014 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. SD-175.

14.2. Teismas negalėtų patenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Joniškio rajono savivaldybės tarybą atskiru sprendimu nustatyti vietinės rinkliavos lengvatą, nes tokiu sprendimu būtų pažeisti teisingumo ir įstatymo viršenybės principai (Konstitucijos 121 str. 2 d., Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 18 p.). Joniškio rajono savivaldybės taryba 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. T-124 patvirtino Aprašą.

14.3. Už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra mokama savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, t. y. vietinė rinkliava, o ne mokestis už paslaugą. Pareiškėjas yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju. Jis nepateikė pagrįstų teisinių ar faktinių argumentų, sudarančių pagrindą savivaldybės tarybai atleisti nuo vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. mokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmetimo

16. Nutarties 12 punkte nurodytas pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Pareiškėjo argumentai, kad šioje byloje yra pažeidžiamos jo, kaip vartotojo teisės, ginamos Nutarties 12 punkte nurodytų Direktyvų, niekaip nedera su ginčo dalyku ir byloje nustatytomis bei ginčui išspręsti reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Byloje ginčas kilęs dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Paslaugų sutarties sąlygų vertinimas vartotojo teisių apsaugos kontekste nėra nagrinėjimo dalykas, o pareiškėjo nurodytos Direktyvos taikomos būtent vartotojų teisių apsaugai sutartiniuose teisiniuose santykiuose.

Dėl apeliacinio skundo atmetimo

17. Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau toks procesinis teisinis reglamentavimas nesukuria teisinių prielaidų nepaisyti ginčo ribų, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17‑747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

19. Pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

20. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas jų nepažeidė ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas individualus teisės taikymo aktas yra teisėtas. Faktinių ir teisinių argumentų, vadovaudamasi prieš tai nurodyta LVAT formuojama teisės aiškinimo praktika, teisėjų kolegija nekartoja.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja ABTĮ 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą dėl teismo pareigos aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, tačiau nenurodo, kaip teismas šias įstatymo nuostatas pažeidė. Šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl teisėjų kolegija neturi galimybių dėl jų pateikti teisinės argumentacijos.

22. Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai yra patvirtinti Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T-157 (2013 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. T-173 redakcija). Pareiškėjas, teikdamas atsakovui prašymą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jį grindė argumentu, kad jokių komunalinių atliekų neturi. Taisyklių 23 punktas nustato, kad asmens atsisakymas naudotis komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo paslauga neatleidžia jo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo prievolės. Šia norma atsakovas ir rėmėsi priimdamas ginčijamą sprendimą.

23. Aiškinant šį teisinį reglamentavimą, pastebėtina, kad teisės norma nereglamentuoja situacijų, kai asmuo įrodymais pagrindžia, jog nėra atliekų turėtojas ir dėl to nėra teisinių pagrindų mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Ši teisės norma taikoma teisinėms situacijoms, kai atliekų turėtojas atsisako naudotis komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo paslauga. Toks atsisakymas neatleidžia nuo vietinės rinkliavos mokėjimo prievolės.

24. Šioje byloje pareiškėjas neįrodė, kad nėra atliekų turėtojas, todėl atsakovas pagrįstai taikė Taisyklių 23 punkte įtvirtintą teisės normą.

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

26. Vertinant šioje byloje ginčijamo atsakovo sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

27. Šiame teisės aiškinimo kontekste yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamas atsakovo sprendimas, kaip atskiras dokumentas, galėtų būti pripažįstamas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Tačiau šis individualus teisės aktas buvo priimtas laikantis viešojo administravimo procedūrų, reglamentuojamų Joniškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A-86 (su vėlesniais pakeitimais), o tai suponuoja, kad visi individualaus teisės akto rengimo ir jo priėmimo dokumentai yra šios viešojo administravimo procedūros sudėtinės dalys ir atskleidžia individualaus teisės akto priėmimo faktinį pagrindą, individualią argumentaciją ir teisės taikymo – teisinių santykių kvalifikavimo pagrindus.

28. Taikant Nutarties 27 punkte nurodytą teisės aiškinimą, konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

29. Pareiškėjo reikalavimas, kad būtų priimtas Taisyklių 31 punkte nurodytas sprendimas ir jo pagrindu būtų sprendžiamas jo atleidimo nuo vietinės rinkliavos klausimas, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, nes jo prašymo nagrinėjimo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo teisės norma, reglamentuojanti atleidimo nuo rinkliavos mokėjimo fiziniams asmenims tvarką ir pagrindus – Taisyklių 22 punktas. Būtent ši norma ir yra nurodoma aiškinamojo rašto 4 punkte (I t., b. l. 52). Taigi konstatuoti teisės spragos faktą nėra teisinių pagrindų, o tai suponuoja, kad pareiškėjo teisėms ir pareigoms atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti Taisyklių 31 punkte nurodyto atsakovo sprendimo nebuvimas įtakos nedarė.

30. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė