2021-06-23 Nr. AB-13533-3-62-3-02433-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-477-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02433-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 13 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d. buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo apgyvendintas ankštoje 20 kv. m ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 24, buvusioje pagalbinėje patalpoje, kurioje įrengta 10 miegamųjų vietų, dėl ko jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Gyvenamojoje patalpoje neįrengta vėdinimo sistema, joje kaupėsi drėgmė ir pelėsis. Prie kameros langų buvo laikomi šiukšlių konteineriai bei įrengti kanalizacijos liukai, dėl to į patalpą sklido nemalonus kvapas. Dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę 1 val. Dušo patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, nes besiprausiantį pareiškėją galėjo stebėti kiti nuteistieji. Taip pat dušo patalpa buvo netvarkinga, neremontuota, sanitariniai įrenginiai veikė netinkamai. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių atvyko 2017 m. liepos 19 d. ir buvo laikomas iki 2019 m. lapkričio 8 d. Pripažino, kad atskirais laikotarpiais minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrinta. Kybartų sektoriuje esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Kybartų sektorius yra įregistruotas kaip negyvenamieji pastatai, tačiau tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamoji patalpa Nr. 24 yra skirta apgyvendinti valgykloje dirbančius asmenis. Keletas šiukšlių konteinerių yra įrengti 20 metrų atstumu nuo gyvenamųjų patalpų, tačiau nei langų, nei durų nuo konteinerių pusės nėra. Patalpų švarą ir tvarką palaiko jose apgyvendinti asmenys. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis ir valymo inventoriumi. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Nuteistieji dušu naudojasi pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką vieną kartą per savaitę. Visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai tikrino Kybartų sektoriaus patalpas ir pažeidimų nenustatė. Dėl skunde išdėstytų aplinkybių pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kaip pasireiškė neturtinė žala, nepagrindė ir neindividualizavo neigiamų pasekmių. Pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio, kad būtų įvertinti pinigais, todėl, kaip nurodė atsakovo atstovas, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybei, atstovaujamos Marijampolės PN, 4300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Atsižvelgęs į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, teismas padarė išvadą, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas taip pat nurodė, kad į bylą nėra pateikta objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantį konkrečios patalpos plotą, kurioje gyveno pareiškėjas, apskaičiavo gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

7. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN Kybartų sektorių atvyko 2017 m. liepos 19 d. ir buvo laikomas iki 2019 m. lapkričio 8 d., todėl sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nuo 2017 m. liepos 19 iki 2019 m. lapkričio 8 d.

8. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrio 505 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 36 kv. m, patalpoje buvo laikoma nuo 10 iki 11 nuteistųjų, vienam asmeniui teko nuo 3,27 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrio 24 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,80 kv. m, patalpoje buvo laikoma nuo 7 iki 10 nuteistųjų, vienam asmeniui teko nuo 2,48 iki 3,54 kv. m ploto. Laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. sausio 23 d., nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. gegužės 10 d., nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. birželio 19 d., nuo 2018 m. liepos 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2019 m. balandžio 24 d., nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. gegužės 30 d., nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. spalio 15 d., nuo 2019 m. spalio 29 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d., t. y. iš viso 627 paras pareiškėjui gyvenamojoje patalpoje Nr. 24 nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes jam teko nuo 2,48 iki 2,76 kv. m ploto.

9. Teismas, konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, nusprendė, kad patalpoje buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 24 nebuvo įrengta vėdinimo sistema, patalpa vėdinama tik per atveriamą langą, joje kaupėsi pelėsis ir drėgmė.

11. Teismas nurodė, kad Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 17 punkte numatyta, jog patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog gyvenamoji patalpa Nr. 24 vėdinama per atveriamą langą, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo nekonstatuotini. Teismas įvertino, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo ar pelėsio.

12. Dėl pareiškėjo argumentų apie antisanitarines sąlygas, pelėsio plitimą, nemalonų kvapą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, kaip nurodė teismas, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Teismas nurodė, kad Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.

13. Teismas pažymėjo, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinės patalpas visiškai atskirti (izoliuoti ar įrengti kabinas), todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl šių aplinkybių teismas nekonstatavo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

14. Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, kaip nurodė teismas, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens tiekimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatė.

15. Pareiškėjas pažymėjo, kad prausykloje blogai veikė sanitariniai įrenginiai, tačiau iš į bylą pateiktų duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl neveikiančių sanitarinių įrenginių. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos centro specialistai tikrino patalpas ir pažeidimų nenustatė. Teismas įvertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl neveikiančių sanitarinių įrenginių atmetė kaip deklaratyvius.

16. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamoji patalpa buvo įrengta prie šiukšlių konteinerių ir kanalizacijos liukų, tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas paneigė minėtus argumentus, nurodydamas, jog konteinerių prie gyvenamosios patalpos langų ir durų nėra. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nepatogumų, susijusių su konteinerių ar vėdinimo liukų įrengimu. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, jog tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismas įvertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl minėtų aplinkybių atmetė kaip deklaratyvius.

17. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad dušo patalpos neremontuotos, tačiau teismas nurodė, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, o turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismas įvertino, kad pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

18. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas padarė išvadą, kad Marijampolės PN iš viso 627 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, jog galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT 2009 m. sausio 33 d. administracinę bylą Nr. A438-121/2009).

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, pripažino, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui 627 paras teko mažiau nei 3 kv. m ploto, kas pagal naujausią LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

20. Įvertinus nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-525/2020), taip pat nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos, ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismas įvertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 4300 Eur suma.

III. 21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės PN, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjui, atliekant laisvės atėmimo bausmę gyvenamajame kambaryje, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d. vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo nuo 2,48 iki 3,54 kv. m. Nors minėtu laikotarpiu minimalus gyvenamųjų patalpų plotas gyvenamajame kambaryje buvo mažesnis nei numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau, atsakovo atstovo nuomone, šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsakovo atstovo teigimu, reikia atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjas, atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą.

23. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, byloje nėra įrodymų apie tai, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Taigi, Marijampolės PN nuomone, šioje byloje yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį arba nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimui kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

24. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, prižįstant, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas bei nemotyvuotas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Pareiškėjas teigia, kad teismas turėtų konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų likti nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – nustatęs, kad laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. sausio 23 d., nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. gegužės 10 d., nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. birželio 19 d., nuo 2018 m. liepos 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2019 m. balandžio 24 d., nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. gegužės 30 d., nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. spalio 15 d., nuo 2019 m. spalio 29 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d., t. y. iš viso 627 paras, pareiškėjui gyvenamojoje patalpoje Nr. 24 nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes jam teko nuo 2,48 iki 2,76 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, teismas priteisė pareiškėjui V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 4300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su gyvenamojo ploto normos užtikrinimu.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), kad tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

32. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

34. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 4300 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas