2013-04-11 Nr. AB-1192-3-61-3-02020-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-544/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02020-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 36.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. M. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. liepos 2 d. sprendimą „Dėl publikacijose „Žuvusio motociklininko tėvas skundžia prokuroro nutarimus“ („Anykšta“, 2012-03-03 Nr. 26/8464; tinklalapis www.anyksta.lt) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-61.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu buvo nutarta, jog viešosios informacijos skleidėjas, teiginiuose „Skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ paskelbęs tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir paaiškino, kad publikacijoje, nurodant informacijos šaltinį, buvo pateiktas interviu su Anykščių rajono apylinkės prokuroru R. P., kurio interviu metu pasakyti žodžiai publikacijoje nebuvo iškreipti, pareiškėjo žurnalistas neturėjo pagrindo abejoti oficialaus valstybės pareigūno prokuroro suteikta informacija. Teigė, kad prokuroras R. P. atsakovui pateikė kitokią informaciją nei buvo pateikęs žurnalistui. Manė, kad teiginys „skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ nėra žeminančio pobūdžio, kadangi tai yra palyginti neutrali žinia, nes skundo atmetimas nesumenkina gero asmens vardo visuomenėje ir nesumažina jo paties savęs vertinimo. Pabrėžė, kad šis teiginys tik iš dalies neatitinka tikrovės, kadangi Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras S. M. skundą atmetė. Pažymėjo, kad atsakovas nenustatė, jog minėtas teiginys yra žeminančio pobūdžio, tai reiškia, kad šiuo teiginiu S. M. garbė ir orumas nebuvo pažeisti. Atkreipė dėmesį į tai, jog Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2012 m. birželio 18 d. sprendimu nusprendė, kad pareiškėjas nepažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, kadangi pareiškėjo žurnalistas pasinaudojo informacija, kurią jam suteikė prokuroras, savo nuomonės nereiškė, išvadų nedarė, todėl pretenzijos turi būti reiškiamos informaciją suteikusiam asmeniui, o ne žurnalistui.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pareiga įrodyti, kad tikrovės neatitinkančią informaciją suteikė konkretus visuomenės informavimo priemonėje nurodytas šaltinis, tenka viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui. Nurodė, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė jokios informacijos apie į ginčo teiginį panašios informacijos išsakymo ir pokalbio su prokuroru R. P. aplinkybes, nenurodė, jog įrašinėjo pokalbį ir turi jo garso įrašą ir jo nepateikė atsakovui. Nurodyta pareiga įrodyti, kad tikrovės neatitinkančią informaciją suteikė konkretus visuomenės informavimo priemonėje nurodytas šaltinis, buvo vykdoma atmestinai. Gavęs prokuroro R. P. raštą, Žurnalistų etikos inspektorius, neturėdamas kitų įrodymų ir nežinodamas apie egzistuojantį pareiškėjo žurnalisto ir prokuroro pokalbio garso įrašą, neturėjo pagrindo suabejoti ar nepasitikėti oficialaus pareigūno pateiktos informacijos tikrumu ir sprendimą priėmė šios prokuroro suteiktos informacijos pagrindu. Pabrėžė, kad prokuroras nežinojo ir nebuvo UAB „Anykštos redakcija“ žurnalisto įspėtas apie daromą pokalbio garso įrašą. Teigė, kad žurnalisto ir prokuroro pokalbio eiga ir jo turinys rodo, jog prokuroras nebuvo pasirengęs teikti informacijos apie ginčo publikacijose aprašytą eismo įvykį, painiojosi tarp kelių bylų aplinkybių ir nebuvo užtikrintas išsakomos informacijos tikrumu. Tokios aplinkybės sąžiningam viešosios informacijos skleidėjui turėjo suponuoti aiškią išvadą, jog nebuvo galima visiškai pasitikėti teikiamos informacijos tikrumu ir buvo būtina patikrinti jos tikrumą naudojantis kitomis priemonėmis ir būdais. Rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Informacijos teikimo viešosios informacijos rengėjams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. I-49 (toliau – ir Aprašas), 21 punktu. Taip pat pastebėjo, kad dėl teiginio „skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ trečiasis suinteresuotas asmuo nesiskundė, todėl tai negali būti šios bylos ginčo dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko.

Nurodė, kad esant neaiškiems prokuroro teiginiams, rūpestingas žurnalistas turėjo išsiaiškinti visas aplinkybes. Tvirtino, kad žurnalistas klaidingai informavo visuomenę apie nebūtus faktus, buvo sukelti dideli išgyvenimai jo artimiesiems. Manė, kad interviu telefonu išdėstyti prokuroro pasisakymai negali būti vertinami kaip komentaras.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. M. 2012 m. kovo 19 d. skundu dėl laikraštyje „Anykšta“ publikuoto A. L. straipsnio „Žuvusio motociklininko tėvas skundžia prokuroro nutarimus“ kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių, kuris, tirdamas skundą, 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. SK-60/S-308 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ kreipėsi į UAB „Anykštos redakcija“ direktorę G. Š.. Laikraščio „Anykšta“ redaktorius J. J. pateikė paaiškinimus 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 6. Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SK-60/S-356 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokurorą R.

P., kuris 2012 m. balandžio 17 d. raštu Nr. S-883 pateikė atsakovui paaiškinimus. Nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, o pagal 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais.

Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad prokuroras R. P. laikraščiui „Anykšta“ pastabų nereiškė ir pretenzijų, kad publikacijoje cituotas neteisingai ar iškraipant pokalbio esmę neturėjo, atsižvelgęs į tai, kad savo paaiškinime prokuroras R.

P. aiškiai nurodė, jog jis paties straipsnio neskaitė, nes nežinojo, kad jis gali būti parašytas. Iš prokuroro R. P. paaiškinimo ir telefoninio pokalbio įrašo išklotinės teismas nustatė, kad prokurorui paskambinęs žurnalistas neįspėjo jo, kad žurnalistą dominančia tema ruošiamasi rašyti straipsnį, kalbėjo laisva forma, domėjosi taip pat ir apie kitus eismo įvykius. Tokiu būdu žurnalistas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 6 punktą, numatantį, kad žurnalistas turi prašydamas informacijos pristatyti savo pavardę, nurodyti savo darbovietę ir pareigas, taip pat įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskleisti per visuomenės informavimo priemones, ir aiškiai suvokė, kad kalbinamas asmuo nesuprato, jog jis duoda interviu būsimam straipsniui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad iš telefoninio pokalbio įrašo išklotinės matyti, jog prokuroras R. P. pokalbio eigoje painiojosi, nebuvo užtikrintas išsakomos informacijos tikrumu, nurodė prokurorų priimtų nutarimų apskundimo tvarką. Aiškiai matant neatitikimus tarp prokuroro pateiktos informacijos ir nurodytos apskundimo tvarkos, prokuroro kalbos neužtikrintumą, žurnalistas nesilaikė Visuomenės 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, numatančio kad žurnalistai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus.

