2019-09-11 Nr. AB-17381-3-61-3-00770-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5028-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00770-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-15 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

1.1. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė baime būti persekiojamiems kilmės valstybėje dėl S. K. (S. K.) (toliau – ir pareiškėjas) siejimo su (duomenys neskelbtini) organizacija, mano, kad bus sulaikyti dar oro uoste, nes jie buvo Europoje ir prašėsi prieglobsčio, įsitikinę, kad nužudys arba įkalins pareiškėją, sufabrikavę jam kaltinimus dėl ekstremistinės veiklos ar pan., taip pat nurodė, kad yra ribojama S. I. (S. I.) (toliau – ir pareiškėja) teisė nešioti hidžabą.

1.2. Pareiškėjų vertinimu Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo tik atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, tokiu būdu buvo neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas. Pareiškėjų teigimu, Departamentas specifinės informacijos aktualiais klausimais nesurinko, savo tyrimą grindė tik prieglobsčio prašytojo paaiškinimų neprieštaringumo ir nuoseklumo tyrimu (vidinis vertinimo aspektas), kuris be tinkamo išorinio įrodymų vertinimo aspekto negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamu, taip pažeisdamas tiek apskritai prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles (Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. IV-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 116 punktas), tiek pareigą surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus (Aprašo 168, 35, 35.2 punktai).

1.3. Skunde pabrėžė, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems ir jų nepilnamečiams vaikams gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai ir laisvei dėl teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimo turimomis teisėmis ir sisteminio reketo, kaltinant pareiškėją sąsajomis su ekstremistine partija (duomenys neskelbtini), o tai, pareiškėjų vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

2.1. Atsiliepime nurodė, jog Departamentas atliko išsamų pareiškėjų atvejo tyrimą bei 2019 m. sausio 31d. išvadoje Nr. (15/6-8) 13PR-15RN (toliau – Išvada), kurios pagrindu priimtas ginčijamas Sprendimas, nurodė, kokiais pagrindais remiantis pareiškėjo pasakojimas, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, apie jo sulaikymą dėl sąsajų su (duomenys neskelbtini) partija (duomenys neskelbtini) buvo atmestas, t. y. Departamentas atlikto tyrimo metu nustatė, kad labiau tikėtina, kad pareiškėjas susidurdavo su netinkamu pareigūnu elgesiu dėl to, kad buvo verslininkas, o jų motyvas buvo iš jo pasipelnyti – gauti kyšį.

2.2. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie abu sulaikymus iš esmės buvo nuoseklus ir išsamus (data, laikas, sumokėti pinigai bei aplinkybės kaip jis buvo sulaikytas), neprieštaravo jo žmonos, t. y. pareiškėjos, pasakojimui, buvo nustatyta, kad labiau tikėtina nei netikėtina, jog pareiškėjas buvo 2 kartus sulaikytas Tadžikistano pareigūnų ir paleistas sumokėjus atitinkamas sumas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas Tavildaros rajone negyveno nuo 1989 m., pilietiniame kare nedalyvavo. Aplinkybė, kad jo jaunesniojo brolio nužudymas 1997 m. yra susijęs su jo patirtu persekiojimu šalyje, nėra vertinama kaip turinti sąsajų su pareiškėjo baime grįžti į kilmės valstybę, kadangi manytina, jog brolis žuvo pilietinio karo metu. Faktas, kad kitas pareiškėjo brolis 2009 m. buvo nužudytas Tadžikistano pareigūnų buvo nenustatytas. Be to, dalis pareiškėjo šeimos narių, kurie, pasak jo, yra žinomi kaip opozicijos šalininkai, nes yra iš Tavildaros rajono, gyvena Tadžikistane (mama, broliai). Pats pareiškėjas nuolat važinėjo į Rusiją ir ten būdavo 7-8 mėnesius per metus. Maždaug 2010 m. visa pareiškėjo šeima išvyko gyventi į Rusiją, Maskvos miestą, kur gyveno iki 2012 m. Pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) narys. Remiantis kilmės šalies informacija, atvejai, kai būtų sulaikomi asmenys, kurie tik palaiko (duomenys neskelbtini), neminimi. Be to, pareiškėjas, nebūdamas (duomenys neskelbtini) nariu, negalėjo būti verčiamas paskelbti save partijos nariu ir viešai pasmerkti (duomenys neskelbtini), todėl tokie tariami pareigūnų motyvai gal ir paaiškintų pareiškėjo sulaikymą, tačiau jie prieštarauja surinktos kilmės šalies informacijos logikai dėl pareiškėjo paleidimo už pinigus. Todėl atsakovo įsitikinimu, priežastys, nulėmusios pareiškėjo sulaikymus, yra susijusios su Tadžikistane paplitusia korupcija, o ne sąsajomis su (duomenys neskelbtini).

2.3. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjų atvejis buvo vertinamas visų byloje surinktų duomenų visumoje, Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjo pateiktais motyvais dėl sulaikymo. Informacija buvo surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs.

2.4. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiais dėl netinkamai vertintų šaukimų į teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, dėl kokių priežasčių jis buvo kviečiamas atvykti į teismą, yra prieštaringas ir nenuoseklus. Viename iš teismo šaukimų yra aiškiai nurodyta, kad jis kviečiamas kaip skolininkas, todėl akivaizdu, jog teisme nagrinėta byla buvo susijusi su jo turimomis skolomis. Įvertinus tai, jog šaukime nurodyta, kad pareiškėjas yra skolininkas, jo pateikti paaiškinimai prieštaringi ir painūs, nustatyta, kad labiau netikėtina nei tikėtina, jog pareiškėjui (dėl nežinomų priežasčių) buvo iškelta baudžiamoji byla, siekiant jį suimti teismo salėje ir įkalinti. Be to, Departamentas atlikto tyrimo metu tinkamai įvertino pareiškėjų situaciją bei pagrįstai nustatė, jog nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų sulaikymas dėl praleisto laiko Europoje, kadangi jie nėra (duomenys neskelbtini) nariai, taip pat jie nėra laikomi ekstremistais ar vykdoma jų paieška, todėl jų baimė būti sulaikytais nėra visiškai pagrįsta.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurį pareiškėjai prašo panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog:

5.1. 2018 m. liepos 30 d. į Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP iš (duomenys neskelbtini), buvo perduoti Tadžikistano Respublikos piliečiai – S. K. (S. K.), jo žmona ir vaikai. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuris grindžiamas tuo, jog jam gresia persekiojimas dėl to, jog iširus Sovietų Sąjungai, Tadžikistane prasidėjo karas prieš islamą. Be jokios priežasties buvo nužudytas pareiškėjo brolis, buvo persekiojamas pareiškėjo tėvas. 2008 m. buvo nužudytas antras brolis. Pareiškėjo šeima nuolat persekiojama. Tuo metu sunkiai susirgo jo dukra, kurios sveikata tik blogėjo, ligoninėje ji buvo žeminama, jiems nesuteikiama reikiama pagalba. Neapsikentęs tokios padėties, pareiškėjas su šeima išvyko iš šalies.

5.2. Pareiškėjas jo žmona ir vaikai buvo apklausiami keletą kartų. Po apklausų Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2019 m. sausio 31 d. parengė išvadą Nr. (15/6-8)13PR-15RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – Išvada), kurioje buvo siūloma nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjai neatitinka 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

5.3. Departamentas, remdamasis Išvada, 2019 m. sausio 31 d. priėmė Sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

6. Teismo vertinimu, pareiškėjo S. K. nurodytos aplinkybės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste. Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjo nurodytas aplinkybes susijusias su brolio mirtimi ir jo persekiojimu, laikė labiau netikėtinomis nei tikėtinomis. Teismo vertinimu, visas pareiškėjo pasakojimas apie jo brolio nužudymo aplinkybes yra pagrįstos labiau pareiškėjo spėliojimais ir subjektyviais pamąstymais. Dėl šios priežasties, pareiškėjo pasakojimą, jam pačiam nebuvus tų įvykių liudytoju, teismas nevertino kaip įrodymą. Be to, faktas, kad kitas pareiškėjo brolis 2009 m. buvo nužudytas Tadžikistano pareigūnų, Išvadoje buvo nenustatytas.

7. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) narys ir šiai partijai nepriklauso jo šeimos nariai, taip pat nepriklausė ir broliai. Atsakovas, įvertinęs kilmės šalies informaciją, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) persekiojimas pradėjo intensyvėti po 2010 m., tačiau daugiausia pasireiškė uždarant (duomenys neskelbtini) padalinius ir smurtas buvo naudojamas prieš pačius narius. Kadangi pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini) narys, pats nedalyvavo demonstracijose ir nereiškė viešai savo nuomonės atsakovas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai, kad S. K. 2012 m. sulaikymo priežastis buvo jo priskyrimas prie opozicijos šalininkų, nėra tikėtini. Teismas pažymėjo, kad įvertinus kilmės šalies informaciją, buvo nustatyta, jog atvejai, kai būtų sulaikomi asmenys, kurie tik palaiko (duomenys neskelbtini), yra apskritai neminimi. Kadangi pareiškėjas nepriklausė (duomenys neskelbtini), nebuvo jos narys, todėl, teismo vertinimu, nėra tikėtina, kad jis galėjo būti verčiamas Tadžikistano pareigūnų viešai pasisakyti dėl (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, teismas pritarė atsakovo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

8. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pažymėjo, kad Departamentas šiuo atveju surinko visą informaciją apie kilmės valstybę, kuri paremta ne vienu šaltiniu. Surinkti duomenys patvirtino, jog Tadžikistano piliečiai gali laisvai keliauti, tačiau turi registruoti savo nuolatinę gyvenamąją vietą vietos valdžios institucijose. Tadžikistane lengvai prieinamas piliečių, kurie, kaip manoma, prisijungė prie (duomenys neskelbtini) ir kitų teroristų organizacijų, sąrašas. Tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas šalyje nevyksta. Taigi, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami ar kitaip bus suvaržoma jų laisvė.

9. Dėl pareiškėjos teiginių, kad jai liepiama mokėti baudas už tai, kad ji dėvi hidžabą, teismas pažymėjo, kad Departamentas atsižvelgė į tai, jog pastarosios baimė patirti ribojimus dėvėti hidžabą yra pagrįsta, tačiau, įvertinus gresiančius veiksmus, konstatavo, kad šie veiksmai nekelia pavojaus pareiškėjos gyvybei, be to, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškai elgesiui arba jos orumo žeminimui, todėl šį teiginį laikė neįrodytu.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai. Pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas atliko pareiškėjų apklausas (pirmines ir vėlesnes). Be to, Departamentas sudarė pareiškėjams sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jų manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Departamentas Išvadoje išsamiai aptarė pareiškėjų nurodytas aplinkybes, pateikė jų vertinimą, taip pat surinko išsamią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje iš daugelio šaltinių. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Departamentas atliko išsamų tyrimą ir priėmė surinktų duomenų visuma pagrįstą sprendimą.

11. Teismas atsižvelgęs į Departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjų kilmės šalyje, kurioje jie gyveno, taip pat tai, kad pareiškėjai pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jiems atsiradimą. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nenustatyta, kad Tadžikistano Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

12. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pareiškėjų skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo yra išvestinis reikalavimas, kurio teismas netenkino, netenkinęs pagrindinio reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo.

III. 13. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir jų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis išimtinai atsakovo argumentais, neįvertinęs skunde bei posėdžio metu nurodytų atsakovo priimto sprendimo neteisėtumo motyvų.

13.2. Atsakovas į bylą nepateikė, o teismas priimdamas sprendimą nevertino, specifinės informacijos aktualiais klausimais (apie kilmės valstybę, apie (duomenys neskelbtini) šalininkų padėtį, apie policijos ar teismo pareigūnų elgesį). Taigi, atsakovas savo tyrimą grindė tik prieglobsčio prašytojo paaiškinimų neprieštaringumo ir nuoseklumo tyrimu (vidinis vertinimo aspektas), kuris be tinkamo išorinio įrodymų vertinimo aspekto negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamu, taip pažeisdamas tiek apskritai prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles, tiek pareigą surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Minėti argumentai buvo nurodyti skunde bei pakartoti teismo posėdžio metu, tačiau nurodyti argumentai nebuvo vertinti ir analizuoti teismo priimtame ginčijame sprendime, kas apeliantų įsitikinimu, galėjo įtakoti nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog:

14.1. Sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

14.2. Mano, kad pareiškėjų teiginiai apeliaciniame skunde yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir 2019 m. vasario 18 d. skundas dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 31d. sprendimo Nr. (15/6-8) 12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje“. Į šiuos pareiškėjo argumentus Migracijos departamentas atsakė 2019 m. kovo 19 d. atsiliepime į Tadžikistano Respublikos piliečių S. K., S. I., Y. K., S. K. ir M. K. 2019 m. vasario 18 d. skundą dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjų skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-15 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždami, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, nevertino kokia yra padėtis jo kilmės valstybėje, kaip elgiasi pareigūnai ir teismai.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

18. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėstydami nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, todėl priėmė nepagrįstą spendimą.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

23. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

24. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

25. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

27. Byloje nebuvo nustatyta ryšio tarp pareiškėjo brolių mirčių ir jo nurodomos tikėtinos grėsmės. Pareiškėjo Migracijos departamentui teikti paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir neišsamūs, pareiškėjas savo paaiškinimuose rėmėsi savo subjektyviu situacijos suvokimu ir įsivaizdavimu, negalėjo konstruktyviai susieti ir logiškai pagrįsti savo patirtį ir nerimą. Pareiškėjo per apklausas nurodytos aplinkybės buvo patikrintos, aplinkybė, kad 1997 m. pareiškėjo brolis buvo nužudytas „Liaudies fronto“ nepasitvirtino, kadangi tuo metu „Liaudies frontas“ jau nebeegzistavo, tačiau pareiškėjo brolis galėjo būti pilietinio karo auka.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo kitą brolį 2009 m. nužudė Tadžikistano pareigūnai, taip pat nepasitvirtino. Išvadoje nustatyta, kad pats pareiškėjas pilietiniame kare nedalyvavo ir rajone kur vyko karas negyveno, tačiau su šeima nuolat važinėjo į Rusiją ir ten būdavo 7-8 mėnesius, o 2010 m. su visa šeima Rusijoje gyveno iki 2012 m. Išvadoje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų (duomenys neskelbtini) narys, todėl jo baimė būti persekiojimu dėl šios organizacijos ir su ja susijusios veiklos, taip pat pripažinta negrįsta.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo žmona yra gavusi baudas už hidžabos dėvėjimą ir ši aplinkybė yra pripažinta pagrįsta, tačiau, įvertinus gresiančius veiksmus, buvo konstatuota, kad šie veiksmai nekelia pavojaus pareiškėjos gyvybei, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškai elgesiui arba jos orumo žeminimui. Be to, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas priimdamas sprendimą nevertino, specifinės informacijos aktualiais klausimais (apie kilmės valstybę, apie (duomenys neskelbtini) šalininkų padėtį, apie policijos ar teismo pareigūnų elgesį) yra nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamento išvadoje buvo pasisakyta dėl kilmės valstybės, (duomenys neskelbtini) šalininkų padėties, buvo vertintos pareiškėjų nurodytos aplinkybės susijusios pareigūnų elgesiu ir pan., todėl pareiškėjų argumentai, kad tai nebuvo vertinta byloje yra nepagrįsta ir atmestina. Išvadoje Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, vertindamas pareiškėjo teiginius susijusius su padėtimi šalyje, pareigūnų elgesiu, (duomenys neskelbtini) organizacija, rėmėsi įvairiais tarptautiniais šaltiniais, kurių patikimumo pareiškėjai neneigia, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjų nurodomos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su jų rase, religija, pilietybe, tautybe, priklausymui tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste. Atsižvelgusi į tai ir įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

29. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Pažymėtina, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai, su jais galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas, ar jie tokiu būdu būtų baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgiant į šią Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį Tadžikistane, kurioje pareiškėjas su savo šeima gyveno, taip pat tai, kad pareiškėjas savo paaiškinimuose pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, pritaria tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Pareiškėjai prašymo suteikti prieglobstį negrindė aplinkybėmis dėl pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė