2016-07-14 Nr. AB-14442-3-61-3-00969-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1014-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00969-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 1 500 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–3) ir patikslintame skunde ir (b. l. 10–12) nurodė, kad 2011 m. (tikslios datos nepamena) buvo laikomas LAVL psichiatrijos skyriuje žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, ligoninėje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui. Pareiškėjas nurodė, jog LAVL palatos buvo nuolat perpildytos, todėl vienam asmeniui nebuvo skirta 3,6 kv. m. Kameroje nebuvo vietos pasivaikščioti, todėl pareiškėjas buvo priverstas visą laiką sėdėti arba gulėti. LAVL palatose buvo antisanitarinės sąlygos – kameroje veisėsi pelės ir tarakonai, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų. Taip pat pabrėžė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, dėl ko pareiškėjui pablogėjo sveikatos būklė. Pareiškėjas nurodė, kad žodžiu kreipėsi į LAVL pareigūnus, prašydamas perkelti jį į kitą kamerą, kurioje būtų nerūkoma, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas, dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, patyrė įtampą, susierzinimą, stresą, buvo žeminama jo garbė ir orumas, buvo sukrėstas dvasiškai ir psichiškai.

LAVL atsiliepime (b. l. 17–20) ir patikslintame atsiliepime (b. l. 43–45) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. LAVL buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje (plotas 15,51 kv. m. 6 lovos). Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

LAVL teigia, kad Ligoninės palatų įrengimas bei sanitarinės sąlygos jose visiškai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus – tai patvirtinta Ligoninei 2011 m. birželio 7 d. išduotas Leidimas – higienos pasas. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Apibūdinamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo faktais nepagrįstais teiginiais, samprotavimais. Prašoma priteisti suma niekuo nėra pagrįsta. Prašo taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trijų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą vėliausiai sužinojo 2011 m. rugpjūčio 17 d., skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo turėjo teisę pateikti iki 2014 m. rugpjūčio 17 d., tačiau į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. vasario 4 d. – praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimams priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinę žalą patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d.

Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalauja taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjui 2015 m. balandžio 29 d. buvo įteiktas atsakovo atstovo atsiliepimas ir 2015 m. birželio 2 d. buvo įteiktas atsakovo atstovo patikslintas atsiliepimas, kuriuose prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas nei skunde, nei 2015 m. gegužės 12 d. teismo posėdyje nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalis raštu reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, teismas taikė trejų metų ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui priteisti laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. jam padarytą neturtinę žalą. Pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas S. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 78).

Pareiškėjas teigia, kad laikant jį LAVL žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, jo atžvilgiu pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis ir šiam pažeidimui negali būti taikomas senaties terminas. Pažymi, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnį, nėra išversti į lietuvių kalbą, pareiškėjas su jais susipažinęs tik iš nuogirdų, ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos.

LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą poziciją ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad jo skundo reikalavimams neturėjo būti taikoma ieškinio senatis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikęs skundą siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą LAVL netinkamas sąlygomis nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d., o skundą teismui išsiuntė 2015 m. vasario 4 d. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas, paduodamas skundą praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo (apeliaciniam procesui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad byloje nėra pagrindo šio termino atnaujinti, iš naujo pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu išdėstytų argumentų nekartoja.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Cocchiarella prieš Italiją).

Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir reglamentuojančios ieškinio senatį. Todėl ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad apie jo teisių pažeidimą sužinojo ne iš karto, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (pvz., LVAT 2016 m. kovo 31 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1346-520/2016). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir byloje nėra duomenų, kad, būdamas LAVL ar išvykęs iš jos, jis būtų neturėjęs galimybės (jam būtų sudarytos kliūtys) susipažinti su aktualiais kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, kreipimąsi į teismą, įskaitant ir senaties terminą, reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų kreipęsis į LAVL dėl informacijos suteikimo. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų ar argumentų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, ir pareiškėjo skundą atmetė. Atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, kiti pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių pažeidimu, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Apibendrinama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą jo nurodytu laikotarpiu. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų ar kitų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė