2017-12-13 Nr. AB-23344-3-61-3-01043-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2775-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01043-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2015 m. vasario 18 dienos. Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kamerose taip pat nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo šalta, nebuvo tinkamo apšvietimo, stigo privatumo, tualetas buvo atviras. Karantino kamerose nebuvo stalo, kėdžių, maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo. Žiemą kamerose šalta, drėgna, vasarą karšta. Kamerose veisiasi graužikai, pelėsis. Pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 val. per dieną, dažnai nebūdavo sudaromos sąlygos pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis. Taip pat buvo kilnojamas iš vienos kameros į kitą. Pareiškėjas nurodė, kad, kol buvo suimtas, negavo tinkamos medicininės pagalbos, o jei ji ir būdavo suteikta, tai tyrimų ir vėliau vaistų tekdavo ilgai laukti. Pareiškėjas pabrėžė, jog kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, sutriko jo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašė priteisti 10,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką atsakovas nurodė, jog pareiškėjo patalpinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas dalyje gyvenamųjų kamerų galėjo būti neužtikrintas. Dėl pareiškėjo kitų prieštaravimų atsakovas paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Kameros pagal galimybes ir atsižvelgiant į kamerų plotą yra aprūpinamos būtiniausiais baldais ir kitomis priemonėmis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, o tai taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Medicininės paslaugos užtikrinamos įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Dėl dalies reikalavimų atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2015 m. vasario 17 dienos. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, nepateikė įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Teismas pabrėžė, kad vien tai, jog asmens laisvė yra suvaržyta, nereiškia, kad jam yra apribota galimybė gauti jam rūpimą informaciją. Teismas darė išvadą, kad elgiantis apdairiai ir protingai pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti, gauti informaciją apie jo teisių pažeidimus reglamentuojančius teisės aktus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. kovo 15 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Teismas nurodė, kad pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 15 dienos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2013 m. kovo 14 dienos.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 604,5 paras buvo patalpintas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad tam tikrų baldų neužtikrinimas kamerose susijęs su ploto kamerose trūkumu, todėl šią aplinkybę vertino ploto kamerose neužtikrinimo apimtyje.

8. Pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo bendrojoje erdvėje ir neužtvėrimo nuo gyvenamosios zonos, teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad į sanitarinio mazgo netinkamą įrengimą bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

9. Pasisakydamas dėl ventiliacijos trūkumo, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktu, šių higienos normų 2 ir 3 punktais ir darė išvadą, kad, neatliekant patalpų rekonstravimo, kapitalinio remonto darbų, patalpų vėdinimas per langus neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose buvo drėgna, laikėsi nuolatinis pelėsis, kamerose nebuvo užtikrintas apšvietimas, pilna tarakonų, teismas nustatė, kad, nors atsakovo atstovas pateikė įrodymus apie tam tikrų kamerų būklę, tačiau apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, būklę, atstovas įrodymų nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl drėgmės, pelėsio, apšvietimo, tarakonų, kitų sąlygų ištyrimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog kamerų patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, drėgmė ir pan., tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Teismo vertinimu, vien pareiškėjo subjektyvia nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

11. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, HN 76:2010 68 punktu, HN 134:2015 44 punktu, nustatė, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl, teismo vertinimu, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas kelia ginčą dėl žalos, padarytos Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos veiksmais, kurie pasireiškė galimai netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, tačiau pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu konkrečiai nenurodė datų, kada jis būtų kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir pagalba jam nebūtų suteikta. Pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnyba nėra pajėgi suteikti medicininę pagalbą tiek ligų turinčiam asmeniui. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo organizuotas jo nuvežimas į kitą gydymo įstaigą, buvo atliekami tyrimai bei procedūros. Teismas nurodė, kad iš tokių bendro pobūdžio argumentų nėra aišku, kaip konkrečiai pasireiškė Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos neteisėti veiksmai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl vaistų negavimo taip pat nėra konkretūs, pareiškėjas nedetalizavo, kada negavo vaistų, kodėl negavo, kokie vaistai turėjo būti išduoti, kas juos skyrė, ar kreipėsi į administraciją dėl vaistų neišdavimo ir pan. Teismas pabrėžė, kad vien tik abstraktūs pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio. Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jei pareiškėjas kelia ginčą dėl jam suteiktų netinkamų medicininių paslaugų, sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos ar asmens, turinčio teisę verstis medicinos praktika, dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir žalos, padarytos paciento sveikatai atlyginimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas konkrečiai nėra nurodęs, kokią žalą jam padarė Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros srityje.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios galimai neatitiko tam tikrų higienos (ploto) reikalavimų, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, teismui sudarė pagrindą pripažinti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (atsakovo atstovas šių aplinkybių nepaneigė).

15. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai (pareiškėjas tik nurodė, kad jis turintis ligų ir jam kalėjimo sąlygas buvo sunkiau iškęsti, nei kitiems asmenims), o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais (patirti dvasiniai išgyvenimai), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašomą priteisti sumą teismas sumažino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 5 300 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

16. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo priteisti 10,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas rėmėsi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 1, 2 punktais, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 3 dalyje. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkintas.

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovo manymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas pažymi, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kurioje pažymėta, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyto priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 20 000 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovas pažymi, kad, ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, todėl realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, priteistinas iš pareiškėjo.

19. Pareiškėjas R. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

20. Pareiškėjas remiasi Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsniu ir pažymi, kad suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas yra esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Pareiškėjas pažymi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pareiškėjas akcentuoja, kad, jam aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Pareiškėjas pažymi, kad šių detalizuojančių aplinkybių atsakovas nenuginčijo. Kadangi kamerose nebuvo užtikrinamos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, valstybei tenka deliktinė atsakomybė, kuri yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, nes valstybė neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos.

Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl valstybės veiksmų jis patyrė žalą, kurios piniginė išraiška yra nuostoliai. Pareiškėjo manymu, apelianto argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui šiuo atveju nėra reikšmingi, nes Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas akcentuoja, kad yra akivaizdu, jog jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko HN 76:2010 22, 26, 62 punktų reikalavimų.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nenuginčijo jo teiginių, kad laikomas suimtu jis negavo tinkamos medicininės pagalbos. Pareiškėjas nurodo, kad prašomos priteisti išlaidos nėra pagrįstos, todėl nepriteistinos. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenys yra neaktualūs ginčo situacijai, kadangi neatitinka laikotarpiai, kameros, tiriami pažeidimai arba jie patvirtina pareiškėjo nurodomus pažeidimus. Pareiškėjas pažymi, kad dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėti bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 5 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 15 d., iš viso 604,5 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros ploto (3,6 kv. m) vienam asmeniui reikalavimą, taip pat nustatęs netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą.

23. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K ir jo darbuotojų veiksmų, pareiškėjas taip pat neįrodė žalos padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Pažymėtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei aiškintomis ir taikytomis teisės normomis argumentai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo detaliai ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

28. Dėl konstatuotų neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, pažymėtina, Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013, 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013 ir kt.), o ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1191-575/2015, 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1459/2013 ir kt.).

29. Tiek, kiek tai susiję su nustatytu žalos faktu ir byloje taikytu pareiškėjo teisių gynimo būdu, teisėjų kolegija tik pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

30. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

31. Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista suma neturtinei žalai atlyginti, pažymėtina, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 604,5 paras nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kameroje), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo, taip pat sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 5 300 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

33. Dėl Lukiškių TI-K prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ir minėto Lukiškių TI-K prašymo.

34. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė