2025-06-10 Nr. AB-9954-3-61-3-04563-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1903-442/2025

Teisminio proceso Nr. 33-61-3-04563-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.15.5.3

(S)

.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. Č., V. Č.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Bernotų ūkis“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (42.59)FR0682-117 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Panevėžio AVMI sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 69-48 „Dėl ŽŪB „Bernotų ūkis“ 2021 m. gegužės 28 d. skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. S-156 (7-143/2021) „Dėl žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas) dalį, kuria patvirtintas VMI sprendimas.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. VMI sprendime ir MGK sprendime nėra išaiškinta, kokia teisės norma vadovaujantis yra priimti šie sprendimai. Nagrinėjant skundą MGK posėdžio metu, buvo reikalaujama nurodyti teisės normą, kuri suteikia teisę VMI apriboti pareiškėjo teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą ir kuri leidžia pareiškėjo veiksmus kvalifikuoti kaip sukčiavimą. MGK nurodė, kad nei teisės norma, apibrėžianti sukčiavimo PVM požymius (sudėtį), nei tesės norma, numatanti pagrindus riboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, neegzistuoja. Nepaisant to, VMI sprendimas pripažintas teisėtu, poziciją grindžiant abstrakčiu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos interpretavimu.

2.2. Viešojoje teisėje taikomas principas – draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama, taigi mokesčių administratorius neturi įgaliojimų taikyti priemones, kurių nenumato jo veiklą reguliuojantys įstatymai, ir savo nuožiūra, nesant įstatyme įtvirtinto pagrindo, apriboti asmens teisę į PVM atskaitą. Teisės aktuose taip pat nėra įtvirtinta nei sukčiavimo PVM srityje samprata, nei tokio pažeidimo sudėtis. Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, samprata yra aiškiai apibrėžta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, būtinieji šios veikos sudėties požymiai yra apgaulė ir tiesioginė tyčia (suvokimas, kad jis sąmoningai panaudoja apgaulę turto įgijimui, turtinės prievolės išvengimui, ir to siekia). Tačiau, kas yra sukčiavimas PVM srityje, kaip mokesčių mokėtojo pareigų pažeidimo būdas, yra nežinoma ir neaišku.

2.3. Teisinėje valstybėje negalima tokia situacija, kai sukčiavimo PVM srityje sudėties išaiškinimo ir interpretavimo prerogatyvą sau prisiskiria pati VMI, kai asmuo gali būti pripažintas sukčiautoju išimtinai VMI darbuotojų nuožiūra. VMI nėra institucija, turinti teisę aiškinti teisės normas ir formuoti precedentus. VMI, negalėdama aiškiai pagrįsti, kokia teisės norma ar kokiu konkrečiu precedentu remiasi, neturi teisinio pagrindo konstatuoti sukčiavimo PVM sudėtį, nes tai įstatymuose nėra įtvirtinta.

2.4. Pareiškėjui yra ne tik apribota teisė į PVM atskaitą, tačiau ir paskirta bauda, t. y. pritaikyta sankcija. Bauda pareiškėjui skirta už elgesį, kuris nėra uždraustas teisės aktais, už VMI požiūriu interpretuotą, tačiau įstatyme neapibrėžtą „pažeidimą“. Tokiu būdu yra pažeistas konstitucinis principas. Ginčo atveju teisės aktuose įtvirtinto pažeidimo pareiškėjas nepadarė, todėl bauda skirta nepagrįstai.

2.5. Pareiškėjas nesutinka su VMI ir MGK pozicija, kad visų sukčiavimo PVM srityje atvejų numatyti neįmanoma, todėl jie nustatomi kiekvienu atveju pagal VMI darbuotojų požiūrį. Įstatymuose įtvirtintos asmens teisės negali būti ribojamos kitu nei įstatyme įtvirtintu pagrindu, o atsakomybę sukeliančiu pažeidimu negali būti aiškinamas elgesys, kuris įstatymais nėra uždraustas. Nei ESTT, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktika negali įtvirtinti nei pažeidimo, kurio nenumato teisės aktas, nei pagrindo apriboti įstatymu garantuojamą teisę, jeigu toks pagrindas nenumatytas įstatyme. VMI ir MGK netinkamai remiasi teismų praktika, t. y. savo sprendimus grindžia abstrakčiais išaiškinimais, o ne konkrečiais faktinėmis aplinkybėmis iš esmės panašioje situacijoje suformuotais precedentais.

2.6. Nuo pat mokestinio ginčo pradžios pareiškėjas nuosekliai laikosi pozicijos, kad A. Č. (toliau – ir A. Č.) ūkio veikla į Bendrovę nebuvo perkelta. Bendrovė buvo įsteigta A. Č. (toliau – ir A. Č.) asmeniniu sprendimu, kai A. Č. ūkis, jos nuomone, jau buvo nepajėgus veikti. Likusi be darbo, A. Č. turėjo patirties ir žinių žemės ūkio srityje, todėl, imdamasi atitinkamos veiklos, VMI interesų nepažeidė. Panevėžio AVMI sprendime teigiama, jog A. Č. ūkio veikla buvo perkelta, siekiant išvengti A. Č. ūkio prievolių vykdymo. Tačiau sprendime nemotyvuota, kuo remdamasi Panevėžio AVMI konstatavo tokį tikslą (prievolių įvykdymo išvengimą), juo labiau, kad prievolės bendradarbiaujant buvo sumažintos, o ne padidintos.

2.7. Tarp Bendrovės įsteigimo ir A. Č. ūkio veiklos susitraukimo nėra priežastinio ryšio. Bendrovės įsteigimas niekaip neįtakojo A. Č. ūkio veiklos sustabdymo, A. Č. neįsteigus Bendrovės, A. Č. ūkis nebūtų nei uždirbęs daugiau pajamų, nei sumokėjęs daugiau mokesčių, nei turėjęs kitos naudos. A. Č. ūkio veiklos problemos, mokumas, galėjimas atsiskaityti su VMI neturėjo ir neturi jokio ryšio su Bendrovės įsteigimu, taigi šiuo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti veiklos perkėlimą. Nenustačius priežastinio ryšio tarp A. Č. ūkio veiklos susitraukimo / prievolių neįvykdymo ir Bendrovės įsteigimo bei veiklos, pasirinktas detalių (nuomos sandorių, bendradarbiavimo su tais pačiais asmenimis ir pan.) vertinimas verslo perkėlimo nepatvirtina. Konstatuoti verslo perkėlimą galima tik tuomet, kai pelninga veikla, kurią ūkio subjektas yra pajėgus tęsti, yra perkeliama kitam ūkio subjektui būtent siekiant išvengti prievolių vykdymo, o ne tada, kai, vienam ūkio subjektui nutraukus savo veiklą dėl nepajėgumo ją vykdyti, kitas ūkio subjektas imasi panašaus pobūdžio veiklos, nepadarydamas pirmajam jokios žalos.

2.8. VMI atliktas A. Č. ir pareiškėjo sąžiningumo vertinimas yra formalus ir abstraktus. Bendrovė neneigia, kad mokesčių nesumokėjimas yra pažeidimas, tačiau tai nėra sukčiavimas, ypač tais atvejais, kai mokesčiai nesumokėti dėl to, kad ūkio subjektas tiesiog neturi tokios galimybės. Teigdamas, kad asmuo mokestine prasme yra nesąžiningas, mokesčių administratorius privalo įrodyti, kad mokesčių mokėtojas turėjo galimybes sumokėti mokesčius ir tęsti savo veiklą, tačiau tyčia to išvengė. Vien aplinkybė, kad dalį gautų lėšų A. Č. paskyrė ne mokesčiams sumokėti, o atsiskaityti su tiekėjais, nereiškia jo nesąžiningumo, nes, neatsiskaičius su tiekėjais, veikla nutrūktų tą patį mėnesį. Mokesčių administratorius turi vertinti ne teoriją, kad visas gaunamas lėšas mokesčių mokėtojas turi skirti mokestinėms nepriemokoms sumokėti, o realybę, kad lėšų reikia ir veiklos tęstinumui užtikrinti. Nesąžiningu galėtų būti pripažįstamas asmuo, kuris, turėdamas galimybes sumokėti mokesčius, randa būdų jų išvengti, o ne tas, kuris, norėdamas išgyventi, atsiskaito su darbuotojais ar tiekėjais, be kurių jo veikla yra neįmanoma. Tą išaiškino ir baudžiamąją bylą dėl A. Č. išnagrinėjęs teismas.

2.9. MGK šalių nesąžiningumą grindė aplinkybes, kad A. Č. ūkio naudojimosi A. Č. sąskaita faktas turi būti vertinamas kaip siekis išvengti prievolių VMI ir pagalba tokiam nesąžiningam elgesiui. Tokia MGK pozicija yra neteisinga, kadangi sąskaita, kuria naudojosi A. Č. ūkis, daug metų buvo skirta būtent šiam ūkiui aptarnauti, ir ji niekada nebuvo asmeninė A. Č. sąskaita, nebuvo naudojama asmeninėms A. Č. reikmėms. Visos į šią sąskaitą patenkančios ūkio lėšos buvo įkeistos kredito įstaigai ir jų patekimas į šią sąskaitą buvo įsipareigojimų pagal kredito ir laidavimo sutartis vykdymas. Iš šios sąskaitos buvo mokami mokesčiai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) įmokos. Mokesčių administratorius apie tai žinojo, taigi, tai nebuvo jokia apgaulė, jokia paslaptis ir joks neteisėtas veikimas.

2.10. Pareiškėjo bendradarbiavimo su A. Č. ūkiu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. spalio mėn., A. Č. ūkio PVM prievolė sumažėjo, PVM sumokėta daugiau nei atsirado iš šalių atliktų ūkinių operacijų. VMI sprendime pareiškėjas nurodytas kaip nesąžiningas todėl, kad, VMI nuomone, turėjo realią galimybę žinoti, jog pardavėjas (A. Č. ūkis) nesumokės viso ar dalies iš šių sandorių (ūkinių operacijų) kylančio mokėtino PVM. Iš pareiškėjo ir A. Č. sandorių (ūkinių operacijų) atsiradęs PVM (72 457,35 Eur) tiriamu laikotarpiu buvo sumokėtas. Pareiškėjas niekaip negali būti atsakingas už PVM įmokų priskyrimo vienam ar kitam laikotarpiui, taigi nei vienas iš ūkio subjektų negavo jokios mokestinės naudos ir nepadarė jokios žalos valstybei.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti bei nurodė tokias atsiliepimo aplinkybes:

3.1. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. spalio 30 d. įsigijo prekių ir paslaugų iš A. Č. ūkio už 350 641,38 Eur su 73 364,65 Eur PVM. A. Č. ūkio vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM pareiškėjas įtraukė į atskaitą, tačiau A. Č. ūkis vengė atsiskaityti su biudžetu ir dalies pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo, t. y. apskaičiavo ir deklaravo, tačiau nesumokėjo į biudžetą dalies PVM nuo pareiškėjui patiektų prekių ir paslaugų. Išanalizavus patikrinimo metu surinktą informaciją, padaryta išvada kad A. Č. ūkis sukčiavo PVM srityje, o pareiškėjas, būdama susijęs su A. Č. ūkiu, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 31 dalies 7 punkto nuostatas žinojo / turėjo galimybę tai žinoti.

3.2. Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms PVMĮ, kuriuo yra įgyvendintos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo bei ją pakeitusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) nuostatos. Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant ESTT suformuotomis taisyklėmis, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Direktyvoje 2006/112/EB pripažintas ir ja siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas.

3.3. Pareiškėjui apribota teisė į PVM atskaitą, kurios ribojimo sąlygų nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina, todėl tiek atsakovas, priimdamas sprendimą, tiek MGK pagrįstai vadovavosi ESTT suformuotomis taisyklėmis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais.

3.4. Sukčiavimo sąvoka nėra apibrėžta nei PVMĮ, nei Direktyvoje 2006/112/EB. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, „sukčiavimo PVM“ sąvokos ESTT taip pat nėra apibrėžęs, todėl, dėl galimų „sukčiavimo PVM“ atvejų įvairovės, jis („sukčiavimas PVM“) gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus.

3.5. MGK dar 2020 m. spalio 23 d. sprendime Nr. S 192 (7 161/2020) nurodė, jog mokesčių administratoriaus nustatyta faktinių duomenų visuma leidžia konstatuoti A. Č. ūkio siekį išvengti mokestinės prievolės įvykdymo – ginčo pardavimo PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, apie kurį žinojo ir pareiškėjas. Bendrovės įregistravimo dieną (2018 m. spalio 30 d.) A. Č. ūkio skola valstybės biudžetui siekė 627 992,90 Eur, 2020 m. vasario 18 d. skola padidėjo iki 648 504,54 Eur. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2021 m. sausio 12 d. (pavedimo tikrinti data) A.

Č. ūkio nepriemoka valstybės, savivaldybių biudžetams bei fondams dar padidėjo iki 654 359,07 Eur, iš jų: 567 704,26 Eur PVM nepriemoka ir 3 093,83 Eur PVM delspinigiai, 75 193,64 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nepriemoka ir 2 302,07 Eur GPM delspinigiai. Patikrinimo metu nustatyta, kad A. Č. ūkio PVM skola susiformavo per tęstinį laikotarpį ir tendencingai didėjo nuo 2013 m. lapkričio 25 d., GPM skola – nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. Nustatyta, kad A. Č. ūkis vykdo veiklą, deklaruoja pajamas ir mokėtinas mokesčių sumas, tačiau jų geranoriškai nemoka.

A. Č. ne kartą kreipėsi į Panevėžio AVMI su prašymu sudaryti mokestinės paskolos sutartį (2015 m. spalio 22 d. ir 2016 m. sausio 19 d. tokios sutartys buvo sudarytos), tačiau arba neatitiko mokesčių administratoriaus nustatytų reikalavimų, arba nevykdė sudarytų mokestinės paskolos sutarčių įsipareigojimų. A. Č. ūkio 2016 m. rugpjūčio 18 d. ir 2017 m. liepos 11 d. prašymai išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą nebuvo patenkinti, kadangi A. Č. sąmoningai nevykdė 2016 m. vasario 3 d. sudarytos mokestinės paskolos sutarties sąlygų ir geranoriškai nemokėjo einamųjų mokesčių, o prioritetą mokėti skyrė kitiems kreditoriams, t. y. tam tikslui naudojo ne tik savo kredito įstaigose esančias atsiskaitomąsias sąskaitas, tačiau ir sesers A.

Č. vardu atidarytas sąskaitas kredito įstaigose. Toks A. Č. elgesys (kai siekiama sudaryti mokestinės paskolos sutartį, tačiau nevykdomi būtini reikalavimai tam, kad ji būtų sudaryta, arba nevykdomos sudarytos mokestinės paskolos sutarties sąlygos) atsakovo įvertintas kaip sąmoningas nepriemokos sumokėjimo vilkinimas ir siekimas ilgesnį laiką išvengti išieškojimo veiksmų. Byloje taip pat nustatyta, kad A. Č. ūkio veiklos apimtys tikrintu laikotarpiu mažėjo: 2018 metais A. Č. ūkio PVM apmokestinami tiekimai sudarė 958 006 Eur, pirkimai – 789 386 Eur, o 2019 metais PVM apmokestinami tiekimai – 299 747 Eur, pirkimai – 262 952 Eur.

3.6. A. Č., turėdamas mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, sąmoningai vengė ją sumokėti. Nepaisant to, kad tikrintu laikotarpiu buvo vykdomas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš A. Č. atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose, buvo priimti Panevėžio AVMI sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir perduoti vykdyti antstoliams, A. Č. visais įmanomais būdais stengėsi išvengti lėšų nurašymo nuo sąskaitų bankuose, todėl produkcijos ir paslaugų pirkėjai (taip pat ir pareiškėjas) su A. Č. ūkiu atsiskaitydavo grynaisiais pinigais arba pervesdami pinigus į A. Č. sesers A. Č. (Bendrovės pirmininkės) atsiskaitomąją sąskaitą banke. Šis faktas užfiksuotas jau 2016 metais. Laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. birželio 20 d. A. Č. ūkio įplaukos į A. Č. sąskaitą banke buvo 138 302,29 Eur. Visos įneštos lėšos buvo panaudotos A. Č. ūkio atsiskaitymams su kreditoriais, išskyrus Panevėžio AVMI. Tikrintu laikotarpiu Bendrovė grynaisiais pinigais iš kasos A. Č. išmokėjo 110 918,72 Eur, banko pavedimais į minėtą A. Č. sąskaitą banke pervedė 301 949,40 Eur. Dėl pareiškėjo kontrahento A. Č. ūkio buvo nuolat priimami nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką iš A. Č. sąskaitų. Laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2020 m. vasario 18 d. pagal šiuos nurodymus iš A. Č. sąskaitų į Panevėžio AVMI sąskaitas buvo išieškota tik 54,53 Eur, antstolių pagal sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto išieškota 26 203,68 Eur.

3.7. Piniginių lėšų pervedimo į A. Č. sąskaitą banke tikslas buvo nurodytas tik mokestinio ginčo metu (A. Č. galėjo naudotis sesers sąskaita, tai buvo „A. Č. ūkį aptarnaujanti sąskaita“), tačiau pirminio mokestinio patikrinimo metu nei A. Č., nei jo sesuo nepaaiškino naudojimo sąskaita tikslo ir aplinkybių. Elektroniniu paštu 2020 m. vasario 10 d. A. Č. paprašyta paaiškinti, kodėl atsiskaitymams gauti jis nesinaudojo savo asmeninėmis sąskaitomis, bet naudojo sesers A. Č. asmeninę sąskaitą, kaip tarpinę atsiskaitymams gauti.

A. Č. paaiškinimo nepateikė. Elektroniniu paštu 2020 m. kovo 3 d. pateiktas paklausimas A. Č., kaip fiziniam asmeniui, kuriame vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 1 dalimi paprašyta paaiškinti nuo kada ir kodėl brolio A. Č. ūkiui priklausantys atsiskaitymai už įsigytą produkciją ir paslaugas pirkėjų buvo pervedami ne į A. Č. priklausančias, bet į A. Č. priklausančias asmenines sąskaitas. 2020 m. kovo 4 d. gautas A. Č. raštas, kuriame prašoma paaiškinti „kokias aktualias aplinkybes prašomi pateikti dokumentai atliekamam patikrinimui gali atskleisti“, o 2020 m. kovo 9 d. pateiktame rašte A.

Č. nurodė, kad siekia bendradarbiauti, tačiau nesupranta, „kaip prašoma pateikti informacija yra susijusi su atliekamu patikrinimu“. Atsižvelgiant į MAĮ 42 straipsnio nuostatas, pagal kurias Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pranešti VMI apie atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas užsienio valstybės kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigose, nei A. Č., nei pareiškėjas neturi pareigos mokesčių administratoriui pranešti apie mokesčių mokėtojui žinomas trečiųjų asmenų turimas sąskaitas bankuose.

Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju, kaip MGK posėdžio metu nurodė pareiškėjo atstovė, A. Č. sesers vardu atidaryta sąskaita buvo skirta ne jos asmeninėms, tačiau kito mokesčių mokėtojo – jos brolio A. Č. ūkio reikmėms. Kitaip tariant, ši sąskaita faktiškai buvo A. Č. ūkio naudojama sąskaita, tačiau atidaryta trečiojo susijusio asmens – A. Č. vardu, leido A. Č. ūkiui suklaidinti tiek mokesčių administratorių, tiek priverstinį išieškojimą iš A. Č. ūkio turto vykdančius antstolius, nes dėl šių veiksmų piniginės lėšos nepakliuvo į A.

Č. ūkio banko sąskaitą ir nei mokesčių administratorius, nei antstoliai neturėjo galimybės išieškoti A. Č. ūkio mokestinės nepriemokos.

3.8. MGK sprendime pagrįstai pritarta atsakovo išvadoms, kad tokio atsiskaitymo su A. Č. už jo pirkėjams patiektas prekes ir paslaugas būdo, kai apmokėjimai pervedami ne į jo ūkio, bet į susijusio asmens, sesers A. Č. asmeninę sąskaitą, tikslas buvo išvengti lėšų nurašymo mokestinei nepriemokai sumokėti. Minėtas atsiskaitymo būdas A. Č. buvo naudojamas ilgą laiką, taip pat ir tikrintu laikotarpiu. A. Č. ūkis ginčo laikotarpiu atsiskaitydamas su kitais kreditoriais vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM, mokėjimui, bet kitoms prievolėms vykdyti. Taigi dalies pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo ginčo sandorių apmokestinamosios vertės, A. Č. ūkis į valstybės biudžetą iš esmės nesumokėjo ne dėl laikinų finansinių sunkumų, bet dėl to, kad vengė šį mokestį sumokėti. Tokia A. Č. ūkio veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina kaip tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, o tai laikytina PVM sukčiavimu ESTT praktikos prasme.

3.9. Pareiškėjas ir A. Č., vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 7 punkto nuostatomis, yra susiję asmenys, nes A. Č. yra Bendrovės pirmininkės A. Č. brolis. Pareiškėją ir A. Č. ūkį tikrintu laikotarpiu siejo tie patys asmenys: Bendrovės pirmininkė A. Č. (laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. kovo 1 d.) ir Bendrovės apskaitą tvarkantis buhalteris J. M. (laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 15 d. iki 2019 m. kovo 1 d.) dirbo tiek A. Č. ūkyje, tiek Bendrovėje; nustatyta, jog ir pats A. Č. (nors neįdarbintas Bendrovėje) tam tikrais atvejais veikė pareiškėjo vardu ir jo naudai, t. y. pasirašydavo kai kuriuos pareiškėjo dokumentus (žemės nuomos sutartis, PVM sąskaitas faktūras, krovinių važtaraščius ir kt.).

A. Č. ūkis ir pareiškėjas vykdė analogiškas veiklas, pareiškėjo veiklai buvo naudojamos tos pačios patalpos, kurias iki įkuriant Bendrovę naudojo A. Č., įkūrus Bendrovę, jis tęsė pirkimo–pardavimo sandorius ir palaikė verslo ryšius su tais pačiais tiekėjais ir pirkėjais, su kuriais anksčiau bendradarbiavo A. Č. A. Č. dalį nekilnojamojo turto (skerdyklą) ir dalį transporto priemonių, kuriuos pats naudojo, vykdydamas ūkio veiklą, perleido neatlygintinai naudotis pareiškėjui, pareiškėjas perėmė ir A. Č. nuomotų žemės sklypų nuomą.

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Takažolė“ ir Bendrovė 2019 m. rugpjūčio 19 d. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas tapo naujuoju A. Č. kreditoriumi ir perėmė iš pradinio kreditoriaus UAB „Takažolė“ 75 451,19 Eur reikalavimo teisę į skolininką A. Č.. Pareiškėjo žinojimą apie tikrąją A. Č. ūkio finansinę padėtį patvirtina ir pareiškėjo mokestinio ginčo metu pateikta informacija apie Bendrovės pirmininkės A. Č. prisiimtus 1 841 434,18 Eur dydžio įsipareigojimus Panevėžio kredito unijai už A.

Č. ūkį, pastarajam nepavykus stabilizuoti finansinės padėties. Pareiškėjas (kaip ir kiti A. Č. ūkio debitoriai) atsiskaitydavo su A. Č. grynaisiais pinigais arba banko pavedimais į Bendrovės pirmininkės (A. Č.) atsiskaitomąją sąskaitą, tokiu būdu sąmoningai sukurdamas sąlygas, kad mokesčių administratorius nesužinotų apie vykdomus atsiskaitymus, piniginių lėšų pervedimus į A. Č. ūkio sąskaitą ir nenurašytų šių lėšų mokestinėms prievolėms sumokėti. Taigi pareiškėjas ne tik žinojo, jog A. Č. ūkis sukčiauja PVM srityje, vengdamas PVM (ir kitų mokesčių) prievolių valstybės biudžetui, bet ir pats savo veiksmais prisidėjo prie A.

Č. ūkio PVM prievolių nevykdymo. Pareiškėjas turėjo suprasti, jog neįgyja teisės į PVM atskaitą pagal A. Č. ūkio išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

3.10. Panevėžio AVMI sprendime patikslintas PVM apskaičiavimas. Pastabų nagrinėjimo metu Panevėžio AVMI A. Č. nepriemokos likutį perskaičiavo proporcingai (atsižvelgiant į tai, kad dalis A. Č. mokėtino PVM tikrinamuoju laikotarpiu buvo sumokėta / įskaityta) su Bendrove sudarytų sandorių sumai. Tokiu būdu vietoje 24 913 Eur PVM pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota 18 786 Eur PVM.

3.11. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad ankstesnių laikotarpių PVM sumokėjimai atlikti vadovaujantis mokėtinų PVM sumų į valstybės biudžetą mokėjimo tvarka, grąžintinų iš valstybės biudžeto sumų – permokų ir (arba) skirtumų grąžinimo / įskaitymo tvarka, bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintos Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Taisyklės Nr. 1) ir 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės Nr. 2) nuostatomis. Pareiškėjo skundo argumentai, jog VMI savo nuožiūra priskyrė PVM sumas 2018 m. spalio, 2019 m. gruodžio mėn. nepriemokoms sumokėti, atmestini kaip nepagrįsti.

3.12. Pareiškėjui buvo skirta 20 proc. dydžio bauda, atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, ir tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nagrinėjamu atveju PVM prievolė pareiškėjui apskaičiuota dėl to, jog pareiškėjas, žinodamas, kad jo kontrahentas A. Č. ūkis sukčiauja PVM srityje (sąmoningai vengia mokėti PVM ir kitus mokesčius), nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM, išskirtą A. Č. ūkio išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. MGK konstatavo, kad, nepriklausomai nuo pareiškėjo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjui paskirtos baudos mažinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, akivaizdžiai neatitiktų minėtų aptariamos sankcijos skyrimo tikslų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, bei nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. spalio 30 d. įsigijo prekių ir paslaugų iš A. Č. ūkio už 350 641,38 Eur su 73 364,65 Eur PVM. A. Č. ūkio vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM pareiškėjas įtraukė į atskaitą, tačiau A. Č. ūkis vengė atsiskaityti su biudžetu ir dalies pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo, t. y. apskaičiavo ir deklaravo, tačiau nesumokėjo į biudžetą dalies PVM nuo pareiškėjui patiektų prekių ir paslaugų. Panevėžio AVMI konstatavo, kad A. Č. ūkis sukčiavo PVM, o pareiškėjas, būdamas susijęs su A. Č. ūkiu pagal PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 7 punkto nuostatas, žinojo / turėjo galimybę apie tai žinoti. Pareiškėjui apribota teisė į PVM atskaitą, kurios ribojimo sąlygų nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina, todėl tiek Panevėžio AVMI, tiek VMI, priimdami administracinį sprendimą, tiek MGK pagrįstai vadovavosi ESTT suformuotomis taisyklėmis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais. Panevėžio AVMI sprendime išsamiai nurodyta, kokiais teisės aktais vadovaujantis ir kokia tvarka buvo įskaitytos A. Č. ūkio prievolės. Panevėžio AVMI A. Č. nepriemokos likutį perskaičiavo proporcingai (atsižvelgiant į tai, kad dalis A. Č. mokėtino PVM tikrinamuoju laikotarpiu buvo sumokėta / įskaityta) su pareiškėju sudarytų sandorių sumai. Tokiu būdu vietoje 24 913 Eur PVM pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota 18 786 Eur PVM. Panevėžio AVMI, atsižvelgusi į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – Bendrovė bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (teikė paaiškinimus) ir į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta pagrįstai paskyrė 20 proc. mokesčio dydžio baudą, t. y. 3 757 Eur PVM.

5. Tretieji suinteresuoti asmenys A. Č. ir V. Č. atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

5.1. V. Č. yra ūkininko A. Č. sutuoktinė, tačiau nėra A. Č. ūkio bendraturtė ar ūkininko partnerė, todėl V. Č. neturi materialinio suinteresuotumo šioje byloje.

5.2. A. Č. nevengė mokestinių prievolių tyčia, tačiau dėl gaisro ūkyje ir jo nulemtų finansinių sunkumų, lydimų visapusiško spaudimo iš kreditorių ir sveikatos problemų, nepajėgė išsaugoti ūkio veiklos. Gaisro metu sudegė dalis nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, įkeisto Panevėžio kredito unijai, kuri informavo, kad nutraukia kredito sutartis ir reikalauja grąžinti visas paskolas (5 208 816 Eur), o to nepadarius įspėjo apie likusio turto priverstinį realizavimą. Turtas buvo areštuotas, inicijuotas priverstinis paskolų išieškojimas iš likusio įkeisto turto. Akcinė bendrovė „Citadele“ bankas buvo sutikęs refinansuoti A. Č. įsipareigojimus valstybei ir kredito įstaigoms, tačiau kreditas nebuvo suteiktas dėl to, kad VSDFV nesutiko skolos sumokėjimo atidėjimo laikotarpiui panaikinti A. Č. turtui pritaikyto arešto. Negavęs kredito, ūkininkas neturėjo galimybės įvykdyti įsipareigojimų, taip pat ir pagal mokestinės paskolos sutartį.

5.3. A. Č. kreipėsi į VMI dėl nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, tačiau šis prašymas buvo atmestas net jo nesvarsčius. Tai, kad VMI, atmesdama A. Č. prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką, pažeidė teisės aktus ir elgėsi neteisėtai, konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-10-968/2020. Administracinėse bylose teismai taip pat pripažino, kad bandymas derinti ūkinę-komercinę veiklą nėra nesąžiningas elgesys ir mokesčių veikimas. Be to, VMI vykdė nepagrįstą A. Č. baudžiamąjį persekiojimą, siekė apkaltinti nusikalstamų veikų (mokesčių nemokėjimo, sukčiavimo) padarymu, tačiau teismai konstatavo, kad A. Č. nusikalstamų veikų nepadarė, o mokesčių nesumokėjimą lėmė objektyvios nepalankiai susiklosčiusios veiklos aplinkybės. A. Č. ūkio veikla žlugo ir skolos VMI liko ne dėl to, kad A. Č. siekė piktybiškai jų išvengti, o todėl, kad tiesiog nepajėgė tokiomis sąlygomis dirbti ir išsaugoti savo paties sukurtą verslą.

5.4. Bendrovė yra valdoma A. Č. sesers A. Č., kuri Bendrovę įsteigė tuo metu, kai A. Č. ūkis jau buvo nebepajėgus vykdyti veiklos. Aplinkybės, nulėmusios A. Č. imtis savarankiškos veiklos ir įsteigti Bendrovę, nėra susijusios su tikslu perkelti A. Č. ūkio veiklą. A. Č. savarankiškos veiklos ėmėsi dėl to, kad už A. Č. ūkį Panevėžio kredito unijai yra prisiėmusi 1 932 957,97 Eur dydžio įsipareigojimus ir A. Č. turėjo dvi išeitis: imtis savarankiškos veiklos ir mažinti įsipareigojimus arba bankrutuoti kaip fizinis asmuo ir tapti valstybės išlaikomu asmeniu.

5.5. A. Č. ūkis neatlygintinai turto Bendrovei neperleido, kaip racionalus ir įmanomas sprendimas buvo Bendrovei perduoti A. Č. ūkio pasėtus pasėlius, kuriems trešti ir užauginti A. Č. ūkis neturėjo lėšų. A. Č. ūkis rinkos kaina Bendrovei pardavinėjo ir mėsos gaminius, kuriuos Bendrovė perparduodavo.

5.6. A. Č. ūkis mokestines prievoles vykdė pagal savo finansines galimybes ir ginčo laikotarpiu įvykdė 96 625,21 Eur vertės PVM prievolių. Panevėžio AVMI sprendime, be kita ko, nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2020 m. vasario 18 d. bendra A. Č. PVM skola su delspinigiais sumažėjo 27 005,74 Eur suma, tačiau žymiai sumažėjo delspinigių suma – nuo 42 639,14 Eur iki 3 006,63 Eur. Tai, kad A. Č. paraleliai dar mokėjo tiekėjams už žaliavą (skerdieną), darbo užmokestį darbuotojams ir kitus būtinuosius mokėjimus, be kurių veikla būtų neįmanoma, nereiškia sukčiavimo ir nesąžiningumo, priešingai, tai įrodo tikslą veikti, dirbti ir uždirbti ir atsiskaityti. Taigi A. Č. neatliko nieko neteisėto, neteisingo, apgaulingo, o paprasčiausiai nesugebėjo sumokėti visos mokestinės skolos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino MGK sprendimą ir įpareigojo MGK pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 7 d. skundą išnagrinėti iš naujo, kitą skundo dalį atmetė.

7. Ir pareiškėjas ir atsakovas VMI pateikė apeliacinius skundus.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, ir ginčą išspręsti iš esmės – panaikinti Panevėžio AVMI sprendimą ir VMI sprendimą bei konstatuoti, kad ginčijama Bendrovės mokestinė prievolė neegzistuoja.

9. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-528-602/2024 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies; atsakovo VMI apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad MGK neteisingai išnagrinėjo bylą, be pagrindo grąžino mokestinį ginčą nagrinėti MGK, kuri savo funkciją – išnagrinėti mokesčio mokėtojo skundą ikiteismine tvarka – šiame mokestiniame ginče įstatymų nustatyta tvarka yra atlikusi. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad MGK neteisingai galėjo išnagrinėti ginčą, turėjo išnagrinėti šį mokestinį ginčą bei nuspręsti, ar galutinis administracinis sprendimas, kuriuo mokesčių administratorius nustatė mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, yra teisėtas, taigi pirmosios instancijos teismas šiame mokestiniame ginče neatliko viešojo administravimo subjekto kontrolės, todėl neišnagrinėjo bylos.

III. 12. Regionų administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2025 m, kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

13.1. Panevėžio VMI atliko pareiškėjo 2018 m. lapkričio 26 d. – 2019 m. spalio 31 d. laikotarpio PVM ir 2018 m. spalio 30 d. – 2018 m. gruodžio 30 d. pelno mokesčio apskaičiavimo teisingumą. Panevėžio AVMI sprendime nustatyta, kad mokestinio patikrinimo metu Bendrovę ir A. Č. ūkį tikrinamuoju laikotarpiu siejo tie patys asmenys – A. Č. ir Bendrovės pirmininkė A. Č., kurie yra brolis ir sesuo, todėl šie asmenys laikytini susijusiais ir galinčiais daryti įtaką vienas kitam sudarant ir priimant sprendimus. Panevėžio AVMI sprendime taip pat nustatyta, kad, pagal ginčo laikotarpio pirkimų dokumentus, šiuo laikotarpiu A. Č. ūkis buvo Bendrovės pagrindinis tiekėjas, bei apskaičiuota, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu iš A. Č. įsigijo prekių iš viso už 350 641,38 Eur ir 73 634,65 Eur PVM. Visi prekių ir paslaugų įsigijimo sandoriai buvo sudaryti su fiziniu asmeniu, vykdžiusiu ūkininko veiklą, gavusiu iš jos pajamų, deklaravusiu PVM prievoles, tačiau iš esmės jų nevykdžiusiu, turėjusiu ir tebeturinčiu ženklią PVM ir GPM mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui.

13.2. Panevėžio AVMI sprendimu pareiškėjui apskaičiuota 18 786 Eur PVM mokėtina suma, 1 900,67 Eur delspinigių ir skirta 3 757 Eur bauda.

13.3. VMI sprendimu netenkintas pareiškėjo skundas dėl Panevėžio AVMI sprendimo panaikinimo ir patvirtintas Panevėžio AVMI sprendimas.

13.4. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo pagrįstumo, skundą tenkino iš dalies, pareiškėją atleido nuo 50 proc. 950,34 Eur PVM delspinigių sumokėjimo ir patvirtino VMI sprendimą.

14. Teismas nustatė, jog Bendrovės mokestinis patikrinimas atliktas vadovaujantis VMI 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr.69-120, kuriuo Inspekcijai pavesta atlikti Bendrovės patikrinimą už tikrintiną laikotarpį ir nustatyti / apskaičiuoti, kokio dydžio nepriemoką biudžetui turėjo Bendrovės kontrahentas A. Č. ūkis tikrintinu laikotarpiu PVM deklaracijose deklaruoto PVM patikrinimo akto surašymo dieną (2020 m. kovo 10 d.), t. y. kokia buvo reali A. Č. ūkio PVM nepriemoka už tikrintą laikotarpį, atėmus iki patikrinimo akto surašymo dienos įskaitytas (sumokėtas / išieškotas) PVM sumas. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu iš A. Č. įsigijo prekių iš viso už 350 641,38 Eur (šie pirkimai sudarė 37,48 proc. visų nurodyto laikotarpio pirkimų); visi prekių ir paslaugų įsigijimo sandoriai buvo sudaryti su fiziniu asmeniu, vykdžiusiu ūkininko veiklą, gavusiu iš jos pajamų, deklaravusiu PVM prievoles, tačiau iš esmės jų nevykdžiusiu, turėjusiu ir tebeturinčiu ženklią PVM ir GPM mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui.

15. Teismas išsamiai išdėstė Inspekcijos nustatytas aplinkybes, kad: 1) Bendrovę ir A. Č. ūkį tikrinamuoju laikotarpiu siejo tie patys asmenys – A. Č. ir Bendrovės pirmininkė A. Č. yra brolis ir sesuo, todėl šie asmenys laikytini susijusiais ir galinčiais daryti įtaką vienas kitam sudarant ir priimant sprendimus; 2) Bendrovė ir A. Č. buvo susiję ne tik per A. Č. ir pirmininkės A. Č. giminystę, bet ir per darbuotojus, ir per apskaitą tvarkančius asmenis; 3) tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė veiklą vykdė tose pačiose patalpose, kuriose iki Bendrovės įregistravimo veiklą vykdė Bendrovės kontrahentas A. Č.; 4) Bendrovė 2019 m. pateiktose paraiškose tiesioginės paramos išmokoms gauti deklaravo iš esmės tuos pačius žemės sklypus, kuriuos 2018 m. minėtoms išmokoms gauti pateiktose paraiškose buvo deklaravęs A. Č.

16. Teismas nurodė, kad Inspekcija mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad: 1) A. Č. vykdė ūkininko veiklą, gaudavo pajamas, tačiau jas slėpė, nukreipdamas iš pirkėjų gaunamus atsiskaitymus į susijusio asmens – sesers A. Č. banko sąskaitą; 2) Bendrovė grynais pinigais iš kasos A. Č. tikrinamuoju laikotarpiu išmokėjo 110 918,72 Eur, visas iš kasos A. Č. išmokėtas lėšas Bendrovė įformino kasos išlaidų orderiais, kuriuose nėra gavėjo rekvizitų, prie kasos išlaidų orderių yra pridėti A. Č. pinigų priėmimo kvitai, kuriuose, kaip pinigų gavėjas pasirašė A. Č.; 3) bankiniais pavedimais Bendrovė A. Č. tikrinamuoju laikotarpiu apmokėjo 301 949,40 Eur; 4) A. Č. vykdė ūkininko veiklą, iš kurios gautas pajamas sąmoningai slėpė, nukreipdamas gaunamus atsiskaitymus už parduotas prekes į sesers A. Č. sąskaitą; 5) Bendrovės kontrahentas A. Č. deklaravo mokėtiną PVM ir GPM, tačiau minėtų mokesčių nemokėjo, kaip ir kitų privalomų rinkliavų į valstybės, savivaldybių biudžetus bei fondus, sudarydamas mokestinės paskolos sutartį, tačiau nevykdydamas joje numatytų įsipareigojimų mokėti įmokas pagal sudarytą grafiką mokestinei nepriemokai padengti taip vilkino atsiskaitymą su valstybės, savivaldybių biudžetais bei fondais ir siekė išvengti išieškojimo veiksmų. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog tokiu būdu buvo siekiama išvengti lėšų nurašymo mokestinei nepriemokai padengti, toks atsiskaitymo būdas buvo naudojamas ilgą laikotarpį. Aplinkybė, kad Bendrovė su A. Č. atsiskaitydavo ir grynaisiais pinigais, įrodo, kad A. Č. siekė sudaryti sau galimybes gautas grynaisiais pinigais lėšas skirstyti nesilaikant eiliškumo, nustatyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje, o Bendrovė tai žinojo, suvokė ir padėjo A. Č. įgyvendinti tokį mokesčių vengimo modelį.

17. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija taip pat nustatė, jog A. Č. nebūdamas Bendrovės darbuotoju, neturėdamas įgaliojimo, dalyvavo Bendrovės veikloje, pasirašydavo kai kuriuose Bendrovės dokumentus, nors Bendrovė nebuvo nurodžiusi, kad A. Č. buvo išduotas įgaliojimas atstovauti Bendrovę, ir tokio dokumento nepateikė.

18. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju mokesčių administratorius atliko išsamų ir detalų Bendrovės mokestinį patikrinimą, kurio metu buvo nagrinėti Bendrovės pateikti pirminiai ir suvestiniai tikrinamųjų pajamų mokesčio ir PVM laikotarpių apskaitos dokumentai, sutartys, išanalizuotos sandorių sudarymo aplinkybės, surinkta priešpriešinė informacija bei surinkti įrodymai, kurių visumos pagrindu padaryta išvada, kad Bendrovė žinojo (turėjo galimybę žinoti), kad įsigydama prekes ir paslaugas iš A. Č. ūkio, ji dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ir A. Č. ūkis vykdė analogiškas veiklas, naudojo tas pačias patalpas, tęsė pirkimo-pardavimo sandorius ir palaikė verslo ryšius su tais pačiais tiekėjais ir pirkėjais, su kuriais anksčiau bendradarbiavo A. Č. ir kt., ir tai leidžia teigti, jog pareiškėjas ne tik žinojo, jog A. Č. ūkis sukčiauja PVM srityje vengdamas PVM (ir kitų mokesčių) prievolių valstybės biudžetui, bet ir pats savo veiksmais prisidėjo prie A. Č. ūkio PVM prievolių nevykdymo.

19. Teismas nustatė, jog A. Č., turėdamas mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, sąmoningai vengė ją padengti, visais įmanomais būdais stengėsi išvengti lėšų nurašymo nuo sąskaitų bankuose, todėl produkcijos ir paslaugų pirkėjai (tarp jų – ir pareiškėjas) su A. Č. ūkiu atsiskaitydavo grynaisiais pinigais arba pervesdami pinigus į A. Č. sesers A. Č. (Bendrovės pirmininkės) atsiskaitomąją sąskaitą banke. Teismas nurodė mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. birželio 20 d. A. Č. ūkio įplaukos į A. Č. sąskaitą banke sudarė 138 302,29 Eur; visos įneštos lėšos buvo panaudotos A. Č. ūkio atsiskaitymams su kreditoriais, išskyrus Inspekciją; tikrintu laikotarpiu pareiškėjas grynaisiais pinigais iš kasos A. Č. išmokėjo 110 918,72 Eur, banko pavedimais į minėtą A. Č. sąskaitą banke pervedė 301 949,40 Eur. Teismas sutiko su atsakovo ir Komisijos išvada, kad tokio atsiskaitymo su A. Č. už jo pirkėjams patiektas prekes ir paslaugas būdo tikslas buvo išvengti lėšų nurašymo mokestinei nepriemokai padengti.

20. Teismas padarė išvadą, jog dalies pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo ginčo sandorių apmokestinamosios vertės, A. Č. ūkis į valstybės biudžetą iš esmės nesumokėjo ne dėl laikinų finansinių sunkumų, kaip bando įrodyti Bendrovė, bet dėl to, kad vengė šį mokestį sumokėti (sąmoningai siekė išvengti mokesčio mokėjimo), jį (iš pirkėjų gautinas šio mokesčio sumas) iš esmės panaudodamas (pirmenybę teikdamas) ne mokesčiams sumokėti, bet atsiskaityti su kitais kreditoriais. Tokia A. Č. ūkio veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina kaip tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas laikytina sukčiavimu PVM ESTT praktikos prasme.

21. Teismas nurodė, kad teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms PVMĮ, kuriuo yra įgyvendintos ES direktyvų nuostatos dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, todėl tokiu atveju būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis. Teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Direktyvoje 2006/112/EB pripažintas ir ja siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas.

22. Teismas išdėstė aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Teisingumo Teismo praktiką ir pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimų motyvavimas vadovaujantis ESTT suformuotomis taisyklėmis bei Lietuvis vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais yra pagrįstas ir teisėtas.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas bei A. Č., vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 7 punkto nuostatomis, yra susiję asmenys, nes A. Č. yra Bendrovės pirmininkės A. Č. brolis, ir nors A. Č. formaliai nebuvo įforminta kaip A. Č. ūkio partnerė, faktinės aplinkybės (A. Č. buvo įdarbinta A. Č. ūkyje, pirkėjų atsiskaitymai už A. Č. patiektą produkciją buvo vykdomi per A. Č. asmeninę sąskaitą) įrodo jos dalyvavimą brolio vykdomoje ūkininko veikloje. A. Č. ūkis ir Bendrovė vykdė analogiškas veiklas, abu ūkio subjektus siejo darbuotojai, apskaitą tvarkantis asmuo, A. Č. tam tikrais atvejais veikė Bendrovės vardu ir jos naudai, Bendrovės veiklai buvo naudojamos tos pačios patalpos, Bendrovė tęsė pirkimo-pardavimo sandorius ir palaikė verslo ryšius su tais pačiais tiekėjais ir pirkėjais, Bendrovė perėmė A. Č. nuomotų žemės sklypų nuomą ir kt.

24. Teismas pritarė VMI išvadai, jog A. Č. verslo perkėlimo į Bendrovę požymiai ir Bendrovės sudaryti prekių įsigijimo sandoriai su ūkio subjektu, turinčiu įsiskolinimų kreditoriams (apie kuriuos Bendrovė žinojo) suponavo išvadą, kad Bendrovė elgėsi nesąžiningai. Teismas nustatė, jog Bendrovės santykiai su tiekėju A. Č. rėmėsi abipusiu pasitikėjimu, todėl Bendrovė turėjo realią galimybę žinoti, kad pardavėjas už ūkines operacijas nepadengs viso ar dalies iš šių sandorių kylančio mokėtino PVM. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė žinojo (turėjo galimybę žinoti) tai, jog, įsigydama prekes ir paslaugas iš A. Č., dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sąmoningu minėto ūkio subjekto vengimu nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti su biudžetu, ir tokiu būdu elgėsi nesąžiningai bei tapo sukčiaujančio (vengiančio mokėti mokesčius) A. Č. bendrininke, todėl toks Bendrovės elgesys, vadovaujantis suformuota LVAT ir ESTT teismine praktika, pripažintas kaip nesąžiningas ir nesuderinamas tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl šiuo pagrindu paneigta Bendrovės teisė į PVM atskaitą.

25. Teismas konstatavo, kad Bendrovė ne tik palaikė glaudžius verslo ir finansinius ryšius su tiekėju, kuris turėjo reikšmingų įsipareigojimų kreditoriams ir nevykdė pareigos tinkamai sumokėti PVM į biudžetą, bet ir pati veikė kaip šio tiekėjo įsipareigojimų perėmėja bei jo finansinės padėties stabilizavimo dalyvė, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Bendrovė veikė nesąžiningai. Teismas nurodė, kad tokia situacija ne tik prieštarauja PVM neutralumo principui, bet ir sudaro prielaidas piktnaudžiauti PVM sistema, siekiant neteisėtos mokestinės naudos, nes Bendrovės žinojimas arba objektyvi galimybė žinoti, kad jos sandoriai buvo susiję su tiekėjo mokestinių prievolių nevykdymu, atitinka ESTT formuojamą praktiką, pagal kurią teisė į PVM atskaitą negali būti suteikiama, kai asmuo sąmoningai dalyvauja sandoriuose, kurie prisideda prie sukčiavimo PVM srityje.

26. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl Panevėžio AVMI sprendime apskaičiuoto PVM teisingumo, pažymėjo, kad A. Č. ūkio PVM deklaracijos už tikrintą laikotarpį buvo tikslintos kelis kartus, paskutinės patikslintos tikrinto laikotarpio PVM deklaracijos pateiktos 2021 m. kovo 10 d., jose iš viso deklaruota 20 702 Eur mokėtino PVM suma. Inspekcijos mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, A. Č. ūkio PVM nepriemoka už tikrintą laikotarpį 2021 m. kovo 11 d. sudarė 24 913 Eur, ir ši nepriemokos dalis nepagrįstai buvo priskirta Bendrovei, todėl Inspekcija perskaičiavo A. Č. ūkio nepriemokos likutį proporcingai su Bendrove sudarytų sandorių sumai (vertinant tai, jog dalis A. Č. mokėtino PVM tikrintu laikotarpiu buvo įskaityta) ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 18 786 Eur PVM.

27. Teismas išdėstė VMI 2022 m. kovo 23 d. pateiktus papildomus paaiškinimus Nr. (24.5-31-5) R-1347) dėl pareiškėjui apskaičiuotos 18 786 Eur PVM sumos pagrįstumo ir pažymėjo, kad A. Č. deklaruotas grąžintinas PVM sumažino ne nagrinėjamo laikotarpio PVM nepriemoką, o PVM nepriemoką susidariusią ankstesniu laikotarpiu, o Inspekcija apskaičiavusi A. Č. nepriemokos dydį, perskaičiavo jo PVM nepriemokos likutį proporcingai su Bendrove sudarytų sandorių sumai.

28. Teismas, įvertinęs papildomai pateiktą VMI medžiagą, konstatavo, kad Panevėžio AVMI atliko tinkamus skaičiavimus, nustatydama A. Č. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) nepriemoką už laikotarpį 2018 m. lapkričio 1 d. – 2019 m. spalio 31 d., nes atsakovo pateikti duomenys patvirtina, jog skaičiavimai yra pagrįsti santykiu tarp bendrų pardavimų ir pardavimų Bendrovei, todėl PVM atskaitos sumažinimas Bendrovei atliktas proporcingai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, skunde teigdamas, kad A. Č. pirkimo ir pardavimo PVM skirtumas yra 20 702 Eur, o ne 24 913 Eur, ignoruoja tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu grąžintino PVM įskaitymai buvo naudojami senesnių laikotarpių nepriemokoms dengti. Teismas pažymėjo, kad A. Č. ūkio PVM prievolė 24 913 Eur išliko nepakitusi ir negali būti mažinama vien dėl deklaruotų grąžintinų sumų, be to, A. Č. ūkis net ir po įskaitymų vis dar turėjo 24 913 Eur nepriemoką, nes jo deklaruotos grąžintinos sumos buvo nukreiptos ankstesnių laikotarpių įsipareigojimų padengimui.

30. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog VMI nepagrįstai priskyrė grąžintiną PVM ankstesnių laikotarpių prievolių dengimui, ir nurodė, kad toks skaičiavimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus.

31. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nėra atsakingas už A. Č. mokėjimus ir įskaitymus, nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad Bendrovė iš esmės perėmė A. Č. verslą, turtą ir verslo ryšius, darbuotojus, taip pat Bendrovės tiesioginių sąsajų su A. Č.. Teismas nurodė, kad atsiskaitymai tarp A. Č. ir jo klientų buvo vykdomi ne į jo ūkio, bet į Bendrovės sąskaitas, taip sukuriant schemą, kurios tikslas galėjo būti išvengti mokesčių prievolių įvykdymo, taigi Bendrovė buvo tiesiogiai susijusi su A. Č. veikla, todėl ji negalėjo nežinoti apie A. Č. mokesčių prievoles ir vėliau susidariusias nepriemokas.

32. Teismas sutiko su Komisijos išvadomis dėl delspinigių dydžio sumažinimo ir nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas sumažinti delspinigių dydį dar didesne apimtimi.

33. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui skirtos baudos dydžio, įvertini MAĮ 139 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio nuostatas, aktualią teismų praktiką. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nustatyta, jog pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 73 634 Eur pirkimo PVM pagal A. Č. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už prekių (kasos aparatų, kiaulių skerdienos ir mėsos gaminių, šiaudų, pasėlių ir kt.) įsigijimą, nes žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad A. Č. nesumokės PVM į biudžetą, todėl minėtų ūkinių operacijų metu Bendrovė elgėsi nesąžiningai ir teisės į PVM atskaitą neįgijo.

34. Teismas nurodė, kad skiriant baudą buvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog Bendrovė bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (teikė paaiškinimus) ir į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ir konstatavo, kad Panevėžio AVMI sprendimu pagrįstai buvo skirta 20 proc. mokesčio dydžio bauda, kuri pareiškėjui buvo skirta laikantis teisės aktų reikalavimų (MAĮ 139 str.), todėl nėra pagrindo jos keisti.

35. Teismas konstatavo, kad skundžiami Panevėžio AVMI sprendimas, VMI sprendimas ir MGK sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl atmetė pareiškėjo skundą ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

IV. 36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės: panaikinti Panevėžio AVMI sprendimą ir VMI sprendimą ir konstatuoti, kad ginčijama Bendrovės mokestinė prievolė neegzistuoja; priteisti pareiškėjui iš VMI pareiškėjo 2737,02 Eur pirmosios instancijos teisme ir 968 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas.

37. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

37.1. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia klausimus: koks teisės aktas suteikia mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtoją pripažinti sukčiaujančiu PVM ir teisę apriboti mokesčių mokėtojui įstatymo garantuojamą teisę į PVM atskaitą; kodėl ginčo atveju remiamasi ES direktyvomis, pateikiant abstrakčių jų nuostatų interpretacijas apie kovą su sukčiavimu PVM srityje, jei direktyvos negali būti taikomos tiesiogiai asmeniui (mokesčių mokėtojui), todėl jomis grįsti PVM atskaitos ribojimą negalima; ar asmeniui galima taikyti atsakomybę, sankciją už elgesį, veiksmus, kurie nėra uždrausti (įvardinti pažeidimu) teisės aktais.

37.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra susijęs su A. Č. ūkiu, pirko iš jo prekes, pirkimo PVM traukė į atskaitą. Ginčo esmė yra teisinių santykių kvalifikavimas (tiksliau teisinės kvalifikacijos nebuvimas) ir įstatymo garantuojamų teisių ribojimas bei asmens baudimas nesant tam įtvirtinto teisinio pagrindo (teisės atėmimas ir asmens nubaudimas be įstatymo).

37.3. Skundžiamas teismo sprendimas yra nesuderinamas su teisinės valstybės principu.

37.4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų, kurioms esant apmokestinamo asmens teisė į PVM apskaitą gali būti ribojama. Teisės į PVM atskaitą ribojimas yra aiškiai įtvirtintas PVMĮ 57 straipsnyje, ta pati teisės norma įtvirtina ir apmokestinamo asmens teisę į PVM atskaitą. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad galima apriboti įstatymu garantuojamą teisę vien tik mokesčių administratoriaus nuožiūra, be teisinio pagrindo, yra nesuderinama su teisinės valstybės principu.

37.5. Skundžiamas sprendimas (taip pat ir mokesčių administratoriaus sprendimai) yra neteisėtas, nepagrįstas teisės norma, kadangi tokios normos neegzistuoja, nes nėra įstatymo, kurio pagrindu ginčo atveju yra ribojama pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nėra įstatymo, kurio pagrindu pareiškėjo elgesys gali būti pripažįstamas sukčiavimu PVM srityje. Pirmosios instancijos teismas nesugebėjo įvardinti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą apribojimo teisinio pagrindo, teismo sprendimas yra teisiškai nepagrįstas.

37.6. Nei ESTT, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra teisės aktas, kuriuo būtų galima pagrįsti teismo sprendimą, o teismų praktika, kuria aiškinami neegzistuojantys teisės aktai, taip pat nėra skundžiamo teismo sprendimo teisinis pagrindas.

37.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

37.8. Pareiškėjas laikosi nuoseklios pozicijos, kad įstatymuose įtvirtintos asmens teisės negali būti ribojamos kitu nei įstatyme įtvirtintu pagrindu, o atsakomybę sukeliančiu pažeidimu negali būti aiškinamas elgesys, kuris įstatymais nėra uždraustas. Nei ESTT, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktika negali įtvirtinti nei pažeidimo, kurio nenumato teisės aktas, nei pagrindo apriboti įstatymu garantuojamą teisę, jeigu toks pagrindas nenumatytas įstatyme. Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teisę apriboti galima vadovaujantis teismų praktika, tačiau nesant teisės normos, nedera su konstituciniu teisinės valstybės principu. Be to, pirmosios instancijos teismas teismų praktika remiasi netinkamai, t. y. savo sprendimus grindžia abstrakčiomis citatomis, o ne konkrečiais faktinėmis aplinkybėmis iš esmės panašioje situacijoje suformuotais precedentais.

37.9. Skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas grindžia Direktyvos 2006/112/EB tikslais, cituoja ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje direktyvų normos yra taikomos tiesiogiai, nors pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio nuostatas, direktyva, tam, kad taptų nacionalinės teisės sistemos dalimi, turi būti perkelta į nacionalinius teisės aktus, ir ji nėra taikoma tiesiogiai. Direktyvos nuostatomis remtis gali tik asmuo, reikšdamas ieškinį valstybei ES narei, laiku neįgyvendinusiai direktyvos perkėlimo procedūrų, tačiau ne valstybė ir valstybinės institucijos, reikšdamos reikalavimą asmeniui.

37.10. Direktyva 2006/112/EB taip pat neįtvirtina nei ginčui aktualaus teisės į PVM atskaitą ribojimo, nei sukčiavimo PVM sudėties. Nors ji kelia tikslus kovoti su mokesčių vengimu, sukčiavimu, tačiau šiuos tikslus įgyvendinti privalu nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka, o ne VMI darbuotojų nuožiūra. Taigi teismai negali remtis direktyvų nuostatomis ir tokiu būdu paneigti jų veikimo principus, ginčas turi būti išnagrinėtas vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais arba tiesioginio veikimo ES teisės aktais (jeigu tokie ginčo teisinius santykius reguliuoja). Mokesčių administratorius veikia ultra vires (viršijant įgaliojimus), todėl tokio neteisėto jo elgesio padariniai turi būti pašalinti.

37.11. PVMĮ 57 straipsnis įtvirtina PVM mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Atskiros PVMĮ normos įtvirtina atvejus, kai teise pasinaudoti PVM atskaita mokesčių mokėtojas negali, tačiau ginčo atveju PVMĮ įtvirtintas ribojimo pareiškėjui pasinaudoti teise į PVM atskaitą pagrindas neegzistuoja. Įstatymo garantuojama teisė į PVM atskaitą gali būti apribota tik įstatymų nustatytais atvejais, o teisės aktuose nesant apibrėžtos sukčiavimo PVM srityje sudėties, mokesčių administratorius neturi teisės savo nuožiūra nei kvalifikuoti sukčiavimo, nei apriboti teisę į PVM atskaitą.

37.12. Teismas turi ištaisyti mokesčių administratoriaus savivaliavimo padarinius ir arba nurodyti pareiškėjo pripažinimo sukčiautoju bei teisės į PVM atskaitą jam apribojimo teisinį pagrindą (teisės normą), arba mokesčių administratoriaus sprendimus panaikinti ir užkirsti kelią tokiai jo savivalei ateityje.

37.13. Pareiškėjui ginčo atveju yra ne tik apribota teisė į PVM atskaitą, tačiau ir paskirta 3 757 EUR bauda. Pirmosios instancijos teismas baudos skyrimą grindė MAĮ 140 straipsniu, tačiau nei teismo sprendime, nei ginčijamuose atsakovo spendimuose nenurodyta, kokį mokesčių įstatymą, t. y. kokią teisės normą pažeidė pareiškėjas. Bauda pareiškėjui skirta už elgesį, kuris nėra uždraustas teisės aktais, t. y. už mokesčių administratoriaus požiūriu interpretuotą, tačiau įstatyme neapibrėžtą pažeidimą.

38. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

39. Atsakovo atsiliepimas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant:

39.1. Pareiškėjui apribota teisė į PVM atskaitą, kurios ribojimo sąlygų nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina, todėl tiek atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, tiek Komisija pagrįstai vadovavosi Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis bei Lietuvos vyriausiojo administracini teismo išaiškinimais.

39.2. Komisija dar 2020 m. spalio 23 d. sprendime Nr. S 192 (7 161/2020) nurodė, jog mokesčių administratoriaus nustatyta faktinių duomenų visuma leidžia konstatuoti A. Č. ūkio siekį išvengti mokestinės prievolės įvykdymo – ginčo pardavimo PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, apie kurį žinojo ir pareiškėjas.

39.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas pats savaime negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą, tačiau ši teisė gali ir turi būti paneigta, jei ji buvo įgyta sukčiaujant ar piktnaudžiaujant. Nagrinėjamu atveju A. Č. vykdė ūkininko veiklą, iš kurios gautas pajamas sąmoningai slėpė, nukreipdamas gaunamus atsiskaitymus už parduotas prekes į sesers A. Č. sąskaitą. A. Č. deklaravo mokėtiną PVM ir GPM, tačiau minėtų mokesčių nemokėjo. Sudarydamas mokestinės paskolos sutartį, tačiau nevykdydamas joje numatytų įsipareigojimų mokėti įmokas pagal sudarytą grafiką mokestinei nepriemokai padengti, A. Č. vilkino atsiskaitymą su valstybės, savivaldybių biudžetais bei fondais ir siekė išvengti išieškojimo veiksmų. Byloje esantys duomenys dėl šalių tarpusavio santykių įforminimo, ūkinių operacijų vykdymo ir kita informacija leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo elgesys neatitinka rūpestingumo, protingumo kriterijų, todėl jis negali būti laikoma sąžiningu.

39.4. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjui paskirtos 20 proc. dydžio baudos mažinti. Priešingo sprendimo priėmimas būtų nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principais, nes pareiškėjas atsidurtų geresnėje padėtyje nei tie mokesčių mokėtojai, kurie mokestinius pažeidimus padarė dėl savo netyčinių veiksmų, neapdairumo.

39.5. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis priimtas tinkamai įvertinus visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškinant ir taikant materialinės bei procesines teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 40. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI sprendimo, VMI sprendimo ir MGK sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra išdėstytos šios nutarties 13 punkte. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme ir prašo konstatuoti, kad ginčijama jo mokestinė prievolė neegzistuoja.

43. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d. ).

44. Kadangi apeliaciniame skunde naujai pareikštas reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su pirmosios instancijos teisme pareikštais reikalavimais dėl mokesčių administratorių bei sprendimų panaikinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šio prašymo nenagrinėja.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB (toliau – ir PVM direktyva) nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis. Teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Direktyvoje 2006/112/EB pripažintas ir ja siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013).

46. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad ginčijami mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimai bei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti, nes juose nenurodyta konkreti teisinį santykį kvalifikuojanti teisės norma (teisės norma, kurios pagrindu gali būti ribojama teisė į PVM atskaitą), yra nepagrįsti, ir teisėjų kolegija detaliau dėl jų nepasisako.

47. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją apmokestinamųjų asmenų teisė atskaityti iš PVM, kurį sumokėti jie turi pareigą, mokėtiną ar sumokėtą pirkimo PVM už jų įsigytas prekes ir paslaugas yra pagrindinis bendros PVM sistemos principas, įtvirtintas Sąjungos teisės aktuose. Atskaitos sistema, kuriai priklauso PVM direktyvos 168 straipsnis, siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Bendra PVM sistema užtikrinamas bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumas, neatsižvelgiant į šios veiklos tikslus ar rezultatą, jeigu pati ši veikla iš esmės apmokestinama PVM (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Senatex, C-518/14, 26 ir 27 punktus). Kaip ne kartą pažymėjo Teisingumo Teismas, teisė į atskaitą, numatyta PVM direktyvos 67 ir paskesniuose straipsniuose, yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimo byloje Glencore Agriculture Hungary, C-189/18, 33 punktą).

48. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjui papildomas PVM ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos apribojus pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.

49. Panevėžio AVMI inspekcijos sprendime nurodyta, jog patikrinimo metu nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas ne tik žinojo, jog A. Č. ūkis sukčiauja PVM srityje, vengdamas PVM ir kitų prievolių valstybės biudžetui, bet ir pats savo veiksmais prisidėjo dėl A. Č. ūkio PVM prievolių nevykdymo, o tai, kad dalis A. Č. ūkiui apskaičiuoto PVM buvo įskaityta (padengta), nepaneigia fakto, kad A. Č. ūkis sukčiavo PVM srityje vengiant PVM ir kitų prievolių vykdymo. Šių aplinkybių pagrindu vietos mokesčių administratorius priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal A. Č. ūkio išrašytas PVM sąskaitas faktūras. VMI sprendimas iš esmės yra grindžiamas išvada, kad pareiškėjo kontrahentas A. Č. ūkis, nesumokėdamas PVM į valstybės biudžetą, sukčiavo PVM srityje, o pareiškėjas turėjo galimybę apie tai žinoti (buvo nesąžiningas), todėl pareiškėjo teisė į PVM atskaitą pakartotinio patikrinimo metu apribota pagrįstai.

50. Taigi pareiškėjo dalyvavimą sukčiavime PVM srityje mokesčių administratoriai iš esmės siejo tik su aplinkybe, kad pareiškėjas, sudarydamas sandorius su A. Č. ūkiu, žinojo, jog A. Č. ūkis nėra pilnai sumokėjęs PVM į valstybės biudžetą.

51. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra nuspręsta, kad klausimas, ar prekių tiekėjas sumokėjo už pardavimo sandorius į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo byloje PPUH Stehcemp, C-277/14, 45 punktą). Nustačius, kad teisė į PVM atskaitą priklauso nuo prekių tiekėjo faktiškai sumokėto šio PVM, apmokestinamasis asmuo patirtų jam nepriklausančią ekonominę naštą, kurios būtent ir siekiama išvengti atskaitos sistema (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Véleclair, C-414/10, 30 punktą).

52. Panevėžio AVMI sprendime, be kita ko, pažymėta, kad tikrinamojo laikotarpio PVM deklaracijose A. Č. deklaravo mokėtinas ir iš valstybės biudžeto grąžintinas PVM sumas, pateiktos pirminės PVM deklaracijos kelis kartus tikslintos sumažinant ir vėl padidinant mokėtino PVM prievoles arba padidinant ir vėl sumažinant grąžintinas iš valstybės biudžeto PVM sumas.

53. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad jei apmokestinamasis asmuo tinkamai įvykdė savo deklaravimo prievoles PVM srityje, vien tinkamai deklaruoto PVM nesumokėjimas, neatsižvelgiant į tai, ar toks neveikimas buvo tyčinis, ar ne, negali būti laikomas PVM sukčiavimu (žr. ESTT 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo byloje Scialdone, C-574/15, 38 - 41 punktus).

54. Sprendžiant klausimą dėl apmokestinamojo asmens teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimo pagrindų ir sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasis nuostatos, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma:

1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai.

Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM.

Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

55. Nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius, ginčijamu sprendimu patvirtinęs Panevėžio AVMI sprendimą, iš esmės remdamasis vien tik ta aplinkybe, jog pareiškėjas, jo nuomone, sukčiavo PVM srityje, nes, įsigydamas prekes, žinojo ar turėjo žinoti, jog A. Č. ūkis nesumokės į biudžetą pardavimo PVM, netinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Kaip matyti iš nurodytos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, vien tik šios aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, jog apmokestinamasis asmuo sukčiavo PVM srityje. Atsakovas nesiaiškino, ar, atsižvelgiant į minėtą Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, yra kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pripažinti pareiškėjo piktnaudžiavimą arba nesąžiningumą PVM srityje. Taigi VMI sprendimas yra priimtas nepakankamai ištyrus su pareiškėjo apmokestinimu susijusias faktines aplinkybes.

56. Nustačius, kad centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, pilnai ir visapusiškai neišnagrinėjo reikšmingų aplinkybių, yra pagrindas panaikinti VMI sprendimą ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

57. Nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijoje bei pirmosios instancijos teisme, į paminėtus aspektus nebuvo atsižvelgta ir jie nebuvo vertinami, todėl yra pagrindas pripažinti, jog Komisija ir pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstus sprendimus.

58. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, prašė panaikinti MGK sprendimo dalį, kuria patvirtintas VMI sprendimas.

59. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 2 d.).

60. Kadangi, nepanaikinus MGK sprendimo, nebus tinkamai apgintos pareiškėjo teisės, todėl teisėjų kolegija peržengia skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, ribas ir panaikina visą MGK sprendimą.

61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant MGK ir VMI sprendimus bei įpareigojant VMI pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo.

62. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo 2737,02 Eur dydžio administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir 968,00 Eur dydžio administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas atstovavimo išlaidas.

63. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

64. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, todėl pareiškėjas įgijo teisę į dalies administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą.

65. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.).

66. Tais atvejais, kai skundas yra tenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.).

67. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas patyrė 2 737,02 Eur dydžio atstovavimo išlaidas (1 052,70 Eur dydžio išlaidos už skundo teismui rengimą, 631,62 Eur dydžio išlaidos už rašytinės nuomonės pateikimą ir 1 052,07 Eur dydžio išlaidos už pasirengimą bylos nagrinėjimui, advokato atstovavimą pareiškėjui teisme ir paaiškinimų teismui rengimą), o administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas patyrė 968 Eur dydžio atstovavimo išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.

68. Pareiškėjo prašomos atlyginti atstovavimo išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių, nustatytų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nuostatose. Atsižvelgdama į proceso šalių rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, sprendžiamo klausimo sudėtingumą ir aplinkybę, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, t. y. skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, yra pakeičiamas patenkinant pareiškėjo skundą iš dalies, teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme ir 200 Eur dydžio atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, t. y. viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 700 Eur atstovavimo išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S-156 (7-143/2021) „Dėl žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ skundo“.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 69-48 „Dėl ŽŪB „Bernotų ūkis“ 2021 m. gegužės 28 d. skundo“.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ 2021 m. gegužės 28 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Bernotų ūkis“ skundo dalį atmesti.“

Priteisti pareiškėjui žemės ūkio bendrovei „Bernotų ūkis“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 700 Eur (septynis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys