2019-02-13 Nr. AB-4271-3-61-3-02722-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1214-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02722-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Pareiškėjo manymu, nuo 2015 m. birželio 5 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir laikotarpiu, kuomet buvo kalinamas Lukiškių TI-K, ne visada gaudavo reikiamą informaciją apie izoliatoriaus tvarką, todėl reikalingą informaciją sužinodavo iš asmenų mokančių rusų kalbą. Pareiškėjas tvirtino, kad sulaikymo metu negavo realios medicininės pagalbos, nors ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl medicininės pagalbos suteikimo. Be to, nebuvo suteikta medicininė pagalba dėl stomatologinių problemų. Teigė, kad nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, tvyrojo nemalonus kvapas, kameros prastos būklės, į maistą pakliūdavo nuo lubų byrantis tinkas ir dažai. Pareiškėjo teigimu, kamerose ir dušuose buvo pelėsio, neužtikrintas tinkamas apšvietimas, norint išsikviesti budintį pareigūną, tekdavo belstis į kameros duris ne mažiau kaip 30 min. Pasivaikščiojimo vietos nėra gerai įrengtos, nesudarytos sąlygos rūbų džiovinimui. Pažymėjo, kad etapavimo metu buvo vežamas mažuose boksuose ir nors prašydavo, kad būtų patalpinamas atskirai nuo rūkančių asmenų, į tokius prašymus atsižvelgta nebuvo. Vykstant į teismą, esantį Panevėžio mieste, ne kartą buvo etapuotas per Kauno laikino sulaikymo izoliatorių ir dėl to buvo bloginamos pareiškėjo sąlygos. Pabrėžė, kad negalėjo atiduoti žieminių rūbų į sandėlį laikinam saugojimui, nes nebuvo vietos, o kameroje saugojami rūbai sudrėksta ir pelėja. Be to, nėra karšto vandens, todėl pareiškėjas negalėjo išsiplauti indų ir išsiskalbti rūbų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 7–21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu, prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus.

Be to, kiekvienoje kameroje yra iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų kamerose tvarką, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją, dėl to dalyje įstaigos kamerų įrengta prižiūrėtojų iškvietimo sistema yra nepataisomai sugedusi.

Lukiškių TI-K nuolat vykdomi kamerų remonto darbai bei atliekami naujos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos diegimo darbai. Teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normą laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, užpildė anketą, kurioje nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo laikomas nerūkančiųjų kameroje. Su skundais, prašymais dėl jo laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė. Nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra atsakinga už tai, kaip suimtieji/nuteistieji asmenys vežami ir apie tai pateikti informacijos neturi galimybės. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos valomi. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė V. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 48–56).

6. Teismas, vadovaudamasis byloje pateiktu pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiku, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. imtinai. Iš pateiktų duomenų sprendė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas 181 dieną buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atėmus sanitarinį mazgą), todėl buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. kameros ploto. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nurodė, kad viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai išreiškė pretenziją, jos nedetalizavo, t. y. nenurodė jokių detalizuojančių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo pateikta informacija apie laikymo šioje įstaigoje tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus, kad kreipėsi dėl šios priežasties į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau ji atsisakė pareiškėjui suteikti informaciją jam suprantama kalba. Teismas neabejojo, kad kiekvienoje kameroje yra iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę, kaip to reikalauja SVĮ 13 straipsnio nuostatos.

8. Teismas, vadovaudamasis pateikta Lukiškių TI-K asmens sveikatos istorija ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos istorija, darė išvadą, kad pareiškėjui buvo suteiktos medicininės paslaugos, įskaitant ir odontologines medicinines paslaugas. Pareiškėjas skunde teismui tik abstrakčiais teiginiais išreiškė pretenziją, tačiau aplinkybių dėl nesuteiktų medicininių paslaugų nedetalizavo. Pažymėjo, kad nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjui yra būtina nuolatinio pobūdžio medicininė priežiūra, to nenurodė ir pats pareiškėjas. Nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybą ar Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjo pretenzijas dėl nesuteiktų medicininių paslaugų teismas atmetė kaip nepagrįstas.

9. Teismas sprendė, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. Z. sundo“ nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 mx 1,03 m), gyvenamosiose kamerose dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx. Sprendė, kad nacionalinio visuomenės centro ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai tik patvirtina, kad apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas nepažeidžiant keliamų reikalavimų. Pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos ir apšvietimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Pareiškėjas skundėsi, kad kamerose sienos yra apipelijusios. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K nustatytus pažeidimus stengiasi ištaisyti ir atlieka visų kamerų remontus pagal įstatymo galimybes. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytus higienos normų reikalavimų pažeidimus Lukiškių TI-K ištaisė. Aplinkybę, kad remonto darbai atliekami nuolat, patvirtina Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinis pranešimas „Dėl V. Z. skundo“, kuriame nurodyta, kokiose gyvenamosiose patalpose atlikti remonto darbai nuo 2005 m. iki 2017 m. Sprendė, kad pareiškėjas nurodė tik abstrakčius nusiskundimus, tačiau plačiau jų nedetalizavo, jokių įrodymų teismui nepateikė.

11. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu kasdien. Teismas, vadovaudamasis HN 76:2010 68 punktu ir HN 134:2015 44 punktu, sprendė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas dėl galimybės pasinaudoti dušu kasdien negali būti nustatytas.

12. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas reiškė nusiskundimą dėl neįrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, tačiau atsakovas teisės aktų nuostatų nepažeidė. Pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiais teiginiais nurodė, kad neįrengtas kiemelis pasivaikščiojimui, tačiau papildomai aplinkybių nedetalizavo.

13. Teismas atsižvelgė į atsakovo argumentus, kad kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Pareiškėjo argumentai dėl aliarmo signalizacijos mygtuko įrengimo atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K apklausos anketą ir Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 24 d. tarnybinį pranešimą, darė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, todėl pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šių aplinkybių detaliau neargumentavo, o tik pateikė bendro pobūdžio pretenziją, kurią atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas pažymėjo, kad pagal HN 134:2015 18 punkto reikalavimus, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, todėl pareiškėjo argumentas dėl kamerose netiekiamo karšto vandens atmestas kaip nepagrįstas.

16. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad atiduoti drabužių į skalbyklą nenori, nes po jos rūbai grąžinami sugadinti, tačiau teismui nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjo drabužiai buvo sugadinti pasinaudojus skalbimo paslaugomis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pats turi teisę spręsti, ar pasinaudoti skalbyklos paslaugomis, ar drabužius skalbti pačiam. Pareiškėjo pretenzijas dėl drabužių skalbimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

17. Pareiškėjo argumentus dėl neįrengtos džiovyklos rūbams ir spintelių trūkumo teismas vertino kaip nepagrįstus, nes nepateikti įrodymai, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas neatitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių.

18. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų konvojavimą į teismus, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui ar kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas vykdo Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Sprendė, kad Lukiškių TI-K nėra atsakingas už suimtųjų ar nuteistųjų konvojavimą. Pareiškėjo reiškiamos pretenzijos, susijusios su etapavimu, atmestos kaip nepagrįstos.

19. Teismas nustatė, kad kamerose Nr. 199, Nr. 196, Nr. 108, Nr. 176 ir Nr. 141 pareiškėjas buvo laikomas 12 dienų sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto (nuo 2,27 kv. m iki 2,49 kv.m) ir konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo kalinimo laikas neužtikrinant minimalaus ploto pagal nacionalinę teisę yra 169 dienos. Konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto ir neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

20. Teismas sprendė, kad 181 dieną pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Pabrėžė, kad pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 800 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III. 21. Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – V. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 61–67).

22. Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų reikalavimų ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

23. Nesutinka su pirmos instancijos teismo teiginiu, jog Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Nurodo, jog tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra numatyta, kad kamerose būtų atskira sanitarinio mazgo patalpa. Pažymi, kad privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos ir artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Pareigūnai su nuteistaisiais ir suimtaisiais bendrauja griežtai laikantis etikos ir teisės aktų taisyklių.

24. Daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nurodo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. Z. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neužtikrinto minimalaus kameros ploto ir privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo ir nėra pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus analogiškus nepatogumus.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

30. Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimai) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta). Taigi dispozityvumo principas lemia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo, pareiškimo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą) (ABTĮ 24 straipsnio dalies 7 ir 8 punktai). Pastebėtina, kad skundo reikalavimas, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, yra vienas esminių skundo turinio privalomų elementų, nes teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą.

31. Toks vertinimas, be kita ko, taip pat siejasi tuo, kad pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindas ir dalykas nustato pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos ribas ir nustato reikalavimus teismo priimamam sprendimui, t. y. kuriuo klausimu teismas turi pateikti vertinimą. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Be to, administracinio teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

32. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas nekildino neturtinės žalos atsiradimo dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto ir neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo, kurio pareiškėjas nebuvo pareiškęs, peržengė nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dalyje, kurioje konstatuotas pažeidimas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, šalintini iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo.

33. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013; kt.). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4132-442/2018; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

34. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

35. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013; kt.).

36. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

37. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (181 dieną pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma), vertintina, kad tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

38. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje peržengė ginčo ribas ir įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą ir trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistinas 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra mažintinas iki 1 500 Eur įvertinus tai, kad pažeidimo apimtis yra mažesne nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti.

Pašalinti motyvuojamąją sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neužtikrino pareiškėjui V. Z. (V. Z.) privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Priteisti pareiškėjui V. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė