2017-01-30 Nr. AB-2547-3-61-3-03600-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1015-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03600-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 12 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. sausio 27 d. buvo laikomas 6 kv. m kamerose su dar 3-4 asmenimis, todėl kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Be to, kartu su juo kalėję asmenys surūkydavo nuo 10 iki 12 cigarečių per dieną. Kameros buvo avarinės būklės, pilna parazitų. Maisto kokybė prasta, jo energinė vertė yra nuo 1 500 iki 1 600 kcal. Pareiškėjas iš kameros pasivaikščioti būdavo išleidžiamas tik 1 val.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 8–18) nurodė, kad pareiškėjas kartą jau kreipėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. sausio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. I-10006-821/2015 skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, prašė palikti šią administracinę bylą nenagrinėtą.

Atkreipė dėmesį, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas visą laiką važiavo per Lukiškių TI-K į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Taip pat pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kurią kiekvienais metais pratęsia.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ar teritorijoms. Šiuo metu Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras.

Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Teigia, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymi, kad informacija ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti, yra iškabinti visose Lukiškių TI-K bendro naudojimo patalpose. Pagal turimus duomenis, kad suimtasis (nuteistasis) pageidavo / nepageidavo būti laikomas kartu su rūkančiais / nerūkančiais asmenimis, jis taip ir laikomas įstaigoje.

Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis įstatymo reikalavimų. Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pažeidė pareiškėjo A. L. teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, likusią skundo dalį atmetė. Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtą.

Teismas atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių, 6.246–6.249 straipsnių, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu. Nors pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. sausio 27 d. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo įgaliotos institucijos atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. sausio 27 d. teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtino, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudijo, kad pareiškėjo teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 7 dienas, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 str. pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010 m. balandžio 1 d. sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-176/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog kamerose buvo rūkoma, pilna parazitų, maisto kokybė prasta, buvo pelėsių. Pabrėžta, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. 2013 m. gruodžio sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Bei 2015 m. sausio 2 d. sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus, tačiau iš šių patikrino aktų matyti, kad VVSC patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų būklės atmesti kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Dauguma aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, teismas pripažino, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl, egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, trukmę (7 d.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Be to, pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant tai, šis pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliktas nenagrinėtas.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą argumentuoja tikrovės neatitinkančiais dalykais, t. y. kad pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo, kad neskundė blogų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pabrėžia, kad visada karantino patalpose buvo laikomas su dar 2 arba 3 asmenimis. Mano, kad atsakovo argumentai ir juos patvirtinantys įrodymai dėl sąlygų Lukiškių TI-K patalpose negali būti pripažinti tinkamais įrodymais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymi, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. sausio 27 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš viso 7 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, kur vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas neatitiko minimalios vertės, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, trukmę (7 d.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su sąlygomis Lukiškių TI-K karantino kamerose laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. sausio 27 d.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 8–11) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. sausio 27 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,31 kv. m iki 32,33 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo 1 iki 4, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,84 kv. m iki 16,16 kv. m. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pareiškėjas iš viso 3 paras (o ne 7, kaip kad buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas) Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas nurodė, kad į jam tekusį plotą neįskaičiuotinas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl 3 paras pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo vadovautis jo pateiktais duomenimis apie asmenų skaičių kamerose, šiuo atveju vadovautis šiais duomenimis nebuvo jokio pagrindo, kadangi jie buvo netikslūs ir prieštaringi. Pažymėtina, jog pareiškėjas tiek skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą, tiek ir apeliaciniame skunde tik apibendrintai nurodė asmenų skaičius, nenurodydamas, kiek, jo teigimu, konkrečiai buvo asmenų kiekvienoje kameroje atskirai. Be to, pareiškėjas nurodo skirtingus duomenis: skunde nurodė, kad buvo laikomas su 3–4 asmenimis, atsikirtime į atsakovo atsiliepimą – kad kamerose buvo iš viso 4 asmenys, o apeliaciniame skunde – kad buvo su 2–3 asmenimis. Taigi, šiuo atveju pareiškėjui tenkantis plotas kamerose pagrįstai skaičiuotinas pagal atsakovo pateiktus duomenis.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad kameros kaimynai rūkydavo, pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lukiškių TI-K nurodė, kad nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims. Tačiau pagal turimus duomenis, kad suimtasis (nuteistasis) pageidavo / nepageidavo būti laikomas kartu su rūkančiais / nerūkančiais asmenimis, jis taip ir laikomas įstaigoje. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą abstrakčiai nurodo tik tai, kad yra nesvarbu, ką parašai – rūkai ar nerūkai, vis tiek pateksi į kamerą su rūkančiais, tačiau aiškiai nenurodo, ar jis pats rūko, ar ne, kokias aplinkybes buvo nurodęs Lukiškių TI-K administracijai. Be to, pažymėtina, kad kitoje administracinėje byloje, Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje dėl pareiškėjo A. L. laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikino sulaikymo patalpose tuo pačiu laikotarpiu, kuris aktualus ir šioje byloje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas rūko, vartoja narkotines medžiagas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10006-821/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl kartu laikomų rūkančių asmenų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą buvo nurodęs pakankamai abstrakčius teiginius dėl, jo teigimu, higienos normų neatitinkančių sąlygų kamerose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavo, nenurodė jokių šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Pareiškėjas nenurodė tikslių datų, konkrečių kamerų, kuriose, jo teigimu buvo kiekvienas jo nurodytas higienos normos pažeidimas, o apibendrintai teigia apie pažeidimus kamerose.

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas su skundais buvo kreipęsis ir į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau pareiškėjo pateiktame Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 30 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjo skundai dėl laikymo sąlygų nepagrįsti (b. l. 115). Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pareigūnų, pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu.

Be to, pareiškėjas skunde buvo nurodęs teiginius, kad kamerose trūko tam tikro inventoriaus, tačiau visiškai nedetalizavo, kaip tai sąlygojo jo prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą.

Pareiškėjo teiginius dėl netvarkingų kamerų ir neišduodamo valymo inventoriaus paneigia į bylą pateikti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 1-136 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašas (b. l. 28–29) bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. patvirtintas įsakymas Nr. 1-157 Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis (b. l. 30).

Pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščioti jis vedamas tik 6 val. ryte, nepagrįstas, kadangi Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintoje Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteitųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje (b. l. 32) nurodyti pasivaikščiojimo laikai: 6.30 val.–12.30 val., 13.30 val.–17.30 val., 18.30 val.–19.30 val.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad galimybė praustis duše yra suteikiama, todėl šiuo aspektu Higienos normos reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nebuvo galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Lukiškių TI-K nurodė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo nepagrįsti.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (14.5 p.). Pareiškėjas pats patvirtino, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m sienele, t. y. pagal nustatytus reikalavimus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 3 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė