2019-02-13 Nr. AB-4223-3-61-3-00724-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-423-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00724-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (11.1)I-720 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), 3 770,80 Eur dydžio žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. gegužės 11 d. buvo priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjai skirta motinystės pašalpa, taikant pagal galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą apskaičiuotą maksimalų vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, o ne pareiškėjos vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, pagal kurį pareiškėjai būtų buvusi paskirta didesnė motinystės pašalpa. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 daliai.

Remdamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti jai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius persiuntė pareiškėjos prašymą VSDFV, kuri pareiškėjos paprašė pateikti papildomus paaiškinimus. Pareiškėja VSDFV nurodė, kad, jos nuomone, VSDFV Vilniaus skyrius turėtų vykdyti Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą ir išmokėti jai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį. VSDFV Vilniaus skyriaus persiųstas pareiškėjos prašymas neturi būti vertinamas kaip VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo apskundimas.

VSDFV skundžiamu 2017 m. vasario 6 d. sprendimu atsisakė spręsti klausimą iš esmės ir išmokėti pareiškėjai prašomą neišmokėtos motinystės pašalpos dalį. VSDFV neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, jog VSDFV taiko dvigubus standartus, t. y. moterims, kurios nėra praleidusios VSDFV sprendimo dėl motinystės pašalpos skyrimo apskundimo termino, taiko Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimus ir perskaičiuoja išmokėtas motinystės pašalpas, o pareiškėjos atžvilgiu minėto Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo netaiko, dėl to pareiškėjai kilo turtinė žala.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 7 d. kreipėsi dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjai paskyrė motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Kadangi pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo nuo 2015 m. gegužės 6 d., jos atžvilgiu motinystės pašalpa apskaičiuota pagal tuo metu galiojusių Įstatymo ir Nuostatų normas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo apskaičiuota pašalpa, yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjos argumentas, kad Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimas turi būti taikomas perskaičiuojant pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą yra nepagrįstas, kadangi VDSFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas, kuriuo pareiškėja apskaičiuota motinystės pašalpa, yra įvykdytas, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimai neturi atgalinio veikimo galios. VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuota motinystės pašalpa, kadangi terminas minėtą sprendimą apskųsti buvo praleistas. Vadinasi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa, nėra nuginčytas, yra galiojantis ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą.

5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. VSDFV paaiškino, jog pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu. Pareiškėja dėl minėto sprendimo skundą pateikė tik 2016 m. gruodžio 14 d., praleidusi nustatytą apskundimo terminą, todėl VSDFV 2017 m. sausio 5 d. raštu pasiūlė pareiškėjai pateikti priežastis, dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjos nurodyta priežastis (Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimas) negali būti pripažinta termino praleidimą pateisinančia priežastimi. VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjos skundas buvo paliktas nenagrinėtu pagrįstai, nes pareiškėja nepateikė svarbių priežasčių, galinčių sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa, nėra apskųstas, yra įsigaliojęs ir įvykdytas, pareiškėja nėra pasinaudojusi išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra nepagrįstas, kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuota motinystės pašalpa, buvo įvykdytas, o Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimas taikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimams, kurie nuo minėto nutarimo įsigaliojimo dienos nėra įvykdyti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos I. M. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 7 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 6-24-7171 skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas).

9. Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, pagal kurį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatos, kurios buvo pritaikytos apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, kuriuo prašė išmokėti jai dėl minėtų nuostatų taikymo apskaičiuojant jos motinystės pašalpą susidariusį skirtumą, t. y. 3 770,80 Eur. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (4.41) 3-144615 „Dėl dokumento persiuntimo“ informavo pareiškėją, jog pagal priklausomybę jos prašymas persiunčiamas VSDFV. VSDFV 2017 m. sausio 5 d. raštu Nr. (11.1)I-71 „Dėl praleisto termino dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo apskundimo“ informavo pareiškėją, jog pateikti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo ji galėjo nuo 2015 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. birželio 8 d., tačiau pareiškėjos skundas paduotas tik 2016 m. gruodžio 22 d., t. y. praleidus skundo padavimo terminą. Minėtame rašte pareiškėjai nurodyta pateikti VSDFV paaiškinimą, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo buvo praleistas, kartu pateikiant ir tai patvirtinančius įrodymus (dokumentus). Pareiškėja VSDFV pateikė 2017 m. sausio 13 d. raštą „Dėl papildomo paaiškinimo pateikimo“, kuriame nurodė, jog iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialaus paskelbimo VSDFV neturėjo pagrindo tenkinti panašaus pobūdžio reikalavimų, tačiau nuo 2017 m. sausio 2 d. pareiškėjos reikalavimas turi būti patenkintas, o pareiškėja savo 2016 m. gruodžio 14 d. prašymu neskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, o pateikė prašymą tam, jog jos atžvilgiu būtų įvykdytas teisingumas.

10. Teismas nustatė, kad VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus papildomus paaiškinimus, priėmė skundžiamą VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (11.1)I-720 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“ (toliau – ir VSDFV 2017 m vasario 6 d. sprendimas), kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Sprendime nurodyta, kad termino skundui paduoti praleidimo priežastis negali būti aplinkybė, įvykusi vėliau, nei buvo pateiktas skundas, todėl pareiškėjos nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėja negalėjo realizuoti savo teisių. Nurodyta, kad pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas yra vertintinas kaip skundas, nes jame pareiškėja nurodė, jog yra pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Atsižvelgusi į tai, kad terminas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo apskundimo yra praleistas, o pareiškėjos paaiškinimuose pateiktos aplinkybės nepripažįstamos svarbiomis, VSDFV nusprendė, jog pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas nenagrinėtinas.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui pateiktą 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo išmokėti jai motinystės pašalpos skirtumą, susidariusį dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai skirtą motinystės pašalpą, nelaiko skundu, o vertina jį kaip reikalavimą atlikti veiksmus. VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka ir pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą vertina kaip skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo apskaičiuota pareiškėjos motinystės pašalpa.

12. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkto ir 15 punkto nuostatas, apibrėžiančias prašymo ir skundo sąvokas, bei pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo turinį, konstatavo, jog jame nurodoma, kad pareiškėjos teisė į teisingai apskaičiuotą motinystės pašalpą yra pažeista, kadangi, pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas motinystės pašalpą, taikė Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas, dėl kurių pareiškėjai buvo apskaičiuota mažesnė motinystės pašalpa, nei faktiškai priklausiusi, prašoma išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Teismas sutiko su VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus pozicija, pagal kurią pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas, adresuotas VSDFV Vilniaus skyriui, yra vertintinas kaip skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme, nes jame nurodomas pareiškėjos teisių pažeidimas. Teismas, nagrinėdamas skundžiamo VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei žalos atlyginimo klausimą, vertino, ar pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo reikalavimai, susiję su pažeistų teisėtų interesų gynimu, buvo nagrinėjami laikantis reikalavimų, reglamentuojančių tokią administracinę procedūrą.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėja teigia, jog VSDFV, priimdama skundžiamą 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, skirtą VSDFV Vilniaus skyriui, vilkino atlikti veiksmus. VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija ir teigia, kad pareiškėja skundą (2016 m. gruodžio 14 d. prašymą) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa, pateikė praleidusi apskundimo terminą, o paprašyta pateikti svarbias priežastis, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti terminą skundui paduoti, jų nepateikė, todėl VSDFV priimtas 2017 m. vasario 6 d. sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

14. Teismas aptarė Įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Nuostatų normas, reglamentuojančias skundų dėl VSDFV įstaigų sprendimų (veiksmų) padavimo ir nagrinėjimo tvarką ir konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka VSDFV. Tokią skundų pateikimo ir jų nagrinėjimo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką reglamentuoja VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 23 d.). Pagal Taisyklių 20 punktą, tuo atveju, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punkte nustatyta, jog tuo atveju, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

15. Teismas pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą vertino kaip skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo buvo apskaičiuota pareiškėjos motinystės pašalpa, todėl jo nagrinėjimui yra taikytinos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Įstatymo ir Taisyklių nuostatos dėl ginčų nagrinėjimo. Byloje ginčo nėra dėl to, jog pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo paduoti, ginčas iš esmės kyla dėl to, ar VSDFV ginčijamu 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja, teikdama paaiškinimus dėl priežasčių, dėl kurių praleido nustatytą terminą skundui paduoti nurodė, jog terminą praleido dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas buvo priimtas tik 2016 m. kovo 15 d., kitų priežasčių, nesusijusių su Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, nepateikė. VSDFV direktorius arba direktoriaus pavaduotojas sprendžia, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias nesvarbiomis. Pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose dėl priežasčių, dėl kurių ji praleido VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo apskundimo terminą, nurodytas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kuriuo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2016 m. kovo 15 d., tačiau jo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2017 m. sausio 2 d. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimas dėl motinystės pensijų skaičiavimo nėra taikomas visiems VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimams, kuriais buvo apskaičiuotos motinystės pašalpos, o tik tiems, kurie nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia (be kita ko) susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais (ir jiems taikomas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimas) iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjai, praleidusiai terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, buvo suteikta galimybė atnaujinti terminą, pateikiant priežastis, kurios būtų svarbios ir nepriklausytų nuo pareiškėjos valios. Teismas sutiko su VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimo išvada, jog pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad terminą ji praleido tik dėl to, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas buvo priimtas tik 2016 m. kovo 15 d., nėra objektyvi ir nepriklausiusi nuo pareiškėjos valios. Teismas laikė, kad pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos dydį turėjo sužinoti gavusi pirmąją pašalpą, išmokėtą už 2015 m. gegužės mėnesį. Gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas per 20 darbo dienų ar per kitą protingą laiko tarpą (pateikiant svarbias priežastis, kodėl praleidžiamas teisės aktuose nustatytas skundo padavimo terminas) nesutinkant su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į VSDFV. Įvertinęs tai, jog pareiškėja skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo padavė tik 2016 m. gruodžio 14 d., nors Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas buvo priimtas 2016 m. kovo 15 d., t. y. net po 9 mėnesių, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos negalima laikyti pakankamai rūpestinga, sąžininga, atidžia ir operatyvia, teikiant skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo. Pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nepateikė įrodymų, kad nuo VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo gavimo dienos iki 2016 m. gruodžio 14 d. (kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių datos) buvo objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo kreiptis į VSDFV ar VSDFV Vilniaus skyrių ankščiau nei 2016 m. gruodžio 14 d. Teismas pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežasties nevertino kaip svarbios, nepriklausiusios nuo pareiškėjos valios, o pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.

18. Teismas sprendė, kad VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą ir nustačiusi, kad pareiškėja pateikė skundą praleidusi nustatytą terminą, pagal teisės aktų nustatytą tvarką kreipėsi į pareiškėją ir suteikė jai galimybę pateikti papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodytų, dėl kokių priežasčių praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjos teisė pateikti papildomus paaiškinimus nebuvo apribota, tačiau pareiškėja papildomuose paaiškinimuose nurodė tas pačias priežastis, kuriomis grindė 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą. Teismo vertinimu, VSDFV priėmė pagrįstą ir teisėtą 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo, nustačiusi, jog pareiškėjos pateikta priežastis dėl praleisto termino skundui paduoti nėra svarbi ir nepriklausanti nuo jos valios, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą.

19. Pareiškėja turtinę žalą kildino iš VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa. Teismas padarė išvadą, jog skundžiamas VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl teismas pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę žalą, kurią pareiškėja patyrė dėl to, jog VSDFV skundžiamu 2017 m. vasario 6 d. sprendimu negrąžino pareiškėjai neteisėtai, jos teigimu, neišmokėtos motinystės pašalpos sumos, atmetė.

III. 20. Pareiškėja I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

21. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad terminą apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą praleido dėl svarbių priežasčių. Iki Teisės aktų registre oficialiai nebuvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, VSDFV formaliai nebuvo pagrindo tenkinti panašaus pobūdžio pareiškėjos reikalavimų, tačiau nuo 2017 m. sausio 2 d., pareiškėjos įsitikinimu, teisingumas jos atžvilgiu iš VSDFV pusės turėjo būti įvykdytas. VSDFV persiųstas pareiškėjos prašymas neturėjo būti vertinamas kaip skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, o kaip reikalavimas VSDFV įvykdyti pareiškėjos atžvilgiu teisingumą pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, t. y. išmokėti pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur.

22. Pareiškėja papildomai paaiškina, kad neturi teisinio išsilavinimo, augino mažametį vaiką, todėl ir dėl šių priežasčių negalėjo laiku tinkamai ginti savo pažeistų teisų. Apie savo pažeistas teises sužinojo tik po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo iš interneto (iš „mamų forumo“), todėl pradėjo jas ginti.

23. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų. Neišmokėdama pareiškėjai priklausančios motinystės pašalpos dalies (3 770,80 Eur) ir atsisakydama bei vengdama tai padaryti esant rašytiniam pareiškėjos prašymui, VSDFV padarė pareiškėjai turtinę žalą, kurios piniginė išraiška sudaro 3 770,80 Eur. Tai, kad VSDFV, 2015 m. išmokėdama asmenims, įskaitant ir pareiškėją, mažesnes nei priklausė motinystės pašalpas, atliko neteisėtus veiksmus, konstatavo Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime.

24. Pareiškėja nurodo, kad VSDFV galėjo ir gali pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, perskaičiuoti išmokėtą motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur, tačiau ignoruodama CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytą kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, vengia atlikti savo pareigas. Pareiškėja pažymi, kad panašiu atveju VSDFV sutiko geranoriškai pareiškėjai išmokėti priklausančią maksimalią motinystės pašalpos už antrąjį pareiškėjos vaiką dalį, tai liudija, jog VSDFV šio ginčo atveju vengia atlikti savo pareigas, taip padarydama kitam asmeniui (pareiškėjai) žalą. Pareiškėjos manymu, egzistuoja visos trys sąlygos žalai atlyginti, todėl jai padaryta žala turi būti atlyginta. Valstybė turi pareigą įvykdyti prievolę, nes ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai skirta motinystės pašalpa buvo skaičiuojama su ribojimu, kurį Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino prieštaravusiu Konstitucijai.

25. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas buvo priimtas bei įvykdytas iki priimant Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, o VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. skundą dėl minėto VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas teigia, kad pareiškėja nenurodo, kokias materialiosios teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė, netinkamai aiškino ar pritaikė, ir dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsakovas pažymi, kad skundą VSDFV pareiškėja padavė praėjus 9 mėnesiams po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, bet ne po jo paskelbimo Teisės aktų registre 2017 m. sausio 2 d., nes skundo pateikimo dieną nutarimas dar nebuvo oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre. Terminas skundui paduoti prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, bet ne apie savo teisių pažeidimą. Teisinio išsilavinimo neturėjimas nėra objektyvi, nuo pareiškėjos valios nepriklausanti priežastis, pateisinanti termino praleidimą. Teisę į antrą motinystės išmoką pareiškėja įgijo 2017 m. balandžio 21 d., galiojant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcijai, pagal kurią kompensuojamasis uždarbis motinystės išmokoms apskaičiuoti nėra ribojamas maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu. Atsakovo nuomone, šioje byloje klausimas, ar pagrįstai pareiškėjai 2015 metais buvo pritaikytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis, negali būti sprendžiamas, nes šios bylos ginčo dalykas – ne motinystės išmokos apskaičiavimo teisingumo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje kilo ginčas dėl VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (11.1)I-720, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos I. M. 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, kuriuo pareiškėja prašė išmokėti jai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur, susidariusią VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu išmokėjus motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas, apskaičiuotą taikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, bei 3 770,80 Eur turtinės žalos priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad VSDFV priėmė pagrįstą ir teisėtą 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, nustačiusi, jog pareiškėjos pateikta priežastis dėl praleisto termino skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo paduoti nėra svarbi ir nepriklausanti nuo jos valios. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų pirmosios instancijos teismas netenkino ir pareiškėjos prašymo priteisti jai turtinę žalą – 3 770,80 Eur.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas nelaikytinas skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl jai priklausančios neišmokėtos motinystės pašalpos dalies – 3 770,80 Eur išmokėjimo, t. y. teisingumo įvykdymo pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, o VSDFV, neišmokėdama jai priklausančios neišmokėtos motinystės pašalpos dalies, padarė turtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Pareiškėja papildomai nurodo, kad augino mažametį vaiką, neturi teisinio išsilavinimo ir apie savo galbūt pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo.

32. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškia iš esmės siekia, kad jai, kaip turtinės žalos atlyginimas būtų priteista 3 770,80 Eur motinystės pašalpos dalis už nėštumo ir gimdymo atostogas, kuri neišmokėta apskaičiavus pašalpą VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu taikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto normas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu.

33. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti jai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur; minėtame prašyme rėmėsi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimais bei nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu apskaičiavo jai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas taikydamas prieštaraujančias Konstitucijai pripažintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatas.

34. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo neišnagrinėjo, o jį 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (4.41)3-144615 persiuntė VSDFV, nurodydamas, kad prašymą siunčia „pagal priklausomybę“. VSDFV 2017 m. sausio 5 d. raštu Nr. (11.1)I-71 pareiškėjai pasiūlė iki 2017 m. sausio 16 d. pateikti VSDFV paaiškinimą, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo buvo praleistas, kartu pateikiant tai patvirtinančius įrodymus (dokumentus). Pareiškėja pateikė 2017 m. sausio 13 d. paaiškinimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad iki Teisės aktų registre oficialiai nebuvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, VSDFV formaliai nebuvo pagrindo tenkinti panašaus pobūdžio reikalavimų, tačiau po 2017 m. sausio 2 d. Pareiškėja paaiškinime taip pat akcentavo, kad jos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas neturėtų būti vertinamas kaip skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, o kaip reikalavimas įvykdyti jos atžvilgiu teisingumą pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, t. y. būtų išmokėta jai nepagrįstai neišmokėta motinystės pašalpos dalis – 3 770,80 Eur. VSDFV skundžiamu 2017 m. vasario 6 d. sprendimu, įvertinusi pareiškėjos paaiškinimą, sprendė, kad terminas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo yra praleistas ne dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, todėl neatnaujintinas ir pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo, kurį laikė skundu, nenagrinėjo.

35. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau – ir suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV (1 d.). VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. <...> Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką VSDFV nustato VSDFV direktorius (2 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais pateiktas skundas VSDFV turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Šis terminas gali būti pratęstas dar iki 20 darbo dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi būti raštu pranešta suinteresuotam asmeniui (3 d.). VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui (4 d.).

36. Pagal VSDFV direktoriaus įsakymu patvirtintų Taisyklių 20 punktą, tuo atveju, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punkte nustatyta, jog tuo atveju, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad skundai VSDFV išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka gali būti nagrinėjami dėl VSDFV teritorinių skyrių priimtų sprendimų, o jei nustatytas skundo padavimo terminas praleistas, jis gali būti atnaujinamas dėl svarbių priežasčių.

37. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius jokio sprendimo dėl pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo, kuriuo ji prašė išmokėti jai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur nepriėmė, o persiuntė jį VSDFV, kuri minėtą pareiškėjos prašymą laikė skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Pažymėtina, kad pareiškėja akcentavo tai, kad jos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas nėra skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo ir VSDFV teiktame 2017 m. sausio 13 d. paaiškinime, tokios pozicijos laikėsi ir viso administracinės bylos nagrinėjimo proceso metu, taip pat ir apeliaciniame skunde.

38. Atsakovas VSDFV skundžiamą 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, grindė Taisyklių 31 punktu (kai skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir jis neatnaujinamas). Tačiau, esant faktinei situacijai, kuomet VSDFV Vilniaus skyrius jokio sprendimo dėl pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymo nebuvo priėmęs, skundžiamas VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimas priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės normas, taigi negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

39. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV yra viešojo administravimo subjektai, vykdantys funkcijas priskirtos kompetencijos ribose, savo veikloje, be kita ko, privalantys vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių 2016 m. gruodžio 14 d. prašymu turėjo teisę į tinkamą jo išnagrinėjimą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau, nagrinėjamu atveju, ši jos teisė buvo pažeista, nes VSDFV Vilniaus skyriaus prašymo neišnagrinėjo, dėl jo nepriėmė jokio sprendimo. Todėl atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą.

40. Pareiškėja patirtą turtinę žalą – 3 770,80 Eur, skunde teismui kildino iš neteisėto VSDFV 2017 m. vasario 6 d. sprendimo, nes VSDFV nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą iš esmės (vilkino atlikti veiksmus), tokiu būdu atsisakydama pareiškėjai išmokėti jai priklausančią motinystės pašalpos dalį. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjos skundo reikalavimo konstatavo, kad VSDFV neteisėtų veiksmų neatliko, o jos priimtą 2017 m. vasario 6 d. sprendimą vertino kaip pagrįstą ir teisėtą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

42. Nagrinėjamu atveju VSDFV 2016 m. vasario 6 d. sprendimas naikinamas kitais pagrindais, nei tie, iš kurių pareiškėja kildiną turtinės žalos atsiradimą šioje byloje, nes, kaip minėta, jokio sprendimo, kuriuo būtų atsisakyta pareiškėjai išmokėti, jos manymu, jai priklausančią neišmokėtą motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur dalį, nebuvo priimta. Todėl negalima teigti, kad tarp byloje nustatytų VSDFV neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos prašomos priteisti turtinės žalos yra priežastinis ryšys. Nesant CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos, pareiškėjos reikalavimo atlyginti jai 3 770,80 Eur turtinę žalą, tenkinti nėra pagrindo.

43. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjos skundo reikalavimai tenkinami iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (11.1)I-720 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išnagrinėti pareiškėjos I. M. 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą ir priimti dėl jo sprendimą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė