A-662-2864-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2864/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00117-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ferikas“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“, pareiškėjas) skundu (b. l. 4-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 3 863,38 Lt žalos atlyginimo ir 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas.

Nurodė, kad 2011 m. sausio 17 d., 22.30 val., E. J., vairuodamas uždarajai akcinei bendrovei „Ferikas“ (toliau – ir UAB „Ferikas“) priklausančią transporto priemonę „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadinta šio automobilio priekinės ir galinės dešinės pusės padangos. Pažymėjo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo sudėties, 2011 m. sausio 17 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė. Nurodė, kad automobilio gedimų remontas UAB „Ferikas“ kainavo 4 622,99 Lt. Teigė, jog automobilis buvo apdraustas Kelių transporto priemonių draudimu, todėl AB „Lietuvos draudimas“ atlygino „Ferikas“ 4 622,99 Lt žalą, susijusią su automobilio gedimų remontu. Pabrėžė, jog, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 13 ir 14 punktus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, jog vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija. Teigė, kad šios savivaldybės pareigos nustatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 12.-12.2, 13.4 ir 42 punktuose. Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 22 d. atsakovui buvo nusiųsta pretenzija dėl 3 863,38 Lt sumos žalos atlyginimo regresinio reikalavimo pagrindu, tačiau atsakovas žalos neatlygino. Manė, kad neįvykdęs pareigos užtikrinti, jog keliai būtų techniškai tvarkingi, atsakovas privalėjo atlyginti pareiškėjui 3 863,38 Lt, kuriuos jis sumokėjo UAB „Ferikas“ dėl automobilio priekinės ir galinės dešinės pusės padangų remonto.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą (b. l. 27-32) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų dokumentų nebuvo aišku, nei į kokių matmenų duobę buvo įvažiuota, nei kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejosi būtent su ta duobe bei kodėl būtent tokio dydžio žala patirta. Pabrėžė, kad nei viename iš pateiktų dokumentų nebuvo jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta pareiškėjo nurodoma žala. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad įvažiavus į duobę buvo apgadintos padangos (iš pridėtos PVM sąskaitos faktūros matyti, kad jos kainavo 810,00 Lt be PVM), tačiau tuo pačiu skundu, nenurodydamas kitų apgadinimų, reikalauja atlyginti 3 863,38 Lt žalą.

Nurodė CK 6.271 straipsnį. Manė, kad duobės buvimo faktas pats savaime nereiškė žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškė, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į duobę. Pabrėžė, kad skunde buvo nurodyta, kiek kainavo remontas, tačiau iš pridėtų dokumentų matyti, kad dalys nebuvo remontuojamos, jos tiesiog pakeistos naujomis. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Kauno miesto savivaldybės atstovai nebuvo pakviesti nei į autoįvykio vietą, nei į automobilio apžiūrą, todėl manė, kad pareiškėjas nesielgė sąžiningai, o tai turėjo tiesioginės įtakos žalos atsiradimo aplinkybių bei žalos dydžio nustatymui.

Nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 19, 133 ir 134 punktus. Pažymėjo, kad tomis pačiomis duobėtomis miesto gatvėmis kasdien pravažiuoja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio masto sugadinimai. Todėl manė, kad net jei eismo įvykis ir buvo, tai esminės reikšmės jam turėjo būtent vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 38 ir 40 punktus.

Tvirtino, jog nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, pareiškėjas savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 3 863,38 Lt žalos atlyginimo ir dabar nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo, tikėdamasis besąlygiškai priskirti Kauno miesto savivaldybei atsakomybę dėl tariamo eismo įvykio tariamų pasekmių. Be to, teigė, kad nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) numatytos turto vertinimo akto pasirašymo tvarkos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 75-81) priteisė iš Kauno miesto savivaldybės 3 863,38 Lt žalai atlyginti pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ ir priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo pareikšto skundo reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metinių palūkanų bei administracinę bylą šioje dalyje nutraukė.

Nurodė CK 6.1015 straipsnį. Rėmėsi CK 6.271 straipsniu, numatančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Nurodė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Tvarkos 6, 12 ir 42 punktus, CK 6.266 ir 6.270 straipsnius, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį.

Teismas nustatė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovo teismui pateikti įrodymai dėl (duomenys neskelbtini) gatvės, esančios Kaune, išdaužų remonto nepatvirtina, jog atsakovas veikė taip, kaip pagal minėtus įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. neįrodė jog tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta, o pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ferikas“ atstovės paaiškinimai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžiai įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą.

Teismas pažymėjo, jog, kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, automobilio vairuotojo E. J. veiksmuose KET pažeidimo nenustatyta, o vairuotojo E. J. paaiškinimas bei patrulio M. A. tarnybinis pranešimas patvirtina, jog pastarajam važiuojant gatve saugiu greičiu (apie 30 km/h) ir įvažiavus į duobę (apie 50 cm skersmens, 20 cm gylio) jis sugadino automobilio tik dešinę dalį (pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį) ir tai paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes. Pabrėžė, kad policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino įvykio faktą. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą.

Teismas priteisė visos nurodytos žalos atlyginimą iš Kauno miesto savivaldybės, kadangi atsakovas neįrodė, jog tam tikri pareiškėjo nurodyti darbai ir keistinos detalės nebuvo būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais. Teismas pripažino, kad surašant transporto priemonės techninės apžiūros aktą, kurio pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka, nebuvo pažeistos Taisyklių nuostatos.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 86-89) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 3 863,38 Lt turtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, tinkamai neištyrė byloje pateiktų įrodymų tinkamumo bei nepagrįstai atsakinga laikė tik Kauno miesto savivaldybę. Pažymi, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, išskyrus vairuotojo paaiškinimus, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo.

Nurodo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka) 2, 14.1, 14.2, 3, 26, 29 ir 29 ir kitus punktus. Teigia, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Pažymi, kad byloje nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą. Pabrėžia, kad iš sprendimo visiškai neaišku, kuo pagrįstas jame nurodytas nusidėvėjimas medžiagoms. Nurodo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 ir 30 punktus. Teigia, kad ne tik savivaldybė, bet ir policijos pareigūnai bei Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakingi už vietinės reikšmės kelių priežiūrą.

Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka nuolat pagal turimas finansines galimybes. Atkreipia dėmesį, kad turto vertinimo ataskaita šiuo atveju neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimų. Mano, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas negali būti laikomas tinkamu rašytiniu įrodymu, nes jame tik užfiksuoti vairuotojo paaiškinimai ir nutarta teiseną nutraukti, tačiau išvados, kad įvykis buvo ar nebuvo, nėra. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta vienareikšmių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp Kauno miesto savivaldybės veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimą.

Nurodo, kad nebuvo pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų prašomą priteisti žalos dydį ir jos ryšį su ginčo duobe.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93-95) prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 100 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, materialinių bei procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai įvertino surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neužtikrino (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo ir tokiu būdu pasireiškė atsakovo neteisėti veiksmai. Nurodo, kad automobilio sužalojimus pareiškėjas nustatė teisėtai, remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, nuostolio dydį pagrindžiančius dokumentus pateikė į bylą. Pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas automobilio remonto išlaidas, ar patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog pareiškėjas kompensavo didesnes išlaidas, nei tas, kurios buvo būtinos sužaloto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ferikas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98-101) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas detaliai išnagrinėjo kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą, jį aptarė ir įvertino kartu su įrodymais bei galiojančiomis teisės normomis. Teigia, kad atsakovas neįrodė, jog apgadinto automobilio remonto darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, todėl žalos atlyginimas buvo pagrįstai priteistas iš Kauno miesto savivaldybės. Pažymi, kad transporto priemonės techninės apžiūros aktas buvo surašytas tinkamai ir teisėtai, automobilio įvertinimas atitinka teisės aktų reikalavimus, eismo įvykio metu padaryta žala nustatyta ir apskaičiuota teisingai ir objektyviai ir tai pagrįsta byloje pateiktais įrodymais. Pabrėžia, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą. Atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog automobilio vairuotojo veiksmuose KET pažeidimo nenustatyta, todėl apelianto argumentai, kad vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. AB „Lietuvos draudimas“ prašo atlyginti turtinę žalą iš Kauno miesto savivaldybės, atsiradusią subrogacijos pagrindu (Lietuvos Respublikos CK 6.1015 straipsnis). Patirtą turtinę žalą pareiškėjas vertina 3863,38 Lt (trimis tūkstančiais aštuoniais šimtais šešiasdešimt trimis litais ir trisdešimt aštuoniais centais).

Byloje nustatyta, kad E. J. 2011 m. sausio 17 d. apie 22.30 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Ferikas“ priklausantį automobilį Mercedes Benz, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę ir apgadino automobilį. Minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ (draudimo liudijimo serija Nr. TIA169726973), todėl 2011 m. sausio 18 d. pranešta apie įvykį draudimo bendrovei ir atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas aktas. AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas anksčiau nurodytas automobilis, UAB „Ferikas“ išmokėjo 4 622,99 Lt draudimo išmoką. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 22 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją dėl 3863,38 Lt žalos atlyginimo, tačiau atsakovas jos neatlygino. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2011 m. sausio 17 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas.

Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, jog kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną automobilio vairuotojo E. J. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta, o vairuotojo E. J. paaiškinimas bei patrulio M. A. tarnybinis pranešimas patvirtina, jog pastarajam važiuojant gatve saugiu greičiu (apie 30 km/h) ir įvažiavus į duobę (apie 50 cm skersmens, 20 cm gylio) jis sugadino automobilio tik dešinę dalį (pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį) ir tai paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes bei pabrėžė, kad policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju žalą pareiškėjas patyrė dėl to, kad Kauno miesto savivaldybė neužtikrino tinkamo savo pareigų, susijusių su vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, vykdymo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais nesiremti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį (3863,38 Lt) bei konstatavo, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą (jog nebuvo būtina atlikti ratų geometrijos reguliavimo, 1 priekinio amortizatoriaus, ratlankio keitimo, pakeisti 2 padangas) ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos (draudimo išmoka – 4622,99 Lt – sumažinta 759,61 Lt, kuriuos sudaro nusidėvėjimas medžiagoms), nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, nepateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų kad įvykis tikrai buvo, visiškai neaišku kuo pagrįstas, t. y. kaip apskaičiuotas ir kodėl tik 759,61 Lt, nusidėvėjimas medžiagoms.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 100 Lt (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma atlyginimo suma nėra didelė, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 100 Lt suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 100 Lt (šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė