2020-09-30 Nr. AB-18079-3-61-3-02823-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3011-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02823-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (P. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 139 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl Kalėjimo departamento neveikimo, t. y. Kalėjimo departamentas neišnagrinėjo jo 2017 m. liepos 24 d. prašyme nurodytų argumentų. 2017 m. liepos 24 d. prašyme nurodė išimtines aplinkybes, dėl kurių jis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN). Kalėjimų departamentas nenagrinėjo jo prašymo argumentų, nenagrinėjo galimybės perkelti jį į kalėjimo režimą ir nemotyvuotai atmetė jo prašymą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-377-189/2018 konstatavo, kad pareiškėjo 2017 m. prašymas nebuvo išnagrinėtas, kad jis pateikė pakankamai argumentų, kurie galėjo būti pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis dėl perkėlimo, todėl panaikino Kalėjimų departamento sprendimą ir įpareigojo jo prašymą išnagrinėti iš naujo.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad žalą patyrė, nes, neperkėlus jo į Lukiškių tardymo izoliatorių (toliau – ir Lukiškių TI-K) (į kalėjimo režimą), jis turėjo nevykdyti pataisos namų įsakymų, dėl ko jam buvo paskirtos nuobaudos. Tenkinus 2017 m. liepos 24 d. prašymą, būtų buvę užtikrintos jo teisės (bent iš dalies), būtų buvę sudarytos orios ir saugios kalinimo sąlygos, jam nebūtų buvę skirtos nuobaudos (daugybė nuobaudų). Panaikinus Lukiškių TI-K, jis ir toliau galėjo būti izoliatoriuje ar kalėjimo režime (Vilniaus PN ar kitose įstaigoje). Toks Kalėjimų departamento neveikimas, tarptautinių sutarčių nevykdymas, įstatymų nevykdymas, teismo sprendimų nevykdymas padarė jam itin didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė provokacija atsisakyti vykdyti Vilniaus PN direktoriaus įsakymus ir taip gauti nuobaudas ir patirti netinkamas kalinimo sąlygas.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-377-189/2018 įvykdė 2018 m. kovo 23 d., pateikdamas atsakymą Nr. 2S-976. Šis atsakymas nebuvo apskųstas. Pareiškėjas, susipažinęs su rašto turiniu, su juo sutiko ir pripažino argumentų teisėtumą. Kadangi teismo sprendimas yra įvykdytas, nėra pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti.

7. Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą akcentavo, kad Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. atsakymo Nr. 2S-976 nėra gavęs, todėl Kalėjimų departamentas turi būti įpareigotas pateikti duomenis apie šio rašto pareiškėjui įteikimą. Be to, neatsižvelgiant į tai, ar nurodytas dokumentas pareiškėjui buvo įteiktas, atsakovo atstovas nurodytame rašte neįvykdė teismo įpareigojimo priimti išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo, t. y. neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti. Ši aplinkybė yra pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. R. skundą.

9. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamente 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo gautas pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymas dėl perkėlimo likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti iš Vilniaus PN į Lukiškių TI-K. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-377-189/2018 panaikino Kalėjimų departamento 2017 m. rugpjūčio 3 d. atsakymą Nr. 2S-2019 ir įpareigojo pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. kovo 20 d. Kalėjimų departamentas pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą išnagrinėjo 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. 2S-976.

10. Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo ir Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. rašto Nr. 2S-976 turinį, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas neįvykdė įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, t. y. tinkamai neatsakė į jo prašyme nurodytus argumentus, atsakymas truko metus, neišnagrinėjo jo 2017 m. liepos 24 d. prašymo, yra nepagrįsti. Atsakovas pateikė pareiškėjui 2018 m. kovo 23 d. atsakymą į jo prašymą. Nors anksčiau pareiškėjui pateiktas atsakymas teismo panaikintas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, tai nereiškia, kad pareiškėjo prašymas buvo ignoruojamas, nesprendžiamas ir pareiškėjui nebuvo atsakyta. Be to, pareiškėjas 2018 m. kovo 23 d. Kalėjimų departamento atsakymo neskundė.

11. Teismas nurodė, kad nors įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimu yra konstatuoti iš esmės neteisėti Kalėjimų departamento veiksmai, kadangi pareiškėjo 2017 m. pateiktas prašymas nebuvo pirmą kartą pakankamai atidžiai ir rūpestingai išnagrinėtas iki 2018 metų, įvertinus tai, kad atsakovas iškart po teismo sprendimo įsiteisėjimo 2018 m. kovo 23 d. pateikė pareiškėjui atsakymą, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo CK 6.271 str. prasme. Atsakovas veikė tinkamai kaip viešojo administravimo subjektas tiek pateikdamas nustatyta tvarka pirmą atsakymą, o ne ignoruodamas pareiškėjo prašymą, tiek ir antrą kartą, operatyviai atsakydamas į pareiškėjo prašymą. Delsimo ar neveikimo laikotarpių teismas nenustatė.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė patyręs žalą dėl, jo teigimu, ilgo 2017 m. prašymo nagrinėjimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos nuobaudos, izoliavimas nuo kitų nuteistųjų ir kiti jam skirti pataisos namų apribojimai, sąlygoti drausmės režimo, yra (buvo) tiesioginiame priežastiniame ryšyje su paties nuteistojo pasirinktu laisva valia elgesio modeliu – nepaklusimu teisėtiems pataisos namų pareigūnų reikalavimams. Pareiškėjo neteisėtas elgesys buvo priežastiniu ryšiu susijęs su jam paskirtomis nuobaudomis ir apribojimais. Byloje neįrodyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasirinkti teisėto elgesio modelio. Teismas atkreipė dėmesį, kad antrą kartą nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo rinkta ir žvalgybinė informacija apie grėsmes pareiškėjo sveikatai ar gyvybei būnant esamoje pataisos įstaigoje bei tokių nenustatyta.

III. 13. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą, skundą išnagrinėti nešališkai ir priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 139 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas, pažeidžiantis teisės aktų normas ir teismų praktiką, jame nėra atsakyta į skundo argumentus. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teiktus atsikirtimus, taip pažeisdamas šalių rungimosi principą.

15. Pareiškėjas pabrėžia, kad nėra gavęs Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. rašto Nr. 2S-976 ir teismas neišreikalavo iš atsakovo duomenų apie šio rašto įteikimą tikslu nustatyti, ar šis raštas pareiškėjui buvo įteiktas. Atsižvelgiant į tai, kad raštas pareiškėjui nebuvo įteiktas, pareiškėjas negalėjo jo skųsti. Pareiškėjas akcentuoja, kad formalaus atsakymo, neatsakant į esminius klausimus, pateikimas turi būti traktuojamas kaip pareiškėjo teisės pažeidimas ir biurokratizmas.

16. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamame sprendime teismas konstatavo neteisėtus Kalėjimų departamento veiksmus, tačiau nepagrįstai atmetė skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jam atsakymas buvo pateiktas, akcentuoja, kad Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. raštas Nr. 2S-976 neturi būti vertinamas kaip atsakymas, nes juo nebuvo įvykdytas teismo sprendimas. Šiame rašte cituojamas ir teismo akcentuotas Vilniaus PN raštas ir jame pateikta išvada nėra susijusi su šia byla ir yra niekinė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio kontekste.

17. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turi įrodyti patirtą neturtinę žalą, nes konkrečiu atveju turi būti vadovaujamasi principu, jog atsakovas turi paneigti pareiškėjo, kaip įkalinto asmens, nurodytus faktus.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

19. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, vadovaudamasis naujausia teismų praktika. Nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas siejo su, kaip teigiama, neteisėta Kalėjimo departamento veika (neveikimu) nagrinėjant jo 2017 m. liepos 24 d. prašymą perkelti jį į Lukiškių TI-K, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs visų privalomų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas, pažeidžiantis teisės aktų normas ir teismų praktiką, jame nėra atsakyta į skundo argumentus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nėra gavęs Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. rašto, šio rašto įteikimo pareiškėjui aplinkybės nenustatinėjo. Kalėjimų departamento formalaus atsakymo pareiškėjui pateikimas traktuotinas kaip pareiškėjo teisės pažeidimas. Be to, Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. raštas neturi būti vertinamas kaip atsakymas, nes juo nebuvo įvykdytas teismo sprendimas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti patirtą neturtinę žalą.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas.

25. Dėl neturtinės žalos, kurią teigia patyręs pareiškėjas, atlyginimo, teisėjų kolegija, visų pirma, nurodo, jog viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Bylos duomenis patvirtina, kad Kalėjimų departamente 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo gautas pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymas dėl perkėlimo į Lukiškių TI-K likusiai laisvės atėmimo bausmės atlikimo daliai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-377-189/2018 panaikino Kalėjimų departamento 2017 m. rugpjūčio 3 d. atsakymą Nr. 2S-2019 į pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą ir įpareigojo pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo pagal teisės aktų nuostatas. Kalėjimų departamentas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą, į pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą atsakė 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. 2S-976. Nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad jo prašymas nebuvo išnagrinėtas.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad teismas neįsitikino, ar Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. raštas jam buvo įteiktas, ar galėjo šį raštą skųsti ir pan., teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, kad proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (ABTĮ 11 str. 2 d.). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei skunde, nei dokumente, įvardintame atsikirtimu į atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas tiesiogiai neteigė, kad negavo šio rašto: čia yra svarstoma, ką turėtų patikrinti ir žinoti atsakovas, teismas, taip pat, kad jis (pareiškėjas) nėra kompiuteris, galiausiai – kad teismo sprendimas vis tiek nebuvo įvykdytas. Kita vertus, gavęs atliepimą į skundą, pareiškėjas tikrai žinojo apie Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. raštą, tačiau duomenų, kad būtų siekęs ginčyti juo įformintą atsakovo sprendimą, nėra.

28. Kalėjimų departamentas 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. 2S-976, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą, nusprendė atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. prašymą perkelti jį tęsti bausmės atlikimą į kalėjimą, nurodydamas tiek faktinį, tiek teisinį tokio sprendimo priėmimo pagrindą. Duomenų, kad Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 23 d. rašte Nr. 2S-976 nurodytas sprendimas yra neteisėtas, byloje nėra pateikta, o pareiškėjo argumentai šiuo aspektu nėra pagrįsti: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendime neteigė atsakovą privalant priimti sprendimą perkelti pareiškėją į Lukiškių TI-K, nei juo labiau įpareigojo priimti tokį sprendimą.

29. Nesant pagrindo konstatuoti atsakovą neteisėtai atsisakius pareiškėją jo 2017 m. liepos 24 d. prašymu perkelti į Lukiškių TI-K, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo: pareiškėjas skunde nurodytos neturtinės žalos atsiradimą siejo būtent su, kaip teigta, neteisėtu atsisakymu perkelti jį į Lukiškių TI-K, o ne su per ilga tokio prašymo nagrinėjimo procedūra. Minėta, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kad valstybės civilinė atsakomybė galima tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

30. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė