2025-06-11 Nr. AB-10125-3-61-3-03563-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2005-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03563-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 10.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. W., G. I., O. I. ir Y. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Y. W., G. I., O. I. ir Y. I. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2024 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. IV-301 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) Ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. ID-2930 „Sprendimas dėl skundo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jų prosenelė G. S. (toliau – ir pareiškėjų prosenelė, prosenelė) buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjai su nustatytos formos prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), tačiau Departamentas 2024 m. kovo 18 d. teikimu Nr. 24TR85 (toliau – ir Teikimas) nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Ministerija, atsižvelgdama į Teikimą, priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo nusprendė neatkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai dėl Įsakymo padavė skundą, kurį Ministerija Sprendimu atmetė.

3. Pareiškėjai teigė, kad byloje nėra ginčo, jog jų prosenelė buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Tuo pagrindu pareiškėjų prosenelės vaikaičiui E. I., gim. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir pareiškėjų tėvas) Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1V-371 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus Įsakymą ir Sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. gruodžio 30 d. sprendimu, jog įgijus pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, t. y. Departamentas motyvavo, jog pareiškėjų prosenelės sūnus, t. y. J. S. (Y. I.; Y. Y. I. S.), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose – (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir pareiškėjų senelis, senelis), nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis ir dėl to nutrūko tęstinumas.

5. Pareiškėjai nesutiko su tokiais Departamento argumentais, teigdami, kad jų senelis gimė carinės Rusijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje (duomenys neskelbtini); iš Lietuvos išvažiavo per okupuotos Lenkijos teritoriją į Palestiną, kai jo tėvai liko Lietuvoje. Pareiškėjai yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, provaikaičiai, todėl pareiškėjų seneliui išvykus į Palestiną, pilietybės tęstinumas nenutrūko, o Lietuvos okupacija nenutraukė pareiškėjų senelio ryšio su Lietuva.

6. Pareiškėjų vertinimu, pagal jų pateiktus ir jų tėvo E. I. byloje esančius įrodymus yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjai pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 2 straipsnį turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nustatytu pagrindu.

7. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 3 punkte nustatyta tvarka Departamentas pateikė Ministerijai Teikimą, kuriame pagrindė siūlymą netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Šio Teikimo pagrindu buvo priimtas ginčijamas Įsakymas. Teikime išdėstyti duomenys ir dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjai neįrodė, jog jų senelis yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, o pareiškėjai yra tokio asmens palikuonys, todėl pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos pilietybės faktas, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti neginčijamai nustatytas, ir pareiga pateikti tai patvirtinančius įrodymus tenka prašymą dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo pateikusiam asmeniui. Taigi, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą pilietybę patvirtinančius dokumentus privalėjo pateikti pareiškėjai.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų senelis neatitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnyje nurodytų asmenų, kurie galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, kategorijos; atsižvelgiant į tai, kad šeima gyveno Vilniuje, kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos, pareiškėjų senelis neatitiko ir Vilniaus srities gyventojams taikytino 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio nuostatų, 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio, taip pat 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo; taip pat nėra pateikta dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; šis juridinis faktas nenustatytas ir teismo tvarka, kaip tai numatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje.

11. Atsakovas teigė, kad teisiškai atsiradus Lietuvos pilietybės institutui 1919 m. ir pradėjus spręsti asmenų (įskaitant pareiškėjų prosenelės) pripažinimo Lietuvos piliečiais klausimus (priimtas 1919 m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę), pareiškėjų senelis jau buvo pilnametis asmuo (buvo apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus), todėl jo Lietuvos pilietybės klausimas turėjo būti sprendžiamas savarankiškai (ne kaip Lietuvos pilietės vaiko). Aptariamu metu pareiškėjų senelio net nebuvo Lietuvoje, nes jis iš Lietuvos išvyko iki to laiko, kol Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Pasak atsakovo, pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos pilietybę galėjo gauti iš tėvų, o šie – iš savo tėvo, t. y. iš pareiškėjų senelio. Pareiškėjų senelis Lietuvos pilietybės neturėjo, todėl 1940 m. birželio 15 d., nebūdamas Lietuvos piliečiu, objektyviai negalėjo perduoti ir neperdavė teisės į Lietuvos pilietybę savo vaikui (vaikams), o šis (šie) – vaikaičiams (pareiškėjams). Taigi šiuo atveju pareiškėjų prosenelės Lietuvos pilietybės turėjimas iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti neturi teisinės reikšmės.

12. Atsakovas akcentavo, kad byloje nustačius, jog pareiškėjų senelis neturėjo Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjai negali būti laikomi asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuoniais, todėl jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pilietybei atkurti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjų senelis nebuvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., todėl jis neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies reikalavimų.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad šis aspektas yra svarbus Lietuvos pilietybės tęstinumo principui užtikrinti. Pareiškėjų senelis turėjo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau ja nepasinaudojo, todėl jo teisinis ryšys su Lietuvos Respublika ir pareiškėjų prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas dėl pareiškėjų yra nutrūkęs, dėl to pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatų.

II. 16. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. sprendimu tenkino pareiškėjų Y. W., G. I., O. I. ir Y. I. skundą – panaikino Ministerijos Įsakymą ir Sprendimą.

17. Teismas pažymėjo, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubą pilietybę įtvirtinančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymo svarbu tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos Respublikos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Pilietybės įstatyme įtvirtintas Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumo principas reiškia, kad tam, jog asmuo galėtų pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis (jo palikuonis) išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir būti Lietuvos Respublikos piliečiu 1940 m. birželio 15 d.

18. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjų tėvai yra E. I. ir S. I.. Iš E. I. gimimo liudijimo matyti, kad jo tėvo vardas – Y.. Y. (Y.) I. (S.) santuokos liudijimas patvirtina, kad jo tėvai – P. I. (S.) ir G. I. (S.). Rehovoto rabinato apskrities teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutarimas patvirtina, kad E. I. yra Y. S. (I.) sūnus ir G. S. (I.) anūkas.

19. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. birželio 2 d. įsakymu (pirmosios instancijos teismo sprendime klaidinga nurodyti šio įsakymo priėmimo metai) Nr. 1V-371 nuspręsta pareiškėjų tėvui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Byloje yra pateiktas pareiškėjų tėvo sutikimas naudotis jo Departamente saugoma byla, kurioje yra papildomi duomenys.

20. Teismas vertino, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, jog jų prosenelė buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. ir nėra duomenų, kad ji būtų šios pilietybės netekusi dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Teismas sprendė, kad, priešingai nei nurodė atsakovas, pareiškėjai atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. jie yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonys – provaikaičiai.

21. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų senelio Lietuvos Respublikos pilietybės, sutiko su Departamento Teikime padaryta išvada, kad pareiškėjų pateikti, o taip pat jų tėvo byloje esantys dokumentai, nepatvirtina, kad pareiškėjų senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai konstatuota, jog nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4–5 dalyse nurodyti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę.

22. Teismas akcentavo, kad vien fakto, jog pareiškėjai yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens, t. y. prosenelės, provaikaičiai, pakanka, kad būtų pripažinta, jog Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjai turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

23. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad tam, jog pareiškėjai įgytų teisę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi įrodyti ir faktą, kad jų senelis taip pat iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai aiškina iš konstitucinės doktrinos kylantį pilietybės tęstinumo principą, kaip reikalavimą Lietuvos pilietybę turėti (išlaikyti) visiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonims.

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas 2014 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 1V-371, kuriuo nusprendė pareiškėjų tėvui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pilietybės tęstinumo principo neaiškino kaip reikalavimo Lietuvos pilietybę turėti (išlaikyti) visiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonims. Departamento saugomoje pareiškėjų tėvo byloje surinkti duomenys buvo pakankami pareiškėjų tėvui atkurti Lietuvos pilietybę, nors pareiškėjo senelio Lietuvos pilietybės faktas iki 1940 m. birželio 15 d. taip pat nebuvo nustatytas.

25. Teismas sprendė, kad šioje byloje priimti atsakovo Įsakymas ir Sprendimas, kuriais atsisakyta pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, prieštarauja Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11, 7, 17 dalims, 9 straipsnio 1 daliai, todėl yra pagrindas vertinti, jog ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra naikintini.

III. 26. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad jis nesutinka su teismo sprendime pateiktu pilietybės tęstinumo principo išaiškinimu ir jo taikymu. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, provaikaičiai (t. y. pareiškėjai turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės pagrindu), nepaisant to, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjų senelis iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės.

28. Atsakovas pažymi, kad, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti nustatytas faktas, jog asmuo buvo Lietuvos Respublikos piliečiu 1940 m. birželio 15 d. ir iki to laiko nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs (arba yra būtent tokio asmens palikuonis), ir Lietuvos pilietybę asmuo prarado dėl nuo jo nepriklausančių veiksnių – Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 metais. Tai atitinka pilietybės atkūrimo instituto paskirtį ir užtikrina pilietybės tęstinumo principo įgyvendinimą, taikant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutą.

29. Atsakovas laikosi pozicijos, kad, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, konkrečios šeimos pilietybės linija iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti tęstinio pobūdžio, t. y. ji neturi nutrūkti ties kažkuria tos šeimos karta iki 1940 m. birželio 15 d. (kaip nutrūko pareiškėjų senelio atveju). Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik tokiam asmeniui, kuris yra gimęs (kilęs) iš asmens, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes tokiu būdu pilietybė galėjo ir turėjo būti perduodama iš kartos į kartą.

30. Atsakovo teigimu, pareiškėjų atveju susiklostė situacija, kai jų prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pareiškėjų senelis iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės (šis faktas nustatytas bylos duomenimis, ginčo šiuo klausimu tarp šalių nekilo). Nustatytos aplinkybės reiškia, kad pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos pilietybę galėjo gauti iš tėvo, o šis – iš savo tėvo, t. y. iš pareiškėjų senelio. Tačiau, kaip buvo nustatyta, pareiškėjų senelis Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, todėl, 1940 m. birželio 15 d. nebuvęs Lietuvos Respublikos piliečiu, pareiškėjų senelis objektyviai negalėjo perduoti ir neperdavė Lietuvos pilietybės / teisės į Lietuvos pilietybę savo vaikui (pareiškėjų tėvui), o šis – pareiškėjams. Taigi, pareiškėjų senelis, nebūdamas Lietuvos piliečiu, negalėjo perduoti ir Lietuvos pilietybės savo palikuoniams. Pasak atsakovo, pareiškėjų prosenelės Lietuvos pilietybės turėjimas iki 1940 m. birželio 15 d. jų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti neturi teisinės reikšmės, nes pilietybės tęstinumo užtikrinimo atveju negalima „peršokti“ kartos, neturinčios pilietybės.

31. Atsakovas nurodo, kad teismas, pripažinęs, jog pareiškėjų senelis neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y. pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos pilietybė nutrūko, ir dėl to pilietybės tęstinumo faktas neišlaikytas, nepagrįstai šiai aplinkybei nesuteikė jokios teisinės reikšmės. Atsakovo vertinimu, teismas lingvistiškai aiškino Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, neatsižvelgė į pilietybės atkūrimo instituto paskirtį ir jo tikrąjį siekį (dėl ryšio, nutrūkusio nuo asmens nepriklausančių priežasčių, atstatymo), pilietybės tęstinumo principo tikrąją prasmę, teismų jurisprudenciją.

32. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjų tėvui 2014 m. birželio 2 d. įsakymu atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybės atveju nebuvo užtikrintas tęstinumo principo išlaikymas, pareiškėjų tėvo atvejo vertinimas buvo atliktas netinkamai. Įrodymas, kuriuo buvo vadovautasi sprendžiant dėl pareiškėjų prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės (kurios pagrindu pareiškėjų tėvui buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė), buvo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2804-841/2010, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjų prosenelė buvo Lietuvos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d.; minėtas teismo sprendimas buvo priimtas, galiojant kitam, 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtam Pilietybės įstatymui, kurio teisinis reguliavimas skyrėsi nuo dabartinio (nebuvo apibrėžta asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoka / samprata, nebuvo įtvirtintas pilietybės tęstinumo principas; nebuvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo institutas ir kt.); taip pat aptariamu laikotarpiu priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 pasikeitė ir galiojančio Pilietybės įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas (išaiškinta, kad asmenys turėjo turėti Lietuvos pilietybę iki pat buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos 1940 m. birželio 15 d., dėl to pasikeitė asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, sąvokos traktavimas teismų praktikoje). Atsakovo teigimu, dėl teisinio reguliavimo ir teismų praktikos pokyčio, vertinimas, ar pareiškėjų prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę (nes jos pagrindu pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos pilietybę), šiuo metu galėtų būti kitoks (priešingas atliktam 2010 metais pagal kitokį teisinį reguliavimą).

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.

34. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas netinkamai aiškino Pilietybės įstatymo nuostatas, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjų senelis turėjo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau ja nepasinaudojo, todėl jo teisinis ryšys su Lietuvos Respublika yra nutrūkęs. Pareiškėjų senelio teisinis ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko ne dėl išorinių priežasčių (Lietuvos Respublikos okupacijos ar karo), tačiau dėl asmeninių priežasčių, todėl pareiškėjų prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas yra nutrūkęs. Aplinkybė, kad pareiškėjų prosenelė turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. šiuo atveju nėra reikšminga, nes, kaip minėta, pareiškėjų senelis neįgijo Lietuvos pilietybės gimimu ir neatliko aktyvių veiksmų, kad įgytų Lietuvos pilietybę, todėl negalėjo perduoti Lietuvos pilietybės (teisės į Lietuvos pilietybę) savo sūnui (pareiškėjų tėvui), o pareiškėjų tėvas – pareiškėjams.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjų tėvui praeityje buvo atkurta Lietuvos pilietybė, neturi būti vertinama kaip esminė. Tai, kad 2014 metais, atkuriant pareiškėjų tėvui Lietuvos Respublikos pilietybę, nebuvo įvertintas pilietybės tęstinumo principas, nereiškia, kad ir toliau reikia nevertinti šio principo. 2014 metais galiojo kita Pilietybės įstatymo redakcija, nebuvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų dėl Pilietybės įstatymo nuostatų taikymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo vertinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjų Y. W., G. I., O. I. ir Y. I. skundas ir panaikinti Ministerijos 2024 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. IV-301 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ bei 2024 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. ID-2930 „Sprendimas dėl skundo“, pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų skundą, sprendė, kad vien fakto, jog pareiškėjai yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens, t. y. pareiškėjų prosenelės, provaikaičiai, pakanka, kad būtų pripažinta, jog Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjai turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas netinkamai aiškina iš konstitucinės doktrinos kylantį pilietybės tęstinumo principą, kaip reikalavimą Lietuvos pilietybę turėti (išlaikyti) visiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonims, todėl tam, jog pareiškėjai įgytų teisę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra būtina įrodyti faktą, kad ir jų senelis (prosenelės sūnus) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.

39. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu pilietybės tęstinumo principo išaiškinimu ir jo taikymu. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, konkrečios šeimos pilietybės linija iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti tęstinio pobūdžio, t. y. ji neturi nutrūkti ties kažkuria tos šeimos karta iki 1940 m. birželio 15 d., o tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik tokiam asmeniui, kuris yra gimęs (kilęs) iš asmens, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes tokiu būdu pilietybė galėjo ir turėjo būti perduodama iš kartos į kartą. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai pareiškėjų prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pareiškėjų senelis iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, todėl, 1940 m. birželio 15 d. nebuvęs Lietuvos Respublikos piliečiu, pareiškėjų senelis objektyviai negalėjo perduoti Lietuvos pilietybės savo palikuoniams.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

41. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą).

42. Be to, Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).

43. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje – t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Patikslinta, jog ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio sąvoka – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

44. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką, Pilietybės įstatymo formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1077-822/2022; kt.).

45. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjų prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjų senelis (prosenelės sūnus) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčas nekilo.

46. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, yra pagrindas sutikti su atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kad, nesant duomenų apie pareiškėjų senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjų senelis negali būti laikomas asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birelio 15 d., pareiškėjų nepertraukiamas ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko jų seneliui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, o tai reiškia, kad pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

47. Teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjų tėvui Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. įsakymu (pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodyti šio įsakymo priėmimo metai) Nr. 1V-371 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, Ministerijai pilietybės tęstinumo principo neaiškinant kaip reikalavimo Lietuvos Respublikos pilietybę turėti (išlaikyti) visiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuoniams, teisėtų lūkesčių principo aspektu, pažymi, kad Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, jog konstitucinis teisinės valstybės principas apima ir teisėtų lūkesčių principą, kitaip tariant, nors šis principas nėra pažodžiui įtvirtintas Konstitucijoje, tačiau yra neatsiejama kitų konstitucinių normų turinio dalis. Pradinis šio principo turinys, t. y. teisėtų lūkesčių principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Tuo pačiu pažymima, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia (be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimus).

48. Šiuo atveju nagrinėjamo ginčo aspektu teisės aktai iš esmės nesikeitė, taigi, susidarė situacija, kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, pareiškėjų tėvui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o jo sūnums ir dukrai (pareiškėjams) – ne. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė bylai aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos aiškinimas, kuris ir lėmė minėtos situacijos susidarymą. Taigi nors teisės aktai ir nebuvo pakeisti, tačiau pasikeitė vienas iš teisės šaltinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikšmės minėtų teisės normų aiškinimui (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).

49. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 3 dalimi, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

50. Taigi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškinta, kaip turi būti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Taigi po minėtos nutarties įsigaliojimo Departamentas pagrįstai Teikime vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų išaiškinimais. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai buvo pažeisti.

51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo tam tikras faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų Y. W., G. I., O. I. ir Y. I. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas