2021-05-05 Nr. AB-9740-3-61-3-02093-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-816-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02093-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos transporto saugos administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. T. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir Administracija), 169 372,1 Eur negautų pajamų už keturračių nuomos verslą, 504 532,47 Eur negautų pajamų už sodybos dalies ir pirties nuomą, 22 643,23 Eur turtinę žalą, kuri atsirado kaip prievolė mokėti už Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. kovo 18 d. direktyvos 2002/24/EB dėl dviračių ir triračių motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimo, panaikinančios Tarybos direktyvą 92/61/EEB (toliau – ir Direktyva 2002/24/EB) neatitinkančias transporto priemones, 4 841,46 Eur, kuriuos pareiškėjas sumokėjo lizingo bendrovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Swedbank lizingas“, 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo datos iki sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Administracija pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 2009 m. birželio 17 d. raštą Nr. (16)-15b-3332 su priedais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį tenkino, atsakovo M. T. priešieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1050-115/2011 iš esmės paliko galioti minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą (pakeitė neesminę dalį). 2018 m. lapkričio 29 d. Europos Komisija pareiškėjui pateikė atsakymą į jo skundą. Pareiškėjo teigimu, dėl Administracijos pateiktų dokumentų Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas padarė netinkamą išvadą apie transporto priemonių atitiktį Direktyvos 2002/24/EB keliamiems reikalavimams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Europos Komisija nustatė, jog tipo patvirtinimo dokumentą išdavė Liuksemburgo transporto ministerija, o Administracijos rašte Nr. (16)-15b-3332 teigiama, kad tipo patvirtinimo numerį suteikė įgaliotoji institucija SNCH (Société Nationale deCertification et d'Homologation S.à r.l.).

3. Pareiškėjas tvirtino patyręs turtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas nurodė negavęs 169 372,1 Eur pajamų, kurias būtų gavęs už keturračių nuomos verslą. Negautas pajamas nustatė remdamasis 2006 m. viešai publikuotu internete verslo planu UAB „Panemunės trasa“. Taip pat pareiškėjas nurodė negavęs 504 532,47 Eur pelno už sodybos dalies ir pirties nuomą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 22 643,23 Eur turtinę žalą, kuri atsirado kaip prievolė mokėti už Direktyvos 2002/24/EB neatitinkančias transporto priemones. Pareiškėjas nurodė patyręs 4 841,46 Eur žalą, nes atmetus priešieškinį jam nebuvo grąžinta lizingo įmokų suma – 4 841,46 Eur. Civilinės bylos Nr. 2-1114-790/2010 medžiagoje yra pateikti banko išrašai, kurie patvirtina apie apmokėtas periodines lizingo įmokas, ir lizingo sutartys, kurios patvirtina pirmojo įnašo už transporto priemones ir sutarčių sudarymą sumokėjimą.

4. Pareiškėjas teigė, kad patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 120 000 Eur, kadangi buvo įtrauktas į ilgą susirašinėjimą su valstybės institucijomis, bylinėjimąsi teismuose, kuris trunka daugiau kaip dešimt metų. Dėl Administracijos veiksmų sumenko pareiškėjo pasitikėjimas valstybe, jis patyrė pažeminimą ir diskriminaciją kitų verslininkų atžvilgiu, pablogėjo jo, kaip asmens ir verslininko, reputacija, nes buvo ir yra laikomas nevykdančiu įsipareigojimų. Pareiškėjui atsirado neužtikrintumo jausmas, buvo pažeistos jo ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintos pamatinės moralinės vertybės, kurios nurodo, kad kelių transporto priemonės turi būti saugios ir tausoti aplinką. Moralinę žalą patyrė dėl jam priklausančios sodybos, kuri buvo paveldėta iš tėvo, žinomo mokslininko ir gamtininko, dalies turto arešto.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Europos Komisijos 2018 m. lapkričio 29 d. ir 2019 m. balandžio 24 d. raštus, kurie kaip tik paneigia pareiškėjo poziciją. Iš abiejų raštų akivaizdu, kad Europos Komisija susisiekė su Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucija, kuri išdavė ginčo objektu tapusį tipo patvirtinimo sertifikatą ir gavo visą informaciją, susijusią su šio tipo patvirtinimo sertifikato išdavimu. Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucija gavo informaciją apie galimą jos išduoto sertifikato neatitikimą ar net galimą jo klastojimą. Tačiau nei viename Europos Komisijos rašte nėra duomenų apie tai, kad Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucija būtų nustačiusi kokių nors pažeidimų išduodant ginčijamą tipo patvirtinimo sertifikatą, ar faktų, kad sertifikatas suklastotas ar turi būti panaikintas. Europos Komisija nenurodė, kad sertifikatas turi būti panaikintas, kad ji imsis procedūrų dėl jo panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiu, dėl kokių nors sankcijų Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucijai ar kitų veiksmų, kas rodo, kad Europos Komisija nelaiko nagrinėjamos situacijos tokia, dėl kurios sertifikatas būtų laikomas išduotu neteisėtai. Pareiškėjas Europos Komisijos prašė imtis veiksmų, kad Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucijos išduotas tipo patvirtinimo sertifikatas būtų sustabdytas, atšauktas, o gaminiai atšaukti iš rinkos. Tačiau Europos Komisija tokių veiksmų nesiėmė, kas, atsakovo manymu, vertintina, kaip pareiškėjo skundo netenkinimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Europos Komisijos 2019 m. balandžio 24 d. rašte nurodyta, jog nėra duomenų, kad laikotarpiu, kai galiojo ginčijamas tipo patvirtinimas, būtų gauta informacijos apie tokių transporto priemonių keliamą rimtą pavojų ar veiksmus jam šalinti.

7. Administracijos teigimu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje 2A-1050-115/2011 buvo išsamiai išnagrinėtas pareiškėjo ginčas su jo kreditoriais, taip pat vertintas ginčijamo tipo patvirtinimo sertifikato galiojimas ir jo pateikimo aplinkybės. Teismų sprendimai yra įsiteisėję ir nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Jais nustatyta, kad pats pareiškėjas išsirinko keturrates transporto priemones, pats pasirinko jų tiekėją, pats pasirašė perdavimo ir priėmimo aktus, kuriuose nenurodė jokių pastabų, pradžioje mokėjo įmokas už šias transporto priemones ir tik vėliau persigalvojo ir pradėjo teisines procedūras ir bylinėjimosi procesus. Transporto priemones pareiškėjas įsigijo verslo tikslais, t. y. veikė kaip verslininkas, kuriam keliami aukštesni atsargumo ir rizikos standartai. Tokio pareiškėjo elgesio negalima vertinti kaip atsakingo ir atitinkančio įprastinius elgesio standartus. Įprastinis elgesio standartas reikštų, kad pareiškėjas prieš įsigydamas transporto priemones įsitikina, jog jos turi visus reikalingus dokumentus, kurie būtini, kad pareiškėjas jas galėtų naudoti savo numatytoje veiklos srityje. Administracijos nuomone, išimtinai pareiškėjo veiksmai lėmė jo galimus turtinius ir neturtinius nuostolius.

8. Administracija prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydama, kad pareiškėjas jo įvardijamą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Administracijos veiksmų dėl keturračių transporto priemonių tipo patvirtinimo vertinimo. Dėl šio vertinimo ir tipo patvirtinimo sertifikato galiojimo pareiškėjas į Administraciją kreipėsi dar 2008 m. gegužės 26 d. Tą patvirtina atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332, kuriame nurodoma, kad pridedama M. T. 2008 m. gegužės 26 d. skundo ir atsakovo atsakymo kopijos. Atsakovo pozicija dėl minėtų keturračių transporto priemonių pareiškėjui buvo žinoma dar 2008 m. Tą patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2232-561/2009. Daugiau nei prieš 10 metų atsakovo atlikti veiksmai negali būti ginčijami teisme, nes yra suėję ieškinio senaties terminai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo akivaizdus delsimas kreiptis į teismą kartu apribojo ir atsakovo galimybę gintis nuo jam pareiškiamų reikalavimų. Už Administracijos archyvo tvarkymą atsakinga darbuotoja Administracijai paaiškino, kad 2009 m. birželio 17 d. rašto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332 popierinis originalas yra sunaikintas, kadangi šios bylos vadovaujantis teisės aktais buvo saugomos 5 metus, todėl atsakovas negali pateikti originalių dokumentų.

9. Administracijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakius nagrinėti 2009 m. birželio 17 d. raštą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332, kurį pareiškėjas laiko atsakovo neteisėtu veiksmu, dėl kurio patyrė žalą, kartu turėjo būti atmetamas reikalavimas ir dėl žalos atlyginimo. Neteisėti atsakovo veiksmai yra būtinoji atsakovo atsakomybės sąlyga ir nenagrinėjant atsakovo veiksmų teisėtumo negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas – žalos atlyginimas.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jokių neteisėtų Administracijos veiksmų, kurie yra būtina atsakomybės sąlyga. Pareiškėjo ginčijamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui adresuotas 2009 m. birželio 17 d. raštas Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“ buvo atsakymas į šio teismo prašymą. Pareiškėjas iš esmės ginčija tipo patvirtinimo sertifikato teisėtumą, tačiau šį sertifikatą išdavė ne Administracija, o Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucija, todėl Administracija negali būti atsakinga už kito subjekto atliktus veiksmus. Pareiškėjas niekada nebuvo kreipęsis į Administraciją dėl minėtų keturračių motociklų tipo patvirtinimo procedūros atlikimo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodyta žala grindžiama išimtinai prielaidomis, pareiškėjas pateikia išimtinai savo subjektyvų įsivaizdavimą apie verslo sėkmę ir pajamas, todėl neįrodė nei turtinės, nei neturtinės žalos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad byloje yra pateikti dokumentai, kurie nėra išversti į lietuvių kalbą, ir nurodė, kad neįpareigojo pareiškėjo išversti šių dokumentų, nes, nors jie ir minimi byloje, teismas jų netyrė ir jais nesivadovavo nagrinėjamoje byloje.

13. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad nepriėmus nagrinėti pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2009 m. birželio 17 d. raštą Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“, teismas turėjo nepriimti ir reikalavimo atlyginti žalą, kadangi, remiantis vyraujančia ir nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme kaip savarankiškas reikalavimas.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taikant ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą tada, kai sužinojo apie, jo nuomone, atliktus neteisėtus veiksmus. Apie atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštą Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“ pareiškėjas turėjo sužinoti 2009 m. nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010). Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik gavęs Europos Komisijos raštus, kuriuose yra pasisakoma dėl pareiškėjo skundų, nes pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštu Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“, niekada nesutiko su jo turiniu, kas rodo, kad jį suprato ir turėjo suprasti. Be to, pareiškėjas, skųsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010, apeliaciniame skunde nurodė, kad UAB „Kotrela“ perdavė L7e kategorijos transporto priemones, kurioms galimai pardavėjas priskyrė atitikties sertifikatų nuorašus su „Aie“ logotipais, kuriuose nurodyta versija CEK 30 (priekiniai būgniniai stabdžiai ir kuriuose nurodoma, kad gamintojas – Taivano įmonė, ir identifikavimo numeriai prasideda žymenimis „RLV“, modelis –„aie“, transporto priemonė neturi kėbulo)“; „pateikti atitikties liudijimų nuorašai su AIE logotipais yra be užrašų „EB atitikties liudijimas“; „apeliantas nurodo, jog informavo teismą dėl ikiteisminio tyrimo, atliekamo dėl galimai suklastoto dokumento panaudojimo“. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismus, teikė skundus, kreipėsi į policiją, prokuratūrą, Europos Komisiją, kas, teismo vertinimu, taip pat rodo, jog pareiškėjas suprato ir žinojo apie savo teisių pažeidimą, aktyviai siekė ginti savo teises. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kreipęsis ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2009 m, lapkričio 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2232-561/2009.

15. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2009 m. nagrinėjant jo bylą teisme, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu teismas taikė trejų metų senaties terminą. Priežasčių, kodėl šis terminas pareiškėjui turėtų būti atnaujintas, pareiškėjas nenurodė, jų nenustatė ir teismas. Konstatavęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už neteisėtus Administracijos veiksmus paduoti, teismas pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmetė pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei pripažinti, kad atsakovas viršijo savo kompetenciją, pateikdamas netikrus įrodymus dėl konkrečių transporto priemonių civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010.

17. Pareiškėjo teigimu, kreipimosi į Europos Komisiją metu, jis tikėjo Lietuvos valstybe ir manė, kad ji naudoja jo atžvilgiu tikrą EB tipo patvirtinimo sertifikatą (tik galimai neteisėtai sukurtą). Kadangi Europos Komisija 2018 m. lapkričio 29 d. informavo pareiškėją, jog pateiktas tipo patvirtinimo dokumentas nėra EB tipo patvirtinimo sertifikatas, pareiškėjo manymu, 2018 m. lapkričio 29 d. turėtų būti laikoma tuo momentu, kai pareiškėjas sužinojo, kad jo atžvilgiu Lietuvos valstybė naudojo netikrą EB tipo patvirtinimo sertifikatą. Pareiškėjas daro išvadą, kad nepraleido įstatyme numatyto senaties termino, kai, sulaukęs papildomų 2019 m. balandžio 24 d. Europos Komisijos išvadų, kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas remiasi CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, pažymi, kad Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai naudojant netikrą Liuksemburgo EB tipo patvirtinimo sertifikatą pareiškėjo atžvilgiu yra tęstiniai ir tokio naudojimo neigiamos pasekmės nėra išnykusios – Lietuvos valstybė yra areštavusi pareiškėjo turtą ir išdavusi vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo. Dėl to, pareiškėjo manymu, turėtų būti laikomasi principo, jog žalos atsiradimo terminas prasidėjo tada, kai valstybė privalėjo žinoti apie jos neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, t. y. maždaug prieš dešimt metų, o terminas pareiškėjui pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo – nuo momento, kai atsirado tokia teisinė galimybė, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 29 d. Europos Komisijos tyrimo išvadų, kai pareiškėjas sužinojo apie Lietuvos valstybės jo atžvilgiu atliekamus neteisėtus veiksmus.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kad jis galėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus neteisėtus veiksmus žymiai anksčiau, kadangi skundė apeliacine tvarka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010, taip pat nesutiko su atsakovo 2009 m. birželio 17 d. rašto Nr. (16)-15b-3332 turiniu, pažymi, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas dėl pardavėjo ir lizingo davėjo atliekamų veiksmų naudojant galimai netikrus atitikties liudijimus, kurie buvo priskirti parduodamoms kelių transporto priemonėms, o šis skundas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, kurie atsirado ne dėl transporto priemonių pardavėjo ir lizingo firmos veiksmų. Be to, Lietuvos valstybė pareiškėjo atžvilgiu galėjo atlikti neteisėtus veiksmus daugiau nei vieną kartą, tų veiksmų pobūdis galėjo būti skirtingas ir tie veiksmai galėjo būti atlikti skirtingu laikotarpiu.

19. Pareiškėjas remiasi Direktyvos 2002/24/EB 5 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad atsakovas pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo paklausimą konkrečias transporto priemones priskyrė Direktyvos 2002/24/EB neatitinkančiam tipo patvirtinimo sertifikatui ir jo neatsiejamai daliai – VII priedui, kuriame įrašyti skleidžiamo triukšmo lygio bandymų rezultatai ir išleistų išmetamųjų dujų kiekių nustatymo bandymų rezultatai. 2018 m. lapkričio 29 d. Europos Komisijos išvados nurodo, kad ne tik Liuksemburgo tipo patvirtinimo dokumentas neatitinka Direktyvos 2002/24/EB keliamų reikalavimų, bet ir jo VII priedas. Pareiškėjas daro išvadą, kad aplinkybė, jog konkrečių transporto priemonių keliamo triukšmo ir išleistų išmetamųjų dujų kiekių rezultatų deklaravimas neatitinka Direktyvos 2002/24/EB keliamų reikalavimų, pareiškėjui tapo žinoma tik Europos Komisijai 2018 m. lapkričio 29 d. pateikus tyrimo išvadas.

20. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į Direktyvos 2002/24/EB 15 straipsnio 1 dalį, nėra svarbu, ar Liuksemburgo kompetentinga tipo patvirtinimo institucija nori atšaukti ir išimti iš rinkos kelių transporto priemones, kurioms atsakovas priskyrė netikrą EB tipo patvirtinimo sertifikatą, ar ne. Lietuvos valstybė privalo laikytis Direktyvos 2002/24/EB keliamų reikalavimų, neatsižvelgiant į Liuksemburgo kompetentingos institucijos siekį tiekti vartotojams kelių transporto priemones su įstatymų neatitinkančiais ir galimai suklastotais tarptautinę reikšmę turinčiais Europos Bendrijos tipo patvirtinimo sertifikatais.

21. Pareiškėjas remiasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir nesutinka su teismo procesiniais veiksmais dėl to, kad teismas nesivadovavo į bylą pateiktu netikru EB tipo patvirtinimo sertifikatu, motyvuodamas tuo, jog jis nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, kadangi teismas privalėjo įpareigoti Administraciją išversti nurodytą Liuksemburgo dokumentą į lietuvių kalbą, bet to nepadarė. Kadangi Liuksemburgo dokumentą kaip įrodymą į civilinę bylą Nr. 2-1114-790/2010 pateikė ne pareiškėjas, bet pati valstybė (Administracija), todėl pareiga išversti šį dokumentą į lietuvių kalbą turėtų tekti valstybei, bet ne nukentėjusiam nuo valstybės, kuri naudojo šį netikrą dokumentą, asmeniui.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas pažymi, kad, nors pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti remiasi Europos Komisijos 2018 m. lapkričio 29 d. ir 2019 m. balandžio 24 d. raštais, tačiau šiuos raštus aiškina iš jam naudingos pusės. Atsakovo teigimu, minėti raštai turi būti aiškinami sistemiškai, be to, nėra tiksliai aišku, kokius dokumentus pareiškėjas pateikė Europos Komisijai. Nei viename Europos Komisijos rašte nėra duomenų apie tai, kad Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucija būtų nustačiusi kokių nors pažeidimų išduodant ginčijamą tipo patvirtinimo sertifikatą, ar faktų, kad sertifikatas suklastotas ar turi būti panaikintas. Nors pareiškėjas Europos Komisijos prašė imtis veiksmų, kad Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucijos išduotas tipo patvirtinimo sertifikatas būtų sustabdytas, atšauktas, o gaminiai atšaukti iš rinkos, tačiau Europos Komisija tokių veiksmų nesiėmė, kas vertintina, kaip pareiškėjo skundo netenkinimas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog jo įsigytos transporto priemonės buvo nesaugios ir kėlė grėsmę, tačiau Europos Komisijos 2019 m. balandžio 24 d. rašte pateikiama priešinga informacija, o ir pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo įsigytos transporto priemonės būtų sukėlusios kam nors žalą.

24. Atsakovo nuomone, teismas turėtų remtis Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 nustatytais faktais, kad tipo patvirtinimo sertifikatas laikytas tinkamu ir jo galiojimas nebuvo paneigtas.

25. Atsakovas remiasi ABTĮ 28 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad pareiškėjas jo įvardijamą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų dėl keturračių transporto priemonių tipo patvirtinimo vertinimo. Dėl šio vertinimo ir tipo patvirtinimo sertifikato galiojimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar 2008 m. gegužės 26 d. Tą patvirtina atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332. Atsakovo pozicija dėl minėtų keturračių transporto priemonių pareiškėjui buvo žinoma dar 2008 m. Tą patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2232-561/2009. Todėl atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad jis apie galimus jo teisių pažeidimus sužinojo iš 2009 m. birželio 17 d. rašto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332 ar dar vėliau 2018 m. lapkričio 29 d. gavęs Europos Komisijos raštą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas atsakovo poziciją žinojo dar 2008 m., todėl daugiau nei prieš 10 metų atsakovo atlikti veiksmai negali būti ginčijami teisme, nes yra suėję ieškinio senaties terminai.

26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo akivaizdus delsimas kreiptis į teismą kartu apribojo ir atsakovo galimybę gintis nuo jam reiškiamų reikalavimų. Toks pareiškėjo nerūpestingumas ir aplaidumas užkerta kelią greitam, teisingam bei teisėtam teismo procesui. Atsakovo manymu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakius nagrinėti atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332, kurį pareiškėjas laiko atsakovo neteisėtu veiksmu, dėl kurio patyrė žalą, kartu turėjo būti atmetamas reikalavimas ir dėl žalos atlyginimo, nes neteisėti atsakovo veiksmai yra būtinoji atsakovo atsakomybės sąlyga ir nenagrinėjant atsakovo veiksmų teisėtumo negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

27. Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie yra būtina atsakomybės sąlyga. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad sertifikatą išdavė ne atsakovas, o Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucija, todėl atsakovas negali būti atsakingas už kito subjekto atliktus veiksmus. Pareiškėjas niekada nebuvo kreipęsis į atsakovą dėl minėtų keturračių motociklų tipo patvirtinimo procedūros atlikimo. Europos Komisija raštuose niekur nemini, kad atsakovas kokiais nors veiksmais būtų neteisėtai veikęs. Taip pat nėra kitų institucijų ar teismų sprendimais konstatuotas koks nors neteisėtas atsakovo veikimas ar neveikimas dėl tipo patvirtinimo sertifikato. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, nurodydamas jo galimai patirtos žalos dydį, remiasi išimtinai prielaidomis, o to nepakanka žalos konstatavimui. Atsakovo manymu, išimtinai pareiškėjo veiksmai lėmė jo galimus turtinius ir neturtinius nuostolius.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės bei neturtinės žalos pareiškėjui, kildinamos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos transporto saugos administracijos, veiksmų dėl keturračių transporto priemonių tipo patvirtinimo vertinimo, atlyginimo priteisimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė atsakovo prašymu pritaikęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, netinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

33. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

34. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

35. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

36. Pareiškėjas jo įvardijamą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų dėl keturračių transporto priemonių tipo patvirtinimo vertinimo. Byloje nustatyta, kad dėl šio vertinimo ir tipo patvirtinimo sertifikato galiojimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar 2008 m. gegužės 26 d. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštas Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“ Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332, kuriame nurodoma, kad pridedama M. T. 2008 m. gegužės 26 d. skundo ir atsakovo atsakymo kopijos. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie minimą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2009 m. birželio 17 d. raštą Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“ pareiškėjas turėjo sužinoti 2009 m. nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010).

37. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas, susipažinęs su Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2009 m. birželio 17 d. raštu Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“, niekada nesutiko su jo turiniu, o tai leidžia daryti išvadą, kad jį suprato ir turėjo suprasti. Pareiškėjo elgesys – skundų teikimas teismams, policijai, prokuratūrai, Europos Komisijai – taip pat leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas suprato ir žinojo apie savo teisių pažeidimą bei aktyviai siekė ginti savo galbūt pažeistas teises. Be kita ko, pareiškėjas, skųsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 apeliaciniame skunde nurodė, kad „UAB „Kotrela“ perdavė L7e kategorijos transporto priemones, kurioms galimai pardavėjas priskyrė atitikties sertifikatų nuorašus su „Aie“ logotipais, kuriuose nurodyta versija CEK 30 (priekiniai būgniniai stabdžiai ir kuriuose nurodoma, kad gamintojas – Taivano įmonė ir identifikavimo numeriai prasideda žymenimis „RLV“, modelis –„aie“, transporto priemonė neturi kėbulo)“; „pateikti atitikties liudijimų nuorašai su AIE logotipais yra be užrašų „EB atitikties liudijimas“; „apeliantas nurodo, jog informavo teismą dėl ikiteisminio tyrimo, atliekamo dėl galimai suklastoto dokumento panaudojimo“ (citatos iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1050-115/2011). Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo kreipęsis ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2009 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2232-561/2009.

38. Nutarties 36-37 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik gavęs Europos Komisijos raštus, kuriuose yra pasisakoma dėl pareiškėjo skundų. Taip pat neturi jokio pagrindo spręsti, kad galbūt padarytas pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, nes ir pats pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš neteisėtų Administracijos veiksmų, kurie pasireiškė galbūt teisės aktų reikalavimus neatitinkančio dokumento 2009 metais pateikimu teismui bei pareigos įsitikinti dėl minimo dokumento autentiškumo neatlikimu, taip pat poveikio priemonių UAB „Kotrela“ netaikymu, t. y. konkrečiu laiku bei galbūt konkrečios pareigos neatlikimu. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2019 m. birželio 10 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

40. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

41. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pats pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo.

42. Ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas. Kaip minėta, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti skundo reikalavimus.

43. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

44. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė