656aad4a-882a-4bb3-9a23-edb5ffe76451 · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-530-885/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23453-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.1; 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. gruodžio 22 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aivos Survilienės, Nijolės Žimkienės, sekretoriaujant Gražinai Osinskajai, dalyvaujant prokurorui Jonui Selilioniui, išteisintajam G.

V., jo gynėjai advokatei Dovilei Murauskienei, nukentėjusiojo S. S. atstovui advokatui Augustinui VaičiÅ«nui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Å¡eÅ¡tojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rÅ«mų 2021 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį nepadarius veikos, turinčios Å¡ių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. G. V. iÅ¡teisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, kai buvo kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. birželio 10 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vieÅ¡oje vietoje, (duomenys neskelbtini), tyčia purÅ¡kiamais dažais užrašė ant kelio Nr. VL7391 asfaltuotos dangos žodžius „S. 1 km vagies namai“ ir rodyklės ženklÄ , nurodant kryptį, taip savo veiksmais vieÅ¡ai paskleidė apie S. S. tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , galinčiÄ paniekinti ir pažeminti šį bei pakirsti pasitikėjimÄ nukentėjusiuoju.

2. G. V. iÅ¡teisintas pagal BK 284 straipsnį, kai jis buvo kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. birželio 10 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vieÅ¡oje vietoje, (duomenys neskelbtini), tyčia purÅ¡kiamais dažais užrašė ant kelio Nr. VL7391 asfaltuotos dangos žodžius „S. 1 km vagies namai“ ir rodyklės ženklÄ , nurodant kryptį, tokiu bÅ«du apgadindamas keliÄ ir padarydamas 54,45 eurų žalÄ , taip įžūliu elgesiu ir vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .

II. Apeliacinių skundų ir juos atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 3. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. S. praÅ¡o panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rÅ«mų 2021 m. liepos 21 d. nuosprendį ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, pripažįstant G. V. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, bei paskiriant jam paminėtų BK straipsnių sankcijose numatytas bausmes; priteisti S. S. jo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. 3.1.

Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis ir teigia, kad teismas, konstatuodamas, kad vieÅ¡oji tvarka ir rimtis sutrikdyta nebuvo, nustatytas faktines aplinkybes vertino selektyviai, neatsižvelgė į jų visumÄ . Be to, padarytos įrodymų vertinimo klaidos, dėl kurių suklysta nustatant svarbias faktines aplinkybes. Skunde nurodoma, kad neatsižvelgta į nukentėjusiojo S. S. ir jo Å¡eimos patirtus neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus, kuriuos patvirtina jo ir jo sutuoktinės – S. S. parodymai. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad S. S. ir jo Å¡eimai buvo sutrikdyta kasdienė jų veikla ir poilsis, jie buvo priversti atsitraukti nuo savo kasdienės veiklos, kuomet telefono skambučiu S. S. žmona jam pranešė apie užraÅ¡Ä ant asfalto, specialiai važiavo pasižiÅ«rėti užraÅ¡o, jį fotografavo, turėjo atsitraukti nuo savo darbo, siekdama apsaugoti dukrÄ nuo neigiamos informacijos apie įvykį vieÅ¡oje erdvėje.

Galiausiai, S. S. turėjo skirti laiko pareiÅ¡kimo policijai raÅ¡ymui ir teikimui, dalyvavimui susijusiame baudžiamajame procese. Be to, buvo sutrikdyta ir kai kurių S. S. kaimynų įprasta dienos eiga, pvz. liudytojai L. V. ir I. P. parodė, kad važiuojant automobiliu ir pamačius užraÅ¡Ä , prie jo sustojo, jį skaitė. 3.2. Apeliantas pažymi, kad užraÅ¡ai buvo nukreipti prieÅ¡ jį, todėl svarbu vertinti jo ir jo Å¡eimos narių parodymus, kadangi neigiamas užraÅ¡o poveikis, lyginant su kitais asmenimis, jiems buvo didžiausias.

Jų Å¡eima ne tik pasijuto nemaloniai, bet ir buvo smarkiai iÅ¡gÄ sdinta, sukrėsta. Itin žeidžiantis užraÅ¡as buvo paliktas netoli jų namų, atstumas iki jų buvo nurodytas itin tiksliai, o tai reiÅ¡kia, kad tuo metu dar nežinomas vandalas žinojo tiksliÄ S. S. ir jo Å¡eimos gyvenamÄ jÄ vietÄ . Tai, kad sukeltas itin didelis nerimas ir rÅ«pestis dėl savo ir Å¡eimos narių saugumo patvirtina S. S. parodymai teisme, nedaug laiko po įvykio pareigÅ«nams duoti parodymai, S. S. 2020 m. birželio 11 d. pareiÅ¡kimas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyba (toliau – VAT) tuomet fiziÅ¡kai saugojo tik jį, bet ne jo Å¡eimos narius, todėl pagrindÄ nerimauti turėjo tiek jis, tiek jo Å¡eima. Be to, nors vieÅ¡ieji asmenys ir turėtų bÅ«ti pakantesni, tačiau politiko atžvilgiu atliekami veiksmai negali daryti žalos BK saugomoms vertybėms, negali sukelti padarinių, sÄ lygojančių baudžiamosios atsakomybės kilimÄ . 3.3. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jį saugoję VAT pareigÅ«nai po užraÅ¡o atsiradimo taip pat buvo atitraukti nuo tiesioginio savo darbo, kadangi jiems teko priverstinai sustiprinti S. S. apsaugÄ .

Tai patvirtina VAT pareigūnų parodymai. Taigi, VAT pareigūnų veiklos sutrikdymas irgi yra vienas iš aptariamos nusikalstamos veikos sudėties elementų. 3.4. Apelianto teigimu, neįvertinta ir tai, kad atitinkamos įmonės, įstaigos turėjo atsitraukti nuo savo įprasto darbo ir skirti savo laiko ir piniginių lėšų resursus užrašo pašalinimui. Apie tai patvirtina byloje esantys duomenys: 2020 m birželio 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas dėl informacijos pateikimo, 2020 m. liepos 10 d.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ raÅ¡tas dėl informacijos pateikimo ir 2020 m. lapkričio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės raÅ¡tas. Å ie duomenys patvirtina ir G. V. padarytÄ materialinę žalÄ , siekiančiÄ 54,45 Eur – tiek kainavo užraÅ¡o paÅ¡alinimas. 3.5. Anot apelianto, skundžiamame nuosprendyje pernelyg suabsoliutinta liudytojų – kaimo, kuriame buvo apraÅ¡ytas kelias, gyventojų – parodymų dalis, kurioje neatsispindi Å¡iurkÅ¡tus jų pažeminimas ir Å¡okiravimas bei neatsižvelgta į prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ patvirtinančius liudytojų P. K., H.

P., L. V., V. Č., I. P., E. K. parodymus. Kaip matyti iÅ¡ dalies liudytojų parodymų, dauguma jų patyrė ne fizinio, bet dvasinio pobÅ«džio rimties sutrikdymÄ . Jie dėl užraÅ¡o nemaloniai pasijuto, jautėsi įžeisti, buvo priversti apie tai diskutuoti, dalyvauti procesuose, kaip tuo tarpu prie aptariamo kelio asfaltavimo prisidėjo savo lėšomis. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje buvo sureikÅ¡mintas fizinis vieÅ¡osios tvarkos ir rimties sutrikdymas, kurio, pasak pirmosios instancijos teismo, nebuvo.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai sureikšminamas viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymo momentas, kadangi BK 284 straipsnio dispozicijoje padarinių kilimo momentas neapibrėžtas, todėl jis negali būti tapatinamas, šiuo atveju, su tiesioginiu užrašų pamatymu. Apelianto teigimu, privalo būti atsižvelgta į bet kokius padarinius, priežastiniu ryšiu susijusius su vandališkų veiksmų padariniais. 3.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad G.

V. veiksmai nebuvo sistemingi, intensyvūs, ilgai trunkantys ir nurodoma, kad ši išvada padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, ji neatitinka byloje esančių objektyvių duomenų. Be to, anot apelianto, šioje dalyje pažeistos nuosprendžio surašymo taisyklės, t. y. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas, kuriame nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymų vertinimo motyvai. 3.7.

Pasak apelianto, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad G. V., pasirodęs prie S. S. namų antrÄ kart, neturėjo ketinimo papildomai apraÅ¡yti keliÄ , tačiau Å¡i iÅ¡vada grįsta tik kaltinamojo parodymais ir taikant in dubio pro reo principÄ , ignoruojant Å¡iuos parodymus paneigiančius pareigÅ«nų E. U. ir R. M. parodymus. Apeliantas nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu ir iÅ¡vada. Apelianto manymu, bylos duomenys rodo, kad G. V. antrÄ kart prie S. S. namų grįžo turėdamas tikslÄ darkart apraÅ¡yti keliÄ , kitaip tariant, užtikrinti, kad prieÅ¡ tai padarytas užraÅ¡as bÅ«tų aiÅ¡kiai matomas ilgÄ laiko tarpÄ .

Å ias iÅ¡vadas patvirtina VAT pareigÅ«nų E. U. ir R. M. parodymai, duoti iÅ¡ karto po įvykio ir vėliau patvirtinti teisminio nagrinėjimo metu, tačiau teismas Å¡iuos parodymus nepagrįstai atmetė ir suabsoliutino kaltinamojo parodymus. Apeliantas pažymi, kad Å¡ie pareigÅ«nų parodymai nėra prielaidos ar jų nuomonė, jie perpasakojo viskÄ , kÄ jiems sulaikymo naktį sakė pats G. V., todėl pagrindo jais nesivadovauti nėra. PareigÅ«nai savo parodymus patvirtino teisiamajame posėdyje, bÅ«dami įspėti apie atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimÄ .

Taigi, Å¡iuo atveju teismas negalėjo vadovautis vien kaltinamojo parodymais, nes juos paneigia byloje esantys objektyvÅ«s duomenys. G. V. parodymai, apelianto vertinimu, yra jo gynybinė versija, kuriÄ paneigia byloje surinkti įrodymai. 3.8. Apelianto teigimu, G. V. veiksmai buvo sistemiÅ¡ki ir pasikartojantys, veikta iÅ¡ anksto susiformavusia tyčia. Tai įrodo iÅ¡ankstinis pasiruoÅ¡imas jiems (turėtos pirÅ¡tinės, sunkiai nuvalomi dažai), veikimas naktį, atvažiavimas apipaiÅ¡yti keliÄ keletÄ naktų iÅ¡ eilės. IÅ¡ anksto susiformavusi tyčia, remiantis baudžiamosios teisės teorija, byloja apie padidintÄ asmens ir veikos pavojingumÄ .

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas G. V. veiksmuose neįžvelgė tiesioginės tyčios, o tiesioginės tyčios tariamÄ nebuvimÄ sumaišė su neapibrėžta tiesiogine tyčia. G. V. numanymÄ , visuomenės rimtį ir tvarkÄ bÅ«siant sutrikdytÄ Ä¯rodo tai, jog aptariamas užraÅ¡as ant kelio padarytas ne vieÅ¡ai, o slapukaujant, galimai apie 1 valandÄ nakties (taigi, siekiant nebÅ«ti užtiktam). Be to, sulaikymo naktį jį užtikusiems pareigÅ«nams iÅ¡kart neprisipažino savo buvimo netoli nuo S. S. namų tikslo, melavo sportuojantis.

Visa tai įrodo, kad G. V. bendrais bruožais suvokė savo veiklos neteisėtumÄ , o tai reiÅ¡kia, jog veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia, todėl atsako už savo vandaliÅ¡kais veiksmais sukeltus padarinius – vieÅ¡osios tvarkos ir rimties sutrikdymÄ . 3.9. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisindamas G. V. nesant nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių, padarė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡teisintasis apie S. S. paskleidė ne informacijÄ , bet iÅ¡sakė nuomonę, politinę kritikÄ .

Teismas iÅ¡vadÄ , kad G. V. užraÅ¡as buvo nuomonė, o ne tariamas faktas, padarė vadovaudamasis liudytojų parodymais, G. V. iÅ¡kart po sulaikymo ir teisme duotais paaiÅ¡kinimais, tačiau tokia iÅ¡vada Å¡ių duomenų pagrindu daroma nepagrįstai. Anot apelianto, G. V. paliktas užraÅ¡as negali bÅ«ti vertinamas kaip nuomonė. Jo lingvistinė iÅ¡raiÅ¡ka yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki ir kategoriÅ¡ka, bÅ«dinga fakto konstatavimui („vagies namas“). Å alia nebuvo kalbinės raiÅ¡kos priemonių, pvz. kitų žodžių, skyrybos ženklų, kitokių simbolių, bylojančių apie pateikiamÄ nuomonę, o ne faktÄ .

Taip pat nėra konteksto, iÅ¡ kurio bÅ«tų galima spręsti apie užraÅ¡o prasmę, kuriÄ G. V. įvardino jau po įvykio. Veikos darymo metu ar iÅ¡kart po jos G. V. vieÅ¡ai savo elgesio motyvų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti apie jo paties įvardijamÄ užraÅ¡o prasmę, nepristatė. Atsižvelgiant į tai, užraÅ¡as negali bÅ«ti laikomas nuomone, kadangi veikos baigimo metu nebuvo jokio objektyvaus pagrindo taip manyti. 3.10. Vertinant paskleistos informacijos pobÅ«dį (ar tai nuomonė, ar faktas) turi bÅ«ti atsižvelgiama į protingo trečiojo asmens standartÄ , t. y. vertinama, kaip toks asmuo suprastų atitinkamÄ informacijÄ .

Taigi, apelianto manymu, negalima sureikÅ¡minti subjektyvių paties G. V. parodymų ir paaiÅ¡kinimų, o svarbiausia atsižvelgti į trečiųjų asmenų įspÅ«džius (Å¡iuo atveju – liudytojų), kaip jie vertino byloje aptariamÄ užraÅ¡Ä . Nors visa tai nuosprendį priėmęs teismas vertino, tačiau ignoravo keletÄ itin svarbių kriterijų, dėl ko netinkamai įvertino G. V. užraÅ¡o pobÅ«dį. 3.11. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad užraÅ¡Ä â€žvagies namai“ ant kelio G.

V. užrašė 2020 m. birželio 10 d. Nei prieÅ¡ tai, nei kurį laikÄ po to G. V. vieÅ¡ai nepaaiÅ¡kino savo elgesio motyvų, prasmės, t. y. tariamo politinio savo protesto. G. V. įsivaizduojamos užraÅ¡o prasmės tuo metu nepaaiÅ¡kino ir niekas kitas (pvz. žiniasklaidos atstovai). Tik 2020 m. birželio 22 d., t. y. praėjus beveik dviem savaitėms po įvykio, G. V. savo „Facebook“ paskyroje vieÅ¡ai pirmÄ kart iÅ¡sakė savo subjektyviÄ nagrinėjamo užraÅ¡o prasmę. Iki tol 2020 m. birželio 11 d. pareigÅ«nams duoti G.

V. paaiÅ¡kinimai nebuvo vieÅ¡ai prieinami. Tai reiÅ¡kia, kad iki 2020 m. birželio 22 d. užraÅ¡Ä matę tretieji asmenys net negalėjo įtarti, jog G. V. užraÅ¡u tariamai norėjo iÅ¡reikÅ¡ti politinį protestÄ . To nebuvo galima suprasti ir iÅ¡ lingvistinės užraÅ¡o iÅ¡raiÅ¡kos. 3.12. Kaip teigiama skunde, faktÄ , jog užraÅ¡Ä matę tretieji asmenys jo nesiejo su plačiai nuosprendyje aptariama „keliuko asfaltavimo istorija“ (t. y. nemanė, kad tai – nuomonė) patvirtina tai, jog iki 2020 m. birželio 22 d. duotuose liudytojų ir S. S. parodymuose tai visiÅ¡kai neatsispindi.

Nė vienas liudytojas Å¡io laikotarpio apklausose Å¡ios sÄ sajos nepaminėjo (iÅ¡skyrus VAT pareigÅ«nus, kurie paaiÅ¡kinimus tiesiogiai iÅ¡girdo iÅ¡ G. V. sulaikymo naktį). Anot apelianto, teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad užraÅ¡as daugeliui liudytojų sukėlė asociacijas ne su tikrovės neatitinkančios informacijos apie politikÄ paskleidimu ar jo Å¡meižimu įvykdžius konkretų nusikaltimÄ , o užraÅ¡Ä susiejo ir su nukentėjusiojo politine veikla ir su naujai iÅ¡asfaltuotu ir vieÅ¡ai aptarinėjamu keliuku.

TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas pagrįstai bÅ«tų galėjęs daryti remdamasis tik liudytojų iki 2020 m. birželio 22 d., o ne vėliau duotais parodymais. Vėliau žmonės tai iÅ¡ties susiejo su „keliuko asfaltavimo istorija“, kadangi apie tai buvo plačiai raÅ¡oma žiniasklaidoje, tačiau tai neturi ir objektyviai negali turėti įtakos G. V. veikos kvalifikavimui, nes veika baigta dar 2020 m. birželio 10 d. ir bÅ«tent iÅ¡ Å¡io momento perspektyvos jÄ privalu vertinti. 3.13. Apeliantas pažymi, kad G.

V. paskleista informacija („S. 1 km vagies namai“) neatitinka tikrovės ir yra niekinančio, žeminančio pobÅ«džio, pakertanti pasitikėjimÄ . S. S. niekuomet nėra teistas (pripažintas kaltu) už vagystės padarymÄ nei pagal BK normas, nei pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatas. Šį faktÄ paneigiančių duomenų teismui nepateikė ir G. V.. Apeliantas skunde remiasi precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-1073/2020, kurioje konstatuota, jog asmuo, dviejų asmenų akivaizdoje (neskaičiuojant nukentėjusiojo) nukentėjusįjį pavadindamas vagimi ne mažiau kaip tris kartus, buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Apelianto manymu, Å¡ioje byloje nėra pagrindo Å¡iuo precedentu nesivadovauti. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nepagrįstas teiginys, jog asmuo yra vagis, yra informacija, galinti paniekinti ar pažeminti kitÄ asmenį arba pakirsti pasitikėjimÄ juo. Nors S. S. G. V. vagimi pavadintas vienu jo padarytu užraÅ¡u, tačiau tai padaryta vieÅ¡ai, nagrinėjamas užraÅ¡as visuomenei buvo matomas ilgÄ laikÄ , apie tai sužinojo ne keli, bet tÅ«kstančiai (jei ne milijonai) žmonių. Visa tai tik sustiprina niekinantį G.

V. paskleistos informacijos pobÅ«dį. Taigi, G. V. paskleistos informacijos turinys buvo itin niekinantis, kadangi S. S. buvo apkaltintas padaręs nusikaltimÄ â€“ vagystę. Toks teiginys, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net neatsižvelgiant į kontekstÄ , savaime yra itin niekinančio pobÅ«džio. 3.14. Apeliantas nurodo, kad G. V. suprato skleistos žinios melagingÄ pobÅ«dį, kadangi teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių jo teiginio teisingumÄ pagrindžiančių įrodymų.

Be to, būdamas išsilavinęs asmuo, neabejotinai suprato niekinantį informacijos pobūdį. Apelianto teigimu, teismo išvada, kad G. V., aprašydamas gatvę, neturėjo tikslo jį apkaltinti padarius vagystę, neturi teisinės reikšmės, nes remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nusikaltimo motyvas ar paskata nėra BK 154 straipsnyje numatytos veikos būtinasis požymis, todėl tai nėra įrodinėjimo objektas bylos procese. Taigi, G. V. veikė tiesiogine tyčia. 3.15. Kaip teigiama skunde, G.

V. turėtų bÅ«ti pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsižvelgiant į baudžiamosios teisės bendrosios prevencijos funkcijÄ . Visuotinai žinoma, kad Lietuvoje politinės kultÅ«ros lygis nėra itin aukÅ¡tas, dažniausiai visuomenės politikai vertinami neigiamai, neretai preziumuojant, kad jie yra korumpuoti, vagiantys ar kitokiu bÅ«du besielgiantys neteisėtai. Å iuo atveju G. V. iÅ¡teisinimas siųstų aiÅ¡kiÄ Å¾inutę, kad toks politinės kultÅ«ros lygis Lietuvoje toleruojamas ir, nepagrįstai prisidengiant saviraiÅ¡kos laisve, netgi skatintinas.

4. Apeliaciniame skunde prokuroras praÅ¡o pripažinti G. V. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje; už nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ skirti 75 MGL dydžio baudÄ ; už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymÄ skirti 100 MGL dydžio baudÄ ; vadovaujantis BK 63 straipsniu, Å¡ias bausmes subendrinti apėmimo bÅ«du ir paskirti galutinę bausmę – 100 MGL dydžio baudÄ . 4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog G.

V. padaryta veika atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymius, o teismo nuosprendžio dalis, kurioje konstatuota, jog nebuvo nustatyti veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padariniai, yra nepakankamai motyvuota, neanalizuotos visos šio įvykio teisiniam įvertinimui reikšmingos ir įrodytos aplinkybės. Kita vertus, jei šios aplinkybės, teismo vertinimu, nebuvo įrodytos, nuosprendyje tai turėjo atsispindėti bei turėjo būti pateikti motyvai, kodėl viena ar kita inkriminuota aplinkybė laikytina neįrodyta. 4.2.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, svarstydamas, ar šiuo atveju veika sukėlė baudžiamojo įstatymo reikalaujamus padarinius, selektyviai vertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikdamas toms aplinkybėms, jog nagrinėjama veika neatitraukė liudytojų nuo jiems įprastos veiklos, nesustabdė eismo ir t. t., tačiau teismas visiškai neanalizavo šios veikos padarymo specifiškumo ir liudytojų parodymų, pagal kuriuos matyti, jog šia veika ne tik buvo sutrikdyta žmonių rimtis, bet ir kilo žmonių pasipiktinimas bei rezonansas visuomenėje.

Å ie padariniai visiÅ¡kai atitinka veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, reikalaujamus padarinius. Skunde pažymima, jog baudžiamasis įstatymas tiesiogiai nenurodo konkrečių padarinių, be kita ko, ir teismų praktikoje nepateikiama universalių kriterijų Å¡iems padariniams apibrėžti, tačiau tai nereiÅ¡kia, jog kiekvienu atveju jie turi atitikti vienodus kriterijus. Kiekvienu atveju Å¡i veika gali sukelti įvairaus pobÅ«džio padarinius, kurių pavojingumÄ bÅ«tina įvertinti kiekvienu atskiru atveju. 4.3.

Pasak prokuroro, svarbu ir tai, kad dėl padarytos veikos kilo sÄ myÅ¡is ne tik tarp nukentėjusiojo ir jo kaimynystėje gyvenančių žmonių, tačiau ir visuomenėje, t. y. Å¡iam įvykiui buvo skirtas padidintas dėmesys, dėl tokių iÅ¡teisintojo veiksmų nukentėjusiojo reputacija buvo kvestionuojama, o jo kaimynystėje gyvenančių neviešų asmenų rimtis buvo sutrikdyta ne tik tiesioginiais kaltininko veiksmais užraÅ¡ant minėtÄ Ä¯raÅ¡Ä ant asfalto ir taip sugadinant turtÄ , bet ir po to sekusiu žiniasklaidos dėmesiu.

Be kita ko, nesuprantama, kodėl teismas ignoravo tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus, kuriuose jie tiesiogiai nurodo jutę nepasitenkinimÄ , pyktį dėl tokių kaltininko veiksmų. Vien teismo sureikÅ¡minta aplinkybė, jog dėl iÅ¡teisintojo veiksmų asmenys nenutraukė sau įprastos veiklos, nesustabdė vairuojamų automobilių, dar nereiÅ¡kia, kad veika apskritai jiems nesukėlė neigiamų padarinių. Apelianto manymu, Å¡i aplinkybė prieÅ¡ toliau sekusiÄ asmenų reakcijÄ netenka jokios prasmės, nes dėl Å¡ios veikos konkrečios visuomenės dalies rimtis buvo sutrikdyta. 4.4.

Skunde nurodoma, kad pasigendama teismo motyvų dėl tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių, kaip iÅ¡teisintojo tiesioginės tyčios bei Å¡io atliktų vandaliÅ¡kų veiksmų. Teismas, vertindamas iÅ¡teisintojo tyčios turinį, vertino tik jo paties duotus parodymus, kai tuo tarpu teisminio proceso metu iÅ¡nagrinėtų duomenų visetas patvirtina jo iÅ¡ankstinę tyčiÄ vandaliÅ¡kais ir įžūliais veiksmais, sugadinant svetimÄ turtÄ ir užraÅ¡ant itin neigiamo atspalvio žodį, sutrikdyti visuomenės rimtį.

IÅ¡teisintasis suvokė, kokiÄ reakcijÄ nukentėjusiajam, aplinkiniams bei visuomenei sukels jo poelgis. Be kita ko, tai, kad iÅ¡teisintasis veikÄ Ä¯vykdė naktį, patvirtina jo tiesioginę iÅ¡ankstinę tyčiÄ Ä¯vykdyti vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ , t. y. jo tyčia buvo nukreipta į padarinių atsiradimÄ kitu laiku, t. y. bÅ«tent kitÄ dienÄ , kai užraÅ¡as bus matomas visiems tuo keliu važiuojantiems asmenims. Teismo motyvas, kad tokiais veiksmais G. V. iÅ¡reiÅ¡kė politinę kritikÄ , yra nepagrįstas.

Prokuroras sutinka, kad politikų kritikos ribos yra platesnės, tačiau tokiu bÅ«du iÅ¡reiÅ¡kiant neva kritikÄ Å¡iuo atveju buvo pakenkta ne tik nukentėjusiajam, bet ir niekuo dėtiems asmenims, kurie savo asmeninėmis lėšomis iÅ¡ dalies prisidėjo prie minėtos gatvės dalies asfaltavimo. Be to, paties iÅ¡teisintojo parodymus apie jo tyčios turinį paneigia veikos padarymo aplinkybės, t. y. neaiÅ¡ku, kodėl asmuo, laikantis, jog jis legaliai iÅ¡reiÅ¡kia politinę kritikÄ /pozicijÄ , į įvykio vietÄ atvažiavo slapta, naktį ir užrašė Å¡iuos užraÅ¡us.

Jei Å¡is jautėsi teisus, legaliai reiÅ¡kiantis savo pilietinę pozicijÄ , kyla klausimas, kam slėptis tamsoje. Nurodytos aplinkybės, jog iÅ¡važiavo su dviračiu pavažinėti naktį, t. y. apie 1 val. nakties, nes buvo geras oras, yra neįtikinamos. Dar mažiau atrodo logiÅ¡ka pasiimti kuprinę su purÅ¡kiamais dažais, tačiau net nepasiimti telefono. Taigi, savo elgesį G. V. planavo ir turėjo iÅ¡ankstinį sumanymÄ palikti Å¡iuos užraÅ¡us ir tai nelaikytina spontaniÅ¡ku elgesiu. 4.5. Apeliantas pažymi, kad G.

V. suprato ir siekė, kad jo užraÅ¡as bÅ«tų gerai matomoje vietoje ir iÅ¡liktų ilgÄ laikÄ , nes pasirinko dažus, kurių paprastai nenuplausi, o ne kitas medžiagas, pvz. kreidÄ , kurios nuvalymas yra žymiai paprastesnis. Pasirinkta vieta taip pat rodo siekį, kad užraÅ¡as bÅ«tų pamatytas daugelio asmenų. Žinodamas, jog S. S. tuo metu buvo premjeras, iÅ¡teisintasis suvokė, kad užraÅ¡as paklius ir į žiniasklaidÄ , jo veiksmų atgarsiai pasieks daug asmenų. Nors veikos motyvai ir tikslai nėra bÅ«tini Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat iÅ¡vadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimÄ ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas.

IÅ¡ iÅ¡teisintojo parodymų seka, jog jis aiÅ¡kiai suvokė savo veiksmus ir tikslÄ , kurio siekia. IÅ¡teisintasis, bÅ«damas iÅ¡silavinęs asmuo, suvokė, kad daugeliui asmenų jo veiksmai sukels neigiamas emocijas ir didelį atgarsį visuomenėje, todėl nepagrįsta laikyti, kad jo veika nesiekė baudžiamosios atsakomybės lygio. Be to, tokiu bÅ«du bÅ«tų iÅ¡ esmės įteisinti asmenų poelgiai ne tik verbaline forma, bet ir neteisėtais veiksmais kritikuoti politikus. Å iuo atveju bÅ«tina atskirti kritikÄ nuo aktyvių, neteisėtų veiksmų, kuriais, be kita ko, daroma žala ir svetimam turtui bei asmenų rimčiai.

TÄ iÅ¡ esmės patvirtino ir dauguma liudytojų, t. y. kaimo gyventojai, kurie tokį užraÅ¡Ä priėmė net kaip įžeidimÄ ir sau. Jiems buvo gaila tiek naujo kelio, kuris buvo apgadintas, tiek ir žodžių turinys sutrikdė jų rimtį. Liudytojai patvirtino, kad tokiu užraÅ¡u buvo parodyta nepagarba visai toliau esančių kaimų bendruomenei, nes jie patys įdėjo daug pastangų dėl Å¡io kelio asfaltavimo, netgi dalis asfalto buvo iÅ¡klota jiems prisidėjus piniginėmis lėšomis.

Ne vienas liudytojas, nukentėjusysis, Å¡io sutuoktinė grįžo pažiÅ«rėti, kas užraÅ¡yta, o po to diskutavo, piktinosi, aptarinėjo su kaimynais. Taip pat pažymėtina, jog G. V., užraÅ¡ydamas dažais minėtÄ užraÅ¡Ä , apgadino Vilniaus rajono savivaldybei priklausantį keliÄ , buvo padaryta 54,45 eurų žala. Å i žala padaryta Vilniaus miesto savivaldybei, nes bÅ«tent jos atstovų kvietimu atvyko tarnybos ir nuvalė įraÅ¡Ä . Teismas nepagrįstai sumenkino padarytos žalos dydį kaip aplinkybę, rodančiÄ mažesnį veikos pavojingumÄ .

Žalos dydis Å¡ios veikos kvalifikavimui neturi reikÅ¡mės, padaryta žala tik patvirtina, jog iÅ¡teisintojo veiksmai iÅ¡ties buvę įžūlÅ«s ir vandaliÅ¡ki, taip pat sukėlę ne tik visuomenės rimties sutrikdymÄ , bet ir padarę konkrečiÄ turtinę žalÄ . Taigi, įvertinus G. V. veiksmų paskatas, jo atliktų veiksmų pobÅ«dį, aplinkybes, kurioms esant tai buvo padaryta, įvykio vietos specifikÄ , kitas veikos kvalifikavimui reikÅ¡mingas aplinkybes, jo veiksmai turėtų bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnį. 4.6.

Kaip teigiama skunde, teismas remiasi iÅ¡imtinai iÅ¡teisintojo parodymais ir jo gynybine versija, visiÅ¡kai nevertinant teisminio proceso metu nustatytų duomenų viseto. Å iuo atveju svarbu atriboti nuomonę, kritikÄ nuo faktų skleidimo. Anot teismo, G. V., užraÅ¡ydamas vieÅ¡oje vietoje užraÅ¡Ä â€žvagis“ jį naudojo perkeltine prasme, nors jokie teisminio proceso metu nustatyti duomenys neleidžia to teigti, taip pat ir paties iÅ¡teisintojo parodymai. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog tai, kad S. S. yra vagis, yra ne G.

V. nuomonė ar kritika politikui, bet jo turėtų faktų subjektyvus vertinimas. Antai pats iÅ¡teisintasis nurodė, kad S. S. sistemingai bandė prastumti savo gatvę, o bÅ«tent 2018 birželio 11 d. Vyriausybės pasitarimo pabaigoje pasakė panaikinti tuos balus, kuriais buvo vertinami savivaldybių teikiami projektai. Toliau iÅ¡teisintasis aiÅ¡kiai dėsto, kuo rėmėsi tokie jo teiginiai, t. y. tai ne nuomonė ar kritika, o jo manymu, nustatyti faktai. Toliau jis nurodė savo tiesÄ neva patvirtinančius faktus kaip antai nurodė, kad 2018 m. liepos 5 d.

Vilniaus raj. savivaldybėje buvo jau pradėti veiksmai dėl Upės g. iÅ¡ asfaltavimo. 2019 m. spalio 22-25 d. savivaldybė užsinori iÅ¡asfaltuoti Upės g. 2019 m. spalio 22 d vadovybės apsaugos departamento direktorius kreipėsi į Vilniaus raj. savivaldybę dėl Upės g ir prašė jÄ asfaltuoti. PirmÄ kartÄ rašė 2016 m. 2017 m., 2018 m. nieko Vadovybės apsaugos departamentas nerašė savivaldybei, o 2019 m. jau pradėjo raÅ¡yti. Mano, kad tai ne paties R. M. iniciatyva, jį kažkas turėjo paskatinti.

Visi Å¡ie įvykiai, t. y. merės kreipimasis į Susisiekimo ministerijÄ , jam buvo motyvas suprasti, kad tai buvo koordinuota. 2019 m. spalio mėn. suraÅ¡omi raÅ¡tai, o 2019 m. lapkričio mėn. buvo skirtas finansavimas. Å i situacija jį piktino ir Å¡iÄ situacijÄ jis laikė korupcija. Taigi, apelianto manymu, tai nebuvo tik kritika ar nuomonė apie konkretų politikÄ , tai buvo tikslinis asmens Å¡meižimas. 4.7. Apeliantas pabrėžia, kad užraÅ¡as padarytas vieÅ¡oje vietoje, ant kelio, kuriuo nuolat važiuoja transporto priemonės, todėl kaltinamasis suprato, kad šį užraÅ¡Ä pamatys daug žmonių bei, remiantis surinkta medžiaga ir paties G.

V. parodymais, to siekė. IÅ¡ ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad nukentėjusysis neteistas ir nebaustas administracine tvarka, kÄ jis patvirtino ir savo apklausos metu. Bylos nagrinėjimo metu G. V. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo iÅ¡keltÄ versijÄ , kad S. S. yra vagis. IÅ¡teisintojo spėjimai, jog kelias nutiestas neteisėtai ir S. S. pasinaudojo tarnybine padėtimi, yra tik jo daromos prielaidos. Å ias prielaidas jis bandė pagrįsti savo patirtimi Susisiekimo ministerijoje ir pokalbiais su buvusiu ministru R.

M., tačiau iÅ¡ buvusio ministro paaiÅ¡kinimų matyti, kad S. S. niekada neprašė, nenurodė ar nedarė kokio nors neteisėto poveikio dėl Å¡ios gatvės asfaltavimo. Kaip nurodė R. M., premjeras teiravosi dėl galimų techninių sprendimų asfaltuojant tokio tipo gatves. Pati kalba buvo kontekste žvyrkelių ar sodų gatvių asfaltavimo. 2020 m. birželio 4 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendime konstatuota, kad nuspręsta tyrimÄ dėl S. S. nutraukti. Nebuvo konstatuota, jog S. S. pažeidė teisės aktus.

Tuo tarpu G. V. jau po priimto sprendimo parašė šį žeminantį užraÅ¡Ä . Jis pats, jau iÅ¡siaiÅ¡kinus jo neteisėtus veiksmus, aiÅ¡kino, kad taip iÅ¡reiÅ¡kė savo pilietinę pozicijÄ , nes turi daug faktų apie neteisėtÄ S. S. elgesį, tačiau į teisėsaugos institucijas niekada nesikreipė ir tariamų faktų nepateikė. Taigi, kyla, pagrįstas klausimas, kodėl pats G. V., neva turėdamas daug informacijos apie galimÄ galbÅ«t net korupcinę S. S. veiklÄ , nesikreipė į Specialiųjų tyrimų tarnybÄ , prokuratÅ«rÄ ar kitas institucijas.

Apeliantas mano, kad iÅ¡silavinęs ir atsakingas pareigas valstybės mastu ėjęs asmuo turėjo suprasti, kaip yra pateikiama informacija apie galimas neteisėtas ar net nusikalstamas veikas. Be kita ko, prieÅ¡ingai nei teigia teismas, pati sÄ voka „vagystė“ turi kriminalinės veikos turinį (iÅ¡skyrus smulkiÄ vagystę, įtvirtintÄ Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje), nes asmens iÅ¡vadinimas vagimi sudaro prielaidas manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio nusikalstamos veikos sudėtį.

Be to, žodis „vagis“ turi neigiamÄ konotacijÄ , t. y. suteikia vadinamam objektui neigiamÄ atspalvį, nepriklausomai nuo jo pavartojimo konteksto. Taigi, nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo vieÅ¡as iÅ¡vadinimas vagimi užraÅ¡u ant gatvės, kuria vyksta nuolatinis eismas, ne tik pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principÄ , bet ir bendrÄ sias moralės normas. Todėl toks kategoriÅ¡kas vieÅ¡as pareiÅ¡kimas, kad S. S. yra „vagis“, užraÅ¡Ä pamačius daugybei žmonių ir ne tik važiavusių gatve, bet ir žiniasklaidoje perskaičiusiems, turi konstatuojamÄ jį pobÅ«dį ir negali bÅ«ti vertinamas kaip nuomonė.

Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje paskleidžiant apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ buvo siekiama pažeminti jo orumÄ , prieÅ¡pastatyti visuomenei jį kaip vagį, suponuojant jo orumo pažeidimÄ , nurodant, kad legaliai iÅ¡tiestas kelias neva buvęs jo korupcijos padarinys. Toks nukentėjusiojo Å¡meižimas, jo mastas, prokuroro vertinimu, akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas, todėl teigti, kad Å¡ioje byloje buvo pažeistas ultima ratio principas, nėra teisinio pagrindo.

Taigi, byloje nustatyti G. V. veiksmai rodo tiek jo tyčios kryptingumÄ , tiek ir tikslingÄ siekį paskleisti apie S. S. tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ (sÄ moningai iÅ¡kreipiant ir hiperbolizuojant duomenis) tretiesiems asmenims, todėl tai yra pavojinga veika, atitinkanti BK 154 straipsnio 1 dalies sudėtį.

5. IÅ¡teisintojo G. V. vardu gynėjos advokatės D. Murauskienės atsiliepime nesutinkama su apeliaciniais skundais ir praÅ¡oma juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistÄ . 5.1. Dėl nukentėjusiojo S. S. apeliacinio skundo argumentų, atsiliepime nurodoma, kad skundo argumentai, kuriais iÅ¡reiÅ¡kiamas nesutikimas su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis iÅ¡vadomis, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nesant tai pagrindžiančių teisinių argumentų, nelaikytini esminiais BPK pažeidimais.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Todėl proceso dalyvių nepritarimas teismo padarytoms iÅ¡vadoms negali bÅ«ti pagrindas iÅ¡vadai apie padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus. 5.2. Dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sutinkama su teismo padaryta iÅ¡vada, jog G.

V. savo veiksmais nesukėlė padarinių, kurie laikytini vieÅ¡osios tvarkos nusikaltimo padariniais, todėl jo atžvilgiu negali bÅ«ti taikoma pati griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė, o turėtų bÅ«ti taikoma nebent administracinė atsakomybė, kuri atitiktų jo padarytų veiksmų ir sukeltų padarinių pavojingumÄ bei baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio priemonės, paskirtį ir tikslus. 5.3. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai sprendė, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su S. S. ir jo Å¡eimos narių patirtais nepatogumais, subjektyviai vertinamomis užraÅ¡o pasekmėmis jokiu bÅ«du negali bÅ«ti laikomi padariniais BK 284 straipsnio prasme, prieÅ¡ingu atveju, bÅ«tų iÅ¡kreipta baudžiamosios, kaip pačios griežčiausios, atsakomybės esmė ir paskirtis.

Galiausiai, nuosprendį priėmęs teismas visiÅ¡kai pagrįstai vadovavosi aiÅ¡kiai ir nuosekliai suformuota teismų praktika, kurioje vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo padarinių kriterijai yra aiÅ¡kiai apibrėžti ir Å¡ioje byloje jie nebuvo nustatyti bei įrodyti. 5.4. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi bÅ«ti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Å ie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar vieÅ¡oje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis, ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.

Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018 ir kt.). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467-976/2015).

Padariniai turi kilti ne vienam kokiam nors konkrečiam asmeniui ar jo artimiesiems, tačiau ir aplinkai bei aplinkiniams, vieÅ¡ajai tvarkai, nes tai yra vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo, kaip nusikaltimo, esmė atsižvelgiant į saugomÄ objektÄ . Visi apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su S. S. ir jo Å¡eimos tariamai patirtais dideliais dvasiniais iÅ¡gyvenimais ir iÅ¡gÄ sčiu, nepatogumais, negalėjimu susikaupti darbui ar poilsiui, niekaip nėra susiję su aplinka, aplinkiniais, vieÅ¡Ä ja tvarka. 5.5.

Nei S. S., nei jo sutuoktinė S. S., perskaitę užraÅ¡Ä ant keliuko, nedelsdami nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir neprašė nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimÄ ir apsaugoti jų Å¡eimÄ nuo tokių tariamai neteisėtų veiksmų. UžraÅ¡as buvo pastebėtas 2020 m. birželio 10 d. ryte, tačiau nei VAT pareigÅ«nai, nei pats nukentėjusysis į ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus dėl to nesikreipė, o, prieÅ¡ingai – naikino bylai reikÅ¡mingus duomenis, davę nurodymÄ Vilniaus miesto savivaldybei užraÅ¡Ä sunaikinti, kas ir buvo padaryta dar iki iÅ¡kviečiant policijos pareigÅ«nus.

Tik iÅ¡siaiÅ¡kinus G. V. sÄ sajas su R. M., 2020 m. birželio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal dar 2020 m. birželio 11 d. datuotÄ S. S. pareiÅ¡kimÄ . Nei pats S. S., nei VAT pareigÅ«nai Å¡ios situacijos nevertino kaip nusikaltimo tol, kol nepaaiÅ¡kėjo, kas šį užraÅ¡Ä padarė ir kokiu tikslu. S. S. nurodė, kad negalėjo nedelsdamas kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes turėjo vykdyti savo, kaip Premjero funkcijas. Tokie S. S. parodymai paneigia jo apeliaciniame skunde keliamÄ versijÄ , kad dėl pastebėto užraÅ¡o jis nutraukė savo darbÄ ir tai sutrukdė jo darbotvarkę.

Nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad dėl G. V. padaryto užrašo galėjo būti sumenkinta S. S., kaip politiko, reputacija. Tiek S. S., tiek jo kaimynystėje gyvenantys ir procese apklausti Smiglių kaimo gyventojai patvirtino supratę, kad toks užrašas yra siejamas su keliuko asfaltavimo istorija, kuri žiniasklaidoje buvo intensyviai aprašyta ir diskutuojama dar gerokai iki užrašo atsiradimo ir jau nuo to momento S. S., kaip politikas, dėl galimai pažeistų viešų ir privačių interesų, viešojoje erdvėje imtas vertinti kontraversiškai.

Apeliaciniame skunde nurodyti padariniai (tariamai pakirstas pasitikėjimas S. S.) galėtų bÅ«ti civilinio ginčo nagrinėjimo dalykas dėl dalykinės reputacijos gynimo (prieÅ¡ tai įrodžius, kad reputacija buvo gera ir sumenko tik dėl užraÅ¡o ant keliuko), tačiau jokiu bÅ«du ne padariniai vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo kontekste. 5.6. Negali bÅ«ti pripažįstami vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo padariniai tai, kad buvo sustiprinta S. S. apsauga, buvo valomas užraÅ¡as nuo keliuko, tokiu bÅ«du esÄ atitraukiant įstaigas nuo tiesioginio darbo.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad bÅ«tent dėl G. V. veiksmų buvo sustiprinta S. S. apsauga, kadangi G. V. veiksmai nekėlė jokios fizinės grėsmės nei pačiam S. S., nei jo artimiesiems: G. V. nesilankė prie S. S. namų, su juo niekaip susisiekęs nebuvo, neiÅ¡sakė jokio turinio ar pobÅ«džio grasinimų. Tai, kad G. V. užraÅ¡e nurodė atstumÄ iki S. S. gyvenamosios vietos, savaime jokios grėsmės jam nesukėlė, kadangi nukentėjusysis yra vieÅ¡as asmuo, jo gyvenamoji vieta ne kartÄ buvo minėta ir rodyta žiniasklaidos priemonėse.

Be to, manytina, kad S. S. apsauga užrašų padarymo metu (2020 m. birželio 10 d.) buvo sustiprinta ne dėl G. V. veiksmų, o dėl kitų aplinkybių. IÅ¡ vieÅ¡ojoje erdvėje esančių duomenų matyti, kad 2020 m. birželio 10 d. S. S. susilaukė grasinimų nužudyti, dėl ko buvo sustiprinta jo apsauga ir kreiptasi į teisėsaugos institucijas. 5.7. Nesuprantamas ir tas apeliacinio skundo argumentas, kad buvo sutrikdyta įmonių, kurios nuvalė užraÅ¡Ä nuo keliuko, veikla. Bylos medžiagoje yra duomenys, kurie patvirtina, kad užraÅ¡Ä nuo kelio nuvalė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tokie darbai kainavo 54,45 Eur.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Vilniaus miesto savivaldybės raÅ¡tuose nurodyta, kad civilinio ieÅ¡kinio kaltininkui nereikÅ¡ ir nesikreips dėl darbų apmokėjimo. Pati įmonė, atlikusi darbus, ir Vilniaus miesto savivaldybė, juos užsakiusi, iÅ¡reiÅ¡kė pozicijÄ , kad sumokėta pinigų suma už darbus nėra tiek reikÅ¡minga, kad bÅ«tų pagrindas jos reikalauti iÅ¡ kaltininko. Ir prokuroras Å¡ioje byloje civilinio ieÅ¡kinio gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ nereiÅ¡kė, nepaisant to, kad dar ikiteisminio tyrimo metu G.

V. nurodė sutinkantis apmokėti keliuko valymo darbus. 5.8. Teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad duomenų apie tai, jog bÅ«tų sutrikdytas Smiglių kaimo gyventojų įprastas gyvenimas, taip, kaip to reikalauja vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nėra. Apklausti Smiglių kaimo gyventojai ikiteisminio tyrimo metu beveik vieningai tvirtino, kad užraÅ¡Ä ant keliuko pastebėjo, tačiau dėl to jie savo įprastinės veiklos niekaip nenutraukė: nė vienas liudytojas nenurodė, kad dėl pamatyto užraÅ¡o ant kelio bÅ«tų nutraukęs savo kelionę, pakeitęs savo planus, nenurodė net ir to, kad nors vienas liudytojas buvo iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio ir ėjęs apžiÅ«rėti užraÅ¡o.

Nė vienas liudytojas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus pamatę šį užraÅ¡Ä . Didžioji dauguma liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nenurodė patyrę ir kokių nors neigiamų dvasinių iÅ¡gyvenimų dėl patirto užraÅ¡o. Dalis liudytojų apklausti teisme iÅ¡ dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė teigti, kad toks užraÅ¡as sukėlė neigiamus iÅ¡gyvenimus. Tokia pasikeitusi liudytojų pozicija gali bÅ«ti paaiÅ¡kinama ir tuo, kad jie iÅ¡ esmės dėl iÅ¡asfaltuoto keliuko turėjo naudos.

Tačiau kokie konkretÅ«s ir dėl ko kilo neigiami iÅ¡gyvenimai, taip ir negebėjo paaiÅ¡kinti. Tuo pačiu liudytojai patvirtino supratę, kad užraÅ¡as nukreiptas ne į juos, o į kaimynÄ S. S.. Kita vertus, net ir darant prielaidÄ , kad pamačius užraÅ¡Ä ant kelio, daliai Smiglių kaimo gyventojų galėjo kilti neigiamų iÅ¡gyvenimų, tai jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo BK 284 straipsnio prasme. Nusikalstamos veikos sudėties požymiams konstatuoti, akivaizdu, tas pažeidimas turi bÅ«ti gerokai realesnis ir sukelti gerokai sunkesnes pasekmes, nei vien tik pasipiktinimÄ tam tikrais veiksmais.

TeismÄ klaidinantys yra apeliacinio skundo teiginiai, kad prie keliuko asfaltavimo yra prisidėję Smiglių kaimo gyventojai, dėl ko jie turi didesnį pagrindÄ piktintis. Jie finansiÅ¡kai prisidėjo prie kitos keliuko dalies, kuri buvo iÅ¡asfaltuota anksčiau. Å i keliuko dalis, ant kurios ir buvo padarytas užraÅ¡as ir dėl kurios asfaltavimo ir siekė iÅ¡reikÅ¡ti nepasitenkinimÄ G. V., buvo iÅ¡asfaltuota valstybės lėšomis, Smiglių kaimo gyventojai prie to neprisidėjo, nors, neabejotina, kad jie turi interesÄ duoti S. S. palankius parodymus dėl iÅ¡reiÅ¡kiamo pasitenkinimo iÅ¡asfaltuotu keliuku, kas neabejotinai pagerino jų gyvenimo kokybę. 5.9.

G. V. veiksmuose nenustatyti ir subjektyvieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai – tyčia pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ . Nagrinėjamu atveju nėra jokių neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių tyčinę G. V. kaltę dėl vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo, o bÅ«tent, kad jis, užraÅ¡ydamas inkriminuojamÄ užraÅ¡Ä , kuriuo siekė iÅ¡reikÅ¡ti savo pilietinį pasipiktinimÄ politikų galimai neteisėtais ar neskaidriais veiksmais, suvokė, kad pažeis vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir bÅ«tent tokių padarinių siekė, o norėjo iÅ¡reikÅ¡ti savo pasipiktinimÄ S. S. veiksmais.

G. V. veiksmų intensyvumÄ apeliantas sieja su tuo, kad G. V. 2020 m. birželio 11 d. buvo sulaikytas įvykio vietoje, o jo kuprinėje rastas dažų flakonėlis, apeliantas kelia versijÄ , kad iÅ¡teisintasis į įvykio vietÄ grįžo paryÅ¡kinti užraÅ¡o. Atkreipė dėmesį, kad pagal G. V. pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ , jis nėra kaltinamas bandymu antrÄ kartÄ padaryti užraÅ¡Ä ; nusikalstamos veikos sistemingumas nėra bÅ«tinas BK 284 straipsnyje ar 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis.

IÅ¡teisintasis į įvykio vietÄ grįžo neturėdamas tikslo dar kartÄ padaryti užraÅ¡o ant kelio. Jo tikslas buvo vienintelis, patikrinti, ar užraÅ¡o lietus nenuplovė ir galbÅ«t užraÅ¡Ä užtuÅ¡uoti, jei jis dar bÅ«tų iÅ¡likęs. Tokius parodymus G. V. davė nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, jie nekito ir teisme. IÅ¡teisintasis kategoriÅ¡kai neigia liudytojams R. M. ir E. U. nurodęs, kad užraÅ¡Ä bÅ«tų paryÅ¡kinęs, jei Å¡is bÅ«tų nusiplovęs. 5.10. Dėl BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atsiliepime nurodoma, kad teismas detaliai aptarė nuomonės bei fakto atribojimo kriterijus, įvertino ne tik paraÅ¡ytų žodžių turinį, bet ir kontekstÄ , nukentėjusiojo asmenybę ir padarė pagrįstÄ bei teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju G.

V. tiek siekė paskleisti, tiek ir paskleidė apie tuometinį PremjerÄ S. S. savo nuomonę. Todėl jei S. S. mano, kad dėl tokios paskleistos nuomonės jam buvo padaryta neturtinio pobÅ«džio žala, jis turi teisę ir galimybę kreiptis į teismÄ civilinio proceso tvarka. G. V. užraÅ¡as nėra ir negali bÅ«ti Å¡meižto dalyku BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos prasme. Padarydamas minėtÄ užraÅ¡Ä , G. V. nesiekė paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos apie tai, kad G.

S. yra įvykdęs kriminalinį nusikaltimÄ â€“ vagystę. Žodis vagis Å¡iuo atveju buvo vartojamas perkeltine prasme, siekiant iÅ¡reikÅ¡ti savo pozicijÄ , kad S. S., galimai pažeisdamas nustatytÄ tvarkÄ ir teisės aktų reikalavimus, netiesiogiai pasinaudojęs mokesčių mokėtojų pinigais, inicijavo Upės gatvės keliuko dalies asfaltavimÄ ir tokiu bÅ«du „pavogė“ iÅ¡ mokesčių mokėtojų galimybę ir teisę, kad bÅ«tų asfaltuoti kiti keliukai, kurie atitiko nustatytus reikalavimus.

BÅ«tent tokiÄ pozicijÄ â€“ kritikÄ politikui S. S. iÅ¡sakė G. V., kurio nuomonė dėl politiko nederamo elgesio buvo pagrįsta faktiniais duomenimis, sužinotais dirbant Susisiekimo ministro patarėju ir vėliau iÅ¡ vieÅ¡ojoje erdvėje ne kartÄ pasirodžiusios informacijos. 5.11. Kad pats nukentėjusysis užraÅ¡Ä ant kelio sieja su jo politine veikla, patvirtina Å¡ios aplinkybės: užraÅ¡as buvo pastebėtas 2021 m. birželio 10 d. ryte, tačiau nei VAT pareigÅ«nai, nei pats nukentėjusysis į ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus dėl to nesikreipė, o, prieÅ¡ingai – naikino bylai reikÅ¡mingus duomenis, davę nurodymÄ Vilniaus miesto savivaldybei užraÅ¡Ä sunaikinti, kas ir buvo padaryta; ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ir 2020 m. birželio 11 d., tik iÅ¡siaiÅ¡kinus G.

V. sÄ sajas su R. M. ir susiejant šį faktÄ su užraÅ¡o tikslu, 2020 m. birželio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal dar 2020 m. birželio 11 d. datuotÄ S. S. pareiÅ¡kimÄ ; pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu S. S. aiÅ¡kiai nurodė, kad G. V. elgesį, jo nuomone, galėjo paskatinti S. R. politinis prieÅ¡iÅ¡kumas S. S. atžvilgiu. S. R. kritikavo jį dėl keliuko asfaltavimo, todėl jis supratęs, kad ir užraÅ¡as gali bÅ«ti susijęs su politiniais motyvais. Tai akivaizdžiai liudija, kad nukentėjusysis suprato, dėl kokių priežasčių toks užraÅ¡as atsirado ir kad tai nėra bandymas apÅ¡meižti jį dėl esÄ kriminalinio nusikaltimo padarymo; teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai teigė supratę, kad Å¡is užraÅ¡as yra susijęs su keliuko asfaltavimo istorija, niekam nekilo asociacija su tuo, kad Å¡is užraÅ¡as siejamas su S. S. nusikalstama, o ne politine veikla.

Smiglių kaimo gyventojai apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė supratę, jog tas užraÅ¡as atsirado dėl keliuko asfaltavimo istorijos, toks klausimas jiems nebuvo užduotas. Tik paklausti apie tai teisminio nagrinėjimo metu, liudytojai pateikė vienokį ar kitokį savo vertinimÄ . Smiglių kaimo gyventojų apklausų metu vieÅ¡ojoje erdvėje jau buvo pavieÅ¡inta informacija apie užraÅ¡Ä ant keliuko ir žiniasklaidos atstovai iÅ¡ karto įvardijo (net ir nelaukdami G. V. paaiÅ¡kinimų, kaip kad bandoma teigti apeliaciniame skunde), su kokia istorija yra siejamas Å¡is užraÅ¡as.

Pats S. S. vieÅ¡oje erdvėje jau buvo įvardijęs, kad toks užraÅ¡as gali bÅ«ti siejamas su jo politine veikla ir oponentų inspiruotas. 5.12. Atsiliepime pritariama pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Å¡ioje situacijoje nebuvo padaryta nusikalstama veika, kadangi G. V. ne Å¡meižė politikÄ S. S., o iÅ¡sakė jam kritikÄ dėl jo politinės, o ne asmeninės veiklos, ir tai padarė nepažeisdamas nustatytų saviraiÅ¡kos laisvės ribų, o jei ribos ir buvo peržengtos, nekyla jokių kliūčių šį peržengimÄ teisiÅ¡kai įvertinti civiliniame procese. 5.13.

S. S. tiek inkriminuojamų veiksmų padarymo metu, tiek ir dabar yra aktyvus profesionalus valstybės politikas, užėmęs itin aukštas pareigas – Vyriausybės vadovo. Viešieji asmenys reprezentuoja visuomenę, valstybę, todėl jų veiklai, be abejo, keliami didesni reikalavimai nei eilinio visuomenės nario veiklai. Natūralu, kad jų atžvilgiu taikomos kritikos ribos yra atitinkamai platesnės. Viešasis asmuo turi būti pakantesnis kritikai ir nereikalauti panašių standartų kaip privatus asmuo.

G. V. iÅ¡sakyta kritika S. S. nebuvo naujiena. Situacija su galimai neteisėtai asfaltuotu Upės gatvės keliuku sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimo, kas rodo, kad ji yra tiesiogiai susijusi su visuomenės interesu. Be to, Å¡iÄ istorijÄ nagrinėjo ir VTEK, kas rodo, kad toks visuomenės susirÅ«pinimas turėjo pagrindÄ . Todėl ir kritikos ribos Å¡iuo atveju yra dar platesnės, įvertinus tÄ aspektÄ , kad Å¡is klausimas jaudino ne vienÄ G. V., bet gerokai daugiau visuomenės atstovų.

Todėl nepagrįstas S. S. teiginys, kad bÅ«tent Å¡is užraÅ¡as kaip nors ypatingai pakenkė jo reputacijai ar sumenkino pasitikėjimÄ juo, kaip politiku. Å iuo klausimu kritika jam jau buvo iÅ¡sakyta ne kartÄ , todėl mažai tikėtina, kad Å¡is konkretus įvykis galėjo bÅ«ti ypač reikÅ¡mingas jo reputacijai. 5.14. Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų atsiliepime, nekartojant argumentų dėl padarinių nebuvimo, atkreipė dėmesį, kad prokuroras visiÅ¡kai nepagrįstai, nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, tvirtina, kad G.

V. veiksmai gali bÅ«ti laikomi vandaliÅ¡kais ar įžūliais. Å iuo atveju prokuroras apsiribojo iÅ¡imtinai abstrakčiais teiginiais, tačiau taip ir nenurodė, kuo konkrečiai pasireiÅ¡kė vieÅ¡osios tvarkos pažeidimas. G. V. veiksmuose nėra nei įžūlaus elgesio, nei vandaliÅ¡kų veiksmų požymių, kadangi nėra jokių duomenų, kad nuo jo veiksmų bÅ«tų buvusi sutrikdyta vieÅ¡oji tvarka, kad tuos veiksmus bÅ«tų kas nors tiesiogiai stebėjęs, dėl jų bÅ«tų iÅ¡sigandęs, nutraukęs savo įprastinę veiklÄ ir pan.

G. V. nėra inkriminuojamas svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad Upės gatvės keliukas bÅ«tų bent jau apgadintas, todėl negalima kalbėti ir apie vandaliÅ¡kus veiksmus, kurie, pagal nuosekliÄ teismų praktikÄ , turi bÅ«ti gerokai intensyvesni ir pavojingesni, kad bÅ«tų tokiais pripažinti. 5.15. Prokuroro apeliaciniame skunde dėl G. V. iÅ¡teisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį pateikiami prieÅ¡taringi argumentai: viena vertus, teigiama, kad G. V. analizuojamu užraÅ¡u pateikė ne nuomonę, o faktus, kita vertus, didelė dalis argumentų nukreipta į siekį parodyti, kad G.

V., manydamas, kad S. S. veiksmuose gali bÅ«ti korupcijos apraiÅ¡kų, turėjo savo nuomonę iÅ¡dėstyti atsakingoms institucijoms, t. y. tokiu bÅ«du pripažįsta, kad bÅ«tent tuo tikslu (atkreipti dėmesį į korupcijÄ ) minėtas užraÅ¡as buvo padarytas, tačiau pasirinktas netinkama nuomonės reiÅ¡kimo forma. Visi argumentai apie kilusius padarinius yra deklaratyvÅ«s, paimti iÅ¡ konteksto ir pateikti subjektyviai.

6. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo S. S. atstovas advokatas A. VaičiÅ«nas ir prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti, panaikinti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, paskiriant prokuroro siÅ«lytas bausmes; iÅ¡teisintasis G. V. ir jo gynėja advokatė D. Murauskienė prašė apeliacinius skundus atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Å¡eÅ¡tojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo S. S. apeliaciniai skundai atmetami 7.

Apeliaciniuose skunduose iš esmės dėstomi analogiški nesutikimo su nuosprendžiu argumentai, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinių skundų pasisako bendrai, išskyrus tuos argumentus, kurie yra skirtingi. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis iš esmės tapačiais motyvais apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, išteisindamas G. V. dėl jam pareikštų kaltinimų, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose.

8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. V. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, nepadarius jam šių nusikalstamų veikų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų nepažeidė. Savo išvadas teismas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatomis, išteisinamajame nuosprendyje išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus bei išvadas, kurių pagrindu G.

V. išteisintas, taip pat motyvus, kuriais remiantis atmetė kaltinimo įrodymus. Dėl BK 284 straipsnio taikymo 9. Skundžiamu nuosprendžiu G. V. pagal BK 284 straipsnį išteisintas jo veiksmuose nenustačius objektyviųjų ir subjektyviųjų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog dėl G. V. veiksmų atsirado BK 284 straipsnyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, taip pat neįrodytas subjektyvusis šio nusikaltimo požymis – tyčia.

Nuosprendį priėmęs teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju dėl padaryto užraÅ¡o ant kelio G. V. veiksmai turėtų bÅ«ti vertinami pagal ANK 366 straipsnio ir 115 straipsnio požymius. Apygardos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi baudžiamÄ jÄ bylÄ bei nuosprendyje padarytas iÅ¡vadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisindamas G. V. dėl vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo, prieÅ¡ingai, negu tvirtinama prokuroro ir nukentėjusiojo skunduose, baudžiamojo įstatymo taikymo ir įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

10. VieÅ¡osios tvarkos pažeidimas BK 284 straipsnio dispozicijoje įtvirtintas materialiÄ ja sudėtimi. Tai reiÅ¡kia, kad padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas – yra bÅ«tinas Å¡io nusikaltimo sudėties požymis, kuris turi bÅ«ti įrodytas. Padarinių konstatavimas kartu reiÅ¡kia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. G. V. buvo kaltinamas įžūliu elgesiu ir vandaliÅ¡kais veiksmais sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarkÄ . Pripažįstant asmenį kaltu dėl vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo turi bÅ«ti aiÅ¡kiai įvardyta, kuo pasireiÅ¡kė įžūlus elgesys, vandaliÅ¡ki veiksmai ir tokio elgesio padariniai vieÅ¡osios tvarkos aspektu.

11. Prokuroras skunde savo manymÄ , kad Å¡iuo atveju buvo sutrikdyta vieÅ¡oji rimtis ir tvarka, grindžia aplinkybėmis, kad kaimo gyventojai perskaitę užraÅ¡Ä , jautė pyktį, susierzinimÄ , Å¡is įvykis buvo plačiai aptartas žiniasklaidoje, ir tai yra pakankamos aplinkybės taikyti G. V. atžvilgiu baudžiamÄ jÄ atsakomybę pagal BK 284 straipsnį. Nukentėjusysis S. S. skunde nurodo, kad neatsižvelgta į patirtus jo ir jo Å¡eimos neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus, nerimÄ , į tai, kad S. S. ir jo Å¡eimai buvo sutrikdyta kasdieninė jų veikla ir poilsis (S. S. skambindama S. S. ir informuodama apie užraÅ¡Ä , važiavo dar kartÄ pažiÅ«rėti užraÅ¡o, nerimavo;

S. S. negalėjo dirbti, nes nerimavo, kaip apsaugoti dukrÄ nuo pasekmių, turėjo skirti laiko pareiÅ¡kimo raÅ¡ymui ir teikimui, dalyvauti susijusiame baudžiamajame procese); S. S. ir jo Å¡eima buvo smarkiai iÅ¡gÄ sdinti ir sukrėsti; buvo sutrikdyta VAT pareigÅ«nų veikla, nes buvo sustiprinta S. S. apsauga; atitinkamos įmonės, įstaigos (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) turėjo atsitraukti nuo savo įprasto darbo ir skirti savo laiko ir piniginių lėšų resursus užraÅ¡o paÅ¡alinimui; kaimo gyventojai patyrė dvasinio pobÅ«džio rimties sutrikdymÄ , kaip patvirtinančius vieÅ¡osios tvarkos padarinius.

Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl to, kad vieta, kurioje purÅ¡kiamais dažais užraÅ¡ytas užraÅ¡as, yra vieÅ¡a vieta. Ginčo dėl Å¡ios aplinkybės byloje nėra. Ji teisingai nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje. Tačiau vien tik Å¡ios aplinkybės įrodinėjant BK 284 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimÄ nepakanka.

12. Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymÄ , atsižvelgiama į tai, ar vieÅ¡oje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis, ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė Å¡iuos padarinius, turi bÅ«ti atsižvelgiama į konkrečios veikos pobÅ«dį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, vieÅ¡osios vietos specifikÄ , kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397/2015, 2K-467/2015, 2K-28/2018).

Tuo pačiu pažymėta, jog įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandaliÅ¡ki veiksmai visada demonstruoja nepagarbÄ aplinkiniams, tačiau nebÅ«tinai sukelia padarinius – t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2015).

13. Pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes vieÅ¡osios rimties ir tvarkos sutrikdymo aspektu įvertino teisingai ir pagrįstai sprendė, kad Å¡is BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis objektyviai nėra įrodytas, tokiÄ iÅ¡vadÄ iÅ¡samiai argumentavo. Vertinant G. V. veiksmus minėtos praktikos kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl vieÅ¡oje vietoje užraÅ¡yto užraÅ¡o, kuris nenuvalytas iÅ¡buvo vos parÄ , bÅ«tų gauta aplinkinių asmenų nusiskundimų, kad jie bÅ«tų pasijutę Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, padaryta didelė materialinė žala dėl užraÅ¡o paÅ¡alinimo, taip pat nėra duomenų, kad Å¡is užraÅ¡as aplinkiniams bÅ«tų sukėlęs didelį iÅ¡gÄ stį, bÅ«tų nutrauktas jų poilsis, darbas, kilusi sumaiÅ¡tis.

14. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliantų skunduose, kruopščiai įvertino ir patikrino apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus dėl kaimo gyventojų, mačiusių užraÅ¡Ä , reakcijos ir, kaip jie galėjo užraÅ¡Ä vertinti. Apklausti kaimo gyventojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu beveik vieningai tvirtino, kad užraÅ¡Ä ant keliuko pastebėjo, tačiau dėl to jie savo įprastinės veiklos niekaip nenutraukė.

Nė vienas liudytojas nenurodė, kad dėl pamatyto užraÅ¡o ant kelio bÅ«tų nutraukęs savo kelionę, pakeitęs savo planus, nenurodė net ir to, kad nors vienas liudytojas buvo iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio ir ėjęs apžiÅ«rėti užraÅ¡o. Nė vienas liudytojas, pamatęs šį užraÅ¡Ä , nesikreipė į ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus. Tai, kad, kaip teigiama nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, keli kaimo gyventojai sulėtino greitį pravažiuodami pro užraÅ¡Ä , norėdami jį perskaityti, niekaip nerodo vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo.

Pažymėtina, kad dalis liudytojų apie užraÅ¡o turinį sužinojo iÅ¡ žiniasklaidos priemonių (liudytojai P. K., L. V., V. Č.; 2 t., b. l. 133, 135, 188). Kita dalis liudytojų (P. K., H. P., L. V., T. Å .) patvirtino supratę, kad užraÅ¡as nukreiptas ne į juos, o į kaimynÄ S. S., o neigiami iÅ¡gyvenimai jiems kilo dėl neseniai iÅ¡kloto asfalto, dėl ko jie rinko pinigus kelio asfaltavimui (2 t., b. l. 133, 134, 135; 3 t., b. l. 7). Liudytojai A. K. ir V. S. nurodė, kad nors ir matė užraÅ¡us važiuodami į darbÄ , tačiau jokio dėmesio į užraÅ¡us nekreipė, nes dažnai važiuojant Upės gatve ant asfalto bÅ«na užraÅ¡ai Start, Finish; užraÅ¡us pravažiavo, nesustojo, neskaitė (1 t., b. l. 106; 2 t. b. l. 133).

Liudytojai A. T., V. Č., H. P. paaiÅ¡kino, kad manė, jog užraÅ¡us nupiešė vaikai (2 t., b. l. 106, 134, 188). Pažymėtina ir tai, kad didžioji dauguma liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nenurodė patyrę ir kokių nors neigiamų dvasinių iÅ¡gyvenimų dėl patirto užraÅ¡o. Liudytojai S. R., A. T., A. K., V. S., V. Č. ikiteisminio tyrimo metu teigė jokių dvasinių iÅ¡gyvenimų nepajutę ir jokių kitų neigiamų emocijų nekilo. Nors dalis liudytojų apklausti teisme iÅ¡ dalies pakeitė savo parodymus, teigdami, kad toks užraÅ¡as sukėlė neigiamus iÅ¡gyvenimus, tačiau, kokie konkretÅ«s (tik, kad buvo pikta, sukėlė neigiamÄ reakcijÄ ; pavyzdžiui liudytojas A.

T. pamirÅ¡o, kokia jam buvo emocija, nors prieÅ¡ tai galvojo, kad užraÅ¡as nesvarbus, vaikai kažkÄ kreida užrašė, nesustojo; 2 t., b. l. 106-107) ir dėl ko kilo neigiami iÅ¡gyvenimai, negalėjo paaiÅ¡kinti, tuo pačiu patvirtindami supratę, kad užraÅ¡as nukreiptas ne į juos, o į kaimynÄ S. S.. Sutiktina, kad ant kelio dažais užraÅ¡ytas užraÅ¡as sukelia aplinkinių pasipiktinimÄ , tačiau, kaip minėta, tokie veiksmai nesukėlė visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Nusikalstamos veikos požymiams konstatuoti, nepakanka vien tik pasipiktinimo ar susijaudinimo tam tikrais veiksmais.

Jokie kiti padariniai Å¡iuo atveju nenustatyti. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, nukentėjusiojo skundo argumentus, kad prie keliuko asfaltavimo prisidėjo kaimo gyventojai, dėl ko jie turi didesnį pagrindÄ piktintis. Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teisme apklaustų kaimo gyventojų paaiÅ¡kinimų, jie finansiÅ¡kai prisidėjo prie kitos keliuko dalies, kuri buvo iÅ¡asfaltuota anksčiau. Keliuko dalis, ant kurios buvo padarytas užraÅ¡as, buvo iÅ¡asfaltuota valstybės lėšomis ir kaimo gyventojai prie to neprisidėjo.

15. Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų, kad vieÅ¡osios tvarkos padariniais turėtų bÅ«ti laikomi jo ir jo Å¡eimos narių patirti dideli dvasiniai iÅ¡gyvenimai ir iÅ¡gÄ stis, nepatogumai, negalėjimas susikaupti darbui ar poilsiui, susiję su perskaitytu užraÅ¡u, atkreiptinas dėmesys, kad nei S. S., nei jo sutuoktinė S. S., perskaitę užraÅ¡Ä ant keliuko, nedelsdami nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir neprašė nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimÄ ir apsaugoti jų Å¡eimÄ nuo tokių neteisėtų veiksmų.

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, užraÅ¡as buvo pastebėtas 2021 m. birželio 10 d. ryte, tačiau nei VAT pareigÅ«nai, nei pats nukentėjusysis į ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus dėl to nesikreipė, o VAT davė nurodymÄ Vilniaus miesto savivaldybei užraÅ¡Ä nuvalyti (2 t., b. l. 15), kuris ir buvo nuvalytas iki atvykstant policijos pareigÅ«nams. Pats nukentėjusysis S. S. apklaustas teisiamajame posėdyje negalėjo tiksliai nurodyti, kada pamatė užraÅ¡Ä ir kada dėl jo kreipėsi į teisėsaugos institucijas, praÅ¡ydamas pradėti ikiteisminį tyrimÄ .

Nukentėjusysis nurodė, kad negalėjo nedelsdamas kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes turėjo vykdyti savo, kaip Premjero funkcijas (2 t., b. l. 65-67). Tokie S. S. parodymai paneigia jo apeliaciniame skunde keliamÄ versijÄ , kad dėl pastebėto užraÅ¡o jis nutraukė savo darbÄ ir tai sutrukdė jo darbotvarkę. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad bÅ«tent dėl G. V. veiksmų buvo sustiprinta S. S. apsauga. Å is argumentas, kaip ir gynyba apeliacinės instancijos teismo posėdyje akcentavo, atsirado tik apeliaciniame skunde, atitinkamai gynyba atsiliepime pateikė nuorodÄ Ä¯ Delfi publikacijÄ , kurioje pateikta informacija apie tai, kad bÅ«tent 2020 m. birželio 10 d.

S. S. sulaukė grasinimų, dėl ko buvo sustiprinta jo apsauga, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo, išsakęs grasinimus, buvo nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu. Patikrinus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatyta, kad S. S. apsauga užrašo užrašymo metu (2020 m. birželio 10 d.) buvo sustiprinta dėl 2020 m. gegužės 15 d. ir 2020 m. birželio10 d. gautų grasinančio turinio žinučių Ministro Pirmininko „Facebook“ paskyroje ir dėl to buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas.

Asmuo, rašęs grasinančio pobÅ«džio žinutes, teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 6 d. baudžiamasis įsakymas Nr. e1-1456-827/2021). Å ios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad, jei ir buvo sustiprinta S. S. apsauga, tai buvo padaryta ne dėl G. V. veiksmų. Juolab, iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad G. V. nesilankė prie S. S. namų, su juo susisiekęs nebuvo, neiÅ¡sakė jokio turinio ar pobÅ«džio grasinimų.

Tai, kad G. V. užrašė ant kelio atstumÄ iki S. S. gyvenamosios vietos, savaime jokios grėsmės jam nesukėlė, kadangi nukentėjusysis yra vieÅ¡as asmuo, jo gyvenamoji vieta ne kartÄ buvo minėta ir rodyta žiniasklaidos priemonėse.

16. Å ioje byloje, vertinant iÅ¡teisintojo realiai padarytÄ Å¾alÄ ir atitinkamų įstaigų atitraukimÄ nuo tiesioginio darbo dėl kelio nuvalymo, svarbu atsižvelgti į tai, kad didelė materialinė žala nebuvo padaryta bei nebuvo pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys byloje. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. birželio 11 d. atliko užraÅ¡o valymo darbus, kurių kaina buvo 54,45 Eur bei nurodė, kad civilinio ieÅ¡kinio byloje nereikÅ¡ ir ateityje nesikreips dėl darbų apmokėjimo (1 t., b. l. 132, 153-155).

PozicijÄ , kad civilinio ieÅ¡kinio nereikÅ¡, iÅ¡dėstė ir Vilniaus miesto savivaldybė (2 t., b. l. 15). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad kelio danga nepasikeitė. Duomenų, jog kelias buvo sugadintas tiek, kad juo nebÅ«tų galima važiuoti, nenustatyta. Pati įmonė, atlikusi darbus, ir Vilniaus miesto savivaldybė, juos užsakiusi, iÅ¡reiÅ¡kė pozicijÄ , kad sumokėta pinigų suma už darbus nėra tiek reikÅ¡minga, kad bÅ«tų pagrindas jos reikalauti iÅ¡ kaltininko. Sutiktina su prokuroro argumentu, kad žalos dydis Å¡ios veikos kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi, tačiau padaryta žala, kuri yra mažesnė nei 3 MGL, visgi nepatvirtina, jog G.

V. veiksmai išties buvę įžūlūs ir vandališki.

17. Įžūlus elgesys reiÅ¡kia agresyvų, moralės požiÅ«riu nepriimtinÄ , aplinkinius Å¡okiruojantį veikimÄ ar neveikimÄ , kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir vieÅ¡oji tvarka. Toks elgesys gali bÅ«ti fizinis smurtas prieÅ¡ žmogų, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis, ilsėtis ir panaÅ¡iai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vieÅ¡oje vietoje panaudotas fizinis smurtas, tyčinis turto sugadinimas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali bÅ«ti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbÄ aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2013).

18. Vandalizmu paprastai pripažįstamas betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultÅ«ros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultÅ«ros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas, taip pat kitokio svetimo turto daužymas, ardymas, padegimas, apipylimas dažais ar kitoks niokojimas. Tačiau bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietÄ , paskirtį, kultÅ«rinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali bÅ«ti vertinamas kaip vandalizmas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-29/2012, 2K-234-895/2020).

19. Ä®vertinus paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad G. V. veiksmuose nėra nei įžūlaus elgesio, nei vandaliÅ¡kų veiksmų požymių, kadangi, kaip minėta, nėra jokių duomenų, kad nuo jo veiksmų bÅ«tų buvusi sutrikdyta vieÅ¡oji tvarka, kad tuos veiksmus bÅ«tų kas nors tiesiogiai stebėjęs, dėl jų bÅ«tų iÅ¡sigandęs, nutraukęs savo įprastinę veiklÄ ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl užraÅ¡o nukentėjusysis buvo atitrauktas nuo darbo ar jo įprastinė veikla nutrÅ«ko.

G. V. nėra inkriminuojamas svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad Upės gatvės keliukas bÅ«tų bent jau apgadintas, todėl iÅ¡teisintojo veiksmai negali bÅ«ti pripažintini ir vandaliÅ¡kais. Å ių aplinkybių visuma pagrindžia nuosprendyje padarytÄ iÅ¡vadÄ , kad nors G. V. dažais užrašė užraÅ¡Ä vieÅ¡oje vietoje, toks jo elgesys BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė – vieÅ¡oji rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta.

20. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, prokuroro ir nukentėjusiojo skundo argumentus dėl G. V. veiksmų, kaip atliktų veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, vertinimo. Apeliaciniuose skunde teisingai pažymėta, kad viešosios tvarkos pažeidimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu gali būti ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta.

Byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai iÅ¡vadai, kad G. V. tyčia buvo nukreipta pažeisti vieÅ¡Ä tvarkÄ . G. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad užraÅ¡ydamas ant kelio inkriminuojamÄ užraÅ¡Ä nesiekė parodyti nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai, o siekė vieÅ¡oje vietoje iÅ¡reikÅ¡ti savo pasipiktinimÄ S. S., jo manymu, neskaidriais veiksmais dėl visuomenėje jau iki Å¡io užraÅ¡ymo vieÅ¡ai aptarinėjamos keliuko asfaltavimo istorijos (3 t., b. l. 50).

Å ias aplinkybes patvirtina Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, kuris buvo priimtas gavus 2019 m. lapkričio 26 d. naujienų agentÅ«ros BNS praÅ¡ymÄ pateikti nuomonę apie tÄ pačiÄ dienÄ spaudos publikacijoje nurodytas aplinkybes, susijusias su Respublikos Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. posėdyje priimtu sprendimu skirti valstybės finansavimÄ Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikÅ¡mės vieÅ¡iesiems keliams, iÅ¡ kurių beveik 300 000 Eur suma atiteko gatvės, greta kurios gyvena Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas S. S., atkarpos asfaltavimo darbams (1 t. b. l. 140-151).

Nepaneigtas ir iÅ¡teisintojo manymas, kad niekam nekilo abejonių, jog inkriminuotas užraÅ¡as skirtas ne kokiam nors kitam tikslui, o politinei kritikai, nukreiptai į S. S., kaip aukščiausio lygio valstybės politikui. Aptartų liudytojų parodymų analizė rodo, kad dauguma kaimo gyventojų užraÅ¡Ä siejo su nukentėjusiojo S. S. politine veikla. Svarbu ir tai, kad nors nukentėjusysis inkriminuoto užraÅ¡o ir nesiejo su visuomenėje plačiai aptarinėjamo keliuko asfaltavimo aplinkybėmis, tačiau manė, kad tam galėtų turėti įtakos kai kurių politikų pareiÅ¡kimai, kurie formavo visuomenės nuomonę (1 t., b. l. 56; 2 t., b. l. 66).

Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad G. V. užraÅ¡yti žodžiai nėra pagarbÅ«s, tačiau G. V. nesiekė parodyti nepagarbÄ visuomenei, sutrikdyti visuomenės rimtį, o tokiu bÅ«du siekė iÅ¡reikÅ¡ti politinę kritikÄ .

21. Dėl apeliacinių skundų argumentų, kad G. V. veiksmai buvo sistemiÅ¡ki ir pasikartojantys, pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog užraÅ¡as užfiksuotas vienÄ kartÄ , buvo matomas vos parÄ ir tÄ pačiÄ dienÄ , kai buvo pastebėtas, buvo nuvalytas. Apeliantai tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojų, VAT pareigÅ«nų, E. U. ir R. M. parodymus, kurie anot apeliantų patvirtina, kad G. V. antrÄ kart prie S. S. namų grįžo turėdamas tikslÄ dar kartÄ apraÅ¡yti keliÄ . Liudytojai nurodė, kad G.

V. jiems nurodęs, kad užraÅ¡Ä bÅ«tų paryÅ¡kinęs, jei Å¡is bÅ«tų nusiplovęs (2 t., b. l. 108, 109). G. V. nurodė, kad jis į įvykio vietÄ grįžo neturėdamas tikslo dar kartÄ padaryti užraÅ¡o ant kelio, o patikrinti, ar užraÅ¡o lietus nenuplovė ir galbÅ«t užraÅ¡Ä užtuÅ¡uoti, jei jis dar bÅ«tų iÅ¡likęs (1 t., b. l. 172 kita pusė; 3 t., b. l. 52). Nors Å¡ių liudytojų parodymai ir rodo, kad iÅ¡teisintasis atvyko antrÄ kartÄ Ä¯ įvykio vietÄ , to neneigia ir pats iÅ¡teisintasis, tačiau neduoda pagrindo vienareikÅ¡miÅ¡kai spręsti, kad iÅ¡teisintasis ketino dar kartÄ apraÅ¡yti keliÄ .

Å iame kontekste teisėjų kolegija sutinka su gynybos iÅ¡sakytais argumentais, kad pagal G. V. pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ , jis nėra kaltinamas bandymu antrÄ kartÄ padaryti užraÅ¡Ä , tokių veiksmų neįvardija ir apeliantai, kurie leistų manyti, kad G. V., grįždamas į įvykio vietÄ , bÅ«tent ir kėsinosi paryÅ¡kinti užraÅ¡Ä . Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Nusikalstamos veikos sistemingumas nėra būtinas BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Iš aptartų aplinkybių G. V. veiksmai nepasireiškė nei intensyvumu, nei sistemingumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų, VAT pareigūnų, E. U. ir R. M. parodymais. Šiuo atveju įvertinus paminėtas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vertinant objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, G. V. veiksmai nebuvo sistemingi, jo elgesio paskatos buvo ne viešosios tvarkos pažeidimas, o, nors ir netinkamu būdu pasirinkta, asmens kritika.

22. Faktinėmis aplinkybėmis panaÅ¡ioje situacijoje Å¡ioje byloje aktuali ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. 1A-246-851/2021, kuria paliktas galioti iÅ¡teisinamasis teismo nuosprendis pagal BK 284 straipsnį, kai asmenys buvo kaltinami dėl daugkartinių grafiti paiÅ¡ymo ant įvairių objektų Vilniaus mieste. Teismas konstatavo, kad nors pieÅ¡dami minėtus užraÅ¡us asmenys ir demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams, tačiau tokie veiksmai nesukėlė visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo.

Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, jog Å¡ioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl minėtų grafiti užrašų aplinkiniai bÅ«tų pasijutę Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, bÅ«tų nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala dėl minėtų užrašų paÅ¡alinimo, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan., todėl teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Å¡iuo konkrečiu atveju asmenų veiksmai nėra tiek pavojingi, kad juos bÅ«tų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį – jie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 366 straipsnyje, požymius.

23. Kaip minėta, dėl G. V. veiksmų byloje nėra pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys, užraÅ¡o nuo kelio valymo darbai kainavo 54,45 Eur (Å¡i žala yra mažesnė nei 3 MGL), be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“, atlikusi darbus, ir Vilniaus miesto savivaldybė, juos užsakiusi, nurodė, kad civilinio ieÅ¡kinio nereikÅ¡. Esant Å¡ioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal formuojamÄ teismų praktikÄ labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rÅ«Å¡ių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas.

Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ginant visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. T3-113 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės tvarkymo ir švaros taisyklių 26.4. punkte įtvirtintas draudimas rašinėti, braižyti, piešti ant pastatų, tvorų ir kitų statinių.

Pagal Lietuvos Respublikos Kelių įstatymÄ Kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Pagal minėtų taisyklių 26.5. punktÄ draudžiama ardyti arba gadinti kelius, gatves, Å¡aligatvius, dviračių, pėsčiųjų takus ir želdynus. Teisinė atsakomybė už Savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir Å¡varos taisyklių pažeidimÄ numatyta ANK 366 straipsnyje, o ANK 115 straipsnyje numatyta atsakomybė už tyčinį turto sunaikinimÄ ar sugadinimÄ , kai nukentėjusiajam padaryta žala nevirÅ¡ija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, jog Å¡ioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl minėto užraÅ¡o, tuo momentu kai pamatė, aplinkiniai bÅ«tų pasijutę Å¡iurkščiai pažeminti ar Å¡okiruoti, bÅ«tų nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala dėl minėtų užrašų paÅ¡alinimo, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis iÅ¡gÄ stis ar kilo sumaiÅ¡tis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan., todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, kad Å¡iuo konkrečiu atveju G.

V. veiksmai nėra tiek pavojingi, kad juos būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį – jie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 366 straipsnyje, ir (ar) 115 straipsnyje, požymius. Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo 25. Skundžiamu nuosprendžiu G. V. taip pat išteisintas ir pagal BK 154 straipsnio 1 dalį jo veiksmuose nenustačius objektyviųjų ir subjektyviųjų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo S. S. teisės ir reputacija šiuo atveju gali būti ginamos civilinio proceso tvarka, pareiškiant ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo.

26. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su G. V. iÅ¡teisinimu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad G. V. padarytas užraÅ¡as, kuriame pavartotas žodis vagis, nelaikytinas nuomonė, o yra faktinė informacija – Å¡meižtas; G. V. vieÅ¡ai nepaaiÅ¡kino savo elgesio pasekmių; paskleista G. V. žinia pasiekė labai didelį adresatų ratÄ , buvo vieÅ¡ai apraÅ¡oma žiniasklaidoje ir tai rodo padarytos žalos reikÅ¡mingumÄ .

27. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad G. V. padarytas užraÅ¡as, kuriame pavartotas žodis „vagies namai“, nebuvo jo nuomonė, o buvo konstatuojamojo pobÅ«džio informacija. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad tokio žodžio lingvistinė iÅ¡raiÅ¡ka visiÅ¡kai aiÅ¡ki ir kategoriÅ¡ka, bÅ«dinga fakto konstatavimui, Å¡alia nebuvo kalbinės raiÅ¡kos priemonių (pvz., kitų žodžių, skyrybos ženklų, kitokių simbolių), bylojančių apie pateikiamÄ nuomonę, o ne faktÄ .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas A. V. pateikė jo užsakymu suraÅ¡ytÄ VU Lietuvių kalbos katedros docento A. S. iÅ¡vadÄ dėl teksto suvokimo, kurioje nurodyta, kad analizuojamas užraÅ¡as ant asfalto yra konstatuojamojo pobÅ«džio teiginys, kurio sudėtinė propozicija – S. yra vagis; tokiu teiginiu, žinoma, galima paniekinti bei pažeminti asmenį, apie kurį tai sakoma, arba pakirsti pasitikėjimÄ juo; atitikimo tikrovei klausimÄ sprendžia ne lingvistinė analizė, tačiau nesant to atitikimo, teiginį galima vertinti ir kaip Å¡meižtÄ .

Pažymėtina tai, kad specialistų (Å¡iuo atveju – VU Lietuvių kalbos katedros docento) iÅ¡vada (ar nuomonė) nėra privaloma teismui, jÄ , kaip ir kitus bylos įrodymus, teisiÅ¡kai vertinti yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Å¡ių skundų argumentų, atkreipia dėmesį, kad nuomonės nuo faktinės informacijos neatskiria tai, ar prieÅ¡ jÄ raÅ¡ydamas (sakydamas) žmogus pasako žodžius „aÅ¡ manau“ arba panaÅ¡ius, ar neužraÅ¡o (nepasako), nes kitaip net ir užraÅ¡ius (pasakius) informacijÄ , o prieÅ¡ jÄ užraÅ¡ant (pasakant) „aÅ¡ manau“, informacijos užraÅ¡ymas (pasakymas) taptų nuomonės pasakymu.

Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek apeliaciniuose skunduose cituojamos teismų praktikos kontekste dėl informacijos atribojimo nuo nuomonės, teisėjų kolegija pažymi, kad atribojant informacijÄ nuo nuomonės nepakanka vertinti vien konkrečių frazių formuluočių lingvistinę prasmę, bÅ«tina atsižvelgti į aplinkybių visetÄ â€“ asmenų vieÅ¡umÄ , jų tarpusavio santykius, socialinį – politinį kontekstÄ . Sutiktina su apeliaciniuose skunduose akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-1073/2020, kad sÄ voka vagystė turi kriminalinės veikos turinį (iÅ¡skyrus smulkiÄ vagystę, įtvirtintÄ Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje), nes asmens iÅ¡vadinimas vagimi sudaro prielaidas manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio („Vagystė“) nusikalstamos veikos sudėtį.

Be to, žodis „vagis“ turi neigiamÄ konotacijÄ , t. y. suteikia vadinamam objektui neigiamÄ atspalvį, nepriklausomai nuo jo pavartojimo konteksto. Tačiau apylinkės teismas, teisiÅ¡kai vertindamas G. V. veiksmus, pagrįstai atsižvelgė į visumÄ surinktų duomenų, į situacijos, dėl kurios toks užraÅ¡as buvo padarytas, pobÅ«dį ir pagrįstai sprendė, jog Å¡iuo atveju žodis vagis, pateiktas užraÅ¡e kaip „vagies namai“ neturi konstatuojamojo pobÅ«džio padarius kriminalinį nusikaltimÄ â€“ vagystę.

28. G. V. tokios pozicijos laikėsi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kad jis tiek siekė iÅ¡reikÅ¡ti, tiek ir iÅ¡reiÅ¡kė apie tuometinį premjerÄ S. S., kaip apie aukščiausio lygio Å¡alies politikÄ ir jo galimai daromos įtakos Upės gatvės, Vilniaus r., asfaltavimui, savo nuomonę. Pažymėtina, kad asmens nuomonę gali formuoti ne tik jo paties betarpiÅ¡kas patyrimas, bet ir kiti informacijÄ pateikiantys Å¡altiniai, kuriuose pateiktus faktus asmenys, įgyvendindami nuomonės reiÅ¡kimo laisvę, gali vertinti ir kritikuoti.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad kiekvienÄ kartÄ sprendžiant ar iÅ¡sakytais žodžiais ir (ar) veiksmais buvo norima įžeisti, pažeminti, įskaudinti asmenį, kuriam jie adresuoti, bÅ«tina atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir (ar) veiksmai bei kokioje situacijoje, kokiam asmeniui buvo iÅ¡tarti ir (ar) iÅ¡reikÅ¡ti. Tai reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti įvertintas bendras visų aplinkybių kontekstas, kuriame iÅ¡sakyti vertinami teiginiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į G.

V. paaiškinimus, kad šis kelio asfaltavimo klausimas buvo keliamas jam pačiam dar dirbant Susisiekimo ministerijoje, kai jam buvo pavesta pasidomėti kelio asfaltavimo galimybėmis (1 t., b. l. 139-140; 3 t., b. l. 49-52) bei į tai, kad situacija dėl asfaltuoto Upės gatvės keliuko sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimo iki 2020 m. birželio 10 d. G. V. užrašant inkriminuotus žodžius ant asfalto, priešingai nei teigia apeliantai, kas rodo, kad ji tiesiogiai yra susijusi su visuomenės interesu.

Be to, Å¡iÄ istorijÄ nagrinėjo ir Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje, kurios sprendimo turinys patvirtina, jog kelio asfaltavimo darbų klausimas buvo keliamas ir žiniasklaidoje, tyrimas buvo pradėtas 2019 m. lapkričio 26 d. gavus BNS praÅ¡ymÄ pateikti nuomonę apie tÄ pačiÄ dienÄ spaudos publikacijose nurodytas aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. posėdyje priimtu sprendimu skirti valstybės finansavimÄ Vilniaus savivaldybės vietinės reikÅ¡mės vieÅ¡iesiems keliams, iÅ¡ kurių beveik 300 000 Eur suma atiteko gatvės, greta kurios gyvena Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, atkarpos asfaltavimo darbams (1 t., b. l. 140-151).

29. BÅ«tent Å¡ios aplinkybės buvo pakankamas pagrindas G. V. padaryti savo iÅ¡vadas ir iÅ¡reikÅ¡ti savo subjektyviÄ nuomonę vieÅ¡ai diskutuojamu klausimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad žodis „vagis“ Å¡iuo atveju buvo panaudotas perkeltine prasme, siekiant iÅ¡reikÅ¡ti savo pozicijÄ , kad nukentėjusysis S. S., galimai pažeisdamas nustatytÄ tvarkÄ , inicijavo Upės gatvės keliuko dalies asfaltavimÄ ir tokiu bÅ«du atimdamas iÅ¡ mokesčių mokėtojų galimybę ir teisę, kad bÅ«tų asfaltuoti kiti keliukai, kurie atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde pateikiami prieÅ¡taringi argumentai: viena vertus, teigiama, kad G. V. analizuojamu užraÅ¡u pateikė ne nuomonę, o faktus, kita vertus, didelė dalis argumentų nukreipta į siekį parodyti, kad G. V., manydamas, kad S. S. veiksmuose gali bÅ«ti korupcijos apraiÅ¡kų, turėjo savo nuomonę iÅ¡dėstyti atsakingoms institucijoms, t. y. tokiu bÅ«du pripažįsta, kad bÅ«tent tuo tikslu (atkreipti dėmesį į korupcijÄ ) minėtas užraÅ¡as buvo padarytas, tačiau pasirinkta netinkama nuomonės reiÅ¡kimo forma.

S. S. tiek inkriminuojamų veiksmų padarymo metu, tiek ir dabar yra aktyvus profesionalus valstybės politikas, užėmęs itin aukštas pareigas – Vyriausybės vadovo. Viešieji asmenys reprezentuoja visuomenę, valstybę, todėl tokių asmenų vertinimo kriterijai pagrįstai aukštesni, taigi ir kritikos toleravimo laipsnis – aukštesnis nei privataus asmens. Šioje situacijoje išreikštai nuomonei neturi reikšmės tai, kad baudžiamasis procesas dėl konkretaus nusikaltimo prieš nukentėjusįjį nebuvo pradėtas.

Baudžiamasis procesas ir vieÅ¡os diskusijos, ypač politiniais visai visuomenei aktualiais ir rÅ«pimais klausimais, nėra susiję ir nereiÅ¡kia, kad apie politikų veiksmus galima diskutuoti tik po to, kai teismas dėl jų yra priėmęs sprendimÄ . Be baudžiamosios teisės gyvenime yra daug sferų, dėl kurių žmonės diskutuoja ir gali reikÅ¡ti savo nuomonę. Labai svarbu tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ nuomonė turi turėti pakankamÄ faktinį pagrindÄ , remtis objektyviai egzistuojančiais faktais.

Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pagal tuo metu susiklosčiusiÄ situacijÄ , kritika politikui S. S. iÅ¡sakyta G. V., kurio nuomonė buvo susijusi su tam tikru faktiniu pagrindu, t. y. aplinkybėmis, sužinotomis dirbant Susisiekimo ministro patarėju ir vėliau vieÅ¡oje erdvėje ne kartÄ pasirodžiusia informacija. Tai, kad iÅ¡teisintasis iÅ¡reikÅ¡damas savo nuomonę pasirinko atitinkamÄ užraÅ¡Ä , t. y. konkrečiai pavartojo žodį „vagis“, galima vertinti kaip turinčius neigiamÄ ir niekinamÄ atspalvį, tačiau iÅ¡tyrus bylos aplinkybių visetÄ , darytina iÅ¡vada, kad G.

V. pavartodamas tam tikro laipsnio faktų perdėjimÄ â€“ hiperbolizavimÄ , tai darė sÄ Å¾iningai, nepiktnaudžiaudamas Å¡ia teise, neturėdamas tikslo apÅ¡meižti, o tik vieÅ¡oje vietoje ginčydamas apie S. S., jo įsitikinimu, neteisėtÄ veiklÄ , ir todėl tokia iÅ¡sakyta kritika nukentėjusiajam dėl jo politinės, o ne asmeninės veiklos, įvertinant teisės į garbės bei orumo gynimÄ ir teisės skleisti informacijÄ , nuomonę, tarpusavio santykį, pusiausvyros-proporcingumo principÄ , nelaikytina leistinų ribų reikÅ¡ti nuomonę, kritikÄ , peržengimu.

Be to, nors iÅ¡teisintojo padarytÄ inkriminuotÄ užraÅ¡Ä matė kaimo gyventojai, tačiau Å¡ie asmenys teisme patvirtino, kad užraÅ¡as daugeliui jų sukėlė asociacijas ne su tikrovės neatitinkančios informacijos apie patį politikÄ paskleidimu ar jo Å¡meižimu įvykdžius konkretų nusikaltimÄ , o užraÅ¡Ä susiejo ir nukentėjusiojo politine veikla ir su naujai iÅ¡asfaltuotu ir vieÅ¡ai aptarinėjamu keliuku. Liudytojų parodymai neleidžia daryti iÅ¡vados, kad jie apie nukentėjusįjį galvojo, jog yra padaręs kriminalinį nusikaltimÄ .

Todėl konstatuotina, kad G. V. padarytame užraÅ¡e nėra nusikalstamos veikos požymio – tyčios pažeminti žmogų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad Å¡meižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumÄ , bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias Å¡ios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobÅ«dį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti bÅ«tent tokiÄ informacijÄ .

Tyčios turinį sudaro Å¡io požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokiÄ informacijÄ , o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra.

30. Svarbu ir tai, kad, kaip minėta anksčiau, ir pats nukentėjusysis S. S. nors ir nedarė prielaidos, kad inkriminuotas užrašas gali būti siejamas su visuomenėje plačiai aptarinėjamo keliuko asfaltavimo aplinkybėmis, bet mano, kad tam galėtų turėti įtakos kai kurių politikų pareiškimai, kurie formavo visuomenės nuomonę. Pirmosios ikiteisminio tyrimo apklausos metu S. S. aiškiai nurodė, kad G. V. elgesį, jo nuomone, galėjo paskatinti S. R. politinis priešiškumas S. S. atžvilgiu (1 t., b. l. 56).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad S. R. kritikavo jį dėl keliuko asfaltavimo, todėl jis supratęs, kad ir užraÅ¡as gali bÅ«ti susijęs su politiniais motyvais (2 t., b. l. 66). Å ie parodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusysis suprato, dėl kokių priežasčių toks užraÅ¡as atsirado ir kad tai nėra bandymas apÅ¡meižti jį dėl kriminalinio nusikaltimo padarymo. Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai teigė supratę, kad Å¡is užraÅ¡as yra susijęs su keliuko asfaltavimo istorija (liudytojai T.

Å ., H. P.), todėl akivaizdu, kad niekam nekilo asociacija su tuo, kad Å¡is užraÅ¡as siejamas su S. S. nusikalstama, o ne politine veikla. Teisėjų kolegija sutinka su gynybos iÅ¡reikÅ¡tais argumentais, kad kaimo gyventojai, apklausų vykusių ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė supratę, jog tas užraÅ¡as atsirado dėl keliuko asfaltavimo istorijos, galimai tik dėl to, kad toks klausimas jiems nebuvo užduotas, kadangi Å¡ių apklausų metu jie nepateikė jokio paaiÅ¡kinimo apie tai, kaip suprato užraÅ¡Ä .

Tik paklausti apie tai teisminio nagrinėjimo metu, liudytojai pateikė vienokį ar kitokį savo vertinimÄ . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieÅ¡ingai nei nukentėjusysis teigia apeliaciniame skunde, kaimo gyventojų apklausų metu vieÅ¡ojoje erdvėje jau buvo pavieÅ¡inta informacija apie užraÅ¡Ä ant keliuko ir žiniasklaidos atstovai iÅ¡ karto įvardijo (net ir nelaukdami G. V. paaiÅ¡kinimų, kaip teigiama apeliaciniame skunde), su kokia istorija yra siejamas Å¡is užraÅ¡as. Pats S. S. vieÅ¡oje erdvėje jau buvo įvardijęs, kad toks užraÅ¡as gali bÅ«ti siejamas su jo politine veikla ir oponentų inspiruotas.

Dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, kad G. V. buvo atvažiavęs į įvykio vietÄ antrÄ kartÄ neva paryÅ¡kinti užraÅ¡o, teisėjų kolegija jau pasisakė, taigi G. V. veiksmai nepasireiÅ¡kė nei intensyvumu, nei sistemingumu.

31. Ä®vertinusi byloje surinktus duomenis, situacijÄ , kurioje G. V. iÅ¡reiÅ¡kė apie nukentėjusįjį neigiamÄ savo nuomonę, teisėjų kolegija sprendžia, kad jo padarytas užraÅ¡as „vagies namai“, nors ir nėra moraliai priimtinas, tačiau nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai turėtų bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

32. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad G. V. paskleista informacija „S. 1 km vagies namai“ neatitinka tikrovės ir yra niekinančio, žeminančio pobÅ«džio, pakertanti pasitikėjimÄ . Tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis nepateikia iÅ¡samių duomenų, pagrindžiančių kaip gi iÅ¡ tikrųjų pasikeitė jo savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiÅ«ris į jį, kad jo teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Tiek S. S., tiek jo kaimynystėje gyvenantys ir procese apklausti kaimo gyventojai patvirtino supratę, kad toks užraÅ¡as yra siejamas su keliuko asfaltavimo istorija, kuri žiniasklaidoje buvo intensyviai apraÅ¡yta ir diskutuojama dar gerokai iki užraÅ¡o atsiradimo.

Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad esÄ tik po Å¡io užraÅ¡o buvo galimai suabejota S. S., kaip politiko, reputacija, neatitinka realios situacijos. Å iuo atveju svarbu ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodyti padariniai – pakirstas pasitikėjimas S. S., galėtų bÅ«ti civilinio ginčo nagrinėjimo dalykas dėl dalykinės reputacijos gynimo, prieÅ¡ tai įrodžius, kad reputacija buvo gera ir sumenko tik dėl užraÅ¡o ant keliuko.

33. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o veikos pavojingumas reiÅ¡kia, kad veika daro žalÄ ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. BaudžiamÄ jÄ atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi bÅ«ti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalÄ baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Ne bet koks netikslios, kito asmens garbę ir orumÄ galbÅ«t žeminančios informacijos paskelbimo atvejis turi bÅ«ti pripažįstamas tiek pavojingu, kad tokiÄ informacijÄ paskleidusiam asmeniui turėtų bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumÄ Å¾eminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais bÅ«dais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2015). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nukentėjusiojo S. S. teisės ir reputacija Å¡iuo atveju gali bÅ«ti ginamos civilinio proceso tvarka, pareiÅ¡kiant ieÅ¡kinį dėl garbės ir orumu gynimo.

34. Apibendrinant nustatytų aplinkybių visumÄ , konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas Å¡ioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus iÅ¡tyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. IÅ¡teisinamajame nuosprendyje iÅ¡dėstyti įrodymų vertinimo motyvai, argumentuotai nurodyta, kokiais įrodymais remdamasis teismas daro iÅ¡vadÄ , kad BK 154 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai G.

V. veiksmuose neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai iÅ¡analizavo visus byloje surinktus įrodymus, įvertino tiek kiekvienÄ atskirai, tiek jų visumÄ ir pagrįstai sprendė, kad, nors ir netinkamu bÅ«du pasirinkta asmens kritika, G. V. veiksmai BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė, o jo tyčia nebuvo nukreipta pažeisti vieÅ¡Ä tvarkÄ ar paniekinti ir pažeminti nukentėjusįjį. Prokuroro ir nukentėjusiojo skunduose iÅ¡dėstyti argumentai, jų pateiktas byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas nuosprendyje padarytų iÅ¡vadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Nenustačius įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, naikinti pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį nėra pagrindo. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų 35. Nukentėjusiojo S. S. atstovas advokatas A. V. praÅ¡o iÅ¡ G. V. nukentėjusiajam S. S. priteisti 1 179,75 Eur (apeliacinio skundo ir praÅ¡ymo dėl konsultacinės iÅ¡vados pateikimo parengimo), 600 Eur (specialisto iÅ¡vada dėl teksto suvokimo) papildomai turėtų iÅ¡laidų, susijusių su advokato paslaugų suteikimu atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme.

36. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Å¡ios nuostatos galioja taip pat ir bylÄ nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau Å¡iuo atveju, priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011).

37. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas, be kita ko, vyko pagal nukentėjusiojo S. S. ir prokuroro apeliacinius skundus. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegija Å¡ia nutartimi nusprendė apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo G. V. iÅ¡teisintas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (BK 154 straipsnio 1 dalis, 284 straipsnis), palikti galioti. Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, priteisti iÅ¡ iÅ¡teisintojo nukentėjusiojo patirtas – 1 179,75 Eur ir 600 Eur – advokato atstovavimo ir specialisto iÅ¡vados iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Å¡eÅ¡tojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo S. S. apeliacinius skundus atmesti. Teisėjai ArÅ«nas Bartkus Aiva Survilienė Nijolė Žimkienė