Gavęs neužtikrintą, prieštaringą informaciją ir nesirūpindamas faktų patikrinimu, žurnalistas negalėjo tokios informacijos pateikti kaip nuomonės, todėl pareiškėjos teiginys, jog publikacijoje, nurodant informacijos šaltinį buvo pateiktas interviu su Anykščių rajono apylinkės prokuroru R. P., teismo vertintas kritiškai ir laikytas žurnalisto darbo aplaidumu. Pastebėjo, kad Žurnalistų etikos inspektorius neturėjo pasisakyti dėl to, kad paskelbta informacija yra žeminančio pobūdžio, nes trečiasis suinteresuotas asmuo savo skunde tokio ginčo nekėlė.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Žurnalistų etikos inspektorius priėjo pagrįstos išvados, jog ginčo objektu esančiu teiginiu „skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ viešosios informacijos skleidėjas paskelbė netikslią informaciją, klaidingai paskelbė prokuroro R. P. suteiktą informaciją, iškreipdamas jos turinį, ir tokiu būdu pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. liepos 2 d. sprendimo „Dėl publikacijose „Žuvusio motociklininko tėvas skundžia prokuroro nutarimus“ („Anykšta“, 2012-03-03 Nr. 26/8464; tinklalapis www.anyksta.lt) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-61 dalį, kuria nuspręsta pripažinti S. M. skundą dėl publikacijos „Žuvusio motociklininko tėvas skundžia prokuroro nutarimus“ iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad nors skundžiamame sprendime Nr. SPR-61 nurodyta, jog viešosios informacijos skleidėjas visuomenę neteisingai informavo apie tai, kad asmens skundus atmetė Anykščių rajono apylinkės ir Panevėžio apygardos teismai bei kad asmuo kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, tačiau pareiškėjas nėra atsakingas už šios informacijos paskleidimą, kadangi publikacijoje, nurodant informacijos šaltinį, buvo pateiktas interviu su Anykščių rajono apylinkės prokuroru R. P. (Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. 1 d. 7 p.). Teigia, kad prokuroras pareiškėjo žurnalistui pateikė komentarą dėl konkretaus ikiteisminio tyrimo, tačiau prokuroras Žurnalistų etikos inspektoriui pateikė kitokią informaciją nei buvo pateikę žurnalistui A. L.. Tvirtina, kad žurnalistas A. L. neturėjo pagrindo abejoti oficialaus valstybės pareigūno prokuroro R. P. suteikta informacija. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, nes šis teismas1994 m. rugsėjo 23 d. sprendime byloje Jersild v. Denmark nurodė, kad jei žurnalistai būtų traukiami atsakomybėn už mintis ir posakius, išsakytus kitų, interviu davusių asmenų, tai toks atsakomybės modelis pažeistų spaudos teisę nešališkai perteikti visuomenei informaciją. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad tai apelianto žurnalistas privalėjo pastebėti neatitikimus tarp skundžiamos tvarkos išaiškinimo ir prokuroro pateiktos informacijos, nepagrįstas, kadangi žurnalistas nėra baudžiamojo proceso žinovas ir jeigu prokuroras R. P. neatsiminė kai kurių faktinių aplinkybių, jis, kaip atsakingas pareigūnas, privalėjo apie tai informuoti žurnalistą, pasiūlyti jam paskambinti vėliau ar pan. Mano, žodžiai „skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ net tuo atveju, jeigu jie iš dalies neatitiktų tikrovės, negali būti vertinami pažeidžiančiais trečiojo suinteresuoto asmens S. M. garbę ir orumą.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad prokuroro R. P. 2012 m. balandžio 17 d. raštas Nr. 1-883 patvirtina, jog žurnalistas neinformavo prokuroro, kad jo suteiktą informaciją ketina viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėje bei kad prokuroras nežinojo ir nebuvo žurnalisto įspėtas apie daromą pokalbio garso įrašą, kuriame užfiksuota informacija buvo vėliau panaudota rengiant publikacijas (Visuomenės informavimo įstatymo 41 str. 2 d. 6 p.). Tokio pobūdžio pažeidimas turi tiesioginės įtakos prokuroro suteiktos informacijos kokybei, t. y jos patikimumui, kadangi prokuroras neturėjo galimybės iš anksto pasiruošti teikti reikiamą informaciją ir negalėjo suteikti išsamios ir patikimo informacijos. Pažymi, kad žurnalisto ir prokuroro pokalbio eiga ir jo turinys taip pat rodo, jog buvo kalbama apie kelis ikiteisminius tyrimus ir bylas, o prokuroras, teikdamas informaciją, painiojosi tarp tų bylų aplinkybių ir nebuvo užtikrintas išsakomos informacijos tikrumu. Mano, kad žurnalisto ir prokuroro pokalbio turinys, tai, kad prokuroras kalbėjo apie kelias panašias bylas, painiojosi tarp jų aplinkybių ir nebuvo užtikrintas išsakomos informacijos tikrumu, sąžiningam viešosios informacijos skleidėjui turėjo suponuoti aiškią išvadą, jog nebuvo galima visiškai pasitikėti teikiamos informacijos tikrumu ir buvo būtina patikrinti jos tikrumą naudojantis kitomis priemonėmis ir būdais. Juo labiau, kad informaciją prokuroras suteikė pažeisdamas Informacijos teikimo viešosios informacijos rengėjams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1-49, 21 punktą, numatantį, kad prokurorams rekomenduotina vengti viešosios informacijos rengėjams teikti informaciją telefonu. Be to, žurnalistas taip pat netinkamai įvertino ir interpretavo minėto pokalbio turinį ir paskelbė tikrovės ir prokuroro nurodytos informacijos neatitinkantį faktą. Pabrėžia, kad pareiškėjas, žinodamas visas nurodytas aplinkybes ir savarankiškai nepatikrinęs ginčo teiginio tikrumo, elgėsi aplaidžiai ir sąmoningai prisiėmė atsakomybę už paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl jis negali būti atleistas nuo redakcinės atsakomybes pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiškėjo publikacijoje buvo pateikti netikslūs duomenys apie ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų baigtį, t. y. buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, nepaisant to, jog įstatymas reikalauja informaciją visuomenės priemonėse pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Mano, kad esant neaiškiems prokuroro teigimams ar kilus abejonių dėl atitinkamų prokuroro nurodytų faktų, rūpestingas ir apdairus žurnalistas turėjo išsiaiškinti, ar trečiojo asmens skundai tikrai buvo atmesti visose instancijose. To nepadarius ir paskleidus tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo pažeistos ne tik Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, bet ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 5-7 straipsniai, kartu buvo sukelti dideli išgyvenimai T. M. artimiesiems. Teigia, kad apelianto pastangos visą atsakomybę perkelti atitinkamą informaciją suteikusiam prokurorui yra nepagrįstos, kadangi būtent apelianto laikraštyje paskelbtoje publikacijoje „Žuvusiojo motociklininko tėvas skundžia prokuroro nutarimus“ buvo siekiama sudaryti atitinkamą trečiojo suinteresuoto asmens S. M., kaip žuvusio motociklininko tėvo, neigiamą įvaizdį visuomenėje (kaip visus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus tariamai nepagrįstai skundžiančio asmens ir kurio skundai visose instancijose atmetami).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SPR-61 „Dėl publikacijose „Žuvusio motociklininko tėvas skundžia prokuroro nutarimus“ („Anykšta“, 2012 m. kovo 3 d., Nr. 26/8464; tinklapis www.anyksta.lt)“ paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją – pareiškėją UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas pagrindinių visuomenės informavimo principų – viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas numato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

VIĮ 2 straipsnio 53 dalyje įtvirtinta redakcinės atsakomybės sąvoka, kurioje nustatyta, kad redakcinė atsakomybė – tai viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkanti atsakomybė už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas visuomenės informavimo priemonėse teiginiu „Skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis Anykščių rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. balandžio 17 d. raštas (b. l. 62-66). Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Tačiau pareiškėjas nurodo, jog jis nėra atsakingas už informacijos paskleidimą, kadangi publikacijoje buvo pateiktas interviu su Anykščių rajono apylinkės prokuroru R. P.. Konstatuotina, jog šį pareiškėjo argumentą paneigia byloje esanti UAB „Anykštos redakcija“ žurnalisto A. L. ir Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro R. P. telefoninio pokalbio išklotinė. Minėta išklotinė patvirtina, jog pokalbio metu prokuroras nesuteikė žurnalistui informacijos apie tai, kad skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas (b. l. 36-37).

Pareiškėjas neneigia, jog teiginiu „Skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau tvirtina, jog jam turi būti taikomas VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindas.

VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog publikacijų teiginys „Skundas visose minėtose instancijose buvo atmestas“ yra žinia, t. y. visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (VIĮ 2 straipsnio 84 dalis). Lingvistinė minėto teiginio analizė leidžia daryti išvadą, jog informacija publikacijose buvo pateikta kaip faktas, o ne kaip komentaras, nuomonė ar vertinimas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo redakcinės atsakomybės pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nes atleidimas nuo redakcinės atsakomybės pagal šią teisės normą galimas tik tuo atveju, kai tikrovės neatitinkanti informacija buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjo paskelbta minėta informacija negali būti pripažinta nuomone, komentaru ar vertinimu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto reikalavimus.

Ginčijamu Sprendimu atsakovas taip pat konstatavo VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog VIĮ 41 straipsnio 2 dalyje yra tiesiogiai nurodyta, kad joje įtvirtintos žurnalistų, o ne kitų subjektų pareigos. VIĮ 2 straipsnio 87 dalyje numatyta, kad žurnalistas – tai fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Kadangi pareiškėjas nėra žurnalistas, jis nelaikytinas subjektu, galinčiu atsakyti pagal VIĮ 41 straipsnio 2 dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1700/2012). Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, yra neteisėta, todėl naikintina.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestas, keistinas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir panaikinant Sprendimo dalį, kuria pareiškėjas buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Kita skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

Kitą pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė