2022-03-09 Nr. AB-5603-3-61-3-04450-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1490-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04450-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34733 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1521 (toliau – Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje buvo išnaudojamas ir diskriminuojamas savo giminaičių, o pagalbos iš valstybės ar nevalstybinių institucijų nesulaukė. Taip pat savo jėgomis išsigelbėti negalėjo, nes buvo visiškai priklausomas nuo dėdės. Iš esmės tokią situaciją lėmė kultūrinės-socialinės tradicijos, sureikšminančios šeimos galvos statusą.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Atsakovas taip pat uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

5. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) neteko tėvų, todėl jį augino dėdė, kuris pareiškėją mušdavo, viską jam drausdavo, nuolat kontroliuodavo, liepdavo dirbti. Pareiškėjui dėdė neleido mokytis. Pažymėjo, jog pareiškėjo darbdavys jam davė pinigų, už kuriuos pareiškėjas pabėgo iš kilmės valstybės, atvyko į Baltarusiją ir tuomet neteisėtai kirto Lietuvos-Baltarusijos sieną.

6. Pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėjo pabėgimo priežastys yra ne tik ekonominės, o ir etninės-kultūrinės. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nesuteikiama veiksminga apsauga. Be to, pareiškėjas negalėjo pasilikti Baltarusijoje, kadangi minėta valstybė nepatenka į saugios valstybės apibrėžimą. Pastebėjo, jog pareiškėjo apklausa Departamente buvo vykdoma su 2 vertėjais, todėl galėjo būti ir tam tikrų vertimo interpretacijų.

7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad nekėlė reikalavimo pareiškėjui teisiškai kvalifikuoti aplinkybes. Tačiau pareiga pagrįsti savo prašymą (t. y. pateikti išsamius paaiškinimus) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka būtent prieglobsčio prašytojams, t. y. pareiškėjui. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jam tenka pareiga surinkti kilmės valstybės informaciją, tačiau jis turi pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus ir atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Be to, pats prieglobsčio prašytojas tiesiogiai grasinimo nesulaukė, jį gavo tik atvykęs į Lietuvą. Prieglobsčio prašytojas nepateikė rašytinių ar kitų įrodymų apie šį grasinimą. Neaišku ar pokalbis tarp jo dėdės ir pareiškėjo tikrai įvyko. Pareiškėjas nurodė, kad iš dėdės sulaukė vienintelio grasinimo, kai jau buvo išvykęs iš šalies. Departamentui kyla abejonių, ar galima šį faktą vertinti kaip realų grasinimą, nes tokia dėdės reakcija galėjo būti sąlygota sukilusių emocijų ar pan. Pareiškėjas pasakojo, kad jam teko miegoti gatvėje ar pas draugus, kas reiškia, kad jo laisvė laisvai judėti nebuvo suvaržyta, tuo tarpu paklausus, kodėl jis neieškojo kitos gyvenamosios vietos, darbo, jis nurodė, kad dėdė jį griežtai kontroliavo. Tačiau galimybę keisti gyvenamą vietą pareiškėjas turėjo, tuo labiau, kad jam pavyko visgi išvykti iš šalies.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo nurodytas tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Be to, turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo, jog pareiškėjui kilmės valstybėje pagalba nebūtų suteikta. Atlikus pareiškėjo situacijos tyrimą bei atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus, konstatuota, kad istorija, kuria pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, nesudaro pagrindo prieglobsčio prašytojui jį suteikti. Surinkta informacija patvirtina, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, pagal Europos paramos prieglobsčio biuro (toliau – ir EPPB) išaiškinimus gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus. Vertinant pareiškėjo galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) pastebėtina, jog kilmės valstybėje yra likę pareiškėjo giminaičiai, nors ir tolimi, taip pat draugai.

10. Atsakovas pažymėjo, kad esant pagrindui manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir protingas. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

11. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjo įvardijamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Be to, pareiškėjas galėjo persikelti gyventi į kitą miestą (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjo pasakojimas Departamente apklausos metu buvo nenuoseklus.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitus skundo reikalavimus atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. 2021 m. rugsėjo 8 d. vyko pareiškėjo pirminė apklausa. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2021 m. spalio 25 d. apklausos metu pateiktus paaiškinimus, Departamento Sprendimo turinį, akcentuodamas ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkte, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus prieglobsčio bylose, sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Akcentavo, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Departamentas vadovavosi EPPB gairėmis, kuriose nurodyta, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo gimtasis miestas) rajonuose yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

15. Teismas pastebėjo, kad nors ir beatodairiško smurto lygis pareiškėjo gimtame (duomenys neskelbtini) mieste yra aukštesnis nei kitose (duomenys neskelbtini) provincijose, tačiau pareiškėjas Departamente apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nesusidūrė su grėsmėmis nei dėl savo tautybės nei dėl išpažįstamos religijos. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai. Todėl, nors ir kilmės valstybėje tam tikri asmenys susiduria su grėsmėmis, tačiau pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) jis yra persekiojamas ir/ar jam yra grasinama.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Pareiškėjas tiek Departamente apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu abstrakčiai nurodė, jog kilmės valstybėje jį nužudytų jo dėdė, kuris vertė pareiškėją dirbti, nuolat kontroliavo, tačiau pareiškėjas nepateikė priežasčių, kodėl dėdė su juo taip elgėsi, kokios priežastys lėmė tokį dėdės elgesį. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad pirmo grasinimo iš dėdės sulaukė, kai jau buvo atvykęs į Lietuvą. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta baimė laikytina išskirtinai hipotetinė, o ir pasakojimo detalės verčia abejoti istorijos tikrumu.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo istorija apie dėdės ir / ar dėdžių persekiojimą bei naudotą smurtą prieš jį savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos jam suteikimo, nes pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl nurodyto fizinio smurto, dėl diskriminacijos, dėl grasinimų, ir kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jam pagalbą. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo grasinimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas Konvencijoje įtvirtintomis prieglobsčio suteikimo priežastimis, dėl ko asmeniui grėstų valstybės institucijų persekiojimas (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog į teisėsaugos institucijas negalėjo kreiptis, tačiau toks negalėjimas ar nenoras kreiptis nepagrindžia prielaidos, jog jei pareiškėjas būtų kreipęsis, jam tinkama pagalba kilmės valstybėje nebūtų suteikta.

18. Teismas vertino, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimai (Departamente, teismo posėdyje) taip pat nebuvo pakankamai išsamūs, dalis nurodytų aplinkybių buvo prieštaringos bei kintančios. Pareiškėjas Departamente apklausos metu aiškino, jog pinigus kelionei į Europą jam paskolino draugai iš (duomenys neskelbtini), tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad pinigus davė darbdavys, pas kurį dirbo (duomenys neskelbtini). Taip pat viso pokalbio metu Departamente pasakodamas aplinkybės dėl tariamos grėsmės nurodė, jog dėl „dėdės“ jis negali (duomenys neskelbtini) gyventi laisvai, tačiau pokalbio pabaigoje nurodė, kad jo gyvenimą nuolat kontroliavo du „dėdės“. Be to, pareiškėjo nurodytos pasakojimo detalės (jog teko miegoti gatvėje ar nakvoti pas draugus, kurie paskolindavo pinigų) leidžia manyti, jog pareiškėjas nebuvo taip griežtai kontroliuojamas savo dėdžių ir galėjo bandyti pakeisti savo gyvenamąją vietą. Šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo pasakojimo tikrumu.

19. Teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

20. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai sutiko VSAT pareigūnus ir buvo pristatytas į užkardą, kas nelaikytina, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.

21. Teismas, vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 4 dalimi, įvertinęs Departamento sprendimo motyvus išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, sprendė, kad Departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies yra pagrįstas.

22. Teismas, įvertinęs pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, šio sprendimo motyvus, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punkto kontekste sprendė, kad nustatytas terminas nėra proporcinga ir adekvati priemonė pareiškėjo padarytam pažeidimui. Teismas akcentavo, kad nėra pateikta duomenų, rodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Todėl šią Departamento Sprendimo dalį keitė, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti jam ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, sprendė, kad jo duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

24. Teismas nurodė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant laikotarpį į 2 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas, nenustatęs pagrindų panaikinti skundžiamus Departamento ir Komisijos sprendimus, atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas suformuotą praktiką, teisės aktuose numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių detaliai neanalizavo ir dėl to nepasisakė. Pareiškėjas nurodė, jog jo apklausa vyko itin trumpai, o apklausą atlikęs atsakovo darbuotojas turėjo išankstinių nuostatų, kurias pademonstravo klausimų pareiškėjui formuluotėmis ir tik formaliai siekė atlikti procedūrą.

28. Pažymima, jog pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjas nežino ir negeba pats aiškiai detalizuoti bei apibendrinti, jog jo santykiai su dėde yra tik konkreti vyraujančių papročių ir tradicijų išraiška, todėl jam visos rizikos ir asocijuojasi tiesiogiai su konkrečiu asmeniu, nors realiai nepaklusimas tradicijoms ir papročiams (duomenys neskelbtini) yra itin smerkiamas, o sankcijos už tai, nepaisant įstatymais įtvirtintų draudimų, yra toleruojamos ir net gi skatinamos visuomenės.

29. Laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį reiškiamas dėl konvencinių priežasčių, o atsakovas priėjo išvadų neįsigilinęs į kilmės šalies aktualią informaciją ir vyraujančius papročius. Pareiškėjas nuo mažens buvo išnaudojamas ir engiamas artimiausių savo giminaičių. Persekiojimas paprastai yra susijęs su šalies valdžios institucijų veiksmais. Taip pat gali kilti iš gyventojų, kurie nesilaiko įstatymų nustatytų standartų. Šiuo požiūriu susiklosto situacija, kad vietiniai gyventojai daro rimtus diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, o tokie veiksmai gali būti laikomi persekiojimu. Tradicinių papročių laikymasis, kurių metu grubiai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės, gali tapti pagrindu persekioti asmenį, o tuo pačiu ir pagrindu suteikti jam prieglobstį.

30. Teigiama, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus. Tokiu būdu galima nustatyti, ar egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio.

31. Nurodoma, kad asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai pareiškėjas priklauso, patirtimi. Pareiškėjas įvardijo konkrečią situaciją ir galimą savo persekiotoją, o kilmės šalies informacija patvirtina, kad valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams tokiais atvejais nesuteikia. Prieglobstis, kaip žmogaus teisių apsaugos institutas, buvo sukurtas tam, kad apsaugotų bei užtikrintų bazines žmogaus teises. (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

32. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos teisės pažeidimas kilmės valstybėje gali sudaryti persekiojimo veiksmą. Todėl abejotinos atsakovo išvados dėl pareiškėjui nesuteiktos papildomos apsaugos. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija, o teismas šios klaidos neištaisė.

33. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tyrimo metu buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

35. Atsakovas akcentuoja, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją.

36. Atsakovo teigimu, pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Visų pirma, tariamas persekiotojas – dėdė, nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, šiuo atveju – (duomenys neskelbtini), o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta. Ekonominės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui.

37. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjui buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o Departamentas ir teismas teisės aktų nustatyta tvarka pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo bei pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus. Dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 41. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Pareiškėjo nurodyta baimė yra hipotetinė, o jo pasakojimas verčia abejoti istorijos tikrumu. Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir ją vertino pareiškėjo individualaus atvejo kontekste. Tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjui nustatytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas, todėl mažintinas iki 2 metų, taip pat mažinamas įvesto perspėjimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminas iki 2 metų, atitinkamai šioje dalyje keistinas ir Komisijos sprendimas.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundo reikalavimus tenkinti. Laikosi pozicijos, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, formaliai atlikdamas tyrimo procedūrą, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Jo santykiai su dėde yra tik konkreti vyraujančių papročių ir tradicijų išraiška, o nepaklusimas tradicijoms ir papročiams (duomenys neskelbtini) yra itin smerkiamas, sankcijos už tai toleruojamos. Tradicinių papročių laikymasis, kurių metu grubiai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės, gali būti pagrindu suteikti prieglobstį. Teismas Departamento padarytų klaidų neištaisė.

44. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

46. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

47. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

48. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

49. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

50. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

51. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

52. Byloje nustatyta, kad prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė dėl to, kad jis pabėgo iš dėdės „vergovės“ ir bijo grįžti į savo kilmės šalį, nes dėdė grasino jį nužudyti.

53. Šiuo atveju, įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys (asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu) nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio. Pareiškėjo akcentuojamas pavojus nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjas Departamento organizuotoje apklausoje patvirtino, jog kilmės šalyje nesusidūrė su grėsmėmis dėl savo tautybės, išpažįstamos religijos ar politinių priežasčių. Vertinant pareiškėjo pasakojimus apie patiriamą baimę ir galinčią kilti grėsmę jo gyvybei ar sveikatai svarbu ir tai, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl fizinio smurto, dėl diskriminacijos, dėl grasinimų ir kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jam pagalbą. Be to, iš pareiškėjo pasakojimo, kuris pasižymi abstraktumu ir prieštaringumu, kurio turinio išsamią analizę atliko tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, matyti, kad pareiškėjas nebuvo griežtai kontroliuojamas savo dėdės, nes galėjo keisti savo gyvenamąją vietą, laisvai išvyko iš kilmės valstybės. Pareiškėjo baimė pagrįstai pripažinta hipotetinio pobūdžio, nes kaip pats pareiškėjas paaiškino, pirmo grasinimo iš dėdės jis sulaukė tik atvykęs į Lietuvą.

54. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas tyrimą pareiškėjo atžvilgiu atliko paviršutiniškai, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Iš skundžiamo Departamento Sprendimo matyti, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjui kylančią individualią grėsmę būti persekiojamam savo dėdės, surinko ir vertino informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, kuri taip pat neidentifikuoja faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

55. Nustatyta, kad bendros situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje vertinimą atsakovas atliko vadovaudamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (EPPB) 2021 m. gairėmis. Akcentuotina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Minėtose gairėse nurodyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo gimtasis miestas) rajonuose yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios pagal EPPB gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

56. Atlikus teisinį surinktos informacijos vertinimą, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo akcentuojama baimė nelaikytina pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka reikalavimų pabėgėlio statusui gauti. Nesant realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė arba vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nėra pagrindo pareiškėjui suteikti ir papildomą apsaugą.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Pareiškėjo argumentai dėl formaliai atliktos apklausos yra abstraktūs ir subjektyvaus pobūdžio, o pateiktos aplinkybės dėl vyraujančių papročių nagrinėjamo atvejo kontekste negali būti vertinamos kaip susijusios su persekiojimu, kaip jis suprantamas pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Tai, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes ne taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareiškėjo atvejo teisinį vertinimą.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys