2018-02-12 Nr. BB-987-1-01-1-70387-2015-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-40-1073/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-70387-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 2.1.15.3.2; 1.2.28.5.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutarties.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžiu D. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimus – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju V. K. (V. K.).

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį A. S. (A. S.).

Iš nuteistųjų A. S. ir D. S. solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. K. 1909 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų A. S. ir D. S. solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. K. 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, D. S. ir nukentėjusiojo V. K. atstovo advokato B. Chranovskio (B. Chranovskij) apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. S. nuteista pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad savavaldžiavo, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 22 d. 11 val. iki 2015 m. gruodžio 23 d. 15.20 val., veikdama bendrininkų grupe su tėvu A. S. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nesilaikydama įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir civilinio proceso kodekso) nustatytos tvarkos, (duomenys neskelbtini), V. S. priklausančioje sodyboje, panaudodama fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį V. K., lauko virtuvėje A. S. su nenustatytu asmeniu antrankiais prirakinus V. K. rankas prie krosnies metalinių konstrukcijų, taip dėl kraujosruvų odoje ir poodyje abiejose plaštakose ir abiejuose riešuose padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, neteisėtai atėmė šiam laisvę, sukeldama pavojų nukentėjusiojo sveikatai dėl peršalimo, hipotermijos, hipovolemijos ir stresinės reakcijos, A. S. grasinant nukentėjusiajam ginklu, grasindama elektrošoko įtaisu, reikalavo grąžinti A. S. 24 000 Eur skolą, savavališkai iš sodybos kiemo išsivarė nukentėjusiojo V. K. naudojamą E. G. priklausantį automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 4000 Eur vertės, su jame esančiais jo daiktais: vyriška rankine – 200 Eur vertės, auksiniu kryžiumi – 200 Eur vertės, odine pinigine – 5 Eur vertės, 1250 Eur ir 50 JAV dolerių (pagal kursą 44 Eur), nukentėjusiojo vardu išduotu pasu, vairuotojo pažymėjimu, dviem banko generatoriais – 60 Eur vertės, banko kredito kortele, automobilio navigacija – 140 Eur vertės, buto ir rūsio raktais – 10 Eur vertės, taip padarė nukentėjusiajam E. G. 4000 Eur turtinę žalą, nukentėjusiajam V. K. 1909 Eur turtinę žalą, taip savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens – savo tėvo A. S. tikrą teisę susigrąžinti skolą ir padarė didelę žalą nukentėjusiųjų V. K. ir E. G. teisėms ir teisėtiems interesams.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji D. S. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Taip pat prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys, ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Prašoma pakeisti abiejų instancijų teismų aprašomąsias dalis, pašalinant teiginius, kad nukentėjusiajam E. G. buvo padaryta didelė žala.

2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatorės kaltė įvykdžius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta tik vieninteliu įrodymų šaltiniu, t. y. nukentėjusiojo V. K. parodymais, kurie, anot nuteistosios, yra nepatikimi ir nepakankami jos kaltei pagrįsti. Pažymima, kad teismai privalėjo atsižvelgti į nukentėjusiojo procesinę padėtį, į tai, kad juos praeityje siejo artimi santykiai, kurie nedraugiškai nutrūko, į tai, kad jis buvo skolingas jos tėvui ir jai pačiai, kad buvo pagrobęs jos ginklą, kuris grąžintas tik aptariamo įvykio dieną, t. y.

į visumą aplinkybių, kurios rodė pagrindą apkalbėti. Pasak kasatorės, be nukentėjusiojo parodymų, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jos kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. O vien tas faktas, kad iš V. K. mobiliojo telefono buvo jungtasi prie internetinio ryšio, priešingai nei konstatuota teismų, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina jos kaltų veiksmų tariamai savavaldžiaujant. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiojo parodymus, o kartu ir jos kaltę patvirtina tai, kad iš nukentėjusiojo telefono buvo jungtasi prie mobiliojo interneto tinklo tariamai patikrinti nukentėjusiojo sąskaitų, jos iš įvykio vietos išvykimas nukentėjusiojo naudojama transporto priemone, priklausančia E. G., bei tai, kad įvykio vietoje buvo rastas elektrošoko prietaisas „Power Max“.

Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad su jungimosi prie interneto tinklo aplinkybe susiję duomenys, kuriuos abiejų instancijų teismai nutylėjo, o tai reiškia, kad jų nevertino, ne patvirtina, bet paneigia nukentėjusiojo V. K. parodymus. Pažymima, kad tariamai būdamas nelaisvėje nukentėjusysis sugebėjo ilgą laiką susirašinėti su savo drauge, be kita ko, linkėdamas jai labos nakties, siųsdamas piešinėlius ir pan. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, jų susirašinėjimas vyko naudojantis „Viber“ programa, kuriai reikalingas interneto ryšys.

Tvirtinama, kad, nepaisydami nurodytų aplinkybių, abiejų instancijų teismai pasirinko besąlygiškai tikėti nukentėjusiojo versija, ignoruodami objektyvius bylos duomenis, paneigiančius V. K. parodymus tiek dėl jo veiksmų laisvės suvaržymo. Nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra iš esmės aprašomi ne nuteistosios, bet nuteistojo A. S. veiksmai, atitinkantys BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos sudėties požymius, o nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, dėstant išvadas dėl jos kaltės, yra pateikta iš esmės ne kas kita, kaip tik prielaidos.

Teigiama, kad teismų pateikti motyvai dėl kasatorės bei A. S. kaltės, ją grindžiant tik nukentėjusiojo parodymais, anot nuteistosios, neatitinka teismo nuosprendžio motyvavimui keliamų reikalavimų, o teismų pateikti spėjimai bei prielaidos nėra pakankami ir nekeliantys abejonių, konstatuojant jos kaltumą dėl dalyvavimo padarant apysunkį nusikaltimą. Todėl teismo atliktas įrodymų tyrimas ir priimti sprendimai neatitinka BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių, o teismo nuosprendyje bei paskesnėje nutartyje, pažeidžiant nuosprendžio surašymo taisykles, išdėstytos spėlionės dėl galimybės, jog kasatorė atliko nukentėjusiojo nurodomus veiksmus, pažeidė draudimą apkaltinamąjį teismo nuosprendį grįsti prielaidomis, ir yra laikytini esminiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį (BPK 369 str. 1 d. 2 p., 3 d.).

2.2. Skunde nurodoma, kad teismų sprendimais konstatuota, jog kasatorė padarė didelės žalos nukentėjusiųjų V. K. ir E. G. teisėms ir turtiniams interesams. Pasak kasatorės, akivaizdu, kad teismų konstatuota išvada apie E. G. teisių pažeidimą ir didelės žalos jam padarymą yra nepagrįsta ir laikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog E. G. teisėms ir teisėtiems interesams netrukdomai valdyti ir disponuoti savo turtu buvo padaryta didelė žala, netinkamai aiškino BK 294 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymį.

Kasatorė nurodo, kad iš teismo nuosprendžio matyti, jog žala minėto asmens teisėms neva buvo padaryta tuo, kad ji išvažiavo jam priklausančiu automobiliu „Audi A6“, kuriuo naudojosi V. K.. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės plačiau nepasisakė, formaliai nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl šios dalies yra pagrįstas. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas taip pat neatskleidė šio būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio turinio. Kasatorė teigia, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog prieš E. G. nei ji, nei kitas nuteistasis nenaudojo jokios prievartos, grasinimų, smurto ar pan., neturėjo su juo apskritai jokio kontakto, o apie automobilio paėmimą jis sužinojo tik iš savo tėvo, nebuvo sudaryta jokia grėsmė jo sveikatai, gyvybei, kitoms pamatinėms vertybėms, dėl ko jis būtų galėjęs jaustis nesaugiai.

Pasak nuteistosios, vienintelis aspektas, kuriuo turėjo būti vertinamas E. G. padarytos žalos faktas bei padarytos žalos mastas, yra padarytos turtinės žalos dydis. Nurodoma, kad pats nukentėjusysis E. G. parodė, jog automobilį jis buvo įsigijęs prieš 3–4 metus už 3600 Eur, pats juo nesinaudojo, jį buvo perdavęs nukentėjusiajam V. K., kuris jį draudė, rūpinosi jo technine būkle. E. G. nurodė, kad jis jokios žalos nepatyrė, nesijaučia nukentėjęs, dėl to nepasinaudojo ir teise reikšti civilinį ieškinį. Pažymima, kad ir liudytoja M.

P. parodė, jog kartą juos su V. K. sustabdžius policijai jis išėmė dokumentus ir įgaliojimą, kur pamačiusi, kad automobilis priklauso E. G., bet V. K. jai paaiškino, jog automobilis yra jo. Anot kasatorės, visos šios aplinkybės, taip pat ir faktas, kad V. K. nelegaliai gyveno Lietuvoje, todėl neturėjo galimybės savo vardu registruoti transporto priemonę, rodo, jog E. G. buvo tik formalus minėto automobilio savininkas. Tvirtinama, kad nei automobilio turtinė vertė (kurią apylinkės teismas visiškai be jokių argumentų ir nepagrįstai laikė esant 4000 Eur), atsižvelgiant į baudžiamajame įstatyme pateikiamą turto vertės išaiškinimą, nei šio turto svarba nukentėjusiajam E. G. neleidžia teigti, jog E. G. teisėms bei teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala.

Nuteistoji teigia, kad nors šiuo atveju ir buvo paimtas formaliai E. G. priklausantis turtas – automobilis „Audi A6“, tačiau nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog jos ar A. S. veiksmais jam buvo padaryta didelė žala, atitinkanti BK 294 straipsnio prasmę.

2.3. Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nusikalstama veika, nustatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, įvykdyta jai, A. S. ir nenustatytam asmeniui veikiant bendrininkų grupe. Kaip nurodyta pirmiau, pasak nuteistosios, be nukentėjusiojo parodymų, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti jos smurtinius ar grasinančio pobūdžio veiksmus, atliktus prieš V. K., o vien ta aplinkybė, jog ji buvo atvykusi į sodybą pasiimti jai teisėtai priklausančio ginklo, kurį į tėvo sodybą atvežė nukentėjusysis, ir išvažiavo jo vairuotu automobiliu, nepatvirtina nei to, kad jai buvo žinomi A.

S. prieš nukentėjusįjį atliekami neteisėti veiksmai, nei to, kad ji veikė bendrininkų grupe juos atliekant. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apskritai nepasisakė dėl šių apeliacinio skundo argumentų. Kasatorė teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje esančiais objektyviais duomenimis nėra nustatyti jos veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip nusikalstami BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Nėra nustatyta, kad ji su A. S. susitarė atlikti kokius nors nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį V.

K.. Nuteistoji nurodo, kad nors ir žinojo apie nukentėjusiojo buvimą sodyboje, galimą jo ir jos tėvo (A. S.) santykių aiškinimąsi dėl skolos, tačiau nebuvo su tuo susijusi ir tame nedalyvavo, buvo gyvenamajame name, o ne lauko virtuvėje, kur tėvas laikė nukentėjusįjį V. K., tėvo paliepimu ten nėjo. O tai, kad išvažiavo nukentėjusiojo naudojamu automobiliu, kuriuo anksčiau ir pati naudojosi, nereiškia, jog atliko kokius nors veiksmus, atitinkančius savavaldžiavimo požymius, ar juolab veiksmus, kurie leistų spręsti apie bendrą jos, A.

S. ir kažkokio tariamai dalyvavusio trečio, nenustatyto, asmens bendrininkavimą. Pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė yra individuali teisinės atsakomybės rūšis. Baudžiamosios atsakomybės vienintelis pagrindas – tai nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimas kaltininko veikoje. Bendrininkavimo atveju nusikaltimo sudėties požymių buvimas turi būti nustatomas kiekvieno kaltininko veikoje, su išimtimi, kad kiekvienas bendrininkas gali realizuoti ne visus, o dalį sudėties objektyviųjų požymių, žinodamas, jog kitus požymius realizuos kiti bendrininkai.

Tačiau subjektyvieji požymiai (kaltė, pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia) turi būti neabejotinai nustatyti kiekvieno asmens atžvilgiu. Dėl minėtų aplinkybių kasatorė daro išvadą, kad jos veiksmuose nėra nustatyti būtinieji nei objektyvieji, nei subjektyvieji savavaldžiavimo ir bendrininkavimo požymiai, todėl ji negali būti vertinama kaip A. S. bendrininkė ir traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Kasatorė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvardindamas ją kaip bendravykdytoją, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK reikalavimus, dėl šių jos apeliacinio skundo argumentų nepasisakė ir, užuot ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą, pats padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį.

2.4. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu visiškai tenkinta nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau šioje baudžiamojoje byloje, be nukentėjusiojo parodymų apie automobilyje buvusį turtą ir jo vertę, nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų ne tik šio turto vertę, bet ir tai, jog automobilyje apskritai buvo nurodyti daiktai bei pinigai ir brangenybės. Kasatorė pažymi, kad nurodyti daiktai, tariamai buvę automobilyje, nebuvo rasti pas ją ar sodyboje (nusikalstamos veikos vietoje), apie jų buvimą nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys. Tačiau teismai visiškai tenkino nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, remdamiesi ne įrodymais, kaip to reikalauja įstatymas, o tikėjimu nukentėjusiuoju. Teismų išvados apie šią įrodinėtiną bylos aplinkybę yra tik prielaidos apie tai, kad nurodyti daiktai automobilyje buvo ir jų vertė, tikėtina, buvo tokia, kokią nurodė nukentėjusysis. Pasak nuteistosios, akivaizdu, kad toks teismo baigiamųjų aktų argumentavimas tiesiogiai vartojant formuluotes, tokias kaip „tikėjimas“, rodo teismo išvadas esant prielaidinio pobūdžio ir pažeidžia BPK reikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymui ir įrodymų vertinimui, kurių nesilaikymas laikytinas esminiu BPK pažeidimu.

3. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios D. S. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad abiejų instancijų teismai betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendimuose išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios D. S. kaltės. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei vadovaudamasis įstatymu ir nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis ir ne tik nukentėjusiojo V. K. parodymais, bet ir E. G., liudytojų M. P., D. S., A. J., G. T. parodymais, 2015 m. gruodžio 31 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1333/15 (06), 2015 m. gruodžio 23 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, telekomunikacijų operatorių pateiktos informacijos analize, nuteistosios D. S. 2016 m. sausio 13 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, akistatos tarp nukentėjusiojo V. K. ir kaltinamosios D. S. protokolu bei kita rašytine bylos medžiaga.

Įrodymai, kuriais šioje byloje grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Teigiama, kad teismai pagrįstai pripažino, jog savavaldžiaujant prieš nukentėjusįjį buvo naudojama psichinė ir fizinė prievarta ir taip buvo padaryta didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Anot prokurorės, abiejų instancijų teismai pagrįstai ir motyvuotai pripažino, kad dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų nukentėjusieji V.

K. ir E. G. patyrė didelę žalą jų teisėms ir teisėtiems interesams, o kasatorės nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė nuteistųjų ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų motyvus, atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą, nutartyje aptarė visus esminius apeliacinių skundų argumentus. Prokurorė pažymi, kad nors kasatorė neigia bendrininkavimą, tačiau ši aplinkybė byloje įrodyta, o bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog A.

S. ir D. S. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu buvo šios nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Taip pat pažymima, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. K. priteistas pagrįstai.

4. Nuteistosios D. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, skiriant bausmę, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, paskirta bausmė, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017). Atitinkamai teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų kitaip vertinti įrodymus atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Kasatorė, teigdama skunde, kad nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, nukentėjusiajam negrasino, tik buvo netoliese, niekam poveikio nedarė, kritikuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas priešingas išvadas, taip pat nurodo, kaip teismai turėjo vertinti jos ir nukentėjusiojo parodymus ir kuriais asmenų parodymais, kitais surinktais bylos duomenimis vadovautis, kaip juos interpretuoti. Tačiau jokių konkrečių argumentų, dėl kurių būtų galima svarstyti įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) klausimą, kasaciniame skunde nepateikta, todėl šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir paliekami nenagrinėti.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą) reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

6.1. Laikydamiesi įstatymo normų ir suformuotos teismų praktikos, abiejų instancijų teismai pagrįstai nurodė, kad laisvės apribojimas beveik parai, prirakinus nukentėjusįjį antrankiais prie krosnies apvado, apribojant jam teisę judėti, bendrauti, nuolat patiriant psichinę prievartą, yra vertintini kaip didelė žala, nes nukentėjusysis akivaizdžiai prarado saugumo jausmą, buvo sukurta ilgalaikė bauginančio pobūdžio situacija. Toks intensyvios prievartos vertinimas yra pakankamas požymis didelei žalai nukentėjusiojo teisėms konstatuoti ir atitinka teismų praktiką savavaldžiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2013, 2K-177/2014, 2K-351/2014, 2K-145-788/2016 ir kt.). Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes dėl didelės žalos.

6.2. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamas veikas. Kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas yra du būtini objektyvieji bendrininkavimo darant nusikaltimą požymiai. Pažymėtina, kad kelių asmenų veikos bendrumas gali pasireikšti keliomis formomis: visiems nusikalstamos veikos bendrininkams visiškai realizuojant daromo nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius arba bendrininkams realizuojant tik dalį atitinkamame BK straipsnyje numatytų sudėties požymių, arba tik daliai bendrininkų tiesiogiai realizuojant šių nusikalstamų veikų sudėties požymius, kai kiti bendrininkai atlieka veiksmus, kurie nors ir neįeina į jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau jų padarytos veikos palengvina nusikaltimo vykdytojams tiesiogiai padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-696/2018).

Paprastojo bendrininkavimo atveju visi bendrininkai tiesiogiai dalyvauja atlikdami objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos požymius sudarančius veiksmus (visus ar atskirą jų dalį). Nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie, nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje, tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą: palaužia nukentėjusiųjų pasipriešinimą, neleidžia jiems pabėgti ir pan.

Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-502/2009, 2K-89-139/2016). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad D. S. aptarė su A. S. problemas, kylančias su nukentėjusiuoju, A. S. buvo tarpininkas bandant jas spręsti. Taip pat D. S. atvyko į sodybą, joje nakvojo, atvežė elektrošoko prietaisą, kalbėjo su nukentėjusiuoju, telefoninėse žinutėse aiškiai buvo nurodyti abiejų nuteistųjų vardai, todėl teismams pagrįstai nekilo abejonių, kad visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokią bendros nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį jie atliko, suvokė visus bendrai daromos veikos požymius, tarp jų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams. Todėl teismai tinkamai taikė ir aiškino BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas.

7. Sutiktina su kasatorės teiginiais, kad teismų padaryta išvada apie E. G. teisių pažeidimą ir didelės žalos jam padarymą yra nepagrįsta bylos medžiaga. Bylos duomenimis nustatyta, kad prieš E. G. nei kasatorė, nei kitas nuteistasis nenaudojo jokios prievartos, grasinimų ar smurto, apskritai neturėjo su juo jokių kontaktų, o apie automobilio paėmimą jis sužinojo tik iš savo tėvo. Atitinkamai nebuvo sudaryta jokia grėsmė jo ar jo artimųjų sveikatai, gyvybei, kitiems teisėtiems interesams, dėl ko jis būtų galėjęs jaustis bauginamas ar nesaugiai. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis E. G. parodė, jog automobilį jis buvo įsigijęs prieš 3–4 metus už 3600 Eur, pats juo nesinaudojo, jį buvo perdavęs nukentėjusiajam V. K., kuris jį draudė, rūpinosi jo technine būkle. E. G. nurodė, kad jis jokios žalos nepatyrė, nesijaučia nukentėjęs, dėl to nepasinaudojo ir teise reikšti civilinį ieškinį. Šie jo parodymai yra patvirtinti liudytojos M. P., nukentėjusiojo V. K. parodymais bei tuo faktu, kad V. K. kurį laiką nelegaliai gyveno Lietuvoje, todėl neturėjo galimybės savo vardu registruoti transporto priemonę, todėl darytina išvada, kad E. G. buvo tik formalus minėto automobilio savininkas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, konstatuotina, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo didelei žalai E. G. teisėms bei teisėtiems interesams atsirasti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šio požymio pašalinimas nesudaro pagrindo pripažinti netinkamą BK 294 straipsnio 2 dalies taikymą D. S. atžvilgiu, nes teismų pagrįstai konstatuota didelė žala nukentėjusiojo V. K. teisėms ir teisėtiems interesams sudaro pakankamą pagrindą taikyti minėtą straipsnį.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad civilinis V. K. ieškinys dėl turtinės žalos teismų tenkintas nepagrįstai. Teigiama, kad, be nukentėjusiojo parodymų apie automobilyje buvusį turtą ir jo vertę, nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų ne tik šio turto vertę, bet ir tai, jog automobilyje apskritai buvo nurodyti daiktai bei pinigai ir brangenybės. Kasatorė pažymi, kad nurodyti daiktai, tariamai buvę automobilyje, nebuvo rasti pas ją ar sodyboje (nusikalstamos veikos vietoje), jų buvimo nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys.

8.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kartu kolegija pažymi, kad padarytos (turtinės ir neturtinės) žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, patikrina, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis žalos ir jos dydžio nustatymą.

8.2. Pagal nustatytas byloje aplinkybes, teismai šioje byloje pagrįstai, remdamiesi civilinės teisės nuostatomis, sprendė dėl nukentėjusiajam priklausančių daiktų vertės bei teisingai nustatė civilinės atsakomybės sąlygų buvimą D. S. ir A. S. veiksmuose (neteisėti nuteistųjų veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys). Vadinasi, teismai, nusprendę, kad nusikaltimu padarytą turtinę žalą privalo atlyginti ją padarę asmenys, t. y. nuteistoji D. S. solidariai su A. S., teisingai išsprendė nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl baudžiamojo proceso įstatymo ir civilinės teisės normų reikalavimų dėl žalos atlyginimo nepažeidė.

9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų neperžengiant kasacinio skundo ribų naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios D. S. kasacinį skundą tenkinti dalinai.

Pašalinti iš Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutarties nustatomųjų dalių didelės žalos E. G. teisėms bei teisėtiems interesams požymį, kitas dalis palikti be pakeitimų.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vytautas Piesliakas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė