2018-01-04 Nr. AB-392-3-65-3-00366-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-26-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00366-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau papildė (b. l. 11), prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Panevėžio skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. (2.4)NO-2-8522 ir 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (2.4)NO-2-8589 bei įpareigoti Tarnybą teikti antrinę teisinę pagalbą apeliacinio skundo surašymui Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-614-940/2017.

II. 2. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 14–16) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

3. Teismas pažymėjo, kad skundžiamais Tarnybos 2017 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (2.4)NO-2-8522 ir 2017 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (2.4)NO-2-8589 pareiškėjui pranešta apie jo pareigą teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją bei prašoma per 30 dienų nuo šių raštų išsiuntimo atsiųsti patvirtinimą, jog pareiškėjas yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal anksčiau Tarnybos priimtą 2017 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 2.4-(NTP-2)-17-NT-1000-11498, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti į valstybės biudžetą 28,95 Eur. Taigi, teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamais raštais, siekiant išspręsti pareiškėjo prašymus dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo, yra prašoma pateikti tam reikalingą informaciją, patvirtinančią pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 str.). Tačiau, priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, skundžiamais raštais Tarnyba neatsisakė teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir galutinio sprendimo dėl pareiškėjo prašymų suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nepriėmė. Todėl teismas padarė išvadą, kad teisiškai reikšmingas pasekmes pareiškėjui sukels tik Tarnybos priimtas sprendimas suteikti arba atsisakyti suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, o ne raštai, kuriais pranešama apie būtinumą pateikti informaciją bei išaiškinamos informacijos nepateikimo pasekmės, kurie yra tik tarpinio, procedūrinio pobūdžio. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ginčas dėl procedūrinių dokumentų, nelaikomų savarankiškais administraciniais aktais, negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

4. Vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsniu, teismas pareiškėjui papildomai išaiškino, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas nesutinka su aptartuose Tarnybos raštuose minimu Tarnybos 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.4-(NTP)-17-NT-1000-11498, kuris byloje nepateiktas ir kuriuo, kaip nurodo Tarnyba, pareiškėjas yra įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 28,95 Eur, jis turi teisę nurodytą sprendimą skųsti ABTĮ nustatyta tvarka, teismui pateikdamas skundą, kuriame būtų nurodytos skundo pagrindą sudarančios aplinkybės bei suformuluotas konkretus reikalavimas dėl konkretaus sprendimo ar jo dalies panaikinimo. Taip pat teismas pareiškėjui išaiškino, kad tuo atveju, jeigu Tarnybos 2017 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 2.4-(NTP)-17-NT-1000-11498 jam įteiktas daugiau kaip prieš mėnesį, teikdamas teismui skundą pareiškėjas turi teisę prašyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, prašyme nurodydamas termino praleidimo priežastis bei pateikdamas jas patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 29 str. 1 d., 30 str. 1 ir 2 d.).

III. 5. Pareiškėjas V. J., nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 18–19), prašydamas panaikinti minėtą nutartį ir priimti naują nutartį – priimti pareiškėjo skundus ir grąžinti juos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, taip pat skirti Tarnybai 300 Eur baudą dėl proceso vilkinimo ir teismo žeminimo.

6. Pareiškėjas teigia, kad tai, jog nagrinėjamu atveju Tarnybos sprendimai buvo netinkamai įforminti, yra ne jo, o Tarnybos kompetencinė problema ir dėl to pareiškėjas neturėtų patirti teisnių ir procesinių problemų. Be to, pareiškėjas pažymi, kad teismas yra įpareigotas rinkti įrodymus, todėl prašo išreikalauti tinkamos formos dokumentus, t. y. pakartoti raštus, pakeičiant juos teisėtais sprendimais. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja, kad Tarnyba negali nežinoti apie pateiktų dokumentų teisines pasekmes, taigi, manytina, jog tai yra proceso vilkinimas, todėl prašo teismo skirti Tarnybai 300 Eur baudą dėl proceso vilkinimo ir teismo žeminimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 7. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria teismas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017). Atitinkamai viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje <...>. Tuo tarpu, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3060-575/2016).

10. VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos.

11. Pareiškėjo byloje ginčijamais Tarnybos Panevėžio skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (2.4)NO-2-8522 ir 2017 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (2.4)NO-2-8589, skirtingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, nėra atsisakyta jam suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet, vadovaujantis VGTPĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalies punktais, pareiškėjo prašoma per 30 dienų pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad jis yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas už anksčiau jam teiktą antrinę teisinę pagalbą. Minėtose VGTPĮ nuostatose yra įtvirtinta asmenų pareiga bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą ir išsamią informaciją, todėl pareiškėjui nustatyti įpareigojimai neturi būti tapatinami su sprendimu, kuriuo atsisakoma suteikti prašomą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bendradarbiavęs su Tarnyba, teikęs prašomą informaciją. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus aspektus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skundžiami Tarnybos Panevėžio skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. raštas Nr. (2.4)NO-2-8522 ir 2017 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. (2.4)NO-2-8589 yra administracinės procedūros tarpiniai dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tik sprendimas atsisakyti vienokiu ar kitokiu pagrindu teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų realų poveikį pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Tik dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto akto, įvertinus jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektus, galėtų būti administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas, kuriuo realiai būtų apginamos asmens teisės, nagrinėjamu atveju – teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

12. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi bylos medžiagą, taip pat nenustatė pagrindo skirti Tarnybai baudą.

13. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas