2013-04-18 Nr. AB-1268-3-63-3-00105-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-530/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00105-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2; 11.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjai M. S.,

pareiškėjos atstovams E. K., advokatei Tatjanai Borik,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir E. G.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja M. S. 2012 m. kovo 16 d. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padavė pareiškimą (b. l. 5–6, 25–27), kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jos tėvo F. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus 5,36 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, bei nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Paaiškino, kad jos tėvas F. J. iki žemės nacionalizacijos Kretingos apskrityje, (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime nuosavybės teise valdė 5,36 ha žemės. Pažymėjo, kad buvęs žemės savininkas mirė, kai pareiškėja buvo visai maža, pareiškėjos motina mirė 1968 metais, todėl pareiškėja apie žemę nieko nežinojo. Teigė, kad atėjusi aplankyti ligoninėje gulinčios sesers E. G., susipažino su J. B., kuri papasakojo apie jos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę. Sužinojusi apie tėvo valdytą žemę, kreipėsi į Lietuvos centrinį archyvą ir gavo dokumentus, patvirtinančius F. J. turėtos žemės nuosavybės faktą. Teigė, kad terminas prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti praleistas dėl objektyvių priežasčių, nes apie turėtą žemę iki 2011 metų pabaigos nieko nebuvo žinoma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime (b. l. 51–54) nurodė, kad su prašymu nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėja nurodo subjektyvias, nuo jos valios priklausiusias, aplinkybes. Pažymėjo, kad pagal Tarnybos turimą archyvinę medžiagą, t. y. Kretingos apskrities Kretingos valsčiaus Bubelių seniūnijoje mokesčių apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1938 m. kovo 14 d. sąrašuose buvusio žemės savininko J. F. nėra. Mokesčių sąrašuose nurodyta, kad Kretingos apskrities Kretingos valsčiaus Bubelių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime įrašytas žemės savininkas B. J., kuris nuosavybės teise valdė žemės sklypą Nr. 137, kurio plotas 5,36 ha žemės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. atsiliepime (b. l. 48–49) tvirtino, kad kartu su savo seserimi M. S. apie tėvo F. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę pirmą kartą sužinojo tik 2011 metais iš J. B.. Nurodė, kad termino praleidimo priežastys yra objektyvios.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 86–89) pareiškėjos pareiškimo netenkino.

Teismas padarė išvadą, kad žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti tėvo turėta nuosavybe. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog aktyviais veiksmais siekė sužinoti apie tėvo turėtą žemę. Nurodė, kad tik 2011 metų pabaigoje gavusi atsitiktinę informaciją, pareiškėja kreipėsi į archyvines įstaigas dėl nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimo. Teismas, įvertinęs liudytojų J. B., N. K. ir E. K. parodymus, padarė išvadą, kad siekiant išsiaiškinti, ar F. J. turėjo žemės, pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi. Teismas konstatavo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, pareiškėja neturėjo galimybės šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.

III. Pareiškėja M. S. padavė apeliacinį skundą (b. l. 99–101), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau neteisingai ją išaiškino ir pritaikė.

2. Paaiškina, kad neturėjo galimybės sužinoti apie tėvo turėtą žemę, nes tėvas mirė dar kai ji buvo mažametė (6 metai), o mama mirė dar iki nuosavybės atkūrimo, t. y. apie 1968 m. ir šeimoje niekada apie turėtas ar galimai turėtą tėvo žemę nebuvo kalbama. Teigia, kad remdamasi savo ir giminaičių žiniomis padarė išvadą, kad tėvas žemės neturėjo.

3. Pažymi, kad po to, kai iš J. B. sužinojo apie turėtą žemę, nedelsdama kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, ir tik turėdama duomenis apie tikslią žemės buvimo vietą, gavo dokumentus apie tėvo turėtą žemę.

4. Mano, kad terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir šis terminas turėtų būti atnaujintas. Pažymi, kad net jeigu teismas ir turėjo abejonių, tačiau atsižvelgiant į administracinių teismų praktikoje suformuotą nuostatą, jog visos abejonės vertinamos skundą (pareiškimą) padavusio asmens naudai, teismas turėjo nustatyti, kad ji neturėjo galimybės šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos, elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 106–109) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. G. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 112) nurodo, kad su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro įstatymo nustatyto termino, praleisto dėl svarbių priežasčių, atnaujinimas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau išaiškinta, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymams pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi. Akcentuotina, jog teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigė, kad iki 2011 metų apie savo tėvo, F. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – 5,36 ha (duomenys neskelbtini) kaime Kretingos apskrityje nieko nežinojo, net priešingai, remdamasi savo ir giminaičių žiniomis, buvo įsitikinusi, kad tėvas žemės neturėjo; tėvas mirė, kai pareiškėja buvo maža – 1944 m., motina mirė 1968 m., kai niekas nekalbėjo apie nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi pareiškėja neneigia, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų pabaigos ji apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo tėvų kilmės vieta, valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose.

Toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą kelis metus. Pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje bent jau vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008).

Pareiškėja iki pat 2011 m. elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013). Pareiškėją savo menamą žinojimą, „kad tėvas jokio žemės neturėjo“ argumentuoja išimtinai prielaidomis, t. y. savo pačios subjektyviu įsitikinimu ir tariamai giminaičių suteiktomis žiniomis, tačiau įrodymų byloje, kurie patvirtintų tokio asmens įsitikinimo pagrįstumą, nėra. Priešingai, byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja iki minėtų terminų pasibaigimo nėra atlikusi jokių aktyvių veiksmų savo teisėms į galimą nuosavybės atkūrimą realizuoti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis (menamas žinojimas, „kad tėvas jokio žemės neturėjo“) yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia priežastimi sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Taigi, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamojo turto dalį gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, ir priešingai, neturi būti siejamas su atsitiktinės informacijos gavimu. Pareiškėjos nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamu atveju nežinojimas) gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-24042012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bylose, kuriose nagrinėjami prašymai dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo, teismas sprendžia tik vieną klausimą – ar pareiškėjo teismui pateikti argumentai ir įrodymai yra pakankami pripažinti, kad ketinamų pateikti institucijai dokumentų pateikimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Nagrinėdamas minėto pobūdžio prašymą teismas netikrina ir nevertina, ar dokumentai, kuriuos asmuo pretenduoja pateikti kompetentingai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucijai, iš tiesų įrodo atitinkamo asmens nuosavybės teisę į norimą susigrąžinti turtą. Jei teismas atnaujina praleistą dokumentų pateikimo terminą, asmuo įgyja tik teisę tokius dokumentus pateikti institucijai, kuri pagal Atkūrimo įstatymą įgaliota nagrinėti piliečių prašymus ir vertinti, ar pateikti dokumentai įrodo nuosavybės teisę į atitinkamą nekilnojamąjį turtą bei priimti atitinkamus sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-82/2013). Dėl to šioje byloje teisėjų kolegija nepasisako dėl trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodytų aplinkybių apie galimą kitą asmenį, negu nurodyta pareiškime, nuosavybės teisėmis valdžiusį tą patį žemės sklypą, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, tinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dainius Raižys Virginija Volskienė