2024-12-09 Nr. CB-7268-2-68-3-00841-2023-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-4142

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00841-2023-9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2024 m. lapkričio 11 d. paduotu ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. paduotas kasacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žemės sklypo bendraturčių nuosavybės teisės pažeidimo ir įpareigojimo atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu nusprendė:

„ieškovų A. G., R. G., V. B. G. ieškinį tenkinti.

Įpareigoti atsakovę UAB „Florinus“ per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčių – ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. – nuosavybės teisės pažeidimą ir vadovaujantis statybos darbų atlikimo momento galiojančiais statybos teisės aktų reikalavimais, pagal Valstybės įmonės Registrų centras 2005 m. birželio 3 d. Namų valdos žemės sklypo planą M 1:500 ir 2023 m. spalio 17 d. Trinkelių dangos horizontalioje nuotraukoje M 1:500 (Schemoje) nurodytus duomenis, atkurti iki atsakovės UAB „Florinus“ savavališkai atliktų statybos darbų žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvusią padėtį:

- atstatyti metalo ir betono medžiagiškumo tvorą, skyrusią žemės sklypus (duomenys neskelbtini) Schemoje pažymėtą tarp taškų Nr. 1 ir Nr. 2, kurios ilgis – 20 m 13 cm, su buvusiais patekimo į minėtą žemės sklypą vartais, buvusiais tarp Schemoje pažymėtų taškų Nr. 3 ir Nr. 2, nuo (duomenys neskelbtini) pusės;

- žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalyje atkurti 165 kv. m ploto asfalto dangą pagal 2005 m. Plane punktyrine linija pažymėtas ribas;

- atkurti asfalto dangos ir nuogrindų palei Namo sienas reljefo aukštį į iki jų išardymo buvusį aukštį virš jūros lygio, suformuojant tolygų Sklypo paviršių be staigių aukščio pasikeitimų: ties Schemoje pažymėtu tašku Nr. 7 – į 106 m 58 cm; ties Schemoje pažymėtu tašku Nr. 11 – į 106 m 28 cm; ties Schemoje pažymėtu tašku Nr. 10 – į 106 m 28 cm.

Atsakovei UAB „Florinus“ neįvykdžius Teismo sprendimo per 4 mėnesius nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skirti 33 Eur dydžio baudą Ieškovų naudai už kiekvieną Teismo sprendimo neįvykdymo dieną.

Priteisti iš atsakovės UAB „Florinus“ lygiomis dalimis 9965,35 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. naudai.

Trečiojo asmens L. A. savarankišką reikalavimą tenkinti.

Įpareigoti atsakovę UAB „Florinus“ per 4 mėnesius nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturtės L. A. nuosavybės teisės pažeidimą ir vadovaujantis statybos darbų atlikimo momento galiojančiais statybos teisės aktų reikalavimais, pagal ieškovų patikslintame ieškinyje pateiktą Valstybės įmonės Registrų centras 2005 m. birželio 3 d. Namų valdos žemės sklypo planą M 1:500 ir 2023 m. spalio 17 d. trinkelių dangos horizontalioje nuotraukoje M 1:500 (Schemoje) nurodytus duomenis, atkurti iki atsakovės UAB „Florinus“ savavališkai atliktų statybos darbų žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvusią padėtį, t. y. atstatyti metalo ir betono medžiagiškumo tvorą, skyrusią žemės sklypus (duomenys neskelbtini) Schemoje pažymėtą tarp taškų Nr. 1 ir Nr. 2, kurios ilgis – 20 m 13 cm.

Atsakovei UAB „Florinus“ neįvykdžius Teismo sprendimo per 4 mėnesius nuo Teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skirti 33 Eur dydžio baudą L. A. naudai už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.

Priteisti iš atsakovės UAB „Florinus“ 146 Eur bylinėjimosi išlaidų L. A. naudai“.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip:

„atmesti ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. reikalavimus įpareigoti atsakovę UAB „Florinus“ atstatyti metalo ir betono medžiagiškumo tvorą, patekimo į sklypą vartelius ir atkurti asfalto dangos ir nuogrindų reljefo aukštį.

Atmesti trečiojo asmens L. A. savarankišką reikalavimą įpareigoti atsakovę UAB „Florinus“ atstatyti metalo ir betono medžiagiškumo tvorą.

Ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. reikalavimą įpareigoti atsakovę UAB „Florinus“ atkurti 165 kv. m ploto asfalto dangą tenkinti iš dalies.

Leisti atsakovei UAB „Florinus“ per 9 mėnesius nuo šios nutarties priėmimo dienos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype (duomenys neskelbtini) įrengtos trinkelių dangos aikštelės projektinę dokumentaciją gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius.

Atsakovei UAB „Florinus“ per nustatytą 9 mėnesių terminą negavus statybą leidžiančio dokumento, atsakovė įpareigojama per 1 mėnesį nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini) įrengtą trinkelių dangos aikštelę ir sutvarkyti statybvietę.

Atsakovei UAB „Florinus“ per nustatytą 1 mėnesio terminą nenugriovus žemės sklype (duomenys neskelbtini) įrengtos trinkelių dangos aikštelės ir nesutvarkius statybvietės, skirti atsakovei UAB „Florinus“ 33 Eur baudą per dieną ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. naudai lygiomis dalimis.

Priteisti iš atsakovės UAB „Florinus“ ieškovui R. G. 13,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovui A. G. – 1232,54 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. lygiomis dalimis atsakovei UAB „Florinus“ 10 873,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš trečiojo asmens L. A. atsakovei UAB „Florinus“ 2202,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. lygiomis dalimis atsakovei UAB „Florinus“ 192,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. trečiajam asmeniui R. Š. 96,25 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės UAB „Florinus“ ieškovo A. G. naudai 393,25 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš trečiojo asmens R. Š. ieškovo A. G. naudai 211,75 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme“.

Ieškovų V. B. G., R. G. ir A. G. kasaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą.

Ieškovų kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Neteisingai vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas spręsdamas klausimą, kas buvo tvoros statytojas, rėmėsi vien tik atsakovės pozicija ir ignoravo ieškovų teiktus paaiškinimus ir įrodymus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties visiškai nėra aišku, kas buvo vėliau (ne tuo pačiu metu kaip tvora) pastatytų patekimo į sklypą vartų savininkas. Dėl klaidingai vertintų byloje surinktų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas nutartyje priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad ginčo tvora (nugriauta jos dalis) buvo vien tik sklypo (duomenys neskelbtini) priklausinys (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 4.19 straipsnio 1 dalis), o ne abiejų gretimų sklypų, ant kurių ribos buvo pastatyta tvora, priklausinys, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kokiu būdu atsakovė tapo sklypo vartų vienintele savininke ir kokiu pagrindu ji turėjo teisę sklypo vartus išardyti ir pasisavinti. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 178, 185, 263 straipsniuose.

2. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, neišklausė posėdžio garso įrašų ir nevertino ieškovų procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų su nuorodomis į konkrečius įrodymus, be kita ko, liudytojų paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje vertindamas, kad V. S. J. neturėjo gauti ieškovų sutikimo tvoros statybai, nes ieškovai tvoros statybos metu nebuvo sklypo bendraturčiai, ir darydamas kitas išvadas neteisingai vertino įrodymus (CPK 178, 185, 263 straipsniai) ir aiškino bei taikė CK 4.47 straipsnio 4 punktą, CK 4.14 straipsnio 1 dalį, 4.19 straipsnio 1 dalį bei visiškai nepagrįstai netaikė CK 4.46 straipsnio 1 ir 3 dalių, CK 4.40 straipsnio 1 dalies.

3. Patekimo į sklypą vartai buvo pastatyti gerokai vėliau negu tvora. Atsakovės kviestas liudytojas G. J. teisme paliudijo, kad visi (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai vėliau susitarė ir pastatė vartus. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nevertino. Todėl neaišku, kaip apeliacinės instancijos teismas galėjo prieiti prie išvados, kad ieškovai „nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kad ieškovai buvo šalia tvoros buvusių patekimo į sklypą 24 vartelių bendrasavininkai“. Ieškovai niekada ir neteigė, kad tvora ir patekimo į sklypą vartai buvo vien tik jų nuosavybė, o visada nuo pat ieškinio pareiškimo momento teigė, kad nugriauta tvora buvo visų (abiejų sklypų) bendraturčių nuosavybė, o patekimo į sklypą vartai yra sklypo bendraturčių nuosavybė, o įpareigojus atsakovę minėtus objektus atstatyti, jie lygiai taip pat liktų visų bendraturčių nuosavybe. Būtent taip apeliacinės instancijos teismas ir turėjo aiškinti bei taikyti CK 4.46 straipsnio nuostatas.

4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai identifikavo teisinius santykius – tiek dalis ieškovų dalyvavo sukuriant tvorą ir vėliau vartus kaip daiktus CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, tiek visi ieškovai juos ir formaliai įgijo nuosavybėn valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, jog ieškovai, valstybinės žemės sklype privatizavimo procese juridiškai tapę sklypo bendraturčiais, iš esmės tik užfiksavo iki tol buvusį status quo. Iki 2007 m. kovo 5 d., kai ieškovai įsigijo dalį sklypo, ieškovai nereiškė jokių pretenzijų (duomenys neskelbtini) sklypo bendraturčiams dėl jų, kaip sklypo naudotojų teisių, pažeidimo pasisavinant tvorą ar vartus, nes nuo pat pradžių ieškovai suvokė, kad tvora, o vėliau ir vartai, yra visų bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė. Kitaip tariant, ieškovams ir formaliai tapus sklypo bendraturčiais, faktinė situacija sklype niekaip nepasikeitė, ji buvo tik įtvirtinta. Ieškovai juo labiau įgijo bendraturčių teises ir taip pat, vadovaudamiesi bendrosios dalinės nuosavybės teisės nuostatomis, pirmiausia CK 4.75 straipsniu, įgijo reikalavimo teisę, kad atsakovė nutrauktų ieškovų teisių pažeidimą ir atkurtų buvusią sklypo pradinę padėtį. Tai ignoruodamas apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino nuosavybės teisės įgijimą ir jos įgyvendinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 4.37, 4.46, 4.47, 4.75, 6.395 straipsnis).

5. Dėl ieškovų reikalavimo atkurti asfalto dangą – pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis), pagrįstai tenkino minėtąjį antrąjį ieškovų reikalavimą dėl buvusios asfalto dangos atkūrimo ir, be kita ko, konstatavo, kad iš byloje surinktų įrodymų viseto darytina išvada, kad „atsakovė neturėjo teisės nugriauti buvusios asfalto dangos ir savo nuožiūra įrengti prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) sklypo trinkelių dangą. Nėra šalių ginčo, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkais yra ieškovai, atsakovė, trečiasis asmuo R. Š., valstybė, bei kiti asmenys. Todėl pakeisti šio sklypo asfalto dangą atsakovė turėjo teisę, jeigu būtų visų žemės sklypų savininkų sutikimai. Taip pat teismas sprendžia, kad buvusi asfalto danga buvo visų žemės sklypo Nr. 24 bendraturčių nuosavybė, nes buvo ant žemės sklypo, kuris priklauso visiems bendraturčiams“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nutartyje, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir materialiosios teisės normas, įtvirtintas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje, 4.19 straipsnio 1 dalyje, 4.37 straipsnio 1 dalyje, 4.40 straipsnio 1 dalyje (iš kurių išeina išvada, jog asfalto danga kaip sklypo priklausinys nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkams), 4.47 straipsnio 4 punkte, 4.72 straipsnio 1 dalyje, 4.75 straipsnio 1 dalyje (kurias taikydamas apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nors asfalto dangos aikštelė 2005 m. sklypo plane buvo pažymėta punktyrine linija, tuo tarpu trinkelių dangos aikštelė sklype yra laikytina savavališka statyba, nes įrengta neturint statybą leidžiančio dokumento ir nesant ieškovų sutikimo), nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo atkurti sklype buvusią asfalto dangą.

6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutarė leisti atsakovei įstatymų nustatyta tvarka gauti trinkelių dangos aikštelės statybą sklype leidžiantį dokumentą (CPK 326 straipsnio 3 dalis). Tačiau bylos esmė yra ieškovų nuosavybės teisių pažeidimo gynimas, o ne įpareigojimas atsakovę pašalinti savavališkos statybos padarinius ar statybos leidimo panaikinimas, ar ginčas su Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija dėl savavališkos statybos padarinių ir pan. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai ydinga, nes: 1) neatitinka bylos esmės dėl nuosavybės teisės pažeidimo; 2) reiškia apeliacinės instancijos teismo veikimą ultra vires ir išėjimą už ginčo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė išimtinio pagrindo buvimo peržengti bylos nagrinėjimo ribas, kaip nustatyta CPK 320 straipsnio 2 dalyje.

7. Ieškovams abejonių kelia tai, ar apeliacinės instancijos teismas ex officio galėjo taip vertinti byloje esančius įrodymus bei aiškinti ir taikyti statybų teisėtumą reglamentuojančias materialiosios teisės (be kita ko, galiojusias Statybos įstatymo 2 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies) normas, jog pripažintų buvusią asfalto dangos aikštelę neteisėta statyba – savavališkai pastatyta aikštele (skundžiamos nutarties 41, 51 punktai). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad asfalto danga buvo įrengta 2001 m., kad jos ribos punktyrine linija netgi buvo pažymėtos aukštesnę įrodomąją galią turinčiame oficialiame dokumente – 2005 m. sklypo plane, tačiau savarankiškai konstatavo jos neteisėtumą. Teismas netyrė įrodymų, tačiau padarė išvadą dėl asfalto dangos aikštelės įrengimo neteisėtumo. Teismas nesivadovavo aikštelės statybos metu galiojančio teisės akto normomis – skundžiamoje nutartyje nurodyta: „Aikštelė yra statinys, kurio statybai pagal Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimo statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316, 1 straipsnio 3 dalį, A priedą buvo būtina turėti leidimą statyti. Byloje nėra duomenų, kad buvo nustatyta tvarka išduotas leidimas statyti Aikštelę“. Vis dėlto, teismas nenurodė, pagal kokį A priedo punktą tiksliai buvo būtina gauti statybos leidimą aikštelės statybai. Tačiau būtent minėto teisės akto, kuris galiojo asfalto dangos aikštelės statybos metu 2001 metais, STR 1.07.01:1999 „Leidimo statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ (įsigaliojo 1999-10-09, negalioja nuo 2002-07-01), A priedo 6.11 punkte buvo nustatyta, kad leidimas statyti nereikalingas lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelės iki 100 vietų, kai jų teritorijose nestatomi pastatai ir išspręstas paviršinio vandens nuvedimas. Taigi, statybos leidimas asfalto dangos aikštelei jos statybos sklype metu 2001 m. nebuvo reikalingas, dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada dėl asfalto dangos savavališkos statybos ir jos, kaip statinio, neteisėtumo yra nepagrįsta.

8. Ieškinio reikalavimai buvo du: vienas dėl tvoros ir vartų, kitas dėl asfalto aikštelės. Nors apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad anksčiau buvusi asfalto dangos aikštelė buvo pastatyta savavališkai, ir niekaip nepasisakė, ar atsakovė turėjo teisė sunaikinti ne jai priklausantį turtą – sklypo priklausinį, šioje dalyje vietoje 50 proc. bylinėjimosi išlaidų priteisė vos 12,5 proc. Apeliacinės instancijos teismas atmetė pirmąjį ieškinio reikalavimą dėl tvoros su vartais, tačiau dėl asfalto dangos teismas taip pat pripažino, kad atsakovė vykdė savavališkas statybas, vis dėlto, nustatė terminą jas įteisinti.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad taip teismas patenkino tariamo atsakovės reikalavimo kokią nors dalį. Minėto vieno reikalavimo apimtyje pusės visų bylinėjimosi išlaidų (50 proc. patenkintų reikalavimų) ieškovų naudai nepriteisimo nelogiškumas ir neteisėtumas ypač pasireikš tokiu atveju, jeigu atsakovei UAB „Florinus“ nepavyks įteisinti savavališkos statybos ir aikštelė bus nugriauta: ieškovams bus vis tiek likęs tik 12,5 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, nors teismo, išeinant už bylos ribų, suteikta galimybė įteisinti savavališką statybą nebus įgyvendinta.

Apeliacinės instancijos teismas leido atsakovei įsiteisinti savavališkas statybas, tai visiškai nereiškia, kad kokiu nors aspektu buvo patenkintas kuris nors atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas, todėl teismas neteisingai aiškino ir taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 93 straipsnio 4 dalis ir 98 straipsnis). Skundžiama nutartimi atsakovės naudai buvo priteistos faktiškai visos jos patirtos didelės bylinėjimosi išlaidos, net nevertinant jų pagrįstumo, atitikimo Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio įtvirtintiems kriterijams, pvz., atsakovė mokėjo už tokias teisines paslaugas, kaip „bylos situacijos aptarimas“, „bylos strategijos aptarimas“ ir pan., kurių Rekomendacijos nenumato. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai ieškinio reikalavimo dėl asfalto aikštelės apimtyje nepriteisė iš atsakovės ieškovų naudai 50 proc. išlaidų nuo visų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis), o atsakovės naudai priteisė pernelyg dideles bylinėjimosi išlaidas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nutartyje netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti ieškovui A. G. 110 (vieną šimtą dešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. lapkričio 7 d. AB „Swedbank“, mokėjimo nurodymo Nr. 25, kodas ZN70837.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski