2015-12-15 Nr. AB-25038-3-61-3-06787-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1736-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06787-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujama i Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintais skundais (t. I, b. l. 1-3, 5, 24-28, 34, 174) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 28-922(1);

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 2S-5077;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nesutinka su Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 13 d. patvirtinta tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-174 „Dėl nuteistųjų P. K. ir A. A. elgesio“ ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 28-922(1), kuriuo jam skirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į drausmės grupę. Pareiškėjas teigė, kad nusižengimo, už kurį buvo nubaustas, nepadarė. Tarnybinis tyrimas yra sufabrikuotas. Atliekant tyrimą nebuvo atsižvelgta į Sveikatos priežiūros tarnybos pažymėjimus apie nuteistojo kūno sužalojimo pobūdį Nr. 42 ir Nr. 43, kuriuose pažymima, kad buvo apžiūrėtas nuteistasis P. R., kuriam sumušimo žymių ant kūno nėra, oda švari be sužalojimų, taip pat ant A. Š. kūno sumušimo žymių nepastebėta. Pažymėjo, jog tarnybinio tyrimo metu buvo peržiūrėtas 2013 m. rugpjūčio 18 d., nuo 18 iki 21 val., vaizdo filmavimo kamerų, kurios filmuoja įėjimus į pirmojo gyvenamojo korpuso nuteistųjų gyvenamąsias patalpas, vaizdo filmavimo įrašas. Dėl vaizdo kokybės neįmanoma nustatyti nuteistųjų tapatybių, todėl nenustatyta, ar nuteistieji P. R. ir A. Š. buvo užėję į 3-ojo būrio nuteistųjų laiptinę.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kalėjimų departamentas jo skundo išsamiai nenagrinėjo, nekreipė dėmesio į tai, jog nuteistieji A. Š. ir P. R. yra parašę skundus ir prisipažįsta, kad apšmeižė tiek pareiškėją, tiek A. A..

Pažymėjo, jog dėl nepagrįstai skirtos nuobaudos pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė tuo, kad nebegalėjo vaikščioti į pasimatymus su artimaisiais, buvo apriboti jo skambučiai, taip pat buvo pabloginta jo padėtis dėl lygtinio paleidimo, buvo apribotos jo teisės į laisvą judėjimą ir socialinius ryšius, kas sukėlė dideles kančias, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 94-97, t. II, b. l. 53-56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsižvelgiant į tarnybinio tyrimo metu surinktą dokumentinę medžiagą buvo nutarta, kad yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas naudojo psichinį smurtą prieš nuteistuosius A. Š. ir P. R.. Tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyti pareiškėjo veiksmai Vilniaus pataisos namų administracijos buvo kvalifikuoti kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte („Reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis“), pažeidimas. Pažymėjo, jog Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros specialistai nenustatė nei nuteistajam A. Š., nei nuteistajam P. R. sumušimo žymių ant kūno. Atkreipė dėmesį, kad tarnybinio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų dėl pareiškėjo psichinio smurto naudojimo A. Š. ir P. R. atžvilgiu. Atsižvelgiant į atliktą tarnybinį tyrimą, surinktą dokumentinę medžiagą, liudytojų parodymus, paties pareiškėjo paaiškinimus, padaryto pažeidimo aplinkybes, į nuteistojo charakteristiką, į anksčiau padarytų pataisos įstaigų vidaus tvarkos pažeidimų skaičių ir jų pobūdį, 2013 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus pataisos namų direktorius nutarimu Nr. 28-922(1) paskyrė P. K. nuobaudą – uždarymą 6 mėnesiams į drausmės grupę – už BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjui nuobauda paskirta atsižvelgiant ir į dar vieną drausmės pažeidimą, t. y. kad 2013 m. rugsėjo 18 d., apie 10.30 val., patikrinus pareiškėjo nešiojamąjį kompiuterį buvo aptiktas įmontuotas vaizdo įrašymo prietaisas (vaizdo kamera) ir tokiu elgesiu pareiškėjas pažeidė BVK 1 priedo 6 punkto reikalavimus.

Atsakovas paaiškino, kad skiriant pareiškėjui nuobaudą už drausmės pažeidimus pataisos įstaigoje buvo atsižvelgta ir į tai, jog pareiškėjas yra linkęs nuolat pažeidinėti pataisos įstaigos tvarką (pareiškėjas bausmės atlikimo režimo reikalavimus pažeidęs 16 kartų, drausmine tvarka baustas 5 kartus, nuobaudos paskyrimo metu turėjo 1 galiojančią nuobaudą). Pareiškėjui skirta nuobauda yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui, nėra per griežta.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo grasinimas kitam nuteistajam, kuris vertinamas kaip psichinis smurtas, yra įrodytas remiantis surinkta dokumentine medžiaga ir nuteistųjų parodymais, atsakomybė už BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų nevykdymą pareiškėjui taikyta pagrįstai.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti jam neturtinę žalą. Paaiškino, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodo, kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškina, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodo priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų. Iš aukščiau išdėstytų argumentų ir pateiktos dokumentinės medžiagos matyti, kad Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, jam žalos nepadarė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 41-43, t. II, b. l. 1-3) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Vilniaus pataisos namų direktorius 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 28-922(1), atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, t. y. pareiškėjo rašytinius paaiškinimus ir tarnybinį pranešimą, bei vadovaudamasis BVK 143 straipsnio 7 dalimi, skyrė pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą iš paprastosios grupės į drausmės grupę – pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų. Paskirta nuobauda yra adekvati padarytų režimo pažeidimų sunkumui ir pobūdžiui.

Nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas naudojo psichinį smurtą prieš kitus nuteistuosius ir reikalavo apipilti šlapimu kitą nuteistąjį, grasino juos sužaloti peiliu, taip pat 2013 m. rugsėjo 18 d. apie 10 val. 30 min. patikrinus pareiškėjo nešiojamą kompiuterį buvo aptiktas įmontuotas vaizdo įrašymo prietaisas. Pareiškėjas tokiais veiksmais pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 1 priedo 6 punkto reikalavimus. 2013 m. rugsėjo 18 d. Drausmės komisijos teikimu bei Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 28-922(1) pareiškėjas buvo nubaustas.

Paaiškino, kad pareiškėjas yra 16 kartų pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, drausmine tvarka yra baustas 5 kartus, paskutinį kartą 2013 m. kovo 5 d. Pareiškėjas turėjo galiojančią nuobaudą, kai padarė minėtus pažeidimus. Esant šioms aplinkybėms, nustačius, jog pareiškėjas itin piktybiškai pažeidė režimą (BVK 110 str. 2 d. 8 p.), darytina išvada, kad nuobauda paskirta pagrįstai už padarytus pažeidimus. BVK 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Pagal BVK 142 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento 2013 m. spalio 25 d. atsakymas Nr. 2S-5077 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas, pagrįstas. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką.

Pažymėjo, jog pareiškėjas įrodymų nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Vertino, kad Vilniaus pataisos namų administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai, žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 86-92) pareiškėjo P. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas iš administracinės bylos medžiagos nustatė, jog Pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai gavo Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo F. J. tarnybinį pranešimą Nr. 114, kuriame pranešama, kad 2013 m. rugpjūčio 18 d. apie 19.20 val., 5-ojo būrio nuteistasis P. R. atsisakė eiti į jam paskirtą 5-ąjį būrį, tą pačią dieną buvo gautas ir dar vienas Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo F. J. tarnybinis pranešimas, kuriame pranešama, kad 2013 m. rugpjūčio 18 d., apie 22.30 val., nuteistasis A.

Š. atsisakė eiti į jam paskirtą 2-ąjį būrį. Tiek P. R., tiek ir A. Š. Vilniaus pataisos namų administracijai pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodant priežastį, dėl kurios pastarieji nuteistieji negalėjo bausmės atlikti jiems paskirtuose būriuose. P. R. 2013 m. rugpjūčio 26 d. rašytiniame paaiškinime paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 18 d. iš ryto jį kvietėsi ir įstaigos kieme priėjo 3-ojo būrio nuteistieji P. K. ir A. A., jie paprašė, kad jis apipiltų šlapimu A. V., už tai jam buvo pažadėtas 300 Lt atlygis.

P. R. nesutiko, tuomet P. K. ir A. A. grasino jį subadyti. 2013 m. rugpjūčio 18 d. daug kartų jį kvietėsi minėti nuteistieji, sakydami, jeigu tą dieną neapipils A. V., tuomet jis bus išvežtas specialiuoju etapu į ligoninę. Iš 3-ojo būrio jį kvietėsi mažiausiai dešimt kartų ir sakė, jeigu nepadarys, ko prašoma, tuomet bus subadytas. P. R. buvo pakviestas tarp trečiojo ir antrojo aukštų į trečiojo būrio laiptinę. Buvo kviečiamas ne tik jis, bet ir 2-ojo būrio nuteistasis A. Š.. 2013 m. rugpjūčio 18 d., apie 18.30 val., P. R. nuėjo į antrą laiptinę, kur yra trečias būrys, tarp antrojo ir trečiojo aukštų stovėjo P. K. ir A.

A., kurie vartodami necenzūrinius žodžius priekaištavo, kad jis nieko nedaro. Nuteistasis A. V. 2013 m. rugpjūčio 21 d. rašytiniame paaiškinime paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 18 d. tikslaus laiko neatsimena, P. R. jam papasakojo, kad jis turėjo jį apipilti, bet to nepadarė, tik įspėjo. P. R. jam nepasakė, kas galėjo būti šio veiksmo užsakovas. Nuteistasis A. Š. 2013 m. rugpjūčio 18 d. paaiškino, kad jis negali būti paskirtame būryje, nes turi problemų su kitais nuteistaisiais. Atlikto tarnybinio tyrimo metu nuteistasis A.

Š. 2013 m. rugpjūčio 20 d. rašytiniame pareiškime nurodė, kad atsisako būti paskirtame 2-ame būryje, nes P. K. grasino su juo fiziškai susidoroti dėl to, kad jis atsisakė apipilti šlapimu A. V.. Už tai pareiškėjas jam, 2013 m. rugpjūčio 19 d., apie 19.00 val., 3-ojo būrio laiptinėje sudavė keletą smūgių į pilvo sritį. P. K. liepė jam ir P. R. apipilti šlapimu A. V.. Papildomai 2013 m. rugpjūčio 26 d. A. Š. paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 18 d. P. K., grasino jam subadyti peiliu sėdmenis dėl to, kad neapipylė šlapimu A.

V.. Viskas vyko pirmojo korpuso kieme, laiko tikslaus neatsimena, prie įėjimo į 3-ojo būrio laiptinę. Tuo pačiu metu P. K. ir A. A. taip pat grasino P. R. subadyti sėdmenis dėl tų pačių priežasčių. A. A. taip pat jam grasino. 2013 m. rugsėjo 5 d. į tarnybines patalpas buvo iškviestas A. A. apklausti dėl A. Š. ir P. R. atžvilgiu smurto panaudojimo, tačiau A. A. raštu ir žodžiu apie tai pasiaiškinti atsisakė. Tarnybinio tyrimo metu rašytinius paaiškinimus pateikę, aplinkybes žinantys nuteistieji D. G. ir K. S. paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio viduryje, P. K. ir A.

A. grasino fiziškai susidoroti su A. Š. ir P. R., todėl, kad jie atsisakė apipilti šlapimu A. V.. Dėl ko minėti nuteistieji taip elgėsi, jie nežino.

Pažymėjo, jog 2013 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnus 6-ojo būrio nuteistasis D. V., kuris paaiškino, kad pareiškėjas vertė jį keturis mėnesius tvarkyti jo gyvenamąją patalpą Nr. 208, tualetą ir prausyklą, nuolatos jam grasino, naudojo psichologinį bei fizinį smurtą, tyčiodavosi iš jo ir jį įžeidinėdavo. 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 15.00 val., į tarnybines patalpas buvo iškviestas D. V., kuris bijodamas susidorojimo iš nuteistųjų pusės, raštu išdėstyti faktines aplinkybes dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų atsisakė, tačiau žodžiu paaiškino, kad, nuo 2013 m. balandžio 27 d. jam pradėjus tvarkyti trečiojo būrio patalpas, P. K. jam tvarkant patalpas pastoviai iš jo tyčiodavosi, vertė jį tenkinti P. K. lytinę aistrą oraliniu būdu, taip pat liepdavo stovėti ant kelių prie P. K. lovos, įžeidinėdavo jį, vadindamas „Laima“ ir „šliucha“, o D. V. neklausant P. K. jis ir kitas 3-ojo būrio nuteistasis S. M., jį mušdavo gyvenamojo korpuso laiptinėje rankomis, o P. K. gyvenamojoje patalpoje – lazda. Į klausimą, kada buvo mušamas, D. V. pasakė, kad nuolat, dienų tiksliai neatsimena, o dažniausiai tai vykdavo pirmaisiais jo tvarkymo mėnesiais. Gavus D. V. sutikimą raštu, jo pokalbis su pareigūnu buvo įrašytas vaizdo filmavimo kamera. S. M. raštu paaiškino, kad prieš D. V. fizinio ir psichinio smurto nenaudojo, iš jo nesityčiojo. Paklausus S. M., ar P. K. seksualiai prievartavo, mušė ir tyčiojosi iš D. V., S. M. šiuo klausimu kalbėti atsisakė. Tyrimo metu nuteistasis P. K. 2013 m. rugsėjo 9 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad jis neprašė nuteistųjų P. R. ir A. Š., kad jie atliktų kažkokius neleistinus veiksmus. Minėtų nuteistųjų nemušė ir jiems negrasino, kaip įrodymo yra paprašęs išsaugoti vaizdo filmavimo įrašą, kuris patvirtintų, kad minėti nuteistieji jį šmeižia. Iš D. V. nesityčiojo ir D. V. atžvilgiu prievartos nenaudojo. Atsižvelgiant į tarnybinio tyrimo metu surinktą dokumentinę medžiagą buvo nutarta, kad yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas naudojo psichinį smurtą prieš nuteistuosius A. Š. ir P. R., tuo pažeidžiant BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pažymėjo, jog 2013 m. rugsėjo 18 d. tarnybiniame pranešime Nr. 43-1212(1), surašytame V. K., nurodoma, kad šio tarnybinio pranešimo surašymo dieną apie 10.30 val. buvo apžiūrėtas pareiškėjui priklausantis kompiuteris Samsung NP-RW520 bei jame esanti programinė įranga ir patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo kompiuteryje įmontuotas vaizdo įrašymo prietaisas (vaizdo kamera). Tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyti pareiškėjo veiksmai Vilniaus pataisos namų administracijos buvo kvalifikuoti kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų, nustatytų BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte („Reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis“), pažeidimas. Vilniaus pataisų namų direktorius 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 28-922(1) nubaudė pareiškėją ir perkėlė jį iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams. Nesutikdamas su tokia nuobauda pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris išnagrinėjęs skundą nustatė, kad pareiškėjui nuobauda skirta pagrįstai ir jos naikinti nėra pagrindo.

Teismas, vertindamas nurodytas faktines aplinkybes, pažymėjo, jog Vilniaus pataisos namų direktorius 2013 m. rugsėjo 20 d. priėmė nutarimą „Dėl nuteistojo nubaudimo“ Nr. 28-922(1) atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis P. K. 2013 m. rugpjūčio 13 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – kartu su nuteistuoju A. A. naudojo psichinį smurtą prieš nuteistuosius A. Š. ir P. R., t. y. reikalavo šlapimu apipilti nuteistąjį A. V., grasino juos sužaloti peiliu. Dėl šių veiksmų P. K. ir A. A. veiksmų nuteitieji A. Š. ir P. R. atsisakė būti paskirtuose būriuose, taip pat 2013 m. rugsėjo 18 d. apie 10.30 val. patikrinus nuteistojo pareiškėjo nešiojamąjį kompiuterį aptiktas įmontuotas vaizdo įrašymo prietaisas (vaizdo kamera). Nustatyta, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 1-ojo priedo 6 punktą ir perkėlė jį iš paprastos grupės į drausmės grupę šešiems mėnesiams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir nurodė, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. BVK 1 priede išvardintas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Pagal šio priedo 6 punkte draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones.

Pažymėjo, jog pareiškėjas naudojo psichinį smurtą prieš nuteistuosius A. Š. ir P. R., taip pat patikrinus pareiškėjo nešiojamąjį kompiuterį aptiktas įmontuotas vaizdo rašymo prietaisas (vaizdo kamera). Teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai A. Š., P. R. ir A. A.. A. Š. ir P. R. patvirtino, kad pasilieka prie savo pirminių parodymų dėl reikalavimo iš pareiškėjo pusės jų atžvilgiu kitą nuteistąjį apipilti šlapimu, ir grasinimų šių liudytojų atžvilgiu panaudoti smurtą – sužaloti peiliu, jeigu reikalavimas nebus įvykdytas. Liudytojas A. A. tvirtino kad byla yra sufabrikuota, kad pareiškėjas iš kitų asmenų nuteistojo apipilti šlapimu, negrasino smurtu. Tarnybinio tyrimo medžiaga patvirtino, kad buvo surinkta pakankamai duomenų dėl P. K. psichinio smurto naudojimo A. Š. ir P. R. atžvilgiu, grąžinimo sužaloti peiliu jeigu pastarieji neįvykdys jo reikalavimo apipilti šlapimu nuteistojo A. V.. Liudytojai A. Š. ir P. R. šias aplinkybes patvirtino.

Teismas, atsižvelgęs į surinktą tarnybinio tyrimo metu medžiagą, faktines aplinkybes, liudytojų paaiškinimus teismo posėdžio metu, darė išvadą, kad yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas naudojo psichinį smurtą prieš nuteistuosius A. Š. ir P. R., būtent, grasino juos sužaloti peiliu, jeigu pastarieji neapipils šlapimu nuteistojo A. V.. Be to, pareiškėjo kompiuteryje buvo rasta vaizdo kamera. Atitinkamai, teismas sprendė, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarimas Nr. 28-922(1) yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo pažeidimas kvalifikuotas tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu Nr. 28-922(1) skirta nuobauda ir už tai, kad patikrinus pareiškėjo nešiojamąjį kompiuterį buvo aptiktas įmontuotas vaizdo įrašymo prietaisas (vaizdo kamera). Šio pažeidimo pareiškėjas neginčija. Atitinkamai, teismas sprendė, jog Vilniaus pataisos namų priimtas aktas teisėtas, pažeidimai kvalifikuoti tinkamai, nuobauda atspindi pažeidimų sunkumą.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismas sprendė, jog Kalėjimų departamento 2013 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 2S-5077 yra teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas išnagrinėjus visą surinktą medžiagą, atsižvelgus į padaryto pažeidimo aplinkybes. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Šis atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundu taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento, po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Paaiškino, kad dėl nepagrįstai skirtos nuobaudos pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė tuo, kad nebegalėjo vaikščioti į pasimatymus su artimaisiais, buvo apriboti skambučiai, taip pat buvo pabloginta jo padėtis dėl lygtinio paleidimo, buvo apribotos jo teisės į laisvą judėjimą ir socialinius ryšius, kas sukėlė dideles kančias, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios tarp savęs susijusios sąlygos. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjas teikdamas skundą turi įrodyti neteisėtų veiksmų faktą, priežastinį ryšį, žalos dydį bei kaltę. Taigi sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalą pareiškėjui. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, jis nepateikė rašytinių įrodymų apie galimai patirtą nurodytą žalą, dideles kančias, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, visi pareiškėjo argumentai paremti asmenine nuomone, subjektyviu aplinkybių vertinimu. Pažymėjo, jog, nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento.

III. Pareiškėjas P. K. apeliaciniu skundu (b. l. 100-103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad administracinėje byloje nustatytų objektyvią tiesą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik atsakovo pateiktais melagingais įrodymais. Tokiais veiksmais buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė kreiptis teisminės gynybos, teisė į teisingą teismą.

Pažymi, jog D. V., P. R., A. Š. yra Vilniaus pataisos namų įtakos sferoje. P. R., A. Š. yra raštu nurodę, kad apšmeižė pareiškėją. Tai, kad pirmosios instancijos teisme, jie nurodė priešingai, leidžia abejoti jų parodymais, patvirtina jų polinkį meluoti. Šie asmenys Vilniaus pataisos namuose yra paskirti tvarkyti gyvenamąsias patalpas, koridorius, tualetus. Šie asmenys gauna iš Vilniaus pataisos namų administracijos už tokių darbų atlikimą darbo užmokestį ir dėl tokio darbo gavimo galimybės tarp nuteistųjų kyla konfliktai. Esant darbo vietų trūkumui darbą gauna tie asmenys, kurie sutinka atsakovo administracijos pareigūnams esant reikalui paliudyti melagingai vidaus tyrimuose ir teisme.

Pažymi, jog atsakovas nepagrįstai nurodo, kad D. V. buvo verčiamas keturis mėnesius tvarkyti gyvenamąją aplinką, tualetą, nes jis už tai gaudavo atlyginimą. Pastebi, jog įeiti į svetimą būrį, esant nuolatinei patalpų kontrolei, vaizdo kameroms, be administracijos leidimo, yra neįmanoma. Įėjimas į svetimą būrį be leidimo yra režimo pažeidimas ir Vilniaus pataisos namų griežtai baudžiamas. Taigi keturis mėnesius būti verčiamam tvarkyti svetimo būrio patalpas yra neįmanoma.

Pabrėžia, jog pareiškėjas buvo nepagrįstai apkaltinas kaip grasinęs nuteistiesiems, be to, vieta, kur buvo vykdomi tokie grasinimai nuolat keitėsi.

Pareiškėjo nuomone, baudimas jį uždarant į drausmės grupę prilygsta kriminalinei bausmei. Taigi baudimo pagrindas privalo būti įrodytas, nekeliantis abejonių. Šiuo atveju pareiškėjo baudimas yra neteisėtas, tariami pažeidimai yra prasimanyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115-117) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Kalėjimų departamentas atsakė pareiškėjui vadovaudamasis VAĮ 8 straipsniu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisinių, faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pareiškėjo samprotavimai nėra pagrįsti įrodymais. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl jo patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, suformuotų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje. Teismas sprendime išsamiai pasisakė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir kuriuos dėl konkrečių priežasčių atmeta. Mano, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 28-922(1) (toliau – ir Nutarimas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 2S-5077 (toliau – ir Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nusprendęs, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Nutarimą ir Sprendimą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje, pareigos šio Kodekso 12straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami Bausmių kodekso skyriai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, o BVK 1 priedo 6 punkte nurodyta, jog draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones.

Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) įspėjimas arba papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų; 4) atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų; 5) kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų; 6) pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių; 7) kalėjimuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo dviejų iki šešių mėnesių. Taigi pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam nustatytų pareigų (režimo reikalavimų) ar draudimų nevykdymas yra pagrindas skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“ Nr. 28-922(1) nuteistajam P. K. už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (reikalavimo iš kito nuteistojo paslaugos bei psichinio smurto naudojimą, grasinimą sužaloti ir draudžiamo įrenginio laikymą) buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 6 mėnesiams. Nuobauda buvo skirta vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso142 straipsniu nustačius, kad P. K. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punkto reikalavimus.

Patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus bei juos įvertinęs pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, padarė pagrįstą išvadą, jog nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, todėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pažeidimo faktines aplinkybes (objektyviąją pusę), ne tik vertino tarnybinio tyrimo išvadą, bet ir apklausė liudytojais nukentėjusiuosius asmenis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teisme liudytojais apklausti A. Š. ir P. R. patvirtino jų rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b. l. 65, 81, 82, 84,) nurodytas bei 2013 m. rugsėjo 13 d. tarnybinio tyrimo išvadoje (I t., b. l. 10-12, 51-53) nustatytas aplinkybes. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad minėtų liudytojų rašytiniai parodymai nesutampa su po tarnybinio tyrimo duotais paaiškinimais ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais bei nurodo, jog tai yra pagrindas pripažinti paskirtą drausminę nuobaudą neteisėta, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumas nustatomas vertinant, ar jos skyrimo metu buvo teisinis ir faktinis pagrindas ją paskirti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarnybinis tyrimas buvo pradėtas remiantis nukentėjusiųjų A. Š. ir P. R. pareiškimais Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniesiems prižiūrėtojams, kuriuose nukentėjusieji nurodė, jog atsisako eiti į jiems paskirtą atitinkamai 5-ąjį ir 2-ąjį būrį dėl to, jog būtent pareiškėjas P. K. naudodamas psichinį smurtą prieš juos reikalavo paslaugos, t. y. reikalavo apipilti šlapimu kitą nuteistąjį, priešingu atveju – grasino panaudoti fizinį smurtą.

Tarnybinio tyrimo išvada buvo padaryta remiantis nuteistųjų A. Š. ir P. R. paaiškinimais bei apklaustųjų nuteistųjų D. G. ir K. S. parodymais, kurie patvirtino minėtas aplinkybes, o drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta remiantis šia tarnybine išvada. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad tai, jog teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojų A. Š. ir P. R. parodymai vis kito, neturi įtakos vertinant, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas skirti pareiškėjui nuobaudą, nes drausminė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta remiantis tuo metu egzistavusiais ir tyrimo metu nustatytais duomenimis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisme apklausti liudytojai A. Š. ir P. R. patvirtino faktinę aplinkybę, kad būtent pareiškėjas jų atžvilgiu taikė psichologinį smurtą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus pataisos namų administracijos pareigūnai įkalbėjo A. Š. ir P. R. apkalbėti pareiškėją, t.y. melagingai paliudyti, toks teiginys nepagrįstas į bylą pateiktais įrodymais, nes pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai A. Š. ir P. R. tokios faktinės aplinkybės nenurodė.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojų A. Š. ir P. R. pateikti parodymai yra nepatikimi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėti liudytojai pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingą liudijimų davimą. Be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui atsakovas nuobaudą skyrė remdamasis ne tik šių liudytojų parodymais, bet ir, be kita ko, nuteistųjų D. G. ir K. S. parodymais, dėl šių nuteistųjų parodymų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepasisakė.

Teisėjų kolegijos manymu Vilniaus pataisos namų pareigūnai tinkamai vertino jų nustatytas faktines aplinkybes, byloje nėra įrodymų, kad būtų pažeistos drausminių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančios teisės normos. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinimu atveju vėlesniuose A. Š. ir P. R. rašytiniuose paaiškinimuose prisipažinto apkalbėjimo ir jo pasekmių nėra pagrindo priskirti Vilniaus pataisos namams, todėl nėra pagrindo teigti, kad skiriant drausminę nuobaudą pareiškėjui buvo pažeistos teisės aktų nuostatos.

Taip pat nėra pagrindo abejoti 2013 m. rugsėjo 18 d. tarnybiniame pranešime Nr. 43-1212(1) nurodytomis aplinkybėmis, kad šio tarnybinio pranešimo surašymo dieną apie 10.30 val. pareiškėjui priklausančio kompiuterio Samsung NP-RW520 bei jame esančios programinės įrangos apžiūros metu buvo rastas pareiškėjo kompiuteryje įmontuotas vaizdo įrašymo prietaisas (vaizdo kamera) (I t., b. l. 58), kuris įtrauktas į BVK 1 priede nurodytų draudžiamų daiktų sąrašą, bei pirmosios instancijos teismo vertinimu šiuo aspektu. Duomenų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, pareiškėjas teismui nepateikė.

Pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai – reikalavimo apipilti šlapimu kitą nuteistąjį ir grasinimo kitiems nuteistiesiems, kuris vertinamas kaip psichinis smurtas, bei draudžiamo įrenginio turėjimo faktai yra įrodyti, atsakomybė už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punkto reikalavimų nevykdymą pareiškėjui taikyta pagrįstai, skundžiamų Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 28-922(1) ir Kalėjimų departamento 2013 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 2S-5077 naikinti remiantis apelianto nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, byloje vertinamu atveju pareiškėjo nurodomus Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, nėra pagrindo laikyti neteisėtais, o tai reiškia, kad byloje nėra įrodyta viena iš būtinųjų viešosios (deliktinės) atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai ar neveikimas.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad esant darbo vietų trūkumui Vilniaus pataisos namuose darbą gauna tie asmenys, kurie sutinka su atsakovo atstovo Vilniaus pataisos namų administracijos pareigūnų siūlymais esant reikalui paliudyti melagingai vidaus tyrimuose ir teisme, laikytini tik subjektyviomis pareiškėjo prielaidomis. Tokiais teiginiais negalima remtis, nes jie nėra pagrindžiami jokiais įrodomąją vertę turinčiais duomenimis byloje, į juos atsižvelgti teisėjų kolegija, spręsdama dėl prašomos neturtinės žalos atlyginimo ir Nutarimo bei Sprendimo panaikinimo, neturi pagrindo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė