2013-12-18 Nr. AB-10174-3-61-3-05539-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-1044/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05539-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8.; 61.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-7643-142/2013 pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. Č. pateikė skundą (b. l. 1-7) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) pakeisti 2013 m. gegužės 30 d. atsakymą Nr. ISS-(7.5)-1156 į jo 2013 m. kovo 1 d. prašymą ir iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. Č. žemės dalį – 4,5 ha; 2) pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr.27-6777; 3) pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti atsakovą patenkinti E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymą, įteiktą Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo į buvusio žemės savininko K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha, esančią (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą grindžiamas tuo, kad NŽT 2013 m. gegužės 30 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-1156 pareiškėjas gavo 2013 m. birželio 3 d. Tuo metu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) buvo nagrinėjamas pareiškėjo atskirasis skundas dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutarties panaikinimo. Nagrinėjimas pasibaigė 2013 m. spalio 2 d., LVAT nutartį pareiškėjas gavo 2013 m. spalio 16 d. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į tai, kad teismo žinioje buvo byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pareiškėjas negalėjo paduoti skundo teismui, kol negavo LVAT 2013 m. spalio 2 d. neskundžiamos nutarties.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartimi (b. l. 26-28) netenkino pareiškėjo K. Č. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės tuos pačius reikalavimus, kaip ir nagrinėjamu atveju, kėlė skunde Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, atsisakė priimti skundą (nutartis įsiteisėjo LVAT priėmus 2013 m. spalio 2 d. nutartį (administracinės bylos Nr. AS261-577/2013)). Naujas reikalavimas yra tik dėl to, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo pakeisti NŽT 2013 m. gegužės 30 d. atsakymą Nr. 1SS-(7.5)-1156, tačiau iš esmės pareiškėjas kelia tą patį ginčą dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777, kuriuo pareiškėjo motinai E. Č. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko K. Č. (duomenys neskelbtini) valdyto 9 ha žemės sklypo dalį (4,5 ha).

Teismas pažymėjo, jog įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartyje yra konstatuota, kad pareiškėjas apie ginčijamą 1996 m. vasario 19 d. sprendimą turėjo sužinoti iš karto po E. Č. mirties 2000 metais, rūpindamasis motinos palikimo įforminimu, taip pat ir tada, kai 2003 m. gegužės 14 d. asmeniškai žemės sklypo plane suderino E. Č. natūra grąžinto 4,5 ha žemės sklypo ribas ir plotą. Pats pareiškėjas buvo nurodęs, kad apie skundžiamą sprendimą sužinojo, gavęs 2012 m. rugpjūčio 30 d. NŽT Rokiškio skyriaus raštą, o skundžiamo sprendimo kopiją gavo iš VĮ Registrų centro Utenos filialo 2012 m. rugsėjo 24 d. Remdamasis šiomis aplinkybėmis Panevėžio apygardos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido 30 dienų terminą skundui dėl 1996 m. vasario 19 d. sprendimo paduoti. Pareiškėjas prašė šį terminą atnaujinti, bet Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartimi šis prašymas nebuvo tenkintas. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų pripažinti, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą dėl 1996 m. sprendimo ginčijimo praleido dėl svarbių ir objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Reikalavimą dėl Rokiškio 2-ojo notarų biuro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu teismas laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti 1996 m. vasario 19 d. sprendimą, todėl ir dėl šio reikalavimo priėmimo termino neatnaujino. Pažymėjo, jog toks reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka, nes paveldėjimo teisės liudijimo neteisėtumas išimtinai pareiškėjo siejamas su administracinio akto, kurio pagrindu išduotas, neteisėtumu, tačiau pareiškėjui neatimama galimybė atskirai ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą bendrosios kompetencijos teisme. Reikalavimą įpareigoti NŽT vadovaujantis E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymu priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismas taip pat laikė išvestiniu iš jau minėtų dviejų reikalavimų, todėl šiam reikalavimui skundo padavimo termino neatnaujino.

Teismas nusprendė neatnaujinti termino naujam reikalavimui, t. y. reikalavimui įpareigoti NŽT pakeisti 2013 m. gegužės 30 d. atsakymą Nr. 1SS-(7.5)-1156. Nurodė, jog pareiškėjas pripažįsta, kad šį atsakymą gavo 2013 m. birželio 3 d., todėl yra praėjęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminas. Teismas sprendė, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kurios būtų objektyviai jam sutrukdžiusios įstatymo nustatytu terminu skųsti NŽT 2013 m. gegužės 30 d. raštą teismui. Nurodė, jog joks teismas dar nenagrinėjo skundo dėl šio konkretaus NŽT 2013 m. gegužės 30 d. rašto. Be to, teisme dar nebuvo nagrinėjama analogiška byla, nes buvo sprendžiamas tik skundo priėmimo klausimas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai dėl tapataus skundo nagrinėjimo teisme laikyti nepagrįstais.

II. Pareiškėjas K. Č. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 41-42), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Paaiškina, kad Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. vasario 19 d. sprendime Nr. 27-6777, kurį pareiškėjas gavo 2012 m. rugsėjo 24 d., nebuvo pakankamai informacijos, leidžiančios pareiškėjui spręsti apie jo teisių pažeidimą, todėl jis tą pačią dieną raštu kreipėsi į NŽT, siekdamas išsiaiškinti, kodėl jam negali būti atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę. NŽT atsakymą pareiškėjas teigia apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui (skundas laikytas nepaduoti ir grąžintas pareiškėjui). Vėliau pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjo Panevėžio apygardos administracinis teismas, kuris atsisakė priimti pareiškėjo skundą bei atnaujinti skundo padavimo terminą (teismo nutartis įsiteisėjo 2013 m. spalio 2 d.). Pareiškėjas nurodo, jog jis negalėjo teikti naujo skundo, kol nebuvo išspręstas jo pateikto skundo priėmimo klausimas Panevėžio apygardos administraciniame teisme, todėl terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pagal Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti tik išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, numatanti, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas šioje byloje iš esmės kelia tą patį ginčą kaip ir Panevėžio apygardos administraciniam teismui teiktame skunde, kurį teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-255-739/2013 atsisakė priimti nustatęs, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir netenkinęs prašymo dėl termino atnaujinimo. Minėta Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis įsiteisėjo apeliacinės instancijos teismui priėmus 2013 m. spalio 2 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo vertinti aplinkybių, susijusių su termino skundui paduoti skaičiavimu, kitaip nei jas įvertino Panevėžio apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines su pareiškėjo skundo padavimo terminu susijusias aplinkybes, jas tinkamai įvertino, remdamasis tiek teisės aktų nuostatomis, tiek administracinių teismų praktika, todėl pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 1 d.), o jo nurodytos šio termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis termino atnaujinimo prasme. Pažymėtina, jog atskirajame skunde pareiškėjas nenurodo jokių naujų aplinkybių ir nepateikia naujų argumentų dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, kurių jis nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatnaujinti pareiškėjui termino dėl reikalavimo įpareigoti NŽT pakeisti 2013 m. gegužės 30 d. atsakymą Nr. ISS-(7.5)-1156 į jo 2013 m. kovo 1 d. prašymą ir iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. Č. žemės dalį – 4,5 ha.

Kaip jau minėta termino praleidimą gali pateisinti tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių nebuvo laiku pateiktas skundas, yra tik subjektyvus paties pareiškėjo tam tikrų aplinkybių vertinimas. Objektyviai pareiškėjo nurodyta aplinkybė, sutrukdžiusi laiku pateikti skundą, t. y. bylos tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu buvimas teismo žinioje, neegzistavo, kadangi pareiškėjas Panevėžio apygardos administraciniam teismui nebuvo apskundęs NŽT 2013 m. gegužės 30 d. atsakymo Nr. ISS-(7.5)-1156.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta, teisėta ir naikinti ją atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė