2020-07-01 Nr. AB-13206-3-61-3-01690-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-460-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01690-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo galima nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. 121 (toliau – ir Įsakymas); 2) Sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo (Žin, 2002, Nr. 53-2042) 13 straipsnio 2 dalis nustatanti, kad: „Iškelti antstoliui drausmės bylą gali teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas“, tiek, kiek šios normos pagrindu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Ministerija), kaip vykdomosios bylos dalyvei, suteikiama teisė iškelti antstoliui drausmės bylą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi pareiškėjo V. D. skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui iškeliama drausmės byla, iš esmės yra procedūrinis dokumentas, t. y. tik vienas iš viešojo administravimo procedūros, kurios pabaigoje gali būti priimtas galutinis sprendimas, pareiškėjui sukeliantis materialias teisines pasekmes, metu priimamų dokumentų. Teismas pabrėžė, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo nukrypti nuo tokios praktikos, todėl skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. D. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, kad Įsakymas grindžiamas tuo, jog trylikoje vykdomųjų bylų, kuriose Ministerija yra išieškotoja (vykdymo proceso šalis), 2019 m. gruodžio mėnesį, 2020 m. sausio–vasario mėnesiais jai įteikti antstolio priimti patvarkymai dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo (su išieškojimo negalimumo aktais), o kitiems išieškotojams dėl tų pačių skolininkų vykdomieji dokumentai (su išieškojimo negalimumo aktais) grąžinti vėliau – 2020 m. kovo 3-4 dienomis. Procesas inicijuotas techninio institucijos tarnautojos (apskaitos padalinys) pranešimu. Tarnautojos teigimu, antstolio grąžintų ir jai perduotų dokumentų (13–17 vnt. dokumentų) kiekis jai pasirodė didelis, todėl tos pačios institucijos kitų tarnautojų paprašė išsiaiškinti ar antstolio veiksmai yra pagrįsti. Taigi, Teisingumo ministras Įsakymą priėmė kaip subjektas, kurio vadovaujama Ministerija nagrinėjamais klausimais buvo vykdymo proceso šalis (išieškotoja), vykdymo procesuose, t. y. turėjo teisinį suinteresuotumą.

Pareiškėjas nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo poziciją, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisingumo ministro ar Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo sprendimai iškelti antstoliui drausmės bylą teismui neskundžiami, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas Įsakymą priėmė egzistuojant kitoms faktinėms aplinkybėms bei skundžiamas buvo ne Įsakymo turinys, o jo priėmimo procedūros teisėtumas bei Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo pažeidimas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 594 straipsniu ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 27 straipsnio 1 ir 6 dalimis, teigia, kad nei Teisingumo ministerijai, nei Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismui nepriskirta vykdyti antstolio procesinės veiklos kontrolės, ar ją vykdyti kitaip, nei tai nustato minėti teisės aktai.

Pareiškėjo įsitikinimu, Teisingumo ministras, priimdamas Įsakymą, viršijo įgaliojimus ir piktnaudžiavo valdžia. Priimant Įsakymą buvo veikiama šališkai, neobjektyviai ir ultra vires (viršijant įgaliojimus).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje keliamas ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui iškeliama drausmės byla, konstatavo, jog Įsakymas iš esmės yra procedūrinis dokumentas, t. y. tik vienas iš viešojo administravimo procedūros, kurios pabaigoje gali būti priimtas galutinis sprendimas, pareiškėjui sukeliantis materialias teisines pasekmes, metu priimamų dokumentų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiamas Įsakymas negali būti administracinės bylos dalyku.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų (veiksmų), priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-768-438/2017, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-74-629/2019 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), o skundą priėmus, administracinė byla turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administraciniams teismams (ABTĮ 103 str. 1 d. 1 p.), kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2018 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-858/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012).

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo Įsakymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Įsakymas, kuriuo pareiškėjui iškeliama drausmės byla, iš esmės yra procedūrinis dokumentas, t. y. tik vienas iš viešojo administravimo procedūros, kurios pabaigoje gali būti priimtas galutinis sprendimas, pareiškėjui sukeliantis materialias teisines pasekmes, metu priimamų dokumentų. Kaip savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nors ir negalima teigti, kad įsakymas iškelti drausmės bylą pareiškėjui išvis nesukelia jokių teisinių pasekmių, kaip matyti iš taikytino teisinio reguliavimo (t. y. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintų Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių), šios teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1467/2010). Drausminės bylos iškėlimo etapas yra neišvengiamas žingsnis siekiant išspręsti pareiškėjo drausminės atsakomybės klausimą, tačiau šiame etape drausminės atsakomybės klausimas iš esmės nėra nagrinėjamas, ginčijamas Įsakymas savarankiškai, nepriklausomai nuo galutinio sprendimo, nepaveikia pareiškėjo teisinio statuso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-134-552/2016). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ginčijamas Įsakymas pats savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui – juo tik pradedama procedūra, kurios metu priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti.

Pastebėtina, kad pareiškėjas neginčija, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisingumo ministro ar Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo sprendimai iškelti antstoliui drausmės bylą teismui neskundžiami, tačiau pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas Įsakymą priėmė egzistuojant kitoms faktinėms aplinkybėms bei skundžiamas buvo ne Įsakymo turinys, o jo priėmimo procedūros teisėtumas. Pasisakydama dėl šių pareiškėjo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ginčijamo Įsakymo teisminė kontrolė nėra prasminga, kadangi teismas šiame etape asmens teisių apginti negalėtų, nes, kaip minėta, toks įsakymas yra tik vienas iš procedūros, kurios pabaigoje gali būti priimtas galutinis sprendimas, etapų. Priešingas teisės principų ir normų aiškinimas reikštų, kad sprendžiant klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo pagrįstumo jau šioje stadijoje turėtų būti iš esmės vertinamos ir faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo iškelta drausmės byla, o tai būtų nesuderinama su Antstolių įstatymo 13 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kuriose nustatyta, jog antstolių drausmės bylas nagrinėja Antstolių garbės teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1467/2010). Šiuo aspektu teisėjų kolegija kartu akcentuoja, jog minėtos išvados nepažeidžia antstolių, kuriems iškeliama drausmės byla, teisių ir nepaneigia teisės į teisminę gynybą, kadangi savo teises antstoliai gali efektyviai apginti pasinaudodami teise skųsti Antstolių garbės teismo sprendimus (Antstolių įstatymo 14 str. 4 d.).

55. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė