2019-05-29 Nr. AB-12155-3-61-3-02641-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4023-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02641-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 53.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. N. 2018 m. rugpjūčio 8 d. teismui padavė skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Komisariate. Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas ir paaiškino, kad Komisariato kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerų duryse yra įrengtos stebėjimo akutės, pro kurias pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Komisariato areštinę buvo pristatomas kaip įtariamasis, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, kuriam pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas. Pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d.; nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 8 d.; nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 15 d.; nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. balandžio 22 d.; nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. gegužės 6 d.; nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. Areštinės veiklos specifika, kaip pažymėjo atsakovo atstovas, yra ta, jog joje yra didelė asmenų kaita, nuolat talpinami įvairių socialinių ir higienos įgūdžių asmenys, todėl Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas yra sudaręs sutartis su įmonėmis, kurios teikia deratizacijos, dezinsekcijos, dezinfekcijos, minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 20 punktas numato, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitarinis mazgas taip pat turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto yra atskirti 140 cm aukščio pertvara. Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kaip nurodė atsakovo atstovas, sanitarinių mazgų atskiriamosios pertvaros aukščio nereglamentuoja. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad toks reglamentavimas yra nustatytas taip pat ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo. Atsakovo atstovas sprendė, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka nustatytus reikalavimus, o privatumo stoka yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, atsakovo atstovas nurodė, kad nepakanka nustatyti, jog Komisariato pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos ir šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darė išvadą, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido Komisariato areštinėje, t. y. 76 paras, atsakovo atstovas neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovo atstovo argumentas, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara, siekiant apsaugoti pačių kameroje esančių suimtųjų saugumą, kadangi saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie neprieštarautų pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 76 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo areštinėje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Komisariato administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio ir tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-492-789/2019; 2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir nurodo, kad teismas nevertino, jog kalinimo sąlygos pažeidė jo orumą.

Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad pareiškėjas nesikreipė į Komisariato administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymų sąlygų, nurodo, kad valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti orias kalinimo sąlygas, todėl jų neveikimas negali būti priskiriamas pareiškėjo atsakomybei. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad Komisariato administracija pareiškėjo nesupažindino su sąlygomis, kurios privalo būti sudarytos suimtajam, todėl negalėjo įvertinti, ar esamos kalinimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pažeidimo mastas nebuvo didelis ir nurodo, kad teismas privalo savo sprendimus pagrįsti teisiniais argumentais, o ne subjektyvia nuomone. Pareiškėjo tvirtinimu, tai, kad 76 paras nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, yra didelis pažeidimas ir pareiškėjo skundas turėtų būti tenkinamas pilna apimtimi.

Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog byloje nėra duomenų apie jo patirtą psichinę traumą, nereiškia, jog psichinė sveikata nebuvo neigiamai paveikta. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimu byloje Sukhovoy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00), pareiškėjas sprendė, jog jam turi būti atlyginta visa patirta neturtinė žala, neatsižvelgiant į valstybės finansinius sunkumus.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. balandžio 17 d. gautas pareiškėjo prašymas nenagrinėti apeliacinio skundo, kadangi jį (pareiškėją) tenkina priteistos žalos dydis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Asmens teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka; apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Pagal minėto straipsnio 2 dalį, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia; apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).

Pareiškėjas atsisakė savo apeliacinio skundo, teismas jį informavo, kad apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės, todėl laikoma, kad pareiškėjui yra žinomos skundo atsisakymo teisinės pasekmės, aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atsisakyti priimti skundo atsisakymą, nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nenustatyta apeliacinio skundo atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pareiškėjas apeliacinio skundo atsisakė iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio pradžios, apeliacinio skundo atsisakymą priima ir apeliacinį procesą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą šioje administracinėje byloje nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo K. N. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė