2016-05-26 Nr. AB-11427-3-64-3-00673-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1087-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00673-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. kovo 5 d. buvo gautas pareiškėjo Š. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, buvo pelėsis, nuo lubų byrėjo tinkas, kalkės, gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, kas galėjo paveikti jo regėjimą. Pareigūnai grubiai elgėsi su suimtaisiais, pavyzdžiui 2015 m. kovo 4 d. atliktos kratos metu vienas iš pareigūnų sudavė jam į šoną, ėmė įžeidinėti psichologiškai. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašė už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (skunde nurodyta „iki dabar“) priteisti 5 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pateiktu skundu nesutinka, ir prašė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų skundžia laikotarpį nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. kovo 5 d. Jis buvo laikomas kamerose Nr. 34, 77, 35, 109, 73, 28, 1. Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,87 kv. m iki 15,80 kv. m. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. Higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas (pagal Tarptautinių žodžių žodyną – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija), reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 2 p. ir Higienos normos HN 76:2010 2 p.).

Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Nėra galimybių padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose (nes nėra galimybių padidinti langų angas), įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pareiškėjas Šiaulių TI per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas neilgą laikotarpį. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 34, 35, 77, 109, 73, 28, 1. Kamerose Nr. 34, 35, 77, 109, 73, 28, 1 pareiškėjui atskirais periodais teko nuo 3,75 kv. m iki 15,81 kv. m kameros ploto. Pažymėta, kad dvi dienas (2015 m. sausio 24 d. bei 2015 m. sausio 25 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 77 (6,56 kv. m ploto), kameroje buvo kalinami 2 asmenys, pareiškėjui teko 3,28 kv. m kameros ploto. Dar dvi dienas (2015 m. sausio 23 d. bei 2015 m. sausio 26 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 77 (6,56 kv. m ploto), kameroje buvo kalinama nuo 1 iki 2 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,28 kv. m iki 6,56 kv. m kameros ploto. Vieną dieną (2015 m. vasario 20 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 35 (7,49 kv. m ploto), kameroje buvo kalinama nuo 2 iki 4 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,87 kv. m iki 3,75 kv. m kameros ploto. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. kovo 3 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 5 dienas, kai pareiškėjui teko nuo 1,87 kv. m iki 6,56 kv. m kameros ploto.

Padaryta išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 5 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 62/08-306 „Apie Š. V. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Taisyklių, Higienos normos HN 76:2010, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais.

Kaip atsakovas nurodė savo atsiliepime, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose Nr. 35 ir Nr. 77 Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 18 d. patikrinimo akto Nr. EP-54 matyti, kad 2015 m. vasario 9 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 35, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, nustatyta per žema oro temperatūra – 16,7-17,2 laipsnio C (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta neatitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų – 96 lx (Higienos normos HN 76:2010 22 p. pažeidimas), neatliktas pagrindinis patalpų valymas, nevalyti sienų, lubų, langų, palangių įrenginių paviršiai (vietomis byrantis tinkas, ant sienų ir lubų pajuodę plotai, santechnikos įrenginiai surūdiję), nepateiktas pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo registras (Higienos normos HN 76:2010 59 p. pažeidimas). Teismui pateikti 2014 m. rugpjūčio 13 d. bei 2014 m. spalio 3 d. surašyti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei laikotarpiu nesietini.

Patikrinus pareiškėjo Š. V. asmens ligos istoriją Nr. 1218, nustatyta, kad duomenų, jog jis buvimo Šiaulių TI metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. kovo 3 d.) būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus, nėra. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. kovo 17 d. pažymoje Nr. 61/04-547 nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. kovo 5 d. duomenų, kad Š. V. būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų, neturima. Taip pat informuojama, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus, duomenų, kad Š. V. būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su skundu dėl pareigūnų veiksmų atliktos kratos metu ir rašytiniu prašymu dėl psichologo pagalbos, neturima. Jokių kitų įrodymų dėl pareiškėjo skunde paminėtų pareigūnų veiksmų atliktos kratos metu byloje nėra, nei pats pareiškėjas, nei atsakovo atstovas Šiaulių TI tokių įrodymų nepateikė.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėta, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėta, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas Š. V. Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas normas buvo kalinamas palyginti trumpą laiką, tik 5 dienas, tuo metu jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Įsakyme Nr. V-124, per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 1,87 kv. m ir 3,28 kv. m iki 6,56 kv. m kameros ploto, tokiu būdu nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė 0,22 kv. m (4 dienas). Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką, 5 dienas, pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė jo nurodytos sunkios pasekmės, nepateikta, apsiribota tik jų išvardijimu.

Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, tik 5 dienos, pats ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimo mastas nebuvo didelis, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas Š. V. padavė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo ir prašo priteisti jam 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų Šiaulių TI veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai ryšiai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Tiek fiziniai negalavimai, tiek psichologiniai sukrėtimai dėl Šiaulių TI netinkamų kalinimo sąlygų ploto neatitikimo ir darbuotojų neteisėtų veiksmų jam padarė didelę ilgametę traumą – neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo manymu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas Š. V. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo Š. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. kovo 5 d.) pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI bei jam šiuo laikotarpiu tik 5 dienas (nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. sausio 26 d., 2015 m. vasario 20 d.) teko nuo 1,87 kv. m iki 6,56 kv. m.

Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 5 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad Įsakymas nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad areštinės kamerose netinkamai įrengtas tualetas, šalta, nuo lubų byra tinkas ir kalkės, kamerose blogas apšvietimas, atliekant kratas nesilaikoma teisės aktais nustatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas šiuos Š. V. skundo argumentus 2015 m. birželio 17 d. sprendime aptarė ir įvertino, todėl apeliacinės instancijos teismas jiems pritaria ir papildomai šiame sprendime nebepasisako. Kita vertus pažymėtina, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas jokių argumentų dėl anksčiau nurodytų kalinimo sąlygų bei jų vertinimo nepateikia (Š. V. iš esmės netenkina tai, jog nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (700 Eur).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Š. V. pažeidžiant teisės aktų reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto Šiaulių TI buvo laikomas 5 paras, t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį, kuriuo jam teko nuo 1,87 kv. m iki 6,56 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. kai kuriais atvejais netgi gerokai buvo viršijamas nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (pavyzdžiui, 2015 m. balandžio 26 d. 19.30 val. pareiškėjas kameroje Nr. 77 buvo vienas), tris paras buvo tik nežymiai mažesnis (0,32 kv.

m) nei nustatytas minimalus ir tik 1 parą pareiškėjui teko gerokai mažesnis plotas (1,87 kv. m). Be to, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų nenustatyti ir byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl medicininės ir (ar) psichologinės pagalbos, kad tokia pagalba jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, Š.

V. nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri nepatogumai ir su kalinimu susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu Š. V. iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir jo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė