2015-12-08 Nr. AB-23776-3-61-3-03545-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2492-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03545-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–3, 13–15), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4427, 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5323 ir įpareigoti atsakovą išmokėti 3 336,44 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Šis terminas skundui paduoti turi būti atnaujintas, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) tik 2012 m. vasario 6 d. pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Iki Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kreiptis į teismą su skundu dėl įstatymo neteisėtumo būtų neprotinga, t. y. toks kreipimasis prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsniui, kadangi teisiškai yra neįmanoma, kad galiojantis įstatymas atskiriems asmenims būtų taikomas skirtingai. Taigi ir individualaus viešojo administravimo subjekto akto, paremto galiojančia teise, apskundimas, būtų teisiškai nepagrįstas. Terminas turi būti atnaujintas atsižvelgiant į pagrindus ir svarbias, objektyvias priežastis, nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014: Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio nuostatos suponuoja valstybės pareigą garantuoti nuosavybės teisę ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones; pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę kreiptis į teismą, pažeistas teises teismas privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundo netenkinti (b. l. 26–30).

Teigė, kad pareiškėja, apie tai, kad jai mokama sumažinta senatvės pensija sužinojo 2010 metų sausio mėnesį, kai pirmą kartą gavo sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją, o į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių dėl 2010–2011 metais neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi 2014 m. balandžio 3 d., šis skundas 2014 m. balandžio 8 d. raštu buvo persiųstas VSDFV. Todėl darytina išvada, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 metų sausio mėnesio sprendimo (valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją apskundimo 3 metų terminą, nustatytą iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas), 45 straipsnyje, pareiškėja praleido. Nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame norminiame akte nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti pripažintas svarbia priežastimi, dėl kurios būtų atnaujinamas terminas skundui paduoti. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime pareiškėjos patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38–41). Nurodė, kad VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendime Nr. (6.5)I-4427 suteikė pareiškėjai galimybę iki 2014 m. birželio 12 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjos 2014 m. gegužės 29 d. prašyme nurodytos priežastys nėra svarbios ir objektyvios.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 61–70) netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius tuo metu galiojusį Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, išmokėjimo paduoti; skundo dalį dėl prašymo panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5323 atmetė; bylos dalį dėl prašymo panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4427 ir prašymo priteisti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nutraukė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė šias aplinkybes: VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 11-17-21743 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo O. B.“ nuo 2009 m. spalio 16 d. iki gyvos galvos paskyrė 950,63 Lt per mėnesį senatvės pensiją (b. l. 31). Pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimu (valiniu aktu) paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, be kita ko, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d.

įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas (b. l. 36, 37). Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad tokie perskaičiavimai buvo daromi, taip pat dėl to, kad jie buvo daromi pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, kurį vėliau Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu tiek, kiek juo nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, pripažino prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 11-17-1988 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo O.

B.“ paskyrė 965,28 Lt per mėnesį senatvės pensiją. Šiame sprendime VSDFV Vilniaus skyrius, be kita ko, nurodė, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas (b. l. 32). Perskaičiuotos pensijos dydis 2011 metų sausio mėnesį – 902,70 Lt (b. l. 33). Pareiškėja 2014 m. balandžio 3 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išduoti pažymą apie neišmokėtą senatvės pensiją, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, bei šią sumą išmokėti (b. l. 34).

VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 8 d. raštu Nr. (10.1-02)3-45803 „Dėl O. B. prašymo persiuntimo“ persiuntė VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai teritorinių skyrių sprendimams, veiksmams (neveikimui) apskųsti, nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjos 2014 m. balandžio 3 d. prašymą ta apimtimi, kuria ji prašė išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, o pareiškėją informavo, kad duomenis apie jos senatvės pensijos dydžius už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kaip buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, išspręs per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo (b. l. 35).

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. (10.1-02)3-55748 „Dėl duomenų pateikimo“ pateikė pareiškėjai duomenis apie senatvės pensijos dydžius už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos (b. l. 36, 37). VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. rašte Nr. (6.5)I-4427 nurodė kad: pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai – teismui; pareiškėja apie VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimą mokėti sumažintą senatvės pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį;

į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. balandžio 3 d. prašymu išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį kreipėsi praėjus 3 metų terminui, todėl praleido VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijos skyriaus sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) nuo 2010 metų sausio mėnesio mokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensiją apskundimo terminą; šiame rašte VSDFV pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. birželio 12 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad ji terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą (b. l. 46, 47).

Pareiškėja su 2014 m. gegužės 29 d. raštu (VSDFV gautas 2014 m. birželio 2 d.) pateikė, pareiškėjos nuomone, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti paaiškinimus ir nurodė, kad Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Laikinojo įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ir iki to kreiptis su skundu dėl įstatymo neteisėtumo būtų neprotinga, o prašymą atnaujinti 3 metų terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) nuo 2010 metų sausio mėnesio pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją, be kita ko, grindė LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, cituodama šios nutarties atskirus teiginius (b. l. 44, 45).

VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (6.5)I-5323 konstatavo, kad pareiškėjos 2014 m. gegužės 29 d. prašyme nurodytos 3 metų apskundimo termino praleidimo priežastys nelaikytinos tikrai svarbiomis, objektyviai užkirtusiomis kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą; nusprendė neatnaujinti praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją; atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. balandžio 3 d. ir 2014 m. gegužės 29 d. prašymus ta apimtimi, kuria prašoma išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą (b. l. 48, 49).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) (tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), kur buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Nuostatai; VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas.

Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai savo ruožtu taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia, susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į VSDFV dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administruojamų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdamas klausimą dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir individualias bylos faktines aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taigi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Byloje nustatyta, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai O. B. buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį (b. l. 36, 37) (dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra), todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja O. B., siekdama apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, pirmiausia 2014 m. balandžio 3 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių (b. l. 34). Šią byloje nustatytą faktinę aplinkybę vertinant Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 32 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo bei LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje adm. byloje Nr. A143-816/2014 suformuluoto išaiškinimo kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjos O. B. kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytina 2014 m. balandžio 3 d., t. y. data, kai ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių. Taigi pareiškėja akivaizdžiai, t. y. daugiau nei 15 mėnesių, praleido terminą paduoti skundą.

Pareiškėja skunde teismui dėsto argumentus, kurie, jos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėja skunde nurodo, kad Konstitucinis Tesimas savo 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Laikinojo įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ir iki to; kreiptis su skundu dėl įstatymo neteisėtumo būtų neprotinga, taip pat pareiškėja cituoja kai kuriuos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 nurodytus motyvus. Teismo posėdyje pareiškėja papildomai paaiškino, kad dėl senyvo amžiaus ji nesuprato kaip reikia ginti savo teises, o prašymus VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV, kaip ir skundą, jai padėjo surašyti kaimynas.

Pažymėtina, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012).

LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (2013 m. gruodžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A520-2085/2013).

Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2012 m. lapkričio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios, jos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti skundą nėra. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jos valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Teismo posėdyje pareiškėjos papildomai nurodyti argumentai, kad ji laiku dėl senatvės pensijos nepriemokos nesikreipė dėl senyvo amžiaus ir dėl to, kad nesuprato kaip reikia ginti savo teises, vertintini kritiškai.

Kaip matyti iš šioje byloje esančios medžiagos pareiškėja kreipėsi dėl teisinės pagalbos į advokatą, vadinasi ji puikiai suprato šią savo teisę, o teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja, žinodama, kad jos teisė yra pažeista, negalėjo to padaryti per įstatyme nustatytą 3 metų terminą. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjai laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, ji nenurodė. Teismo nuomone, sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo.

Šio reikalavimo neatitinka pareiškėjos pasyvumas ir procesinis neveikimas, kuris tęsėsi nepagrįstai ilgą laiką. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti, pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes, žinodama, kad jai mokama sumažinta senatvės pensija, daugiau nei 3 metus nesikreipė į VSDFV. Pažymėtina, kad net ir Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėja dar daugiau nei du metus delsė kreiptis į VSDFV, ir net Konstituciniam Teismui 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus minėtą nutarimą, pareiškėja dar daugiau nei metus delsė ginti savo pažeistas teises.

Vadinasi, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos skunde išdėstytą prašymą panaikinti ginčijamą VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5323, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius tuo metu galiojusį Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, išmokėjimo paduoti. Šis VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (6.5)I-5323 yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius tuo metu galiojusį Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, išmokėjimo paduoti.

Pareiškėja, be kita ko, prašo panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 13 d. rašto Nr. (6.5)I-4427, kuriuo pareiškėjai buvo suteikta informacija ir pasiūlyta iki 2014 m. birželio 12 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad ji terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimui nuo 2010 metų sausio mėnesio pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Įvertinus VSDFV 2014 m. birželio 13 d. rašto Nr. (6.5)I-4427 turinį kitų šioje byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad šiuo raštu pareiškėjai buvo išaiškinta teisė pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, daugiau jokių kitų veiksmų, darančių įtaką pareiškėjos teisėms ar pareigoms šiuo raštu nebuvo atlikta. Todėl konstatuotina, kad šis aktas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad teisminis procesas pagal pareiškėjos skunde išdėstytą prašymą dėl VSDFV 2014 m. birželio 13 d. rašto Nr. (6.5)I-4427 teisėtumo ir pagrįstumo negalėjo būti pradėtas, todėl byla šioje dalyje nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti atsakovą išmokėti jai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos dalį. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą byla nutraukiama ir tuo atveju, kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, kadangi jos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas, bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nutraukiama (ABTĮ 101 str. 8 p.).

III. Pareiškėja O. B., atstovaujama advokato M. S., apeliaciniu skundu (b. l. 73–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, t. y. nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo principais, formaliai vertino termino praleidimo priežastis. Teismas buvo šališkas, nes perrašė argumentus iš kitų administracinių teismų priimtų sprendimų, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla. Be to, teismas termino neatnaujino, įvertinęs individualias pareiškėjos savybes, t. y. tai, kad ji dirba vaikų darželio auklėtoja. Vadinasi, teismas sprendė, kad neturintis teisinio išsilavinimo žmogus, kuris rūpinasi mažamečių vaikų auklėjimu, yra nesąžiningas, nes neginčijo galiojančio įstatymo, kuriuo buvo sumažinta senatvės pensija. Teismas nepateikė nė vieno argumento, kuris galėtų pagrįsti pareiškėjos aplaidumą ir nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau tuo aspektu, kad pažymi, jog pareiškėja buvo pasyvi ir procesiškai neveikli, galėjo nusisamdyti advokatą, tačiau advokato samdymas ar nesamdymas niekaip nebūtų įtakojęs nei atsakovo, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo (t. y. nusistatymo neatnaujinti termino). Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas nepriėmė jokio sprendimo dėl pareiškėjos pensijos sumažinimo, todėl šis sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 78–80) prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai ir išdėstytiems argumentais, jais grindžia atsiliepimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 81–85) prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. VSDFV atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi LVAT praktika, o LVAT formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo teistumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino skundui paduoti, skundo dalį dėl prašymo panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5323 atmetė, o bylos dalį dėl prašymo panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4427 ir prašymo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nutraukė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis adm. bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka su teismo sprendimu (bei teismo argumentais), kuriuo atsisakyta atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių objektyvių individualaus pobūdžio priežasčių nenurodė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 2014 m. gegužės 29 d. pateiktame prašyme dėl minėto termino atnaujinimo bei teismui pateiktame skunde pareiškėja nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo), taip pat citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje adm. byloje Nr. A143-816/2014 nurodytus teiginius dėl teisės į teisminę gynybą, teisės į nuosavybės apsaugą ir pan. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., LVAT nutartis adm. bylose: 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos LVAT suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).

Apeliaciniame skunde pareiškėja, atstovaujama advokato, nurodo, jog laiku kreiptis į VSDFV jai, be kita ko, sutrukdė senyvas amžius bei teisinio išsilavinimo neturėjimas. Tačiau administracinių teismų praktikoje tokios aplinkybės kaip senyvas amžius, teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-586/2011). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja kreipėsi dėl teisinės pagalbos į advokatą (O. B. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu atstovavo advokatas M. S.), vadinasi ji puikiai suprato šią savo teisę, tačiau nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių negalėjo to padaryti per įstatyme nustatytą 3 metų terminą. Juolab, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 11-17-1988, paskirdamas pareiškėjai 965,28 Lt per mėnesį senatvės pensiją, be kita ko, nurodė, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas (b. l. 32).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė