2017-11-20 Nr. AB-21487-3-62-3-01132-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2807-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01132-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Skunde nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau ir – Pravieniškių PN-AK) atliko laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. bendrabučio tipo patalpose, sąlygomis, kurios neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų ir prilygo kankinimui. Pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, gyvenamojo ploto trūko iki 1 kv. m ir daugiau, šį plotą mažino asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, poilsio kambario, patalpos maisto produktams susidėti nebuvimas, taip pat buvo per maža virtuvėlės patalpa.

Dėl poilsio kambario nebuvimo nuteistųjų susibūrimai persikeldavo į gyvenamąsias patalpas, o tai sąlygojo pašalinius garsus, triukšmą, privatumo stoką, mažino gyvenamąjį plotą. Pažymėjo, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo patyrė psichologinių išgyvenimų, neturėjo privačios aplinkos, jį alino nuolatinis triukšmas, nuovargis, išsekimas, sumažėjo bendravimas su kitais asmenimis, pasidarė uždaresnis. Pataisos namuose buvo per mažos sanitarinių mazgų patalpos, trūko inventoriaus, todėl susidarydavo grūstys, tarpusavio konfliktai, sutrumpėjo laikas pasinaudoti dušu.

Teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, nebuvo kitų pirmo reikalingumo įrankių kilus gaisrui. Akcentavo, jog būriuose, kuriuose jis buvo apgyvendintas, nebuvo evakuacinio išėjimo, langai grotuoti, o dėl senos elektros instaliacijos kilo pavojus gaisro kilimui. Tvirtino, kad šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Pažymėjo, kad buvo kandžiojamas blakių, todėl normaliai neišsimiegodavo, patalpose buvo daugybė kitų rūšių nariuotakojų.

Gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, mechaninės ventiliacijos, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus buvo jaučiamas oro trūkumas, nemalonus kvapas, o tai kėlė susierzinimą, galvos skausmą. Pareiškėjui buvo suteikta netinkama naudojimui lova, kuri buvo metalinė, pasibaigęs jos eksploatavimo terminas, dėl to pareiškėjas neišsimiegodavo, buvo neramus, jautė nuovargį, skausmus. Paaiškino, kad trumpalaikio ir ilgalaikio pasimatymo patalpos buvo mažos, jose buvo netinkama ventiliacija, o tai sukėlė orumo pažeminimą, nepatogumus.

Pataisos namai neaprūpina darbinėmis pajamomis, nemoka pašalpų iš socialinės paramos fondų, neišduoda pagrindinių higienos priemonių – tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių, dantų pastos, muilo. Netinkamos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, jį menkino, pareiškėjas susirgo tuberkulioze.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Darė išvadą, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai tenka daugiau. Tvirtino, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą.

Teigė, kad atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, o džiovintis drabužius galima būrio kieme. Taip pat savo asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti ir dušinėje, kur yra tiekiamas karštas vanduo. Virtuvėlės yra visuose būriuose, jose įrengtos spintelės maistui laikyti. Sanitariniame mazge yra kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis nei 1,5 m aukščio sienelėmis su rakinamomis durimis. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pasivaikščiojimo kiemai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, jais naudotis gali visi to paties lokalinio sektoriaus nuteistieji.

Kiekvienam nuteistajam yra išduodama: skalbiamasis muilas – 200 g – vieną kartą per mėnesį, tualetinis muilas – 100 g – vieną kartą per mėnesį, tualetinis popierius – 1 rulonas – vieną kartą per mėnesį, kaskart einant praustis į dušą – 30 g muilo. Dušine pareiškėjas galėjo naudotis kartą per savaitę. Šilumos tiekimas yra centralizuotas užtikrinantis tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu būdu. Visuomenės sveikatos centrai pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus, vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų laikymosi kontrolę, tačiau pareiškėjas į minėtas tarnybas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė.

Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos, tačiau pataisos namuose nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėjo, kad įstaigoje yra iškabinti evakavimo planai, patvirtintos gaisrinės instrukcijos, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra visiškai nepagrįsti.

Atlikdamas bausmę į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Taip pat skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais.

II. 4. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 180 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su gyvenamojo ploto trūkumu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktus, nustatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

6. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. – 2 lokalinio sektoriaus 9 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 66,25 kv. m, ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. – 9 būrio 3 brigadoje, plotas 32,34 kv. m.

7. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo atsiliepime ir pareiškėjo pateiktoje Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 11 d. pažymoje Nr. S-21903 duomenys apie miegamųjų vietų skaičių 9 būrio 4 ir 5 brigadose yra prieštaringi, todėl nagrinėjamu atveju, rėmėsi pareiškėjo pateiktu raštu, ir laikė, kad ginčo laikotarpiu 9 būrio 4 brigadoje buvo 28 miegamosios vietos, o 9 būrio 3 brigadoje – 16.

8. Nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. (138 paros) 9 būrio 4 brigadoje pareiškėjui teko 2,37 kv. m. (66,25/28) ploto, o nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. (179 paros) 9 būrio 3 brigadoje – 2,02 kv. m. (32,34/16), padarė išvadą, kad visą ginčo laikotarpį (iš viso 317 parų) atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytos minimalios vienam asmeniui tenkančios 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

9. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose nurodo 4 kv. m gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, pažymėjo, kad ginčui taikytini nacionalinės teisės aktai tokio reikalavimo dėl 4 kv. m ploto normos taikymo nėra įtvirtinę, todėl minėtą pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Nustatęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinto minimalaus pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamųjų patalpų ploto normos pažeidimą, ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų reikmenys, dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 5.8. ir 5.9 punktų nuostatas, į Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. S-21903 (b. l. 21-23) patvirtinantį aplinkybę, kad 2-ame lokaliniame sektoriuje, kuriame yra 9 būrys, poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, o atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių džiovykla, ir šiuos pažeidimus pripažino nustatytais.

11. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad neįrengtos patalpos maisto produktams laikyti, nebuvo kur skalbti drabužius pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Taisyklių 5.10 ir 5.11 punktų nuostatas, į atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, kad dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kurioje yra karštas vanduo, į Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštą, teismas sprendė, kad minėtos teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog per maža virtuvėlė, prausyklos ir tualeto patalpos, trūko sanitarinių įrenginių, teismas atsižvelgė į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139, ir pažymėjo, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių ar virtuvėlių patalpų plotų. Todėl pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes dėl per mažos virtuvėlės ir sanitarinių mazgų laikė nepagrįstomis. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad sanitarinių įrenginių skaičius (6 unitazai, 5 pisuarai, 8 praustuvės) atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus, tačiau pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti, virtuvėlių plotų trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, teismas vertinio kaip neatsiejamai susijusias su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertino kaip šio pažeidimo dalį.

13. Pareiškėjo argumentus dėl jo aprūpinimo darbinėmis pajamomis, pašalpų iš socialinės paramos fondų nemokėjimo bausmės atlikimo metu teismas atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Tokios išvados teismas priėjo atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punktą ir pažymėjęs, kad teisės aktai nenustato atsakovui pareigos nuteistuosius asmenis įdarbinti, tokios Pravieniškių PN-AK pareigos nevykdymo jokiais teisės aktais nepagrindė ir pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimąsi į atsakovą su prašymais dėl pašalpos skyrimo ar aprūpinimo darbinėmis pajamomis, tokių aplinkybių nenurodė nei pareiškėjas, nei jo atstovas.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo išduodamos higienos priemonės – tualetinis popierius, muilas, dantų šepetėliai ir pasta, jam buvo suteikta netinkama naudojimui lova, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Aprūpinimo . apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos). Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidė jo teises, tačiau nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, byloje nėra duomenų, kad jis atsakovui raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl minėtų aplinkybių. Pažymėjo, kad materialinio aprūpinimo normose nėra numatytas aprūpinimas dantų šepetėliu, pasta bei skustuvais asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, todėl pareiškėjo argumentus dėl neišduodamų higienos priemonių ir netinkamos lovos atmetė, kaip nepagrįstus.

15. Įvertinęs Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. S-21903 pateiktą informaciją, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su priešgaisrinių taisyklių pataisos namuose nesilaikymu (neiškabinti gesintuvai, nėra kitų pirmo reikalingumo įrankių ir priemonių kilus gaisrui), atsakovo veiksmų neteisėtumo teismas nenustatė.

16. Pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijose esančio asbesto, sukėlusio pavojų pareiškėjo sveikatai, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – HN 76:2010) 6 punkto nuostatas, į atsakovo pateiktą informaciją bei į Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akto duomenis Nr. 36-1248(7), konstatavo, kad teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad patalpose trūko šviesos, oro pagrįstumo, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 24, 60 punktų nuostatas, į bylos medžiagą ir konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atdarą langą. Pažymėjo, kad byloje taip pat nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl per mažo natūralaus apšvietimo koeficiento, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

18. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikti įrodymai apie tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad Pravieniškių PN-AK tiekiamas maistas buvo nekokybiškas, jis neatitiko teisės aktuose numatytos energetinės vertės, elektros instaliacija pasenusi, kibirkščiuoja, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpos įrengtos netinkamai, teismas pažymėjo, kad vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad nuteistiesiems maistą gamina VšĮ „Kretingos maistas“, avarinės būklės patalpų pataisos namuose nėra, patalpos remontuojamos atsižvelgiant į asignavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl senos, pavojų keliančios elektros instaliacijos, netinkamo maitinimo, pasimatymų patalpų įrengimo, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.

20. Pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų vietų rūkymui teismas atmetė kaip nepagrįstus, konstatavęs, kad juos paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. V-609 „Dėl rūkymo vietų pataisos įstaigos ir valstybės įmonės „Mūsų amatai” teritorijose nustatymo ir reikalavimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ su rūkymo vietų schemomis.

21. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

22. Teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 317 parų bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos elektros instaliacijos, netinkamo maitinimo, pasimatymų patalpų įrengimo, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

23. Atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko nuo 0,73 iki 1,08 kv. m), pažeidimo trukmę – 317 paros, įvertinęs tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, taip pat konstatavęs kitus higieninių ir buitinių sąlygų neatitikimus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

24. Nenustatęs, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į tai, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, sportuoti, dalyvauti socialinėse programose ir pan., teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimo.

25. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 180 Eur.

III. 26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. L. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

27. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus.

28. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino atsakovo pateiktus duomenis, jog duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu buvo pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, atsakovas pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami sisteminami. Todėl prašo teismo remtis 2016 m. liepos 11 d. pažyma Nr. 62-2827 dėl nuteistojo A. L. paskyrimo gyventi į būrius.

29. Pažymi, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

30. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti į EŽTT praktiką (pvz., Testa prieš Kroatiją EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 20877/04, Valašinas prieš Lietuvą EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98).

31. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtuose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, kas iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamjo ploto trūkumą. Nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškomis kalinimo sąlygomis ar asmens žeminimą, kankinimą.

32. Pabrėžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis – t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

33. Atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamo valdiško maisto, dėl pasenusios elektros instaliacijos, kuri nuo laiko ir nuolatinės pastovios perkrovos trumpina ar kibirkščiuoja (nenurodant tikslios vietos), netinkamas pasimatymo kambarių įrengimas yra išdėstytos abstrakčiai, nekonkrečiai ir nepagrįstos. Todėl negali būti teismo vertinamos kaip galimi nepatogumai.

34. Teigia, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog parazitus atsakovas naikina cheminiu būdu, kas paneigia aplinkybę, kad atsakovas nesiima priemonių, organizuojant profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą.

35. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

37. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriuje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Nutarties 28 punkte nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, visų pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjui kalint Pravieniškių AK-PN laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., visą ginčo laikotarpį (iš viso 317 parų) nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 p.). Nors pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad tokio tipo atsakovo neteisėtais veiksmais buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos, tačiau dėl minėtų neteisėtų veiksmų atsakovui kyla atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies prasme.

40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu vadovautis pareiškėjo į bylą pateiktais duomenimis, nustačius prieštaravimus tarp atsakovo pareiškėjui pateiktoje pažymoje (b. l. 21–23) ir atsakovo atsiliepime (b. l. 39–46) nurodytų duomenų dėl miegamųjų lovų skaičiaus, buvusio gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Nors apeliaciniame skunde atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos namai nekaupia duomenų apie kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių, ir tokių duomenų pateikti negali, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas nenurodė jokių argumentų, kodėl teismas turėtų vadovautis būtent 2016 m. liepos 11 d. pažyma Nr. 62-2827 dėl nuteistojo A. L. paskyrimo gyventi į būrius ir atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, o ne pareiškėjui to paties atsakovo išduotame rašte nurodytais duomenimis.

41. Pasisakydama dėl Nutarties 33 punkte išdėstytų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių detalių argumentų dėl netinkamo maitinimo, pažymėdamas, kad atsakovas tiekė netinkamą valdišką maistą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui teko pareiga paneigti minėtus pareiškėjo skundo teiginius. Tačiau įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus dėl pasimatymų kambarių ir dėl pasenusios elektros instaliacijos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl paminėtų aplinkybių, ir jų nekartoja.

42. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo nenustatė.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

44. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

45. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

46. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 180 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

48. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė