2013-12-11 Nr. AB-9928-3-61-3-05038-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-1091/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05038-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. K. (I. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas I. K. 2013 m. spalio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. A51-38144-(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Administracijos sprendimas) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-650 „Dėl sklypų Meškeriotojų gatvėje detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas) patvirtinto detaliojo plano sprendinius, toje dalyje, kurioje numatytas privažiavimo kelias iki kaimyninio žemės sklypo per šulinį, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti apie 20 m2 žemės sklypą, toje vietoje, kurioje yra pareiškėjui nuosavybės teisės priklausantis šulinys, prijungiant jį prie esamos namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Šalindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus, I. K. paprašė atnaujinti praleistą terminą Tarybos sprendimui apskųsti, nes apie šį sprendimą sužinojo tik 2013 m. sausio mėnesį gavęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. sausio 14 d. raštą. Taip pat jis paaiškino, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 2–4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi dėl Administracijos sprendimo panaikinimo kreipėsi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyrių ir į NŽT. NŽT 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2013 pareiškėjas gavo 2013 m. rugsėjo 24 d., todėl 20 dienų apskundimo termino nepraleido, nes į teismą kreipėsi laiku – 2013 m. spalio 14 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi atmetė I. K. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Teismas nurodė, kad Administracijos sprendimą pareiškėjas turėjo skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie jį dienos, tačiau šiuo atveju kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių (2013 m. balandžio 26 d. skundas), o vėliau ir į NŽT (2013 m. liepos 23 d. skundas). Įvertinęs Žemės reformos įstatymo 2, 16 ir 18 straipsnio nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2–4 dalis yra skirtos ne skundų dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento sprendimų pateikimui, o skundų dėl NŽT ir jos teritorinių padalinių sprendimų. Pareiškėjo atlikti veiksmai – kreiptis su skundais į NŽT institucijas, o ne konkrečiai į ginčijame sprendime nurodytas skundus nagrinėjančias institucijas, laikytini jo pasirinktu elgesio variantu (sukeliančiu neigiamas pasekmes). Nagrinėjamu atveju NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimai negali būti laikomi priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Administracijos sprendimo kaip išankstino ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis nepraleido termino kreiptis į teismą, kadangi pirma pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, atmesti kaip nepagrįsti. NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendime Nr. 49SF-(14.49.104)-783 pareiškėjui buvo išaiškinta, kad teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendimų įgyvendinimas yra savarankiškos savivaldybės funkcijos, todėl NŽT negali vertinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimų ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją formuoti sklypus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti terminą skundui dėl Administracijos sprendimo paduoti, šį reikalavimą atsisakyta priimti kaip pareikštą praleidus skundo padavimo terminą.

Dėl Tarybos sprendimo teismas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. sausio 14 d. raštą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1-650 apskundė kaip jam buvo išaiškinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. A51-38144-(2.14.2.12-MP8) ginčijo savo pasirinkta tariama išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys (kreipimasis į NŽT) yra subjektyvaus pobūdžio. Jos susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu, todėl prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą atmestas.

III. Pareiškėjas I. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo II dalyje nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka privalomai taikoma ginčams dėl administracinių aktų, susijusių su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-56/2006). Šią praktiką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmams, kaip ir kitiems ginčams (išskyrus vilkinimą), susijusiems su nuosavybės teisių į žemę, kilusiems iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Šia tvarka pareiškėjas tinkamai pasinaudojo. Kadangi Tarybos sprendimu patvirtintas detalusis planas yra susijęs su pareiškėjo reikalavimu suformuoti žemės sklypą prie ginčo šulinio, jis taip pat buvo skundžiamas laikantis įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi, kuria teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą skundui dėl Administracijos sprendimo ir Tarybos sprendimo paduoti, ir nenustatęs pagrindo šių terminų atnaujinti, jo skundą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į teismą, pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, laiduojama ir tarptautiniuose teisės aktuose: 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje bei 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje. Tačiau kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Kaip matyti iš skundo teismui argumentų, tikrinamu atveju pareiškėjas siekia, kad šulinio, esančio už žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ribų, užimama žemė būtų suformuota ir prijungta prie jam suteiktos neatlygintinai namų valdos. Taigi savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą I. K. kildina iš savivaldybės atstovaujamosios institucijos ir vykdomosios institucijos sprendimų, priimtų atliekant joms priskirtas viešojo administravimo funkcijas detaliojo teritorijų planavimo srityje, bet ne skundžia žemės reformos vykdytojo (šiuo metu juo yra NŽT) veiksmus žemės reformos įgyvendinimo procese, t. y. neprašo panaikinti sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę J. K. atkūrimo. Atsižvelgiant į tai yra teisingos Vilniaus apygardos administracinio teismo išvados, kad kompetentingų institucijų veiksmai (sprendimai), susiję su detaliųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo procedūromis, turi būti ginčijami laikantis teritorijų planavimo teisinius santykius reglamentuojančių taisyklių, bet ne pareiškėjo nuožiūra.

Atsakydama į atskirojo skundo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kreipimasis į įvairias institucijas ar kitoks netinkamas savo teisių gynimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nelaikoma objektyvia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi (žr. 2006 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1098/2006, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-339/2007, 2008 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008), todėl pareiškėjo apsisprendimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir tarybos administracinius aktus ginčyti Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka pagrįstai pripažintas subjektyvia termino paduoti skundą teismui praleidimo aplinkybe. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus ginčo klausimu ir jų iš naujo nekartoja.

Apibendrinant nurodytus motyvus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis paliekama galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė