2021-11-24 Nr. AB-25269-3-61-3-00221-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-687-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00221-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 300 Eur už kiekvieną dieną, kurią buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. sausio 15 d., neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme. Atlikdamas paskirtą bausmę pataisos namuose padarė kitą sunkų nusikaltimą – nužudė kitą nuteistąjį. Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme, ši bausmė buvo subendrinta ir paskirta galutinė 18 metų laisvės atėmimo bausmė, 5 pirmus metus bausmę atliekant kalėjimo režimo sąlygomis, pripažintas pavojingu recidyvistu. Pripažinus jį pavojingu recidyvistu, jis negali pasinaudoti nuteistiesiems taikomomis lengvatomis, t. y. būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, taip pat jam negali būti suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ribų.

3. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) buvo keičiamas, lygtinis paleidimas yra netaikomas nuteistiesiems, kurie, atlikdami laisvės atėmimo bausmę, padarė naujus nusikaltimus. Lietuvos teismai neteisingai taiko bausmes, kadangi už identiškus nusikaltimus nuteisti asmenys teismų nėra pripažinti pavojingais recidyvistais ir jiems yra taikomas BVK 104 straipsnis „Trumpalaikė išvyka iš pataisos įstaigos“, kuriame yra numatytos atostogos iki 10 parų.

4. Pareiškėjo nuomone, tokie Lietuvos valstybės veiksmai pažeidžia lygybės principą. Lietuvos valstybė nepriima atitinkamų įstatymų, pagal kuriuos pareiškėjui būtų leidžiama pasinaudoti BVK numatytomis lengvatomis. Tokiais Lietuvos valstybės veiksmais jis nėra motyvuojamas keistis, nedaryti nusikaltimų, o yra diskriminuojamas, kankinamas ir psichologiškai, morališkai, dvasiškai žlugdomas. Pareiškėjas prašė netaikyti 3 metų senaties termino, nes Lietuvos valstybės veiksmai yra tęstiniai, pareiškėjo teisės pažeidžiamos nuo 2010 m. balandžio 16 d.

5. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu yra reikšmingas apskaičiuojant bausmės dydį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 56 straipsnis numato, jog pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jam yra ribojama teisė be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl ši teisė pareiškėjui neturėtų būti ribojama.

7. Pažymėjo, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš nuteistojo teisės be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų apribojimo, tačiau neginčija teismo nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas pavojingu recidyvistu, taip pat nepateikia jokių argumentų, kodėl jis neturėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas pavojingu recidyvistu, yra neteisėtas, taip pat, jog teismo nuosprendis pripažinti pareiškėją pavojingu recidyvistu padarė jam neturtinę žalą. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, jis neįrodė padarytos neturtinės žalos fakto, todėl jo skundas turėtų būti atmestas.

8. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas pavojingu recidyvistu buvo pripažintas Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu. Pareiškėjas nepagrindžia, kodėl skundą teikia tik 2020 m. sausio 14 d., todėl jo reikalavimui turi būti taikoma senatis.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusios BVK 104 straipsnio 6 dalies pataisos galbūt padarys pareiškėjui neturtinę žalą, nes nuteistiesiems, kurie yra pripažinti pavojingais recidyvistais, ir toliau nebus suteikiama trumpalaikė išvyka iš pataisos įstaigos. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas gautų neigiamą pataisos įstaigos sprendimą dėl teisės be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų suteikimo, tuomet pagal BVK 154 straipsnio 1 ir 2 dalis, būtų galima teigti, jog pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrindžia ir neįrodo jam padarytos neturtinės žalos dydžio, nėra aišku, kuo remdamasis teigia, kad nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. sausio 15 d. kiekvieną dieną patirdavo 300 Eur neturtinę žalą. Prašomas priteisti neturtinės žalos dydis neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai ir keliami reikalavimai yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis BVK 154, 158 straipsniais nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, taip pat į tai, kad pareiškėjas teismo pripažintas pavojingu recidyvistu, jis negali pasinaudoti teise išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų be sargybos arba be palydos, taip pat netaikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. sausio 15 d., pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose, atlyginimo.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme, ši bausmė buvo subendrinta ir paskirta galutinė 18 metų laisvės atėmimo bausmė, 5 pirmus metus bausmę atliekant kalėjimo režimo sąlygomis. Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2020 m. sausio 23 d. (spaudas ant voko), todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą daliai reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareikšti.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl jo reikalavimams neturėtų būti taikoma ieškinio senatis, nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatyme nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovo atsiliepimas į jo skundą, todėl jis turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu, taip pat ir prašymu taikyti ieškinio senatį. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodomo teisės pažeidimo pobūdį, teismas vertino, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog dėl atsakovo galbūt neteisėtų veiksmų nebuvo užtikrintos jo teisės, tačiau nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2017 m. sausio 22 d. taikytina ieškinio senatis.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2020 m. sausio 23 d., pareikšti, todėl nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2020 m. sausio 23 d., atlyginimo.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu jį pripažinus pavojingu recidyvistu, jis negali pasinaudoti nuteistiesiems taikomomis lengvatomis, t. y. būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, taip pat jam negali būti suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ribų.

20. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-114/2010 pareiškėjas buvo nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme, ši bausmė buvo subendrinta ir paskirta galutinė 18 metų laisvės atėmimo bausmė, 5 pirmus metus bausmę atliekant kalėjimo režimo sąlygomis, pareiškėjas pripažintas pavojingu recidyvistu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su prašymu dėl galimybės pasinaudoti nuteistiesiems taikomomis lengvatomis, t. y. būti lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos ir / ar pasinaudoti teise išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ribų, būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ir, kad Vilniaus PN administracija būtų jo prašymus išsprendusi. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis būtų ketinęs pasinaudoti aukščiau minimomis lengvatomis. Teismas pareiškėjo atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą nurodytus argumentus vertino kaip nesusijusius su skundu. Atsakovui ir Vilniaus PN negavus jokių pareiškėjo prašymų ir nepriėmus jokių individualių administracinių sprendimų jo atžvilgiu, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti, o pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

21. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus BVK 104 straipsnio 6 dalies nuostatai jis galbūt patirs neturtinę žalą, nes nuteistiesiems, kurie yra pripažinti pavojingais recidyvistais, pagal šią nuostatą nebus suteikiama trumpalaikė išvyka iš pataisos įstaigos. Teismas pažymėjo, kad minėtos BVK nuostatos dar nėra įsigaliojusios ir taikomos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl galbūt jam kilsiančių pasekmių įsigaliojus nurodytiems BVK pakeitimams vertintini kaip deklaratyvūs, abstraktūs, todėl juos atmetė.

22. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti Ministerijos neteisėtus veiksmus. Nenustatęs Ministerijos neteisėtų veiksmų, teismas nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo.

III. 23. Pareiškėjas M. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. sausio 15 d., skaičiuojant po 1 MGL už kiekvieną dieną.

24. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi byla buvo išnagrinėta šališkai, ginant valstybės interesus. Teigia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenustato jokio senaties termino, todėl ir pagal nacionalinę teisę jis negali būti taikomas. Be to, pareiškėjas nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais, aiškinančiais Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymą, kadangi jie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

25. Pareiškėjas nurodo, kad BVK 104 straipsnio 6 dalies nuostatos įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d. Teigia, kad Vilniaus PN iš jo prašymai išvykti be sargybos į namus ir trumpalaikes išvykas neimami, kadangi pripažintiems pavojingais recidyvistais tokios teisės BVK nenumatytos.

26. Pareiškėjo teigimu, vien aplinkybė, kad Lietuvos valstybė sistemingai pažeidinėja Konvencijos 3 straipsnio nuostatas įkalinimo įstaigose, suteikia jam teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

27. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš tam tikrų teisių nuteistiesiems apribojimo, tačiau neginčija teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas pavojingu recidyvistu, taip pat nepateikia jokių argumentų, kodėl jis neturėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu.

29. Atsakovas pažymi, kad teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme ir pripažintas pavojingu recidyvistu nėra panaikintas, todėl pareiškėjui nėra atsiradusi žala dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“, Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose civilinėse ir administracinėse bylose, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus, pareiškimus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė, bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Teisingumo ministerija. Taigi Teisingumo ministerija atstovauja valstybę tik bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų atlyginimo. Šiuo atveju nenustatyta, kad teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas pavojingu recidyvistu butų neteisėtas, taip pat nenustatyta ir pareiškėjas neįrodo, jog teismo nuosprendis pripažinti jį pavojingu recidyvistu padarė jam neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2017 m. sausio 22 d. taikė ieškinio senatį. Teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2020 m. sausio 23 d., ir nenustatęs Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas buvo šališkas, gynė tik valstybės interesus, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Konvencijoje jokie terminai reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nenustatyti, todėl ir pagal nacionalinę teisę jie neturėtų būti taikomi. Be to, EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjas su jais negalėjo susipažinti ir ginti savo pažeistas teises.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas iš esmės nenurodo argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad Konvencijoje senaties terminai dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų nėra numatyti, todėl tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas, o pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, nepagrįstai vadovavosi nacionaline teise.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks teisės aktas priešingas Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Konstitucija nedraudžia teisės aktais nustatyti senaties terminą.

38. Kartu pažymėtina ir tai, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

39. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

40. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

41. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

43. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2017 m. sausio 22 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2017 m. sausio 22 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

46. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nežinojo apie teisės aktus ir teismų praktiką, su kuriais susipažinęs, galėtų apginti savo pažeistas teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Paduodamas skundą teismui, jo padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis buvo supažindintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad jis nesuprato, jog jo teisės pažeidžiamos, kol EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

47. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, valstybės interesų gynimu, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas ar atmestinai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-384-624/2021 ir kt.)

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė, kokias faktines aplinkybes ar įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė ar įvertino neteisingai, išskyrus dėl senaties termino taikymo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

50. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju Ministerija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir neturtinės žalos atlyginimą.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė