2020-11-11 Nr. AB-21336-3-61-3-01419-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2284-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01419-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. (S. S.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)), priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos kalinimo įstaigoje neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2017 m. spalio mėn. bei nuo 2018 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerose buvo netinkamas vėdinimas ir kameros apšvietimas, nebuvo užtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti, apsipirkti (užkeltos prekių kainos), neteisėtai atliekamos kratos, ribojama galimybė naudotis elektra nuo 22.00 iki 6.00 val., o savaitgaliais nuo 23 iki 7 val., taip pat nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl negalėjo tinkamai pasinaudoti pagalba.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad nebuvo galimybės ilgiau pasivaikščioti, o pasivaikščiojimų kiemeliai netinkami, nehigieniški, dušu pareiškėjas galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę ir ne daugiau kaip 15 min. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-KN tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir nekokybiškas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jam buvo apriboti socialiniai ryšiai (ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų, skambučių bei vaizdo skambučių su savo šeimos nariais), uždrausta kanceliarines priemones gauti iš laisvėje esančių asmenų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nurodytų aplinkybių patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.

5. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičių, nurodydamas, kad kalinimo įstaigos administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintuose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės).

7. Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Vilniaus PN administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2017 m. spalio mėn. bei nuo 2018 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. jis buvo laikomas per mažo ploto kamerose, pažeidžiant jo privatumą, sanitarinio mazgo patalpoje ir kamerose nebuvo oro cirkuliacijos, bei, jo manymu, yra kitų pažeidimų, susijusių su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K.

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir dėl to buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, nurodė, kad tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

11. Teismas pažymėjo, kad tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurioje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.

12. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą nustatė, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426, o kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo atstovo, visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

13. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 175 paras.

14. Vertindamas kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl kitų jo nurodytų pažeidimų yra nepagrįsti.

15. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti, konstatavo, kad, nors privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį ir į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida), teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundą tenkinto iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

18. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas S. S. kildino iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 175 paras, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

21. Atsakovo atstovas Vilniaus PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde atsakovo atstovas ginčija tik nustatytą pažeidimą dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu ir priteistos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl šių aspektų.

23. Akcentuotina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). EŽTT vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos medžiagą (b. l. 34–35), nustatė, kad nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. spalio 3 d. (145 paras), nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. (60 parų) ir nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. (8 paras) pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 114, 144, 328, 343, 151, 129, 115, 153, 199, 344, 291,112, 282. Iš bylos medžiagos (b. l. 66) matyti, kad minėtose kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m. aukščio pertvara, o nuo 2017 kovo mėn. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą nuotrauką (b. l. 62), konstatuoja, kad pareigūnai negalėjo matyti pareiškėjo, besinaudojančio sanitariniu mazgu, todėl konstatuotina, kad laikotarpiais, kai pareiškėjas kamerose buvo vienas (36 paros), jo privatumas buvo užtikrinimas tinkamai.

25. Pasisakydama dėl laikotarpių, kai pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiais laikotarpiais nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

26. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolega pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

27. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

29. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

30. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė