2015-12-15 Nr. AB-24449-3-61-3-00901-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2101-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00901-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja P. L. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) sprendimą, įformintą 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. (6.5) I-746 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“, konstatuojant, kad terminas nebuvo praleistas; 2) jei teismas nustatytų, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, atnaujinti šį terminą; 3) panaikinti VSDFV sprendimą, įformintą 2014 m. sausio 8 d. raštu Nr. (6.5) I-191 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) l-ojo pensijų skyriaus sprendimo, įforminto 2013 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-151451 „Dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo“, ir įpareigoti VSDFV iš naujo nagrinėti šį pareiškėjos skundą; 4) jei teismas nuspręstų, kad VSDFV sprendimu, įformintu 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. (6.5) 1-746, konstatuodama, jog terminą skundui paduoti praleido, kartu ir išnagrinėjo jos skundą bei jį atmetė, panaikinti VSDFV sprendimą, įformintą 2014 m. sausio 8 d. raštu Nr. (6.5) I-191, taip pat panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus l-ojo pensijų skyriaus sprendimą, įformintą 2013 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-151451, bei priteisti pareiškėjai 13 726,48 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nurodė, kad jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai ir nepagrįstai neišmokėta senatvės pensijos dalis. Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo mokama sumažinta senatvės pensija, nes ji paminėtu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, t. y. dirbo (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, prašydama pateikti duomenis apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir ją išmokėti. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. (10.1-02) 3-151451 pateikė skaičiavimus bei informavo apie sprendimą negrąžinti 13 726,48 Lt neišmokėtos pensijos dalį dėl to, kad dar nepriimtas sumažintų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų bei dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas. 2013 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į VSDFV su skundu, kuri 2014 m. sausio 8 d. rašte Nr. (6.5) I-191 atsisakė nagrinėti skundą, argumentuodama tuo, kad ji praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje įtvirtintą trejų metų terminą skundui paduoti, bei iki 2014 m. sausio 30 d. nustatė terminą įrodymams, sudarantiems pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, pateikti.

Be to, VSDFV konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 9 d. informaciniame rašte Nr. (10.1-02) 3-151451 pateikė jai išsamią ir teisingą informaciją ir nėra pagrindo jo panaikinti. 2014 m. sausio 17 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti bei priimti ir išnagrinėti jos 2013 m. gruodžio 31 d. paduotą skundą. VSDFV 2014 m. sausio 24 d. rašte Nr. (6.5) I-746 neatnaujino termino skundui paduoti ir nurodė, kad ji neįrodė, jog terminą skundui paduoti praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių.

Pareiškėjos teigimu, 3 metų terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Tik tuomet ji sužinojo apie VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus, pažeidžiančius jos teises ir įgijo teisę ginti pažeistas teises. Tikėjosi, kad įstatymų leidėjas per protingą terminą priims sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Pareiškėja nesutiko su VSDFV išdėstyta pozicija, kad termino skaičiavimo pradžia siejama su pirmosios išmokėtos pensijos už 2010 m. sausio mėn. išmokėjimo diena.

Pareiškėjos nuomone, VSDFV 2014 m. sausio 8 d. rašte Nr. (6.5) I-191 ne tik atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti, bet ir iš esmės išnagrinėjo jos skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, todėl teismas turėtų iš esmės išnagrinėti jos skundą ir priteisti neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–26) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. gruodžio 9 d. rašte, išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. gautą prašymą, pateikė prašomus duomenis apie neišmokėtos senatvės pensijos dydžius bei nurodė, jog kol nėra priimtos Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo kompensavimo tvarkos, nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. VSDFV 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-191 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 31 d. pateiktą skundą, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, ir konstatavo, kad ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, bei informavo pareiškėją, kad jei ji iki 2014 m. sausio 30 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. (6.5) I-746, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 31 punktu, įvertinusi pareiškėjos 2014 m. sausio 17 d. skunde išdėstytus argumentus, atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjos 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. sausio 17 d. skundų nenagrinėti. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas ateičiai (Konstitucijos 107 str. 1 d.) ir nėra pagrindas išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010–2011 m. negautą pensijos dalį. Kol nėra parengtos sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 36–39, 40–43) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV 2014 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (6.5) I-191 dalis, kuria atsisakyta panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. (10.1-02) 3-151451, yra teisėta ir pagrįsta. Paminėtame teritorinio skyriaus rašte pareiškėjai suteikta išsami ir teisinga informacija. VSDFV, įvertinusi, kad pareiškėjai pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, jog pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 31 d. skundu išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Atsižvelgusi į tai, VSDFV 2014 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (6.5) I-191, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir nurodė, kad iki 2014 m. sausio 30 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-746 atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nusprendė pareiškėjos 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. sausio 17 d. skundų nenagrinėti.

Teigė, kad pareiškėja, reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal kompetenciją nesprendė VSDFV, nes pareiškėja VSDFV nepateikė įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis, iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją (Įstatymo 37 str. 2 d.), o tai nepriskirta teismo kompetencijai, todėl dėl tokio reikalavimo teismas negali priimti nė vieno Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnyje įtvirtinto sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, administracinė byla dėl šio reikalavimo nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, jog terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Konstatavo, kad pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi Pensijų įstatyme nustatytą terminą, todėl VSDFV teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti jos 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. sausio 17 d. skundų dalis, kuriose prašoma įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai sumažintos pensijos dalį.

Kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimas teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais nenuginčytas, jis yra įvykdytas, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti 13 726,48 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kol nėra priimti teisės aktai, reglamentuojantys pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies kompensavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 70–76) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą, be kita ko, sprendžiama, ar VSDFV 2014 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (6.5) I-191 bei VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. (6.5) I-746 yra teisėti ir pagrįsti.

Teismas pabrėžė, kad, pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusį iki 2013 m. sausio 1 d., VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV, o po to – teismui. Teismas akcentavo, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi kitoks Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan.

Teismas nustatė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjai pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio mėn. Vadinasi, pareiškėja, su skundu kreipdamasi į VSDFV tik 2013 m. gruodžio 31 d. (gautas skundas 2014 m. sausio 2 d.), praleido paminėtą terminą. Teismas konstatavo, kad VSDFV 2014 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (6.5) I-191 tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, todėl šio VSDFV sprendimo panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas pabrėžė, kad VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. (6.5) I-746 nepatenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą, nes įvertino, jog pareiškėja netinkamai skaičiavo paminėtą procesinį terminą. Teismas sutiko su tokiu vertinimu, nes pareiškėjos pamąstymai apie termino skaičiavimą bei jo pradžią, kuri, pareiškėjos nuomone, yra skirtinga, nėra pagrįsti teisės nuostatomis, jie nesudaro pagrindo teismui atnaujinti praleistą terminą, todėl VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-746 panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-151451, atnaujinti terminą skundui paduoti bei priteisti jai 2010–2011 m. sumažintos ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 13 726,48 Lt. Teismas akcentavo, kad, nepanaikinus paminėtų VSDFV sprendimų, kuriuose pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo patenkinti šiuos pareiškėjos reikalavimus.

Teismas paminėjo, jog iš esmės identiškos šiai bylai aplinkybės buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-64-143/2015 (joje papildomai buvo vertintos pareiškėjo sveikatos būklės aplinkybės); todėl teismas, sekdamas konstituciniu imperatyvu, kad analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. bei 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), vadovavosi, be kita ko, šia nutartimi.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 82–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir patenkinti skundą arba perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Asmuo gali kreiptis į teismą tik tada, kai susipažino su skundžiamo akto turiniu, motyvais ir t. t. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kreipėsi į VSDFV, remdamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pensijos dalies. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, kreipimosi į VSDFV teritorinį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Esant šioms aplinkybėms, reikalavimo teisė į negautą senatvės pensiją atsirado tik nuo šios dienos, o ne nuo tos dienos, kada pradėjo gauti sumažintą senatvės pensiją kaip dirbanti pensininkė. Negalėjo žinoti, kad Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, kol dėl jo nepasisakė Konstitucinis Teismas.

2. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo po Laikinojo įstatymo pripažinimo antikonstituciniu, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismo teiginys, jog šio pobūdžio bylos turi būti sprendžiamos vienodai, nepagrįstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2015 m. sausio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-30-822/2015).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo (VSDFV Vilniaus skyriui), tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 982,97 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo keičiamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą suteikti jai duomenis apie tokį jai paskirtos pensijos sumažinimą ir kompensuoti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 7);

3) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-11-15 prašymą) pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas ir informacija dėl tokio sumažinimo teisinių priežasčių (b. l. 8-9);

4) 2013 m. gruodžio 31 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens (VSDFV) 2014 m. sausio 8 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) skaičiuotiną, 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2014 m. sausio 31 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 13-14);

5) 2014 m. sausio 17 d. pareiškėja padavė VSDFV prašymą dėl termino atnaujinimo. Tačiau šiame prašyme ji tik pateikė argumentus, kurie, jos manymu, patvirtina kad paminėtas terminas nebuvo praleistas (pagal pareiškėją, šis terminas turėjo būti skaičiuojamas kas mėnesį, kai jai buvo pervedama už kiekvieną mėnesį apskaičiuota pensija), o apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo nuo 2012 m. vasario 6 d., t. y. dienos, kai Konstitucinis Teismas priėmė paminėtą nutarimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų prieštaravimo Konstitucijai (b. l. 15-17);

6) pareiškėjos šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. sausio 24 d. sprendime trečiasis suinteresuotas asmuo, nurodęs argumentus, kad paminėtas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėtų pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2014 m. sausio 17 d. skundų (b. l. 18-19).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. lapkričio 15 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir jos nurodyti argumentai dėl aptariamo termino skaičiavimo tvarkos praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos skundžiamame 2014 m. sausio 24 d. sprendime trečiasis suinteresuotas asmuo teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į jį praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikęs Taisyklių 31 punktą, paliko pareiškėjos 2013 m. lapkričio 15 d. skundą nenagrinėtą.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos P. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė