2019-01-09 Nr. AB-1164-3-62-3-00350-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-202-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00350-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 metų iki 2015 metų įvairiais laikotarpiais buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog kamerose nebuvo įrengta ventiliacinė sistema, jautėsi nemalonus kvapas, sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, jis buvo be durų, nuo gyvenamosios patalpos buvo atitvertas 1,2 m sienele, nuo sienų ir lubų biro tinkas, dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės normų reikalavimų. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo gyvenimo kokybė, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko socialiniai įgūdžiai, jautė padidėjusią fobiją aplinkai. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimams negalima būti taikoma senatis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas LAVL prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą; taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas buvo gydomas atskirais laikotarpiais Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 1 ir Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 1, 3, 4, Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 24, 26, 30. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių).

Ligoninėje ne režimo zonoje Vidaus ligų ir Chirurgijos skyrių sanitariniai mazgai buvo įrengti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011) nuostatas. Ligoninėje režimo zonoje kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos buvo įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunkčio nuostatų. Ligoninės palatose ir kamerų tipo patalpose vėdinimas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punkto nuostatų. Gyvenamosiose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, vėdinimas buvo užtikrinamas per jose įrengtus langus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkte buvo nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.

Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Šviesiu paros metu, esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas kamerų tipo patalpose buvo išjungiamas, tačiau, esant pacientų prašymui, dieninė šviesa buvo paliekama. Taip pat pacientų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Pareiškėjas nesikreipė į visuomenės sveikatos centrą, kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos normų laikymosi įstaigoje.

Pabrėžė, jog dirbtinis apšvietimas, drėgmė ir vėdinimas gyvenamose patalpose paprastai atitiko Lietuvos higienos normų reikalavimus. Šį faktą patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro specialistų atlikti gyvenamųjų patalpų patikrinimai, kurių metu šio pobūdžio pažeidimai nenustatyti. Pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas, jausdamas skunde nurodomus nepatogumus, diskomfortą, į Ligoninės administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos suma.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 metų iki 2015 metų. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo patalpinimo Ligoninėje pradžios, t. y. 2013 m. kovo 19 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į LAVL, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš LAVL ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 8 d. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, prašymą tenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. kovo 8 d. atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.) ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2015 m. vasario 3 d.

8. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

9. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

10. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas LAVL nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3. Palatos Nr. 3 plotas 19,80 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (šešios vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,3 kv. m (19,80/6) ploto; pareiškėjas LAVL nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 21 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1. Palatos Nr. 1 plotas 22,84 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos (septynios vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,26 kv. m (22,84/7) ploto; pareiškėjas LAVL nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 3 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4. Palatos Nr. 4 plotas 13,50 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (keturios vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,37 kv. m (13,50/4) ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, priėjo išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą laiką, t. y. 21 parą, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos.

11. Teismas, įvertinęs administracinėje byloje esančią informaciją bei pateiktas fotonuotraukas, priėjo išvadą, kad LAVL Vidaus ligų skyriuje tualetas įrengtas ne gyvenamojoje patalpoje, t. y. nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 47:2011 32 punkto reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengto tualeto ir dėl to buvusio nemalonaus kvapo gyvenamosiose patalpose atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., 22 punkte reglamentuota, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovo atstovo teigimu, šviesiu paros metu, esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas kamerų tipo patalpose buvo išjungiamas, tačiau, esant pacientų prašymui, dieninė šviesa buvo paliekama. Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų Vidaus ligų skyriaus palatų Nr. 1, 3, 4 netinkamos apšvietos, ventiliacijos, nubyrėjusio tinko, todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, nubyrėjusio tinko galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, ventiliacijos, nubyrėjusio tinko) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl palatose netinkamos apšvietos, ventiliacijos, nubyrėjusio tinko neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikė nepagrįstais.

13. Teismas, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų analizę, konstatavo, kad LAVL ginčo laikotarpiu 21 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

14. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatose) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (21 parą pareiškėjui teko nuo 3,26 kv. m iki 3,37 kv. m ploto), atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016), tačiau nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo pareiškėjui, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų senaties terminą, nes žmogaus orumo žeminimui senaties terminas negali būti taikomas. Todėl prašo laikotarpį nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2015 m. vasario 3 d. pripažinti pagrįstu.

15.2. Teismo priteista 200 Eur suma už 21 parą neturtinei žalai atlyginti yra per maža, nes pareiškėjo patirtas diskomforto jausmas, kančios, nepatogumai orumą žeminančioje aplinkoje yra daug didesni. Todėl prašo skundo dalį dėl 4 000 Eur tenkinti pilnai.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, taip pat pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. S. kildina iš neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pirmiausia atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2015 m. vasario 3 d. Taip pat pripažino, kad LAVL ginčo laikotarpiu 21 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl vertino, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 200 Eur. Kitų pareiškėjo pretenzijų dėl laikymo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo, taip pat su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad jam turėjo būti priteista visa jo prašyta neturtinės žalos atlyginimo suma.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, pažymi, jog pareiškėjas iš esmės nenurodo argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas.

23. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

25. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2014 m. kovo 8 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2014 m. kovo 8 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, aplinkybes apie jo laikymo LAVL sąlygas, dėl kurių pareiškėjas kentėjo, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo sąlygomis LAVL nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2015 m. vasario 3 d.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu dėl teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto LAVL yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su higienos normų reikalavimais, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pripažino nepagrįstais.

28. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo LAVL sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, todėl paties pažeidimo aplinkybių, kurias detaliai įvertino teismas skundžiamame sprendime, kolegija plačiau nevertins.

30. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

32. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

33. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LAVL pareiškėjui 21 parą nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, nenustatęs kitų pažeidimų, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys