2017-11-15 Nr. AB-21089-3-63-3-00026-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1265-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00026-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 37.2.; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir teismo išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė) periodiškai buvo laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, prilystančiomis žmogaus kankinimui.

3. A. B. nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2012 m. vasario 10 d. buvo laikomas 13,14 kv. m ploto Areštinės kameroje Nr. 31. Į nurodytą plotą buvo įskaičiuotas lovų užimamas plotas. Tualetas nuo gyvenamųjų patalpų iš vienos pusės buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele. Kameroje nebuvo tinkamo vėdinimo, dažnai trūko oro. Dėl ant lango esančių grotų jo nebuvo galimai visiškai atidaryti. Areštinės kameroje Nr. 31 nebuvo karšto vandens, o praustis po dušu buvo galima tik kartą per savaitę. Pasivaikščioti buvo galima vieną valandą per parą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. vasario 23 d. buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 39, kurios plotas, neatėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 18,72 kv. m. Šioje kameroje buvo laikomi 4 asmenys, nors buvo tik 3 lovos.

5. Nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. balandžio 27 d. A. B. buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas, neatėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 15,27 kv. m. Šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, nors buvo tik 4 lovos.

6. Nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 2, kurios plotas, neatėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 18,05 kv. m. Šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, nors buvo tik 4 lovos.

7. Areštinės kamerose, kuriuose buvo laikoma daugiau asmenų, nei buvo lovų, tekdavo miegoti ant grindų, o tai labai žemino A. B. ir jis patyrė sunkius psichinius bei moralinius išgyvenimus. Be to, visose nurodytose kamerose nebuvo klozetų, buvo tik skylės. Tualetai nuo gyvenamųjų patalpų buvo atskirti tik 1,5 m aukščio sienele.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad jo teisių pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad pareigūnai teismo posėdžių salėje jį laikė su antrankiais ir už grotų, taip pažeisdami nekaltumo prezumpciją, o laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė jo ir advokato laiškus.

9. A. B. pažymėjo, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, aiškinantys Konvencijos nuostatas, nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka, todėl anksčiau nežinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, A. B. buvo grasinama, kad jeigu jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipsis į teismą, bus skirtos nuobaudos, pareiškėjui bus pavesta neatlygintinai plauti tualetus, jis nebus lygtinai paleidžiamas į laisvę ar bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas.

10. A. B. teigimu, prie Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prisideda ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo. Iš pareigūnų elgesio yra akivaizdu, kad daugeliui iš jų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, o dauguma pareigūnų serga sadizmu.

11. Pareiškėjas akcentavo, kad netinkamos laikymo Areštinėje sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta padaryta neturtinė žala. Pažymėjo, kad Lietuvoje nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis, į kurį atsižvelgiama priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, yra neteisėtas.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pripažinti, kad buvo pažeista A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas paaiškino, kad A. B. teismui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėl pažeidimų žodžiu ar raštu būtų skundęsis Klaipėdos apskrities VPK administracijai ar kitoms institucijoms. Atsakovo atstovas tokių duomenų taip pat neturi.

14. Klaipėdos apskrities VPK, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 14 d., pažymėjo, kad jo reikalavimams turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas ir nagrinėjamos tik sąlygos, buvusios po 2013 m. sausio 14 d.

15. Atsakovas nurodė, kad Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, be to, jos vėdinamos per langus; langai sandarūs, drėgmės ir pelėsio nėra. Sanitariniame mazge yra įrengta atskira oro šalinimo sistema. Sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų yra atskirti 1,2 m aukščio pertvaromis.

16. Klaipėdos apskrities VPK pažymėjo, kad visiems asmenims, laikomiems Areštinės kamerose, sudaromos sąlygos miegoti lovose. Jiems taip pat sudaromos galimybės vieną valandą per dieną pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai ir Areštinėje esantys baldai atitinka teisės aktų reikalavimus. Visi Areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu ir gauti išskalbtą patalynę. Nurodo, jog pareiškėjui galėjo būti nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu tik tuo atveju, jeigu jis Areštinėje buvo trumpiau nei 7 dienas.

17. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Areštinės kamerose nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d., t. y. 8 dienas, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui reikalavimą, tačiau nustatytas minimalaus ploto pažeidimas buvo labai nežymus – vienam asmeniui teko 3,54 kv. m ir 4,51 kv. m. Areštinės kamerų ploto.

18. Klaipėdos apskrities VPK pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 195 punktu, nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti nuimti antrankius.

19. Atsakovas prašė atsižvelgti į tai, kad Klaipėdos apskrities VPK tik neilgą laiko tarpą pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam Areštinės kamerose, kurių sąlygos atitinka higienos normų reikalavimus, pažeidimas buvo nežymus ir byloje nėra duomenų, kad A. B. būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės ar jis būtų laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikytieji.

II. 20. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, priteisė 80 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, kad A. B. apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai jie pasireiškė, todėl nuo to momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad A. B. iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

22. Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 15 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. sausio 15 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikšti, ir skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už nurodytą laikotarpį priteisimo atmetė.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B. ginčo laikotarpiu Areštinėje 8 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą vienam asmeniui ir sprendė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

24. Teismas akcentavo, kad A. B., prašydamas priteisti jam 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nenurodė jokių konkrečių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad jis patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjas bendro pobūdžio teiginių apie didelius dvasinius skausmus, depresiją ir didelę bei nepataisomą žalą sveikatai nekonkretizavo ir nenurodė, kaip ši žala jam pasireiškė.

25. Įvertinęs administracinėje byloje esančiuose Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Areštinės kamerų Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 15, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 38 ir Nr. 39 dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų nebuvo nustatyta. Visose kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal patvirtintą grafiką, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, atlikęs Areštinės kamerų Nr. 14 ir Nr. 23 patikrinimą, 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 konstatavo, kad patikrinimo metu asmenų nusiskundimai dėl netinkamų laikymo sąlygų nepasitvirtino. Nors A. B. Areštinėje buvo laikomas 2013 m., o patikrinimas atliktas 2015 m., teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti patikrinimo aktuose ir atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais. Klaipėdos apskrities VPK, pripažindamas minimalaus ploto reikalavimų neužtikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, pateikė objektyvią informaciją apie laikymo Areštinėje sąlygas.

26. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad unitazo įrengimo teisės aktai nenustato. Sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,2–1,3 m aukščio siena, tačiau jų erdvė nėra visiškai atskirta nuo likusio kameros ploto. Klaipėdos apskrities VPK nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu ir kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė nepatogumų. Kilusias abejones teismas vertino A. B. naudai ir konstatavo, kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengti taip, kad jis galėjo privačiai pasinaudoti tualetu ir nepatirti nepatogumų.

27. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog teismo posėdyje teismo posėdžio pirmininkas būtų leidęs nuimti pareiškėjui antrankius, tačiau konvojaus pareigūnai šio nurodymo nebūtų vykdę. Teismas taip pat nenustatė, kad konvojaus pareigūnai būtų pažeidę Konvojavimo taisyklėse nustatytą konvojavimo tvarką.

28. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad A. B. savo sveikatos būklę ir kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba ir kad jis skundėsi dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų. A. B. taip pat nepagrindė ir neindividualizavo dėl nurodytų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė ir jis patirs nemalonių su tuo susijusių išgyvenimų. Tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas.

29. Teismas, įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o A. B. dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui nedetalizuojant ir neindividualizuojant savo patirtų išgyvenimų ar nepatogumų ir nenustatęs kitų pažeidimų, konstatavo, jog teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 80 Eur ir šią sumą jam priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK.

III. 30. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti visiškai.

31. A. B. pažymi, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Apeliantas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ginčo laikotarpį apribojo iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti; nurodo, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, aiškinantys Europos Sąjungoje taikomus kalinimo standartus, nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka, todėl ilgai su jais negalėjo susipažinti.

32. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas neteisingai nurodė, jog jis Areštinės kamerose niekada nemiegojo ant grindų; nurodo, kad 39 kameroje yra tik 3 lovos, o buvo patalpinti 4 asmenys; kitoje kameroje kameros numeris nenurodomas) pažymoje nurodyta, kad buvome 5 asmenys, bet yra tik keturios lovos.

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. B. apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, objektyviai įvertino faktines bei teisines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

37. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų A. B. neužtikrinimo jo patalpinimu metu Klaipėdos apskrities VPK, atlyginimo.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 45–54) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo patalpintas į Areštinę nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki rugsėjo 20 d., kur jam teko 3.54 kv. m gyvenamojo ploto; 2013 m. spalio 30 d, kur jam teko 5,4 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2013 m. spalio 31 d. iki lapkričio 3 d., kur jam teko 7,2 kv. m gyvenamojo ploto, 2013 m. lapkričio 4 d., kur jam teko 5,4 kv. m gyvenamojo ploto, 2013 m. lapkričio 5 d., kur jam teko 9 kv. m gyvenamojo ploto ir nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki gruodžio 10 d., kur jam teko 4,51 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi pareiškėjui 8 dienas nežymiai buvo pažeista ir teisė į gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui atitinkamai teko 3,54 kv. m ir 4,51 kv. m.) vietoj nustatytų 5 kv. m ir visą laikotarpį (viso 14 d.) tinkamai nebuvo užtikrinta, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, teisė į privatumą.

39. Vertinant apelianto teiginius, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino jo nurodytiems pažeidimams konstatuoti, pažymėtina, kad:

39.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.);

39.2. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną;

39.3. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015);

39.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę. (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

40. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytus argumentus, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

41. Vertinant pareiškėjo teiginį dėl jo negalėjimo žinoti Europos Sąjungoje taikomus kalinimo standartus, nes jie, pasak apelianto nėra išversti į lietuvių kalbą, pažymėtina, kad Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas. Konvencijoje garantuotos teisės yra įtvirtintos ir atitinkamuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniuose bei kituose Lietuvos teisės aktuose. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti, viešai prieinami Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, teisės į privatumą, orumą užtikrinimą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala pirmiausia kyla iš Lietuvos teisės aktų, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, jis nežinojo Europos Sąjungoje taikomų kalinimo standartų, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl jo sulaikymo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams.

42. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

43. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio atskirai nevertintinas, nes pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nuorodos į tai, kad teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgia į EŽTT praktiką. Be to, akcentuotina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbus kriterijus nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.).

44. Vertinant apelianto teiginį, kad atsakovo atstovas neteisingai nurodė, jog jis Areštinės kamerose niekada nemiegojo ant grindų: 39 kameroje yra tik 3 lovos, o buvo patalpinti 4 asmenys, kitoje kameroje (kameros numeris nenurodomas) pažymoje nurodoma, jog buvo 5 asmenys patalpinti vienoje kameroje, nors joje yra tik keturios lovos, teisėjų kolegija pažymi, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. apeliantas apskritai nebuvo patalpintas į 39 kamerą (b. l. 19). Apelianto teiginys, kad pažymoje nurodyta, jog buvo 5 asmenys patalpinti vienoje kameroje, nors joje yra tik keturios lovos, neatitinka tikrovės, nes pažymoje nėra pažymėta, kad apskritai kurioje nors kameroje buvo penki asmenys, skaičiumi „5“ yra pažymėtas kameros numeris (b. l. 19).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo laikymo Areštinėje neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę 14 d., iš jų 8 paras pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma (pareiškėjui 4 paras teko 3.54 kv. m gyvenamojo ploto ir 4 paras teko 4.51 kv. m gyvenamojo ploto vietoj nustatytų 5 kv. m gyvenamojo ploto normos), į pažeidimų trumpą laikotarpį (8 d. pažeista gyvenamojo ploto norma, 14 d. ne visiškai užtikrinta teisė į privatumą), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 80 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

46. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė