2022-08-03 Nr. AB-19900-3-61-3-01687-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3484-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01687-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. S. (S. P. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. S. (S. P. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. P. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38616 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji kilmės valstybę paliko dėl grėsmių, kurių susilaukė, nes nenorėjo būti ištekinta prieš savo valią. Ji patyrė prievartą, buvo sumušta ir kilmės valstybėje neturi jokios apsaugos. Pareiškėjos teigimu, ji nurodė realias individualias aplinkybes, tačiau atsakovas visiškai nevertino jos gyvenimo epizodų. Atsakovas turėjo nustatyti, ar pareiškėjos pateikti duomenys įstatymo taikymo aspektu atitinka / neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su pareiškėjos atveju. Migracijos departamentas privalėjo atlikti tyrimą objektyviai ir nešališkai, atsižvelgdamas į tikslią ir naujausią informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, pareiškėjos pateiktus paaiškinimus ir informaciją apie patirtas grėsmes, pareiškėjos individualią padėtį ir asmenines aplinkybes. Be to, atsakovas neįvertino pareiškėjos individualios situacijos papildomos apsaugos kontekste, taip pat neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjos situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (tame tarpe ir neoficialios), dėl kurios pareiškėjai būtų daromas poveikis, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs persekiojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio veiksmų. Pareiškėjos nuomone, minėtos aplinkybės gali būti reikšmingos tarptautinės apsaugos suteikimo kontekste.

3. Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti išvados, jog ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę nebus pažeistos jos pagrindinės teisės ir laisvės.

4. Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padarė kokių nors teisės pažeidimų, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos pasakojimo formos ir turinio trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos jai suteikimo poreikį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl konstatuota, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų jai tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, tačiau nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, (duomenys neskelbtini), vietovėje, kurioje pareiškėja gimė ir gyveno prieš išvykdama į Lietuvą, nevyksta karinis konfliktas, todėl konstatuotina, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos baimė kilmės valstybėje būti verčiamai ištekėti už dėdės parinkto jaunikio yra nepagrįsta bei nesuderinama su kilmės valstybės informacija. Pareiškėja teikė abstrakčią informaciją, todėl jos pastangos pagrįsti prašymą nelaikytinos nuoširdžiomis. Nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti aplinkybių, atsakovo įsitikinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos pateiktų faktų patikimumo.

8. Kadangi pareiškėja be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų jai tariamai kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste ir, nenustačius pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, buvo konstatuota, kad ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, vietovėje, kurioje pareiškėja gimė ir gyveno prieš išvykdama į Lietuvą, nevyksta karinis konfliktas, todėl taip pat konstatuotina, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pati pareiškėja.

10. Migracijos departamento nuomone, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja skunde nepateikė. Be to, pareiškėja turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl Migracijos departamentas nustatė pareiškėjai maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjos S. P. S. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei S. P. S. (S. P. S.) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, o kitą skundo dalį atmetė.

12. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas surinko išsamią ir aktualią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjos paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjai kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjos subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos baimė, jog jos dėdė ją per prievartą ištekins, nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, kilmės valstybėje pareiškėjai negresia kankinimai ar mirtis, todėl ji neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų. Teismas sprendė, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, buvo nenuoseklus, neinformatyvus, stokojantis detalių. Apklausų metu pareiškėja nurodė tik abstrakčią informaciją, nepateikė jokių įrodymų. Nors apklausų metu teigė, kad dėdė ją nori ištekinti už savo draugo, nepateikė jokių detalių ar papildomos informacijos, kas tai per žmogus.

Nors nurodė, kad bandė išvykti į kitą miestą, nepatikslino nei kada, nei kiek kartų, nei kur konkrečiai. Nepaaiškino, kaip dėdės siųsti žmonės ją rasdavo ar kas buvo tie dėdės siųsti asmenys. Pareiškėja tik antrosios apklausos metu užsiminė, jog kilmės valstybėje paliko savo nesantuokinę dukrą. Remdamasis tyrimo metu surinkta informacija apie pareiškėjos kilmės valstybę, atsakovas nustatė, kad socialiniai ir ekonominiai pokyčiai Afrikos žemyne, vykę per pastaruosius dešimtmečius, keičia Afrikos šeimos struktūrą, kelia naujus iššūkius bei atveria naujas galimybes.

Tradicinę šeimą keičia naujas šeimos modelis, kuriam turi įtakos tokie veiksniai kaip švietimo, sveikatos apsaugos sistemos, užimtumo plėtra ir migracija. Tėvų suplanuotos santuokos jau nebėra nekvestionuojama norma. Silpnėja tradiciniai autoriteto ir galvos šaltiniai. Afrikos religinis kraštovaizdis taip pat pakito. Nors didžioji dalis gyventojų anksčiau praktikavo tradicines religijas, šiandien krikščionybę praktikuoja 62 proc., o islamą – 30 proc. žemyno gyventojų. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos prašymo motyvus, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, teismas nurodė, kad nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.

Pareiškėjos deklaruojamą baimę grįžti teismas vertintino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu jai nesuteikė pabėgėlio statuso.

13. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjai Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas sprendė, kad pareiškėja be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Migracijos departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjos pasakojimas apie gresiantį pavojų atmestas. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, vertino surinktą informaciją apie kilmės valstybę, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjai. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėja neįvardijo kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjai gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

14. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę ir įvesti persėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra teisėta ir pagrįsta, tačiau laikė, jog maksimalus draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas, todėl šį terminą sutrumpino iki 3 metų.

III. 15. Pareiškėja S. P. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi. Taip pat pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti išklausyta tiesiogiai.

16. Pareiškėja teigia, jog teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1–3 punktus. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

17. Pareiškėjos manymu, Migracijos departamentas nevertino jos situacijos ir papildomos apsaugos suteikimo aspekto. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išgarinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

18. Pareiškėja pažymi, jog Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti jai neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjos istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo. Atsižvelgus į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjos istorija kelia pagrįstų abejonių bei laikytina pramanyta. Esamas abejones papildo tas faktas, jog apklausos metu pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, nuotraukų, patvirtinančių jos teiginius. Įvertinus kas išdėstyta, pareiškėjos baimė kilmės valstybėje būti verčiamai ištekėti už dėdės parinkto jaunikio yra nepagrįsta bei nesuderinama su kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos pasakojimo formos ir turinio trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos jai suteikimo poreikį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

21. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

22. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, (duomenys neskelbtini), vietoje, kur pareiškėja gimė ir gyveno prieš išvykdama į Lietuvą, nevyksta karinis konfliktas, todėl taip pat konstatuotina, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Migracijos departamento vertinimu, ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė. Be to, pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21S38616, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti išklausyta tiesiogiai.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

27. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėją atstovavo advokatas. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjos prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau nustatė neproporcingą laikotarpį uždrausti pareiškėjai atvykti, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytą laikotarpį iki 3 metų, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

29. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

30. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

31. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

32. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat turi atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-438/2018). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

34. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

35. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjos apeliacinis skundas.

37. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėja grindė tuo, jog dėdė vertė ją tekėti už jo surasto vyro.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjos apklausoje teiktus paaiškinimus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtai, kankinamai.

39. Vertinant pareiškėjos apibūdintą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog pareiškėja kilmės valstybėje bus persekiojama savo dėdės, kuris siekia ją ištekinti, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja nepagrindė jai galbūt kilusios individualios grėsmės realumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, taip pat surinko pakankamai informacijos apie kilmės valstybėje egzistuojančias prievartines santuokas ir taikomą teisinę atsakomybę už tokias veikas bei įvertino moterų padėtį kilmės šalyje. Pažymėtina, kad atsakovas tyrimo metu nustatė, jog moterų teisių situacija pareiškėjos kilmės šalyje gerėja.

40. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, o pareiškėjos persekiotojas (jos dėdė) nėra valstybinis subjektas. Iš pareiškėjos netenkinančio Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs pareiškėjos apklausą, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje pareiškėjos prašyme nurodytais aspektais, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, konstatavo, jog pareiškėja duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai papildomos apsaugos nuo tariamo persekiojimo, nepateikė.

41. Pareiškėja nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde nenurodė aiškiai nei vienos Konvencijoje nustatytos priežasties, dėl ko jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, jos pasakojimas apie individualų persekiojimą dėl galimos priverstinės santuokos ir dėl dėdės noro ją ištekinti yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti jos pasakojimo aplinkybes, dėl kurių ji išvyko iš kilmės šalies. Be to, pareiškėja tinkamai nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jai šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ne iš kilmės valstybės, o iš Baltarusijos Respublikos.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. konstatuota, kad ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis atsakovo surinkta informacija, pareiškėjos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), galintys kelti grėsmę asmens gyvybei, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, Sprendimu pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai nesuteikta papildoma apsauga.

43. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjos skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

44. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais pagrindais. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. P. S. (S. P. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė