2016-02-17 Nr. AB-3681-3-61-3-02800-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-289-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02800-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.1.1.2; 9.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 50), prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir MGK) 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. S-80(7-27/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 68-12, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 44.1-24/12-17 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad minėti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. UAB „Jasena ia“ grąžino 154 000 Lt, pinigų grąžinimas yra įformintas kasos pajamų orderiu, kuris atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir patvirtina pareiškėjo pinigų grąžinimo bendrovei faktą. Pinigų grąžinimo metu pareiškėjo ir bendrovės nesiejo jokie darbiniai santykiai, bendrovės akcijų neturėjo. Pažymėjo, kad viso patikrinimo metu deklaravęs nesantis skolingas bendrovei. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas nurodė, kad pareiškėjo bendrovei grąžintas lėšas jos direktorius Ž. M. pagal 2010 m. gruodžio 29 d. paskolos sutartį paskolino fiziniam asmeniui A. G.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 72–73) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nuo 1998 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. kovo 14 d. dirbo UAB „Jasena“, 2004–2008 metais turėjo 100 procentų šios bendrovės akcijų. Nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas su pertraukomis dirbo bendrovėje ir iki 2010 m. rugsėjo 27 d. turėjo 90 procentų bendrovės akcijų. UAB „Jasena“ 2010 m. spalio 21 d. likviduota bankrutavus. Į pareiškėjo asmeninę sąskaitą iš bendrovės sąskaitos 2009 metais buvo pervesti 271 633 Lt, iš kurių 68 140 Lt pareiškėjas grąžino bendrovei.

Mokesčių administratorius, išanalizavęs pareiškėjo banko sąskaitų išrašus ir bendrovės buhalterinės apskaitos registrus nustatė, kad pareiškėjas iš savo asmeninės sąskaitos bendrovės reikmėms panaudojo 29 623 Lt, likusi suma – 173 870 Lt panaudota pareiškėjo asmeniniams poreikiams. Pareiškėjas teigė, kad minėtas pinigų sumas jis buvo pasiskolinęs iš bendrovės ir grąžino 2011 metais, tačiau, mokesčių administratoriaus teigimu, jokių paskolų grąžinimo operacijų 2010 ir 2011 m. sausio–liepos mėn. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose neužfiksuota, sudarytų paskolų sutarčių bendrovė taip pat nepateikė.

Pagal patikrinimui pateiktus bendrovės kasos apyvartos žiniaraščius, banko apyvartos žiniaraščius, banko sąskaitos išrašus ir kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, nurodytų pinigų sumų grąžinimo į bendrovės banko sąskaitą nenustatyta, bendrovės vyr. buhalterė ir bankroto administratorius pinigų iš bendrovės banko sąskaitos į pareiškėjo asmenines sąskaitas pervedimo aplinkybių nepaaiškino, jokių kitų raštiškų dokumentų dėl lėšų pervedimo ar grąžinimo nebuvo. Pareiškėjas pakartotiniam mokestiniam patikrinimui 2012 m. spalio 17 d. pranešimu pateikė 2010 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją apie Akademijos kredito unijos suteiktą 304 709 Lt paskolą, 2010 m. kovo 16 d. paskolos sutarties kopiją, pagal kurią fizinis asmuo suteikė gyventojui 40 000 Lt paskolą bei nepatvirtintą bendrovės 2010 m. gruodžio 27 d. kasos pajamų orderio kvito serija JA Nr. 50 (toliau – ir KPO) kopiją, pagal kurią pareiškėjas į bendrovės kasą sumokėjo 154 000 Lt grynaisiais pinigais.

Kartu su pastabomis dėl patikrinimo akto pareiškėjas pateikė bankroto administratoriaus G. M. patvirtintą KPO kopiją. Bankroto administratorius G. M. 2013 m. kovo 28 d. pareiškėjui adresuotame pareiškime nurodė, kad minėtas KPO bankroto administratoriui buvo perduotas 2013 m. kovo 27 d. Atsakovas nurodė, kad KPO kvite yra pareiškėjo ir tuo metu buvusio bendrovės vadovo Ž. M., pasirašiusio vietoje kasininko, parašai, ūkinės operacijos turinys neįvardytas. Operatyvaus patikrinimo metu bankroto administratoriaus G. M. pateiktuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, kurie buvo susiūti ir sunumeruoti, KPO originalo nerasta.

Pareiškėjo pateikto KPO kvito serijos ir numerio struktūra visiškai neatitinka operatyvaus patikrinimo metu peržiūrėtų KPO serijos ir numerių žymėjimo struktūros, bendrovės kasos apyvartos žiniaraštyje neatvaizduotas 154 000 Lt įnešimas į kasą. Pagal LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles priėmus pinigus išduodamas kasos pajamų orderio kvitas. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas KPO kvitą turi nuo jame nurodytos datos – 2010 m. gruodžio 27 d., jis galėjo pateikti šį kvitą pirmojo patikrinimo metu – 2011 m. balandžio 26 d.

– 2012 m. kovo 5 d., tačiau apie jį pareiškėjas neužsiminė ne tik pirmojo patikinimo metu, bet ir reikšdamas pastabas dėl patikinimo akto tvirtinimo, o kvito kopiją mokesčių administratoriui pateikė tik 2012 m. spalio 17 d. pakartotinio patikinimo metu. Be to, 2009 m. į pareiškėjo sąskaitas pervestos bendrovės lėšos jos buhalterinės apskaitos registruose nebuvo užfiksuotos kaip pareiškėjo įsiskolinimas bendrovei. Pareiškėjo su Akademine kredito unija ir fiziniu asmeniu V. Ž. sudarytos sutartys nepagrindžia pareiškėjo pajamų, iš kurių jis galėjo grąžinti pinigus bendrovei.

Pareiškėjui neįrodžius, kad lėšos buvo grąžintos bendrovei, laikytina, kad 173 870 Lt bendrovei jis negrąžino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 91–96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Šiaulių AVMI patikrinusi pareiškėją 2013 m. vasario 28 d. patikrinimo akte Nr. 35-55 nustatė, jog iš UAB „Jasena ia“ sąskaitos į pareiškėjo asmeninę sąskaitą 2009 metais buvo pervesti 271 633 Lt, iš kurių 68 140 Lt pareiškėjas grąžino bendrovei, 29 623 Lt panaudojo bendrovės reikmėms, likusią sumą – 173 870 Lt pareiškėjas panaudojo asmeniniams poreikiams. Pareiškėjui, kaip gavusiam pajamų 2009 m., buvo užpildyta metinė pajamų deklaracija GPM308 už 2009 metus ir pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 straipsnį, taikant atitinkamą gyventojų pajamų mokesčio tarifą, apskaičiuota papildomai mokėtino 26 064 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliu – ir GPM) ir 10 432 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ), viso – 36 496 Lt. Šiaulių AVMI 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 44.1-24/12-17 patikrinimo aktą patvirtino ir nurodė pareiškėjui sumokėti 26 064 Lt GPM, 8 460 Lt GPM delspinigių, 2 606 Lt GPM baudą, 10 432 Lt PSDĮ, 3 386 PSDĮ delspinigių ir 1 043 Lt PSDĮ baudą. VMI prie FM 2014 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 68-12 patvirtino Šiaulių AVMI 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 44.1-24/12-17. Mokestinių ginčų komisija 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. S-80(7-27/2014) patvirtino VMI prie FM 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 68-12.

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo iš UAB „Jasena ia“ pervestų 154 000 Lt grąžinimo bendrovei pagal kasos pajamų orderio kvitą serija JA Nr.

50. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 12 straipsnio 1–2 dalimis, 12 straipsnio 4 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi, LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punktu. Teismas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisijos byloje pateikto kasos pajamų orderio serija JA Nr. 50 kopija neturi visų buhalterinės apskaitos dokumentams privalomų rekvizitų – nėra nurodytas ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys, kas neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyto imperatyvo.

Teismas pažymėjo ir tai, kad jame neįrašytas dokumentas, kurio pagrindu į kasą priimami pinigai, kaip tai nustatyta Taisyklių 11 punkte. Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 3 d.). Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, kurių formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius.

Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo (Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 str. 1–3 d.). Pagal Taisyklių 16 punktą, visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai: data, pinigų likutis kasoje darbo dienos pradžioje, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai, iš ko priimta arba kam išmokėta pinigų suma pagal kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį, bendra gautų ir bendra išmokėtų per dieną pinigų suma, pinigų likutis kasoje darbo dienos pabaigoje, kasininko ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) parašai.

Jeigu kasos operacijos nekompiuterizuotos, ūkio subjektas pildo kasos knygą (knygas), kurios (kurių) lapai turi būti sunumeruoti, perverti virvele ir užantspauduoti. Įrašas, nurodantis kasos knygos lapų skaičių, tvirtinamas ūkio subjekto vadovo ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) parašais. Įrašai kasos knygoje daromi dviem egzemplioriais per kalkę arba savaiminio kopijavimo popierių. Antrieji lapų egzemplioriai turi būti atplėšiami ir naudojami kaip kasininko apyskaita, pirmieji lieka kasos knygoje. Pirmieji ir antrieji lapų egzemplioriai numeruojami tais pačiais numeriais.

Trynimai ir nepatvirtinti taisymai kasos knygoje draudžiami. Taisymai turi būti patvirtinti kasininko ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) parašais. Ūkio subjekto struktūriniai padaliniai vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta tvarka gali pildyti atskiras kasos knygas. Jeigu pildomos atskiros kasos knygos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai numeruojami atskira eilės tvarka. Siekiant surinkti priešpriešinę informaciją dėl sandorių su pareiškėju, buvo patikrinta UAB „Jasena ia“. Iš Mokestinių ginčų komisijos byloje esančios Šiaulių AVMI 2012 m. spalio 26 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitos Nr. OA-1706 matyti, kad patikrinimo metu bankroto administratorius pateikė BUAB „Jasena ia“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie bylose susiūti ir sunumeruoti, tačiau dokumentuose kasos pajamų orderio serija JA Nr. 50 originalo nerasta, o jo struktūra visiškai neatitinka patikrinimo metu peržiūrėtų kitų kasos pajamų orderių serijos ir numerių žymėjimo struktūros.

Tuo pačiu nurodyta, kad kasos apyvartos žiniaraštyje neužfiksuotas 154 000 Lt piniginių lėšų įnešimas į kasą. Pažymėtina dar ir tai, kad kasos pajamų orderio kopija mokesčių administratoriui buvo pateikta tik 2013 m. kovo 29 d., apie tokio dokumento egzistavimą pareiškėjas nenurodė mokesčių administratoriui jam atliekant pirminį patikrinimą 2011 m. balandžio 26 d. – 2012 m. kovo 5 d., kas pagrįstai leidžia abejoti tokio dokumento sudarymo data – 2010 m. gruodžio 27 d. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tarp pareiškėjo ir UAB „Jasena ia“ buvusius paskolinius ar kitokio pobūdžio civilinius teisinius santykius.

Tuo pačiu nėra įrodyta, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. turėjo kasos pajamų orderyje nurodytą sumą – 154 000 Lt, kuriuos galėjo įnešti į bendrovės kasą, nes Šiaulių AVMI 2013 m. balandžio 26 d. patikrinimo akte Nr. 44.1-24/12-17 nurodyta aplinkybė, jog iš kredito unijos gautos 200 000 Lt paskolos pareiškėjas nepanaudojo pinigams UAB „Jasena ia“ grąžinti, nėra paneigta. Pareiškėjo į bylą pateikta 2010 m. gruodžio 29 d. paskolos sutartis, kuria UAB „Jasena ia“ paskolino A. G. 154 000 Lt, t. y. būtent tokią sumą, dėl kurios kilo ginčas, nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas grąžino 154 000 Lt UAB „Jasena ia“, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis yra realinė sutartis, t. y. pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo.

Tokia nuostata nurodyta ir pačioje sutartyje (1.2 p.), tačiau byloje nėra duomenų, jog paskolos sutartyje nurodyta suma buvo perduota, nes minėtos sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas perduoda, o paskolos gavėjas priima pinigus po šios sutarties pasirašymo. T. y. nėra šalių parašais patvirtinta, kad, sudarius sutartį, paskolos gavėjas parašu patvirtino pinigus gavęs, o paskolos davėjas taipogi parašu patvirtino juos perdavęs. Teismas nurodytų teisės aktų nuostatų kontekste pažymėjo tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog paskolos sutarties sudarymo su fiziniu asmeniu faktas buvo atspindėtas UAB „Jasena ia“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, kaip numatyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnyje, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentuose turėtų matytis grynųjų pinigų įnešimas į kasą ir jų išmokėjimas A.

G. Nors liudytojais teisme pareiškėjo prašymu apklausti Ž. M. ir A. G. patvirtino 154 000 Lt sumos paskolinimo A. G. faktą, tačiau dėl anksčiau nurodytų priežasčių šių asmenų parodymai atmestini. Teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-222-124/2013 UAB „Jasena ia“ iškelta bankroto byla. Iš minėtoje nutartyje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad UAB „Jasena ia“ finansinė padėtis 2010 m. gruodžio 29 d. buvo gana sunki, todėl įmonės vadovo Ž.

M. veiksmai esant tokiai įmonės padėčiai skolinti 154 000 Lt pažįstamam fiziniam asmeniui, su kuriuo UAB „Jasena ia“ siejo keli užsakymai, prieštarauja ne tik sveikai logikai, įmonės veiklos tikslams, bet mažų mažiausiai neatitinka protingumo principų. Be to, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, bankroto administratorius privalo ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Tačiau teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad A. G. ar kitam asmeniui būtų pareikšti ieškiniai dėl sandorių nuginčijimo ar piniginių lėšų grąžinimo. Ši paskolos sutartis kelia abejonių dar ir dėl to, kad joje nurodytas kaip UAB „Jasena ia“ įmonės kodas iš tikrųjų nėra UAB „Jasena ia“ įmonės kodas. Be to, aplinkybė, ar 2010 m. gruodžio 29 d. buvo sudaryta paskolos sutartis tarp UAB „Jasena ia“ ir A. G., nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas grąžino 154 000 Lt UAB „Jasena ia“. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė pinigų grąžinimo UAB „Jasena ia“ fakto (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 str.).

Be to, byloje nėra jokių pareiškėjo ir UAB „Jasena ia“ buvusius civilinius teisinius santykius, kuriais remiantis bendrovės pinigai buvo pervesti į pareiškėjo sąskaitą, patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas, kaip nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį (GPMĮ 27 str. 1 d.).

Tuo pačiu pareiškėjas, kuriam nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos (GPMĮ 27 str. 5 d.). Pareiškėjui neatlikus šios GPMĮ nustatytos pareigos, metinę pajamų deklaraciją už 2009 metus užpildė patikrinimą atlikęs mokesčių administratorius, atitinkamai apskaičiuodamas mokėtinas GPM ir PSD įmokas.

Už GPMĮ pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (GPMĮ 36 str. 2 d.). Už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį mokesčių mokėtojui skaičiuojami delspinigiai (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p.). O tais atvejais, kai mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d.).

Pareiškėjas pateiktame skunde iš esmės ginčija tik mokesčių administratoriaus nustatytą aplinkybę, kad jis negražino UAB „Jasena ia“ į pareiškėjo sąskaitas pervestų 154 000 Lt. Aritmetinis GPM ir PSDĮ, delspinigių ir baudų paskaičiavimas nėra ginčijamas. Esant šioms aplinkybėms, teismas priėjo išvadą, kad mokesčių administratorius pareiškėjo ginčijamą sumą pagrįstai pripažino pareiškėjo gautomis pajamomis, ginčijami mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo šių aktų naikinti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 107–109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2010 m. gruodžio 27 d. UAB „Jasena ia“ grąžino 154 000 Lt, pinigų grąžinimas yra įformintas kasos pajamų orderiu. Kasos pajamų orderio forma atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus. Pareiškėjas yra visiškai atsiskaitęs su UAB „Jasena ia“.

2. Centrinis mokesčių administratorius niekaip nevertino ir pareiškėjo pateiktų 2010 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties, 2010 m. gruodžio 27 d. UAB „Jasena ia“ kasos pajamų orderio kvito, kuriais jis įrodinėjo pinigų pasiskolinimą bei pasiskolintų pinigų gražinimą UAB „Jasena ia“. Centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija netyrė nurodytų faktinių aplinkybių ir jų teisiškai nevertino, todėl šias faktines aplinkybes privalėjo ištirti ir jas teisiškai įvertinti teismas. Nei viena nurodytų institucijų nebuvo sąžiningu tyrėju atitinkančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Visos nurodytos institucijos tyčia nerinko jokių įrodymų palankių pareiškėjui ir sukūrė situaciją, kuomet iš jo šalies nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, taip buvo dirbtinai sukurta situacija nurodyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnyje.

3. Kadangi mokestinio tyrimo metu pareiškėjui buvo paskirta bauda, jam paskirtos baudos klausimas laikytinas baudžiamuoju kaltinimu, kaip tai numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, ir todėl turėjo būti suteiktos garantijos, numatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje. Viso mokestinio tyrimo ir skundų nagrinėjimo procesas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 daliai ir 6 straipsnio 3 dalies a, b, c papunkčiams bei prieštarauja 7 straipsnio 1 daliai. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtinta principinė taisyklė, kad asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, jog šis naudojasi visomis prieinamomis priemonėmis savo interesams ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-5/2009). Teismas nebuvo aktyvus, nerinko įrodymų, nenustatė visų svarbių bylos aplinkybių bei jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10, 81 str.). Teismo teiginys, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apmokestino pareiškėjo gautas pajamas, parodo, kad teismas buvo neteisingas, priklausomas ir šališkas, todėl buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Mokesčių administratorius turi įrodyti, jog jo pajamas apmokestino teisingai, tačiau ne priešingai.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Mokesčių administratorius neįrodė, jog jo pajamos apmokestintos teisingai ir teisingai taikytos baudos.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–117) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Mokesčių administratorius, užtikrindamas šios nuostatos įgyvendinimą, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2009 metus, jam papildomai priskaičiavo gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo įmoką bei su šiais mokesčiais susijusias sumas, dėl ko ir kilo ginčas. Mokesčių administratorius nurodė, kad pinigai gauti iš įmonės turėjo būti ir pagrįstai buvo priskirti apmokestinamosioms pajamoms, o tuo tarpu mokesčių mokėtojas tvirtino, kad pinigai buvo grąžinti, todėl negalėjo būti mokestine baze nuo kurios apskaičiuoti papildomi mokesčiai.

Taigi tikrinamoje administracinėje byloje iš esmės kilo ginčas dėl faktinės aplinkybės – realaus pinigų grąžinimo ar negrąžinimo įmonei.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. „Mokestinėse bylose nagrinėjamose administraciniuose teismuose ši nuostata taip yra taikytina turint omenyje ir MAĮ 67 straipsnio (Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas) 1 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Administracinėje byloje esančių faktinių duomenų pagrindu teigtina, jog buvo pakankamas pagrindas išvadai dėl nurodomos ginčo sumos realaus negrąžinimo įmonei ir tos piniginės sumos pripažinimo apmokestinamosiomis pajamomis.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pinigai grąžinti UAB „Jasena ia“ 2010 m. gruodžio 27 d., tačiau BUAB „Jasena ia“ buhalterinės apskaitos dokumentuose kasos pajamų orderio serija JA Nr. 50 originalo nerasta. Be kita ko, pateikto kasos pajamų orderio serija JA Nr. 50 kopija neturi visų buhalterinės apskaitos dokumentams privalomų rekvizitų – nėra nurodytas ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys. Kasos apyvartos žiniaraštyje neužfiksuotas 154 000 Lt piniginių lėšų įnešimas į kasą, todėl pareiškėjo (apelianto) pateikta kasos pajamų orderio kopija pirmosios instancijos teismas iš tikro neturėjo pagrindo remtis. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasos pajamų orderio kopija mokesčių administratoriui buvo pateikta tik 2013 m. kovo 29 d., kai yra tvirtinama apie pinigų grąžinimą 2010 m. gruodžio 27 d., o pirminis patikrinimas atliktas 2011 m. Ši aplinkybė taip pat byloja ne apelianto naudai bei tuo pačiu paneigia galimybę remtis 2010 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartimi, kuria irgi bandyta pagrįsti pinigų grąžinimo įmonei aplinkybę.

Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįsti papildomai apskaičiuotus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Pažymėtina, jog reikalavimas pagrįsti grąžintus pinigus pirmiausia reiškia, kad tie pinigai realiai turėtų būti gauti/grąžinti, o ne vien būtų atspindėti dokumentuose. Jei ginčo pinigai realiai nebūtų gauti/grąžinti, tačiau jų gavimas įmonėje būtų įforminamas dokumentais, mokestine prasme vien tokio dokumento buvimas nereikštų, kad pinigai realiai grąžinti, nes negalima pagrįsti to, ko realiai nebuvo.

Mokesčių mokėtojo apeliacija į teismo neįvykdytą įrodymų rinkimo pareigą atmestina, nes, visų pirma, šalys teikia įrodymus. Teismas imasi iniciatyvos tuo atveju, kai šalys siekia įrodyti atitinkamas aplinkybes, bet tam kyla objektyvių kliūčių ar kai teismas mano, jog tam yra teisinis poreikis, siekiant visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti bylą.

Neįžvelgtinas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-164/2008 yra pažymėjęs, kad tiek Konvencijos, kaip tarptautinės kilmės teisės akto, pobūdis, tiek šios Konvencijos paskirtis – žmogaus teisių apsauga – lemia, kad ši Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje yra dėstoma, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Tikrinamoje administracinėje byloje nenustatyta, kad apeliantui kaip nors buvo apribotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamos teisės ir laisvės (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.). Pareiškėjo skundas buvo priimtas, išnagrinėtas per įmanomai trumpiausią laiką, laikantis nustatytų reikalavimų, priimtas procesinis sprendimas, kuris tikrinamas apeliacine tvarka. Nenustatyta, kad naudojantis teismine gynyba su pareiškėju būtų elgiamasi kitaip nei su kitais, kurie kreipėsi į teismą keldami atitinkamus reikalavimus. Todėl ir ši apeliacijos dalis negali pakeisti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Taigi tenkinti pareiškėjo (apelianto) apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius