2017-11-21 Nr. AB-21701-3-61-3-05416-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2268-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05416-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis, žalingomis sveikatai, žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nepakakdavo vietos pavalgyti prie stalo visiems kameroje laikomiems asmenims. Dėl to nuolat kildavo konfliktai, sutriko pareiškėjo miegas, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, pablogėjo apetitas, ėmė kristi svoris, išsiderino metaboliniai procesai, kildavo skrandžio rūgštingumas. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tinkama ventiliacija, kanalizacija nehermetiška, jokios dezinfekuojančios priemonės tualetų valymui nebuvo išduodamos, tiekiamas tik šaltas vanduo ir pareiškėjas peršaldavo, nepakako vieno apsilankymo duše. Kamerose būdavo buitinių kenkėjų, Lukiškių TI-K nereaguodavo į pastabas ir per visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį jų nenaikino. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta visiška tamsa nakties metu, naktinis apšvietimas trukdė kokybiškam poilsiui, kėlė pavojų sveikatai bei prilygo kankinimui. Pasivaikščiojimams lauke būdavo skiriama tik 1 val. laiko, kiemeliai buvo purvini, apipeliję. Išdžiūvęs pelėsis imdavo trupėti ir pareiškėjas buvo priverstas juo kvėpuoti, tai ypač kenkė sveikatai. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė didelį stresą asmens daiktų patikrinimo metu, kadangi būdavo išrengiamas tam nepritaikytose vietose, patalpose, kur būdavo purvina grindų danga, nešvarios dėžės, į kurias reikdavo dėti asmens daiktus. Ypač nešvaru būdavo trumpalaikio laikymo kamerose, jų sienos buvo antisanitarinės būklės, neremontuotos. Pareigūnai elgdavosi grubiai, netaktiškai ir žeminančiai. Tai taip pat neigiamai paveikė pareiškėjo nervinę ir imuninę sistemą. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro, kurio metu nebuvo išvestas į lauką. Pareiškėjas buvo labai išsigandęs, duso, jautėsi labai blogai, jam skaudėjo galvą, pykino, patyrė daug streso, dėl ko jam išsivystė psoriazė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., jam tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet atitiko minimalių ploto reikalavimų, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali nulemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad už švarą kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda. Karantino kameras dezinfekuoja ir valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Dėl 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K vykusio gaisro Lukiškių TI-K nurodė, kad gaisro metu pareiškėjas buvo išvestas į lauką ir nusiskundimų dėl gaisro neturėjo. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį buitinių kenkėjų naikinimo ir prevencijos darbams atlikti. Lukiškių TI-K įsitikinimu, kitos sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo P. Č. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui P. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, likusią skundo dalį atmetė. Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. liepos 5 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2013 m. kovo 12 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lukiškių TI-K prašymu taikyti ieškinio senatį bei nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. lapkričio 12 d., daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėjo dėl galimų Lukiškių TI-K pažeidimų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d.

7. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame įtvirtina 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma, sprendė, kad 2012 m. lapkričio 12 d. – 2012 m. gruodžio 13 d. (32 paros) pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis minėtą normą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažų stalų yra tiesiogiai susiję su minimalaus ploto reikalavimų pažeidimu, todėl atskirai dėl šių aplinkybių teismas nepasisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pareiškėjo teises.

8. Teismas nurodė, kad atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose esančių sanitarinių įrenginių įrengimas neužtikrina visiško privatumo, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

9. Dėl ventiliacijos, kanalizacijos nehermetiškumo teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), sprendė, kad reikalavimai patalpų vėdinimui Lukiškių TI-K nebuvo pažeisti, kadangi kameros buvo tinkamai vėdinamos per langus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo pareigą ir galimybę valyti tiek pačią gyvenamąją kamerą, tiek ir sanitarinį mazgą, bei pasirūpinti, kad iš jo nesklistų nemalonus kvapas (HN 76:2010 58 p., Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. 1-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarini techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis”). Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

10. Dėl galimybės naudotis dušu bei per šalto vandens tiekimu į kameras teismas, atsižvelgęs į HN 76:2010 21 punktą, pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuotas šilto vandens tiekimas į gyvenamasis kameras, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Be to, vadovaudamasis HN 76:2010 68 punktu, teismas sprendė, kad jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teismas darė išvadą, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

11. Dėl buitinių parazitų teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutartys su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai organizuojamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija. Pareiškėjas nepateikė įrodymų pagrįsti savo teiginius, kad Lukiškių TI-K administracijai teikė prašymus dėl buitinių kenkėjų naikinimo darbų atlikimo, o Lukiškių TI-K į juos nereagavo. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo.

12. Teismas vadovavosi HN 76:2010 23 punktu ir sprendė, kad visiška tamsa nakties metu gyvenamosiose kamerose negali būti, dirbtinis apšvietimas nakties metu yra reglamentuotas teisės akte, todėl pareiškėjo argumentą, jog Lukiškių TI-K pažeidė jo teises, nes neužtikrino visiškos tamsos nakties metu, atmetė kaip nepagrįstą.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad asmens apžiūros metu jis būdavo išrengiamas tam nepritaikytose vietose, jo daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, o ypač nešvaru buvo trumpalaikio laikymo kamerose, teismas pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 145 punktą, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos suimtiesiems ir nuteistiesiems privalomai yra atliekama visa (išrengiant) krata, o pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 19 punktą priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Šis teisinis reguliavimas sudarė pagrindą teismui spręsti, kad trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas ir jo krata buvo atliekama tik pareiškėjui atvykus ar išvykstant iš Lukiškių TI-K, tačiau pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. iš Lukiškių TI-K nebuvo nei išvykęs, nei atvykęs, todėl visa krata pareiškėjui nebuvo atliekama, jis taip pat nebuvo laikomas trumpalaikio laikymo kamerose. Atsižvelgęs į tai teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su asmens krata ir laikymu trumpalaikio laikymo kamerose.

14. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi grubiai, netaktiškai ir žeminančiai, tačiau, teismo vertinimu, šio nusiskundimo plačiau neargumentavo ir nenurodė nei kaip konkrečiai pasireiškė pareigūnų veiksmai, nei kada jie pasireiškė, nei kad pareiškėjas teikė įstaigos administracijai skundus dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Dėl nurodytų priežasčių, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, jog 1 valandos pasivaikščiojimo lauke laikas yra nepakankamas, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai nešvarūs, apipeliję ir tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalimi bei tuo, jog pareiškėjas neneigė galimybės vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuriame būtent kiemelyje buvo nešvaru ir sienos padengtos pelėsiu, todėl toks nusiskundimas teismo laikytinas abstrakčiu ir nepatvirtinančiu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

16. Apibendrindamas teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 32 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumo, reikalingo kalinamo asmens kasdieniniame gyvenime, pažeidimai Lukiškių TI-K buvo nuolatinio pobūdžio, per visą ginčo laikotarpį pareiškėjas sanitariniais įrenginiais turėjo naudotis iš esmės kitų asmenų akivaizdoje. Teismo vertinimu, tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą ir pagrįstai kėlė jam neigiamus išgyvenimus, kuriuos tinkamai atlygintų neturtinės žalos priteisimas pinigais. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, ar kilę kitokių sunkių pasekmių. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, byloje konstatuoto pareiškėjo teisių pažeidimo mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendė, kad patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 200 Eur sumos priteisimas.

17. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Teismas nurodė, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, jų visiškai nepagrindė, todėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas teismas netenkino.

III. 18. Pareiškėjas P. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjui priteisti 3 950 Eur.

19. Pareiškėjas nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu bei priteistos sumos dydžiu. Su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis sutinka.

20. Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K įsitikinimu, prašomos išlaidos nepriteistos nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui P. Č., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas dėl dalies pareiškėjo reikalavimų yra praleistas. Taip pat sprendė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 32 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumo, reikalingo kalinamo asmens kasdieniniame gyvenime, pažeidimai Lukiškių TI-K buvo nuolatinio pobūdžio, per visą ginčo laikotarpį pareiškėjas sanitariniais įrenginiais turėjo naudotis iš esmės kitų asmenų akivaizdoje, todėl, atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija ieškinio senaties termino pritaikymą bei priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį, su kitomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis sutinka.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliaciniais skundais nustatytas bylos nagrinėjimo ribas bei nenustačiusi kitų, apeliaciniuose skunde neminimų, pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pagrindų, toliau pasisako dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų aplinkybių.

26. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Eurpos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

27. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

28. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Konvencija ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

30. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

31. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 12 d. (b. l. 7), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. Lukiškių TI-K byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 24–37). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 11 d. ir pareiškėjo reikalavimą nagrinėjo nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. (32 paros).

33. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

36. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko, – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

37. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjui nepertraukiamą 32 parų laikotarpį Lukiškių TI-K teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, be to, buvo nuolat pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 350 Eur.

39. Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

40. Dėl Lukiškių TI-K prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ir minėto Lukiškių TI-K prašymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui P. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan