2017-04-12 Nr. AB-8391-3-61-3-00090-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-881-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00090-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 296 ir 274 kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant 3,6 kv. m. minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, dėl mažo ploto, tenkančio vienam asmeniui, taip pat kildavo nepatogumų valgant – kol vieni asmenys prie stalo pavalgo, kitiems maistas ataušta, nes stalas mažas ir prie vieno stalo visiems susėsti nebuvo galimybių. Nurodė, jog pats nerūkė, tačiau buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Kameroje esančio tualeto sienelė buvo žemesnė nei 1,50 kv. m.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija kiek įmanoma siekia mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 180 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus buvo laikomas 42 dienas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis su rašytiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją.

Dėl pareiškėjo kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Atsižvelgęs į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitinka teisės aktais nustatytų reikalavimų dėl kameros ploto vienam asmeniui, į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, į Lukiškių TI-K veiksmus, siekiant jam užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, šalies pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas vertino, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti proporcinga laikytina 180 Eur suma.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir jam priteisti 750 Eur. Nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo jog jis buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2015 m. balandžio 11 d. tačiau pirmosios instancijos teismui teiktame skunde buvo tiksliai apibrėžęs skundžiamą laikotarpį – nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. todėl teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vertina tas aplinkybes kurias pareiškėjas nurodė pirmosios instancijos teismui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog ginčo laikotarpiu, t. y. 42 dienas pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė buvo mažesnė nei 1,50 m. taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, taip pat, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis nors pats buvo nerūkantis. Pirmosios instancijos teismas dėl minėtų aplinkybių nepasisakė.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, Lukiškių TI-K turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais nors pats nerūkė ir kamerose įrengta sanitarinio mazgo pertvara neatitiko minimalaus aukščio reikalavimo, atsakovas teismui pateiktuose dokumentuose dėl minėtų aplinkybių nepasisakė ir jas paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgus į tai, jog remiantis administracinių teismų praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, konstatuotina, jog nurodytais aspektais pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas taip pat buvo pažeista.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose truko 42 dienas, taip pat atsižvelgęs į tokio kalinimo pasekmes bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė adekvatų nustatytam pažeidimui, neturtinės žalos atlyginimo dydį. Duomenų apie tai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nėra. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, įvertinus pažeidimo trukmę, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį (180 Eur).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė