2020-02-19 Nr. AB-3959-3-61-3-00316-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-284-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00316-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-277(7-241/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-162; 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2017 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-2876 ir juo patvirtintą 2017 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr.(9.6)FR0680-166.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI nepagrįstai konstatavo, jog jo išlaidos 2009 m. 442 535 Lt viršijo gautas pajamas ir šį skirtumą apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM) kaip nedeklaruotas ir neapmokestintas „kitas pajamas“. Pareiškėjas pateikė tris paskolų sutartis, iš kurių dvi mokesčių administratorius vertino kaip neįrodančias paskolos lėšų gavimo (2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartis su D. P., kuri paskolino 80 000 Lt sumą iki 2014 m. balandžio mėn., ir 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutartis su D. G., kuri paskolino 350 000 Lt sumą iki 2014 m. gruodžio 31 d.).

3. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo medžiagoje yra pateikti objektyvūs rašytiniai tiesioginiai įrodymai apie ginčo paskolų suteikimą ir jie yra pateikti laiku bei tinkamai, o skundžiamais aktais šie įrodymai nevertinami abejonių ir prielaidų pagrindu. Patikrinimo eigoje mokesčių administratorius neprašė informacijos apie iki 2009 m. sudarytas paskolos sutartis, Klaipėdos AVMI nurodyme pagrįsti 2009–2013 m. turto ir pajamų šaltinius reikalavimo pateikti tokius duomenis irgi nebuvo. Mokesčių administratorius, siekdamas paneigti paskolos lėšų gavimą, ėmėsi standartinės paskolos davėjų finansinių galimybių patikros ir jos metu nustatė, kad tiek D. P., tiek D. G. turėjo finansinių resursų paskolos teikimui. Patikrinimo aktu ir ginčijamais sprendimais nustatoma neapibrėžto pobūdžio pareiga pareiškėjui pakankamai pagrįsti (įrodyti) paskolos lėšų gavimo sandorius, įvykusius iki tikrinamojo laikotarpio ir jam šios pareigos neįvykdžius pakankamai, nepagrįstai preziumuojama, kad atitinkamų lėšų tikrinamojo laikotarpio pradžios turto likutyje nėra, kas tiesiogiai daro įtaką lėšų trūkumą mokėtojo išlaidoms dengti tikrinamajame laikotarpyje ir, atitinkamai, lemia pajamų šiame laikotarpyje pripažinimą ir apmokestinimą. Šis ypatingai griežtas įrodinėjimo standartas konkrečiu atveju taikomas savavališkai, t. y. taikant tik įplaukų dalies pareiškėjo ūkinėms operacijoms (t. y. tokiu būdu eliminuojant pareiškėjo įplaukas iš grynųjų pinigų likučio ir vėliau jas, kaip trūkstamas išlaidoms dengti, apmokestinant) ir netaikant išlaidų ūkinėms operacijoms: pavyzdžiui, analogiška (nepatvirtinta notaro) paskolos grynaisiais sutartis 2009 m. lapkričio 17 d. buvo sudaryta su T. N. 155 906,14 Lt sumai, pagal kurią pareiškėjas paskolino minėtam asmeniui pinigines lėšas, tačiau apskaičiuojant pareiškėjo 2009 m. patirtas išlaidas ši sutartis įtraukta į pareiškėjo išlaidas. Pareiškėjas nesutiko su tokiu skirtingu bei vienpusišku analogiškų paskolų operacijų traktavimu.

4. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius ignoruoja teisės aktų nustatyta tvarka jam pateiktus pareiškėjo duomenis apie lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d. ir perskaičiuoja pareiškėjo grynųjų pinigų likučius už 2004–2009 ne pagal faktines išlaidas, bet pagal teorines vidutines / statistines išlaidas. Pareiškėjui GPM mokestis, delspinigiai paskaičiuoti ir bauda skirta pilnai perkėlus visą įrodinėjimo naštą nuo mokesčių administratoriaus mokesčių mokėtojui abejonių pagrindu (dėl aplinkybių ne tikrinamajame laikotarpyje) t. y. pareiškėjas turi papildomais neįvardijamais įrodymais pagrįsti paskolos lėšų gavimo faktą. Tuo tarpu mokesčių administratorius, ignoruodamas pareiškėjo disponuojamas lėšas grynaisiais, ir savavališkai, neturėdamas tam pagrindo, atlikęs pareiškėjo pajamų / išlaidų perskaičiavimą pagal teorinius / statistinius vidutinius duomenis, tokio perskaičiavimo pagrindu nusprendė, kad mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už nustatytas pajamas.

5. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos 442 535 Lt viršijo faktiškai gautas ir juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas, t. y. pareiškėjas disponavo kitomis, iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas su D. P. ir D. G. sudarytas paskolos sutartis VMI pateikė po pirmo mokestinio patikrinimo, t. y. su pastabomis dėl 2014 m. lapkričio 26 d. patikrinimo akto Nr. AC16-778, D. P. 2017 m. rugpjūčio 1 d. paaiškinimą bei 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutartį, kuria D. P. tėvas jai padovanojo 60 000 Lt, pareiškėjas pateikė tik su skundu VMI. Minėta sutartis nei vieno patikrinimo metu nebuvo pateikta ir nebuvo minima, kad D. P. būtų gavusi dovanų iš tėvo. Iš patikrinimo metu surinktos informacijos ir nustatytų aplinkybių nustatyta, kad 2014 m. balandžio 11 d. pareiškėjas raštu, užpildydamas paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, nurodė, kad mokestinio patikrinimo atlikimui papildomai dokumentų pateikti neplanuoja bei mokestinio patikrinimo atlikimui pateikė šias sutartis: 2007 m. spalio 15 d. AB SEB banko kredito sutartį Nr. 1150718071359-24, 2007 m. spalio 11 d. žemės sklypo pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. T3GP-8636, t. y. pareiškėjas vienus dokumentus už ankstesnius metus nei buvo atliekamas mokestinis patikrinimas teikė, o kitus ne.

7. Atsakovas pažymėjo, kad siekiant įvertinti pareiškėjo papildomai pateiktų paskolų sutarčių įtaką jo apmokestinimui, atliko pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, lėšas pareiškėjui skolinusių D. G. operatyvų patikrinimą, D. P. mokestinį tyrimą, kurių metu nustatė, kad D. P. neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjui 2008 m. birželio 12 d. sutartyje nurodytos grynųjų pinigų sumos. D. G., nors ir turėjo finansines galimybes suteikti pareiškėjui paskolą, tačiau vien ši aplinkybė, įvertinus ją visų kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nebuvo pakankama mokesčių administratoriui daryti išvadą, jog pareiškėjas iš tikrųjų būtų gavęs pajamas grynaisiais pinigais iš D. G. Atsakovas nurodė, kad aplinkybių visuma: pajamų šaltinius pagrindžiančių įrodymų pateikimas po atliktų kontrolės veiksmų, pareiškėjo besikeičianti pozicija dėl skolinimosi tikslo, objektyvių įrodymų, patvirtinančių realų skolinamų lėšų perdavimą (taip pat grąžinimą), nebuvimas, paskolos davėjos yra susiję su pareiškėju asmeniniais santykiais (buvusi sutuoktinė ir ilgametė bendradarbė bei šeimos draugė), paskolų sutartys, sudarytos paskolų davėjoms ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis (paskolos ilgalaikės, be palūkanų, paskolų grąžinimas nėra užtikrintas įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis), nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo pateiktos 2008 m. birželio 12 d.ir 2008 m. gruodžio 2 d. paskolų sutartys pagrindžia, jog 2008 m. jis realiai iš paskolų sutartyse nurodytų D. P. ir D. G. yra gavęs iš viso 430 000 Lt lėšas, kurias panaudojo tikrintųjų 2009 m. išlaidoms padengti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo G. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui priskaičiuotų sumokėti mokesčių valstybei, t. y. pareiškėjas gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, palaikė mokesčių administratoriaus poziciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aritmetinio mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo, neginčija mokesčių administratoriaus nustatytų tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų sumų, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus faktinių duomenų vertinimu nustatant pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtą grynųjų piniginių lėšų likutį.

11. Šioje byloje mokesčių administratorius, įvertinęs surinktus įrodymus (pareiškėjo pateiktas paskolos sutartis su D. P., D. G., pareiškėjo besikeičianti pozicija dėl skolinimosi tikslo po kontrolės veiksmų, objektyvių įrodymų, patvirtinančių realų skolinamų lėšų perdavimą, nebuvimas, paskolos davėjos yra susijusios su pareiškėju asmeniniais santykiais (buvusi sutuoktinė ir ilgametė bendradarbė bei šeimos draugė), paskolų sutartys, sudarytos paskolų davėjoms ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis (paskolos ilgalaikės, be palūkanų, paskolų grąžinimas nėra užtikrintas įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis), padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos 442 535 Lt viršijo faktiškai gautas ir juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas, t. y. pareiškėjas disponavo kitomis, iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas lėšas iš esmės grindė 2008 m. sudarytomis paskolos sutartimis su D. P. (80 000 Lt), D. G. (350 000 Lt), todėl teismas sprendė, ar pareiškėjas tikrinamojo laikotarpiu turėjo tokį piniginių lėšų grynaisiais pinigais dydį.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas vienareikšmiškų ir neginčijamų įrodymų, kad pagal pateiktus rašytinius dokumentus (paskolos sutartis) piniginės lėšos buvo realiai jam perleistos (paskolos suteiktos grynaisiais pinigais) nepateikė, šių dokumentų taip pat nepateikė ir paskolų sutartyse nurodyti paskolų davėjai. Nei pareiškėjas, nei paskolų davėjai nepateikė ekonomine logika pagrįstų paaiškinimų, kurie atskleistų konkrečius tokių paskolų suteikimo motyvus. Todėl išskirtinai tik paaiškinimų, paskolos sutarčių po patikrinimo akto surašymo apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto (bankinių pavedimų), pajamų gavimo nepagrindžia. Be to pareiškėjas paskolų sutarčių nustatyta tvarka nedeklaravo, piniginių lėšų (442 535 Lt) banko sąskaitose neturėjo.

13. Teismas, vadovaudamasis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1852-10). Šiuo atveju, kaip nurodė teismas, aiškiai nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaravo 40 000 Lt vertės privalomo registruoti turto, 1 034 100 Lt piniginių lėšų ne banke ir 282 266 Lt gautų paskolų iš fizinių ir juridinių asmenų. Taip pat pareiškėjas 2007 m. lapkričio 30 d. buvo pateikęs metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma Nr. FR0462) už 2005 m., kurioje deklaravo gautas 4 268 Lt kitas pajamas bei sumokėjo 1 523 Lt GPM. Todėl mokesčių administratorius atsižvelgęs į šias aplinkybes turėjo pagrindą atlikti pareiškėjo 2006–2008 metų gautų pajamų bei piniginių lėšų ir patirtų išlaidų tyrimą, nes pareiškėjas neteikė deklaracijų už 2006–2008 m., todėl net jeigu pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. būtų turėjęs jo nurodomą piniginių lėšų sumą, nustačius, kad ji nebuvo deklaruota, pareiškėjas negalėtų nurodyta pinigų suma pagrįsti kito turto įsigijimo pajamų šaltinio.

14. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis pareiškėjo paaiškinimais apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, pajamų ir išlaidų tyrimą atliko nuo 2006 m., remdamasis pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio turėtomis pajamomis bei patirtomis išlaidomis. Mokesčių administratorius patikrinimo metu atliko išsamią pareiškėjo pajamų bei išlaidų analizę už 2006–2008 m. laikotarpį, t. y. vertino pareiškėjo nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, gautus paskolas grynais pinigais iš fizinių asmenų, paskolų grąžinimą, operatyvaus patikrinimo medžiagą, taip pat vertino pareiškėjo išlaidas: vartojimo išlaidas, fiziniams asmenims ir bankui grąžintas paskolas, mokamas palūkanas, pervestas pinigines lėšas juridiniams ir fiziniams asmenims, įmokas pensijų draudimui ir kt.

15. Teismas vertino, kad mokesčių administratoriaus atlikta pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio pajamų ir išlaidų analizė yra išsami bei objektyvi, ji patvirtina, kad pareiškėjas 2009 m. gavo 301 006 Lt, patyrė 825 289 Lt išlaidų, t. y. pareiškėjo 2009 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 442 535 Lt. Todėl pareiškėjo 2014 m. balandžio 11 d. paaiškinimo teiginiai, kad 2009 m. sausio 1 d. turėjo apie 800 000 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke, o 2014 m. gegužės 2 d. paaiškinimo teiginiai, kad 2003–2005 metais gavo 464 000 Lt pajamų (buvo deklaruotos) ir 2007 m. gavo 781 200 Lt paskolą iš AB SEB banko, kaip pažymėjo teismas, negali paneigti, jog pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. disponavo kitokia, nei mokesčių administratoriaus surinktų duomenų pagrindu nustatyta pinigų suma (442 535 Lt), kuri turi įtakos nustatant pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) turėtą piniginių lėšų likutį grynaisiais pinigais.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad yra pateikti objektyvūs rašytiniai tiesioginiai įrodymai (2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartis su D. P., kuri paskolino 80 000 Lt sumą iki 2014 m. balandžio mėn., ir 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutartis su D. G., kuri paskolino 350 000 Lt sumą iki 2014 m. gruodžio 31 d.) apie ginčo paskolų suteikimą, jie yra pateikti laiku ir tinkamai, o skundžiamais aktais šie įrodymai nevertinami abejonių ir prielaidų pagrindu. Teismas paaiškino, kad pateiktos paskolos sutartys yra formalios, jomis siekta pagrįsti pareiškėjo turimas lėšas, kuriomis dengtos 2009 m. išlaidos, siekiant išvengti mokėtinų į biudžetą mokesčių mokėjimo nuo disponuojamų pajamų, taip gaunant mokestinės naudos. Taigi mokesčių administratorius turėjo teisinį ir faktinį pagrindą atkurti paskolų sandoriais iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, pagrįstai pareiškėjo 2009 m. pajamų šaltiniais nepripažino 430 000 Lt gautų paskolų iš minėtų asmenų. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandorių sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalis. Taigi šiuo atveju, kaip nurodė teismas, mokesčių administratorius turi teisę neatsižvelgti į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

17. Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, įvertinęs pareiškėjo pateiktas paskolos sutartis su D. P. (buvusi pareiškėjo sutuoktinė) ir D. G., konstatavo, kad D. P. neturėjo finansinių galimybių suteikti tokios paskolos pareiškėjui, o D. G., nors ir turėjo finansines galimybes suteikti paskolą (350 000 Lt sumai), tačiau realiai piniginių lėšų pareiškėjui neperdavė. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga aiškiai patvirtina, jog buvo atliktas D. P. mokestinis patikrinimas nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31, o taip pat įvertinta Ispanijos Karalystės mokesčių administratoriaus, pakartotinio mokestinio patikrinimo metu papildomai pateikta informacija apie D.

P. gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Patikrinimo išvadoje konstatuota, kad D. P. neturėjo finansinių galimybių 2008 m. birželio 12 d. suteikti pareiškėjui 80 000 Lt paskolą, nes pareiškėjas pats buvusiai sutuoktinei 2006 m. sausio 31 d. pervedė 20 800 Eur į Ispanijos Karalystėje esančią sąskaitą, kuri šias lėšas panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, pinigų gavimo faktas nebuvo fiksuotos bankiniuose išrašuose, paskolų grynaisiais pinigais gavimo faktas grindžiamas tik pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės paaiškinimais, paskolų sutarčių kopija.

Dėl paskolos sutarties su D. G. teismas pažymėjo, kad ji realiai galėjo turėti paskolų sutartyse nurodytas lėšas, tačiau paskolos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant paskolos davėja turėtų galimybę užsitikrinti paskolintų lėšų grąžinimą. Teismo nuomone, paskolos sutartyse turi būti numatytas palūkanų mokėjimas arba ne. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktose sutartyse su D. G. nenumatytas palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolų grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), paskolų sutartys nepatvirtintos notariškai.

Taip pat teismas pažymėjo, kad nei buvusi sutuoktinė, nei D. G. nepateikė objektyvių paaiškinimų, kodėl skolindami dideles pinigines lėšas, nesiėmė apskritai jokių paskolų užtikrinimo priemonių, nenumatė palūkanų, tik teigė skolindami bendražmogiško bendravimo pagrindu. Todėl vien šis faktas patvirtina, kad lėšos realiai nebuvo gautos iš buvusios sutuoktinės ir D. G., be to, pareiškėjas 2009 m. teisės aktų nustatyta tvarka pasiskolintų lėšų nedeklaravo. Pareiškėjo teiginiai, kad paskola D. G. buvo grąžinta 2014 m. pardavus namą adresu (duomenys neskelbtini), už 150 000 Lt ir į banko sąskaitą gavus 145 000 Lt pavedimu bei 5 000 Lt grynais, nėra teisingi, nes pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad minėta paskola realiai grąžinta, o pareiškėjo pateikta 2014 m. spalio 17 d.

A. R. 145 000 Lt pavedimo kopija (mokėjimo paskirtis sąskaitos papildymas) neįrodo, paskolos gražinimo D. G.. Tuo tarpu Valstybės įmonės „Registru centras“ 2017 m. rugsėjo 7 d. duomenimis namo įgijėjų pavardės visai kitos, nei ant pareiškėjo pateikto mokėjimo pavedimo.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog gautas pinigines lėšas pagal paskolų sutartis (iš paskolų davėjų D. P., D. G.) pareiškėjas būtų pervedęs į įmonės sąskaitą ar kitaip panaudojęs verslo plėtrai. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui AB SEB bankas pagal 2007 m. spalio 15 d. kredito sutartį, laikotarpiui nuo 2007 m. spalio 17 d. iki 2023 m. spalio 14 d. suteikė 226 816,10 Eur (783 150,63 Lt) kreditą, kuris pareiškėjo teigimu buvo naudojamas jo bendrovės apyvartinėms lėšoms, tačiau nustatyta, kad į bendrovės sąskaitą pareiškėjas iš 783 150,63 Lt pervedė tik 16 024 Lt, likusią sumą išsigrynino ir į įmonės sąskaitą vėliau įnešė tik 45 000 Lt. Be to, pareiškėjas, posėdžio MGK metu, nurodė kitą paskolų sudarymo tikslą, neva jam skolintų pinigų reikėjo 2009 m. įmonės apyvartinėms lėšoms, t. y. mokėti už degalus, palūkanas bankui, įmokas lizingo bendrovei. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina, kad pats pareiškėjas teikė mokesčių administratoriui, o vėliau ir MGK nenuoseklius paaiškinimus dėl 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. gruodžio 2 d. sudarytų paskolų sutarčių, taigi mokesčių administratorius pagrįstai laikė, jog pareiškėjo sudarytos paskolų sutartys yra formalios, įformintos siekiant mokestinės naudos išvengti mokesčių mokėjimo nuo neapmokestintų pajamų.

19. Teismas laikė, kad pareiškėjo atstovo advokato 2018 m. gegužės 14 d. pateikti papildomi dokumentai, t. y. D. G. ir D. S. suteiktos paskolos buvo grąžintos atitinkamai 2014 m. lapkričio 16 d. ir 2014 m. birželio 30 d., nepatvirtina šių aplinkybių. Teismas kritiškai vertino šiuos įrodymus, nes jie neatitinka teisės aktų reikalavimų, t. y. pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. pats savo parašu patvirtino, kad grąžino D. S., buvusiai sutuoktinei (D. P.) 80 000 Lt., o D. G. parašu patvirtino gavusi paskolintus pinigus 350 000 Lt, tačiau šios paskolos nebuvo patvirtintos notaro, jos nebuvo deklaruotos teisės aktų nustatyta tvarka, be to, šias paskolos sutartis pareiškėjas pateikė po patikrinimo akto surašymo, t. y. žinojo patikrinimo akte nurodytas aplinkybes. Teismas vertino, kad vien tik paprasta rašytine forma surašytų paskolų sutarčių, kaip formalių įrodymų pateikimas mokesčių administratoriui po patikrinimo akto pateikimo pareiškėjui, kuomet jam buvo žinomos nustatytos aplinkybės, negali būti pripažįstamas tinkamu realaus piniginių lėšų perdavimo ir gavimo fakto pagrindimu. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo (grynųjų pinigų perdavimo), apsiribodamas tik abstrakčiais teiginiais apie šių piniginių lėšų gavimą, jų grąžinimą. Todėl pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys, jų grąžinimas (pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. pats savo parašu patvirtino, kad grąžino D. S., buvusiai sutuoktinei (D. P.) 80 000 Lt.), taip pat byloje esantys pareiškėjo, paskolas suteikusių su pareiškėju susijusių asmenų paaiškinimai bei patvirtinimai dėl savo nepakankamumo ir abstraktumo negali paneigti mokesčio administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstos pozicijos, kad pareiškėjo 2009 m. patirtos išlaidos negali būti grindžiamos jo iš D. P. ir D. G. 2008 m. gautomis paskolintomis lėšomis.

20. Teismas laikė, kad mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis, jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas mokestinis tyrimas (mokestinio tyrimo ataskaitos), kurių metu nustatyta, jog pareiškėjas 2009 metais patirtas išlaidas dengė iš pajamų šaltinių, kurie nebuvo apmokestinti teisės aktų nustatyta tvarka. Mokestinio tyrimo metu nustačius mokesčių mokėjimo tvarkos pažeidimus buvo nutarta inicijuoti pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Tuo tarpu pareiškėjas nei teismui, nei mokesčių administratoriui nepateikė kitokių faktinių duomenų, suponuojančių priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, o jo paaiškinimai apie gautas pajamas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia.

21. Teismas laikė, kad 14 598,08 Eur GPM delspinigius pareiškėjui mokesčių administratorius apskaičiavo tinkamai. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Vadinasi, kaip nurodė teismas, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo delspinigius ir sprendimu nurodė sumokėti 14 598,08 Eur GPM delspinigius. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nebuvo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio, todėl teisėtai bei pagrįstai paskirta 30 proc. GPM sumos dydžio bauda.

22. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, LVAT praktiką, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti tiek MGK 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. S-277(7-241/2017), tiek VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 68-162, kuriais atmestas pareiškėjo skundas dėl Klaipėdos AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota 19 303,17 Eur GPM, 14 598,08 Eur GPM delspinigių, skyrė 5 790 Eur GPM baudą bei atleido nuo 1 685,17 GPM delspinigių, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais, todėl skundą atmetė.

III. 23. Pareiškėjas G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 2) priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo G. S. skundas būtų tenkinamas pilnai; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 4) teismo posėdyje apklausti liudytojomis D. P. ir D. G.

24. Pareiškėjas teigia, kad iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo, MGK bei mokesčių administratoriaus atliktu įrodymų vertinimu, kuriuo remiantis nebuvo pripažintos šios pareiškėjo nurodytos pajamos: 2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartis su D. P., kuri pareiškėjui paskolino 80 000 Lt sumą iki 2014 m. balandžio mėn.; 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutartis su D. G., kuri pareiškėjui paskolino 350 000 Lt sumą iki 2014 m. gruodžio 31 d.

25. Pareiškėjas nurodo, kad į bylą yra pateikti objektyvūs rašytiniai tiesioginiai įrodymai (2008 m. birželio 12 d. paskolos sutartis su D. P. ir 2008 m. gruodžio 2 d. paskolos sutartis su D. G.) apie ginčo paskolų suteikimą, jie yra pateikti laiku ir tinkamai, o skundžiamais aktais šie įrodymai nevertinami abejonių ir prielaidų pagrindu. Be to, D. G. dalyvavo ir buvo apklausta MGK posėdyje, patvirtino paskolos suteikimo faktą, paaiškino visas susijusias aplinkybes. Nepaisant to, MGK, tiek teismas apskritai ignoravo tokius duomenis, t. y. jų nevertino. Atsakovas, MGK, teismas įrodinėjimo naštą perkelia mokesčių mokėtojui, tačiau tuo pačiu atmeta pareiškėjo prašymus ir ignoruoja bet kokias pastangas papildomai paaiškinti ir pagrįsti paskolų suteikimo galimybes. Teismui buvo pateiktas pareiškėjo atstovo prašymas, kad kilus abejonių būtų kviečiami ir apklausiami teismo posėdyje D. G. ir D. P., tačiau toks prašymas buvo atmestas. Teismo posėdžio metu išsakytas tokio prašymo atmetimo turinys – teismas remsis rašytiniais į bylą pateiktais duomenimis, tačiau pareiškėjo pateiktus rašytinius duomenis teismas ignoruoja ir atmeta nepagrįstai ir neteisėtai tikėdamas išskirtinai tik atsakovo prielaidomis ir spėlionėmis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas pakartotinai reiškia prašymą dėl liudytojų D. P. ir D. G. apklausos jau apeliacinio proceso metu.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad pateikė dokumentus, jog realiai lėšas gavo pagal 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartis, taip pat pagrindė gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ir juridinę galią turinčiais dokumentais. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad 2014 m. D. P. ir D. G. paskolos buvo grąžintos. Pareiškėjas pastebi, kad Klaipėdos AVMI, atlikdama mokestinį patikrinimą, pareiškėjo pareikalavo ir gavo paaiškinimą apie turto ir pajamų šaltinius už 2009–2013 m., tačiau perskaičiavo pareiškėjo pajamas, išlaidas ir lėšų likučius už 2004–2009 m., nors ir neprašė pareiškėjo pagrįsti turto ir pajamų šaltinių iki 2009 m. (taip pat neprašė konkrečios informacijos apie visas pareiškėjo tuo metu turėtas / gautas paskolas ir jo išlaidas). Pareiškėjo vertinimu, ginčo atveju abi 2008 m. paskolos sutartys buvo pateiktos laiku ir tinkamai.

27. Pareiškėjas yra pateikęs į bylą 2013 m. birželio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pardavė UAB „Lidl“ nekilnojamąjį turtą už 2 674 100 Lt. Bylos nagrinėjimo iš esmės – teismo posėdžio metu mokesčių administratoriaus atstovas pripažino, jog mokesčių administratorius buvo informuotas apie šio sandorio sudarymą ir negalėjo paaiškinti, atsakyti į klausimus, kodėl ginčijamuose sprendimuose (žinant apie paminėtą sandorį) keliamos abejonės dėl pareiškėjo galimybių grąžinti paskolas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad konstatuodamas ginčo paskolų nedeklaravimą, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek VMI nepagrindžia tokios pareigos jokia teisės norma ir nenurodo jokio teisės akto, kuris leistų šios tariamos pareigos nevykdymą 2008 m. ar 2009 m. sankcionuoti šios paskolos apmokestinimu. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, buvo nenuoseklus ir taikė skirtingus standartus. Iš vienos pusės keliamos abejonės dėl 2008 m. paskolos sutarčių, kuriomis fiksuojamas grynųjų pinigų paskolinimas pareiškėjui, iš kitos pusės, analogiška (nepatvirtinta notaro) paskolos grynaisiais sutartis 2009 m. lapkričio 17 d. buvo sudaryta su T. N. 155 906,14 Lt sumai, pagal kurią pareiškėjas paskolino minėtam asmeniui pinigines lėšas, tačiau, apskaičiuojant pareiškėjo 2009 m. patirtais išlaidas, ši sutartis jau įtraukta į pareiškėjo išlaidas. Pareiškėjas nesutinka su tokiu skirtingu bei vienpusišku (tik mokesčių administratoriaus naudai) analogiškų paskolų operacijų traktavimu. Pareiškėjas pažymi, kad dėl šio savarankiško skundo motyvo nei pirmosios instancijos teismas, nei MGK, nei VMI nepasisakė.

28. Pareiškėjas nurodo, kad patikrinimo akte nepagrįstai nurodytas mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrindas – 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų taisyklių 4.1 punktas (kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už nustatytas pajamas) ir atitinkamai neteisingai perskaičiuoti ir nustatyti pareiškėjo mokėtini mokesčiai. Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad jam GPM, delspinigiai paskaičiuoti ir skirta bauda pilnai perkėlus visą įrodinėjimo naštą nuo mokesčių administratoriaus mokesčių mokėtojui abejonių pagrindu (dėl aplinkybių ne tikrinamajame laikotarpyje), t. y. pareiškėjas turi papildomais neįvardijamais įrodymais pagrįsti paskolos lėšų gavimo faktą. Tuo tarpu mokesčių administratorius, kurio poziciją palaikė pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas pareiškėjo disponuojamas lėšas grynaisiais ir savavališkai, neturėdamas tam pagrindo, atlikęs pareiškėjo pajamų / išlaidų perskaičiavimą pagal teorinius / statistinius vidutinius duomenis, tokio perskaičiavimo pagrindu nusprendė, kad mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už nustatytas pajamas. Remdamasis tokia išvada, mokesčių administratorius nusprendė taikyti MAĮ 70 straipsnį ir tokiu būdu perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, delspinigius ir skirti baudą. Tai, kaip nurodo pareiškėjas, prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijai ir pažeidžia pareiškėjo teises.

29. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30. Atsakovas iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjas skunde teigia, jog pateikė paskolų gavimo dokumentus – sutartis su paskolos lėšų gavimo raštiškais patvirtinimais ir paskolos sandorių šalių rašytinius patvirtinimus apie paskolos lėšų gavimą, taip pat, kad byloje yra objektyvūs tiesioginiai rašytiniai įrodymai apie paskolos lėšų gavimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nesurinko jokių paskolos faktą neigiančių įrodymų, o savo sprendimus atsakovas grindžia išimtinai abejonėmis ir prielaidomis, neteisėtai reikalaudamas jas paneigti. Dėl šių pareiškėjo argumentų atsakovas pažymi, kad minėtos paskolų sutartys negali būti tapatinamos dėl jų skirtingo paaiškėjimo laiko. Apie paskolos sutartį su T. N. pareiškėjas VMI informavo 2014 m. vasario 17 d. (Paaiškinimas apie gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas) šiame paaiškinime nurodyta ir 2007 m. iš SEB banko gauta paskola. Tuo tarpu informacija apie paskolos sutartis sudarytas 2008 m. su D. P. ir D. G. nebuvo pateikta. Pareiškėjas informaciją apie tariamai esamas paskolų sutartis su D. P. ir D. G. pateikė tik 2015 m. sausio 12 d., t. y. po atliktų kontrolės veiksmų, kai žinojo, kad jam trūksta lėšų išlaidoms padengti.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2013 m. birželio 5 d. sandorio su UAB „Lidl“ vertė – 2 674 100 Lt, bei kad šios lėšos buvo panaudotos paskolų grąžinimui D. G. ir D. P. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė mokėjimo pavedimo kopiją, iš kurios matyti, kad 2013 m. birželio 13 d. pareiškėjui į sąskaitą buvo pervesta 1 964 100 Lt suma. Atsakovo vertinimu, tai kad pareiškėjas į sąskaitą gavo minėtas lėšas, nepagrindžia pareiškėjo paskolų grąžinimo D. S. ir D. P. grynais pinigais iš į sąskaitą gautų lėšų fakto. Pareiškėjas nei atsakovui, nei MGK, nei teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo (grynųjų pinigų perdavimo), apsiribodamas tik abstrakčiais teiginiais apie šių piniginių lėšų gavimą, jų grąžinimą.

32. Atsakovas sutinka tiek su MGK sprendimu, tiek teismo sprendimu pilna apimtimi ir mano, jog MGK ir teismo sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, kadangi MGK, teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo skundo išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o tai reiškia, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Pareiškėjo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šalių pozicija yra išsamiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

35. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus nurodymo pareiškėjui sumokėti papildomas GPM ir su juo susijusias sumas.

36. Klaipėdos AVMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-2876 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 19 303,17 Eur GPM, 14 598,08 Eur GPM delspinigių bei 5 790 Eur GPM baudą. Papildomos GPM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos pareiškėjui buvo apskaičiuotos nustačius, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. jo patirtos išlaidos 442 535 Lt viršijo faktiškai gautas ir juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas.

37. VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 68-162 patvirtino minėtą Klaipėdos AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

38. Komisija 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. S-277(7-241/2017) patvirtino VMI 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-162.

39. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

40. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

41. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 straipsniai).

42. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

43. Pareiškėjas skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, reikalavimus grindė tuo, kad, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius netinkamai vertino mokestinio patikrinimo metu surinktus faktinius duomenis ir nepagrįstai nepripažino lėšų gavimo fakto pagal 2008 m. birželio 12 d. 80 000 Lt paskolos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir D. P. bei pagal 2008 m. gruodžio 2 d. 350 000 Lt paskolos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir D. G. Taip pat skunde nurodė, jog mokesčių administratorius, pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. turėtas lėšas nustatė ne pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, o perskaičiavo pareiškėjo grynųjų pajamų likučius už 2004–2009 m. ne pagal faktines išlaidas, o taikydamas vidutines statistines išlaidas, t. y., pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius 2004–2009 m. pareiškėjo faktines išlaidas apskaičiavo nepagrįstai vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis.

44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. turėtų piniginių lėšų apskaičiavimu.

45. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pajamų gavimo pagal šios nutarties 43 punkte nurodytas sutartis, neatliko savarankiško bylai reikšmingų aplinkybių tyrimo, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas, kad minėtos sutartys nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas realiai gavo šiose sutartyse nurodytas pinigų sumas, pagrindė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet iš esmės perrašydamas skundžiamuose mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimuose pateiktas apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo ar pritardamas mokesčių administratoriaus nustatytoms aplinkybėms.

46. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė minėtas procesinės teisės normas.

47. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo 2009 m. pajamų šaltiniais nepripažino iš minėtų asmenų gautų 430 000 Lt paskolų, nurodė, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisinį ir faktinį pagrindą atkurti paskolų sandoriais iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą.

48. Tačiau mokesčių administratorius papildomas GPM ir su juo susijusias sumas apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

49. Nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste nėra reikšminga atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, tačiau būtina nuspręsti, ar, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, minėtos paskolos sutartys patvirtina faktą, jog pareiškėjas realiai gavo jose nurodytas pinigų sumas, ar toks faktas nėra patvirtintas. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. taikė MAĮ normas, kurių nereikėjo taikyti.

50. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nustačius, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas iš dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, be to netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnis).

51. Perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia pareiškėjo prašymo dėl liudytojų D. P. ir D. G. apklausimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tokį prašymą pareiškėjas ar jo atstovas turi teisę pareikšti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant bylą iš naujo.

52. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais remiantis buvo atmestas pareiškėjo atstovo prašymas dėl minėtų liudytojų apklausimo pirmosios instancijos teisme, yra nepagrįsti.

53. Pirmosios instancijos teismas nutartį atmesti pareiškėjo atstovo prašymą dėl minėtų liudytojų apklausimo motyvavo tuo, kad mokestinėse bylose turi būti pateikti dokumentai, o ne paaiškinimai, kurie patvirtina, ar paskola buvo gauta (teikta) ar ne.

54. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

55. Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra jokių nuostatų, ribojančių galybę proceso šalims administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų, įrodinėjant aplinkybes, pagrindžiančias proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, remtis liudytojų parodymais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė