2013-06-17 Nr. AB-2770-3-61-3-03564-2010-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1327/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03564-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8985-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas);

2) solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – po 164,99 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos;

3) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kurioje numatyta, kad paskirta ir <...> nustatyta tvarka apribota pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ta apimtimi, kurioje nenumatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas vadovavosi Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalimi ir teigė, jog Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas formules, neišmokėjo pareiškėjui po 164,99 Lt valstybinės pensijos dalies kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. Paminėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai – Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalis. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti besivadovaudamos teise ir paklusdamos jai, kad Konstitucija turi aukščiausią teisine galią, kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kurio 4 ir 5 straipsniuose įtvirtino nuostatas, sumažinančias pareigūnų valstybinių pensijų dydžius. Iš šio įstatymo Ministerijai kilo pareiga mokėti sumažintas pareigūnų valstybines pensijas. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį, valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Valstybei nustačius paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai pareigūnų valstybinės pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjui neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai. Teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, turėtų priteisti prašomą sumą iš tinkamo atsakovo / atsakovų šioje byloje.

Pareiškėjas pateikė teismui 2012 m. lapkričio 28 d. pareiškimą, kuriame, be kita ko, prašė teismą skundą tenkinti ir priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiavus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientą ir jį pritaikius, vadovaujantis nurodytomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. lapkričio 2 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, Sprendime išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nurodė, kad atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Pareiškėjas, reikalaudamas iš Lietuvos valstybės ir Ministerijos turtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinajame įstatyme nustatyta tvarka, kad Ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu, konstatuotina, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Ministerija nesutiko su pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo ir prašė teismą netenkinti šio pareiškėjo prašymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos, perskaičiuojamos, jų mokėjimas nutraukiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto ministerijos kanclerio sprendimu. Pareiškėjui 2009 m. liepos 13 d. buvo paskirta 1 023,54 Lt (663,54 Lt + 360 Lt) pensija už tarnybą (suma nurodyta kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) (2010 m. sausio 1 d. duomenys) nuo 2009 m. birželio 13 d. neterminuotai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatęs, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę apskaičiuotas pareiškėjo paskirtos pensijos (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) perskaičiavimo koeficientas – 0,8388. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo pensijos dydis sudarė 858,55 Lt; tokio dydžio pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad atsiliepimo pateikimo metu galiojo tos pačios Laikinojo įstatymo nuostatos, minėto dydžio pensija pareiškėjui išmokėta ir 2010 m. kovo – gruodžio mėnesiais. Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato Laikinasis įstatymas ir mokėti pareiškėjui 1 023,54 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl jam neišmokėtos pensijos dalies (164,99 Lt per mėnesį) grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes Laikinasis įstatymas atsiliepimo pateikimo metu galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą Tarnyba nurodė, kad šį klausimą teismas turėtų spręsti savo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė, kad pareiškėjas savo skundą pagrindė tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galimu prieštaravimu atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms bei pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nebuvimu. Nustatyta, kad pareiškėjui buvo mažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, o pareiškėjas mano, kad tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą jau įgyvendintas ir nebegali būti tenkinamas. Vadinasi, šis mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8985-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (kuris priimtas, kai pareiškėjas neturėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam valstybinė pensija nebuvo tuo metu mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį), priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad jis buvo aktyvus, atnaujindamas bylos nagrinėjimą iš esmės išaiškino, jog pareiškėjas privalo tinkamai pagrįsti savo reikalavimus dėl nuo 2011 m. liepos 1 d. jam mažinamos valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį), tačiau pareiškėjas į tai nereagavo. Todėl teismas nesprendė šio klausimo šiame procesiniame sprendime, o išaiškino pareiškėjui dar kartą, jog dėl valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas teisėtumo, jeigu pareiškėjas pageidaus, galės kreiptis į teismą ateityje.

III. Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu (b. l. 93-97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės po 164,99 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Apeliaciniame skunde teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra nepagrįstas todėl, kad aplinkybė, jog pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas, priimdamas sprendimą netenkinti jo skundo, neturėjo vadovautis vien tuo, kad Lietuvos Respublikos Seime 2009 m. gruodžio 9 d. priimtame Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajame įstatyme Nr. XI-537 nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų pensijų sumažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., ir nurodo šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Taigi atsakovas Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas formules, jam nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėjo po 164,99 Lt kas mėnesį valstybinės pensijos dalies. Neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina atsakovo Sprendimas, kuris buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Dėl Konstitucijos 52 straipsnio ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, Lietuvos valstybės atsakomybės išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad jo teisės reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nepaneigia ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Teigia, jog jo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtą pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Nurodo Konstitucijos 29 straipsnį, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį ir teigia, jog neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų jį kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.

Ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110-111) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų apelianto skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, skundžiamas Ministerijos atsakymas į apelianto prašymą ir atitinkami veiksmai įstatymų nustatyta tvarka pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas perskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją buvo teisėti ir pagrįsti, nepažeidžiantys nei pareiškėjo teisių ir / ar jo teisėtų interesų, nei tuo metu galiojusių teisės aktų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113-114) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas, o visos pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pabrėžia, jog šalys visus savo argumentus, įrodymus buvo pateikę teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių teismas neįvertino, pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė. Pažymi, jog savo argumentus trečiasis suinteresuotas asmuo išdėstė atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjui V. V. nuo 2009 m. birželio 13 d. neterminuotai paskirta 663,54 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 7), kuri kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) sudarė 1 023,54 Lt (b. l. 5-6), buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo iki 858,55 Lt (b. l. 5-6). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, V. V. 2010 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, V. V. 2010 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (16,12 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos V. V. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką ir panaikinti Ministerijos Sprendimą.

Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju į teismą kreipėsi skundą grįsdamas tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galimu prieštaravimu atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms bei pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nebuvimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino pareiškėjui, jog dėl valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas teisėtumo pareiškėjas ateityje gali kreiptis į teismą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė