2016-08-24 Nr. AB-16288-3-61-3-01741-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-609-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01741-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) imtis veiksmų, kad būtų atšauktos ir sustabdytos įsigaliojusios Bausmių vykdymo kodekso (toliau –ir BVK) pataisos dėl ilgalaikių pasimatymų bei paliktos galioti ankščiau galiojusios BVK normos, nustatančios, kad į ilgalaikius pasimatymus gali atvykti vaikai ir kiti artimi giminaičiai; 2) priešingu atveju prašė priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi pareiškėjas virš 9 metų negalės pilnavertiškai bendrauti su savo vaikais, ir 55 000 Eur turtinei žalai atlyginti, kuri kils dėl kiekvieno jo artimųjų atvažiavimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog skundą atsisakoma priimti, kai skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Teismas nurodė, kad iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas siekia, kad Teisingumo ministerija būtų įpareigota imtis veiksmų panaikinti BVK nuostatas, reglamentuojančias ilgalaikius pasimatymus ir būtų paliktos galioti ankščiau galiojusios BVK nuostatos, nustatančios, kad į ilgalaikius pasimatymus gali atvykti vaikai ir kiti artimi giminaičiai. Teisingumo ministerija 2016 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (1.23)7R-3011 atsakė į pareiškėjo 2016 m. balandžio 11 d. skundą, kuriame jam paaiškino ilgalaikius pasimatymus reglamentuojančią tvarką, taip pat, kad įstatymų leidybos teisė priklauso Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas). Nurodė, kad dalis nuteistųjų ir jų artimųjų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisiją su siūlymu ilgalaikių pasimatymų metu pasimatyti su artimaisiais, kuri 2015 m. gruodžio 3 d. protokoliniu nutarimu buvo atmesta.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3, 5 ir 22 straipsnių nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad ABTĮ įtvirtinta suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju pareiškėjui Teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. rašte buvo pateikta informacija, taigi toks raštas pareiškėjui jokių teisinių materialinio pobūdžio pasekmių nesukėlė. Net pareiškėjui suformulavus reikalavimą šį raštą panaikinti, teismas negalėtų tokio reikalavimo nagrinėti. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti ir atšaukti BVK pataisas negali būti vertinamas kaip ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pareiškėjui buvo suteikta informacija ir paaiškinta įstatymų leidybos tvarka. Tačiau Teisingumo ministerija, suteikusi pareiškėjo prašomą informaciją, negali būti įpareigota atlikti veiksmų, kurie jos kompetencijai nepriskirti. Pareiškėjas pasinaudojo teise kreiptis dėl informacijos suteikimo ir ji jam buvo suteikta. Teismo nuomone, vien tai, kad, pareiškėjo manymu, BVK nuostatos yra neteisėtos, jis negali reikšti tokio pobūdžio reikalavimo Teisingumo ministerijai. Pareiškėjas turi teisę ginti konkrečiai jo pažeistas teises, ginčijant konkretų veiksmą ar sprendimą dėl ilgalaikių pasimatymų. Tokio reikalavimo pareiškėjas nesuformulavo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę ir turtinę žalą reiškiamas dėl jam ateityje kilsiančios žalos dėl negalėjimo bendrauti su vaikais. Šiuo atveju toks reikalavimas nėra laikytinas tinkamai suformuluotu reikalavimu atlyginti žalą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, kadangi jis nenurodė, kokie neteisėti veiksmai ar sprendimai buvo priimti pareiškėjo atžvilgiu, kaip jo nurodoma žala yra tiesiogiai susijusi su Teisingumo ministerijos veiksmais. Pareiškėjas tik abstrakčiai išdėstė nuostatą dėl žalos atlyginimo, tačiau jos neindividualizavo, nenurodė, kokiu laikotarpiu, kas su juo negalėjo pasimatyti ir kokiais veiksmais ar sprendimais Teisingumo ministerija jam sukėlė žalą, kurią jis prašo priteisti. Pažymėtina, kad galimai ateityje, pareiškėjo manymu, kilsianti žala, negali būti vertinama taip, lyg šiuo metu jam kilo žala dėl jo skunde nurodytų aplinkybių. Prevencinio pobūdžio reikalavimai administraciniame teisme negali būti nagrinėjami. Teismas išaiškino, kad tuo metu, kai pareiškėjas patirs jo nurodomus išgyvenimus dėl negalėjimo bendrauti su šeima, turės teisę kreiptis su reikalavimu ginčyti sprendimus, ribojančius galimybę pasimatyti su vaikais, ir reikšti reikalavimą dėl tokių sprendimų kilusios žalos atlyginimo. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuri kils ateityje, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį ir: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar priimtos BVK pataisos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai (toliau – ir Konstitucija) šeimos sampratai; 2) panaikinti Teisingumo ministerijos 2014 m. balandžio 18 d. raštą Nr. (1.23)7R-3011; 3) įpareigoti Teisingumo ministeriją imtis veiksmų, kad būtų sustabdytos ir atšauktos įsigaliojusios BVK pataisos dėl ilgalaikių pasimatymų bei paliktos galioti BVK normos, nustačiusios, kad į ilgalaikius pasimatymus gali atvykti vaikai, tėvai ir kiti artimi giminaičiai; 4) priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi pareiškėjas daugiau kaip 9 metus negalės pilnavertiškai bendrauti su savo mažamečiais vaikais.

Pareiškėjas pažymi, kad dėl nuo 2014 m. balandžio 1 d. įsigaliojusių BVK pataisų jis jau dabar negali susitikti ir bendrauti su savo vaikais ilgalaikių pasimatymų metu. Jo šeima gyvena Vokietijoje, todėl dažnai atvažiuoti į trumpalaikius pasimatymus negali. Tai turi įtakos jo socialiniams ryšiams, todėl pareiškėją jau šiuo metu kankina emocinė depresija, jis patiria moralinę skriaudą. Kadangi Teisingumo ministerija inicijavo minėtas BVK pataisas, ji yra atsakinga už jų priėmimą ir pareiškėjui padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino ABTĮ 5, 23, 24, 33, 39 straipsniuose. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą) (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Tačiau sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). Atitinkamai ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose nustatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui. Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Remiantis ABTĮ 23 straipsnio 2 dalimi, skunde pareiškėjas, be kita ko, privalo nurodyti savo reikalavimą ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7–8 p.). Tai užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012 ir kt.). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, LVAT biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.). Pabrėžtina, jog teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ir kt.). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011, LVAT biuletenis Nr. 22, 2011 m.). Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ir kt.).

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis).

Šiame kontekste akcentuotina, kad tuo atveju, jeigu skundas (prašymas) neatitinka reikalavimų, numatytų ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsniuose, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė įpareigoti Teisingumo ministeriją imtis veiksmų, kad būtų atšauktos ir sustabdytos įsigaliojusios BVK pataisos dėl ilgalaikių pasimatymų bei paliktos galioti ankščiau galiojusios BVK normos, nustatančios, kad į ilgalaikius pasimatymus gali atvykti vaikai ir kiti artimi giminaičiai, priešingu atveju, prašė priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi pareiškėjas virš 9 metų negalės bendrauti pilnavertiškai su savo vaikais ir 55 000 Eur turtinei žalai atlyginti, kuri kils dėl kiekvieno jo artimųjų atvažiavimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinį, pažymi, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimų. Šiuo atveju iš pareiškėjo teismui pateikto skundo turinio nėra aišku, ar pareiškėjas nesutinka su Teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 18 d. pateiktu atsakymu į jo skundą, ar skundžia Teisingumo ministerijos veiksmus (neveikimą), ar kt. Nors pareiškėjas skunde suformulavo konkretų reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė teismas, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai išdėstė nuostatą dėl žalos atlyginimo, jos neindividualizavo, nenurodė, kada ir kas negalėjo pasimatyti su pareiškėju, kokiais veiksmais Teisingumo ministerija jam sukėlė žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepašalinus šių skundo trūkumų, pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą, vis dėlto teismas yra saistomas pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009 ir kt.). Todėl tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas manytų, kad pareiškėjo skundo pagrindas ar dalykas nėra pakankamai aiškus, jis turi pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundo pagrindą ar dalyką ir nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis). Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinta pareiga, turėjo pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundo pagrindą ir dalyką, t. y. nurodyti, kokių reikalavimų neatitinka skundas, kodėl ir kaip nustatyti trūkumai trukdo priimti skundą, ir tik pareiškėjui skundą patikslinus ar atsisakius tai padaryti, galėjo spręsti skundo priėmimo klausimą. Tuo tarpu nepasiūlius pareiškėjui pašalinti skundo trūkumų, galėjo būti nepagrįstai apribota jo teisė ginti galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, esant neaiškiam (nepakankamai apibrėžtam) pareiškėjo skundo pagrindui ir dalykui, nepasiūlydamas pareiškėjo jį tikslinti ir (ar) nenustatydamas termino skundo trūkumams pašalinti, netinkamai įvertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą nutartį.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar priimtos BVK pataisos neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, jog remiantis administracinių teismų praktika, suinteresuotų asmenų prašymai dėl tam tikrų įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, kurie nėra susiję su konkrečiu administraciniame teisme nagrinėjamu ginču, administraciniuose teismuose nepriimtini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009). Be to, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju nėra išspręstas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, todėl tik išsprendus pareiškėjo skundo, paduoto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, priėmimo klausimą, teismas, esant pagrįstoms abejonėms dėl kokio nors konkrečiai šioje nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai ir (ar) įstatymui, galėtų spręsti dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė