2021-12-29 Nr. AB-84-3-61-3-03433-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2854-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03433-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal pareiškėjo Turkijos įmonės GUNES KUYMCULUK ve Tircaret Limited Sirketi apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Turkijos įmonės GUNES KUYMCULUK ve Tircaret Limited Sirketi skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Turkijos įmonė GUNES KUYMCULUK ve Tircaret Limited Sirketi (toliau – ir Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. S-179 (7-146/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1A-98 (toliau – ir Departamento sprendimas) ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir VTM) 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 18KP-02-597 (rašymo apsirikimas, sprendimo surašymo data – 2020 m. kovo 16 d.) (toliau – ir VTM sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Įmonė skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Komisija netinkamai taikė įstatymo nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, spręsdama dėl importo muito skolos atsiradimo. Komisija nepagrįstai nagrinėjamu atveju rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-273/12, nes šioje byloje nebuvo analizuojamas svarbus privalomą teisinę galią nagrinėjamu atveju turintis teisės aktas – Laikinojo įvežimo konvencija (Stambulo konvencija) (toliau – ir Konvencija). Pati Komisija pripažino faktą, kad minėtoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Konvencijos nuostatos nebuvo analizuojamos. Įprastai laikinasis įvežimas užbaigiamas, kai laikinai įvežtos prekės reeksportuojamos. Konvencijos 14 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad ATA knygelės Nr. TR‑33068 importo lakšte Nr. A19LTVA10005010 (nurodyta įvežtų prekių kiekis – 2 331 vnt., svoris – 6 225,07 g, vertė 66 912,75 USD) nurodytų prekių (toliau – ir Prekės 1) ir ATA knygelės Nr. TR-33067 importo lakšte Nr. A19LTVA10005011 (nurodytas įvežtų prekių kiekis – 2 228 vnt., svoris 6 210,76 g, vertė – 66 840,55 USD) nurodytų prekių (toliau – ir Prekės 2) (įvairūs aukso ir sidabro juvelyriniai dirbiniai) vagystė atitinka tą sąlygą, kai laikinasis įvežimas turi būti baigiamas, nes prekės negrąžinamai prarastos. Prekių 1 ir Prekių 2 vagystės Įmonė niekada nevertino kaip force majeure ir šio fakto niekada neįrodinėjo. Todėl Komisija, remdamasi prejudicijos neturinčiu sprendimu ir įvertinusi Prekių 1 ir Prekių 2 vagystę kaip force majeure, bet visiškai nepasisakydama dėl esminių argumentų, kuriais Įmonė nuosekliai grindė savo poziciją (dėl Prekių 1 ir Prekių 2 negrąžinamo praradimo), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Komisijos sprendimą.

2.2. Komisija nepagrįstai sprendė dėl importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) prievolės Įmonei atsiradimo. Prekės 1 ir Prekės 2 negali būti laikomos importo PVM objektu, nes nėra aišku, kurioje šalyje yra Prekės 1 ir Prekės 2 ir nėra jokių įrodymų apie tai, ar jos apskritai dar egzistuoja. Departamento ir Komisijos deklaruojama pozicija, kad ginčo prekės tebėra Europos Sąjungos šalies teritorijoje, tėra spėjimas.

2.3. Skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes grindžiami tik prielaidomis.

2.4. Komisija, net ir sutikdama su Įmonės nuomone dėl ginčo prekių vertės nustatymo, netinkamai aiškino Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo (toliau – ir Susitarimas) 7 straipsnį, kuriame įtvirtintos muitinės prekių vertės nustatymo alternatyvos, nesant sudaryto sandorio. Prekių 1 ir Prekių 2 vertė buvo nustatyta ir deklaruota muitinės importo lakštuose. Prekių 1 vertė buvo 66 912,75 USD, o Prekių 2 – 66 840,55 USD. Sprendžiant, kad Įmonės skola muitinei atsirado 2019 m. kovo 17 d., oficialiais Lietuvos banko duomenimis, tariamos skolos muitinei atsiradimo dieną (po jos einančią darbo dieną) Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio (USD) ir Europos Centrinio Banko euro (Eur) santykis buvo 1,1349 USD: 1 Eur. Prekių 1 vertė 66 912,75 USD atitinka 58 959,16 Eur. Taigi, nagrinėjamu atveju importo PVM mokestis skaičiuotinas nuo 58 959,16 Eur. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. standartinis PVM tarifas yra 21 procentas. Taigi, 58 959,16 Eur x 21 procentas = 12 381,39 Eur. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paskaičiuotas už Prekes 1 mokėtinas PVM mokestis yra 15 739 Eur, t. y. net 3 411,61 Eur didesnis. Analogiška situacija ir dėl Prekių 2 importo PVM mokesčio. Prekių 2 vertė 66 840,55 USD atitinka 58 895,54 Eur, todėl už Prekes 2 mokėtinas importo PVM mokestis būtų 12 368,06 Eur, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju nepagrįstai reikalaujama sumokėti 15 751 Eur mokestį.

2.5. Nors Komisija nesutinka, kad turėtų būti remiamasi Prekių 1 ir Prekių 2 muitinės importo lakštuose nurodyta ginčo prekių verte, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindė nei aktualiomis įstatymo normomis, nei teismų praktika. Komisijos pozicija, kuomet nustatant Prekių 1 ir Prekių 2 muitinę vertę pasirinkta didesnioji iš dviejų alternatyvių verčių, prieštarauja Susitarimo 7 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatoms ir atitinkamai 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau ir – SMK) 74 straipsnio 3 dalies a punktui.

2.6. Įmonė turėtų būti atleista nuo delspinigių ir baudos mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nes ji nėra kalta, kad laikinojo įvežimo procedūra nebuvo užbaigta tinkamai (deklaruotos muitinės importo lakštuose prekės buvo pavogtos).

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime nesutiko su Įmonės skundu ir prašė Įmonės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Departamentas atsiliepimą, kuriame detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės, grindė tokiais argumentais:

4.1. Remiantis SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktu, prekės laikomos negrįžtamai prarastos tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo. Nagrinėjamu atveju prekės buvo prarastos dėl vagystės, todėl nelaikytinos negrįžtamai prarastomis.

4.2. Konvencijos nuostatos šiam ginčui netaikytinos.

4.3. Įmonė nepagrįstai teigia, kad Departamentas ir Komisija išvadas, jog ginčo prekės tebėra Europos Sąjungos šalies teritorijoje, grindžia tik spėjimais. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 24 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 3 dalį ir 123 straipsnio 1 dalį, nustojus taikyti laikinojo įvežimo procedūrą, prekės tebėra šalies teritorijoje, jos laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Šiuo atveju prekės dėl vagystės pateko į Europos Sąjungos teritoriją, todėl turi būti apmokestintos.

4.4. Ginčo prekių muitinė vertė buvo nustatyta vadovaujantis SMK 70 straipsnio ir 74 straipsnio nuostatomis bei remiantis Prekių muitinio įvertinimo (toliau – ir PREMI) duomenų bazėje esančiais duomenimis. Pagrindo konvertuoti valiutą iš USD į Eur, kaip teigia Įmonė, nebuvo, nes, kaip minėta, prekių muitinė vertė nustatyta pagal minėtis PREMI duomenų bazės duomenis. Komisija patvirtino, kad teisės aktai, nustatant ginčo prekių muitinę vertę, pažeisti nebuvo.

4.5. Įmonės argumentai dėl jai paskirtos baudos yra nepagrįsti. Šiuo atveju Įmonė savo rizika įvežė prekes į Sąjungos muitų teritoriją bei deklaravo jas laikinojo įvežimo procedūrai. Dėl vagystės Įmonei nedeklaravus deklaruojamo mokesčio, Įmonei pagrįstai apskaičiuota mokėtina bauda, kurios dydis proporcingas. Be to, dėl įvykusios vagystės susiklosčiusios aplinkybės, lėmusios skolos muitinei atsiradimą, nelaikytinos nei nenugalima jėga, nei atsitiktinių aplinkybių poveikiu, dėl ko taip pat Įmonės prašymas ją atleisti nuo baudos ir delspinigių yra nepagrįstas.

5. Atsakovas VTM atsiliepime nesutiko su Įmonės skundu ir prašė Įmonės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. VTM atsiliepimą grindė tokiais argumentais:

6.1. Pagal SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktą, prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo. Pagal Konvencijos 14 straipsnio 3 dalį, visų pirma, kaip pagrindas suinteresuoto asmens prašymui paduoti, turėtų būti akcentuojama priežastis, o ne tos priežasties pasekmė. Priežastis šioje byloje yra nelaimingo atsitikimo ar nenugalimos jėgos poveikis ir tik šių aplinkybių poveikio pasekmė – prekių sunaikinimas ar negrįžtamas praradimas. Nenustatyta aplinkybių, sietinų su nelaimingu atsitikimu ar nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure), nei su atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cast fortuit).

6.2. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, prekių paėmimas iš muitinės priežiūros yra bet koks prekės, kuriai taikoma muitinės priežiūra, atsiėmimas iš patvirtintos saugojimo vietos be kompetentingos muitinės leidimo, tiek netyčinis, tiek tyčinis kaip vagystės atveju (žr. 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą byloje Nr. C-154/16; 2013 m. liepos 11 d. sprendimą byloje Nr. C-273/12).

6.3. Įvežtų prekių saugojimo užtikrinimu privalo rūpintis jomis disponuojantis muitinės procedūros vykdytojas. Įmonė nesiėmė visų būtinų saugumo priemonių, kad ginčo prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Vertingas krovinys, t. y. aukso, sidabro, žalvario dirbiniai, laikinai įvežti eksponavimui parodoje, buvo palikti nuomojamame bute ((duomenys neskelbtini)), iš kur ir buvo pavogti išdaužus langą. Todėl šiuo konkrečiu atveju prekės prarastos dėl vagystės nelaikytinos negrąžinamai prarastomis dėl nelaimingo atsitikimo ar nenugalimos jėgos (force mejeure), kaip tai apibrėžia Konvencijos 14 straipsnio 3 dalyje. Tokiu būdu praradus prekes skola muitinei neišnyksta, nes išlieka pavojus, kad prekės bus realizuotos Europos Sąjungos muitų teritorijoje, kaip tai yra konstatavęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendime byloje C-273/12.

6.4. Vagystės atveju visa rizika tenka muitinės procedūros vykdytojui, kadangi, paėmus prekes iš muitinės priežiūros, laikinojo įvežimo procedūra negali būti užbaigta, atleidžiant procedūros vykdytoją nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo.

6.5. Pagal PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 3 dalį, 123 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, ginčo prekės vagystės metu buvo paimtos iš muitinės priežiūros, jos pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei apmokestintinos importo mokesčiais.

6.6. Ne Sąjungos prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją, muitinė vertė nustatoma, remiantis SMK 69–74 straipsniais. Nagrinėjamu atveju ginčo prekių įvertinimui sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas netaikytinas, kadangi nepateikti pardavimą į Europos Sąjungos muitų teritoriją patvirtinantys dokumentai. Jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal SMK 70 straipsnį, ji turi būti nustatoma antriniais muitinio įvertinimo metodais, paeiliui taikant SMK 74 straipsnio 2 dalies nuo a iki d punktų, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. Tai ir buvo padaryta šiuo atveju. Skundžiamuose sprendimuose yra išsamiai išaiškinta, kodėl negalima nustatyti ginčo prekių muitinės vertės remiantis ATA knygelių importo lakštuose deklaruota verte. Įmonė, nors ir sutinka, kad prekių įvertinimui yra taikytinas antrinis muitinio įvertinimo metodas, remiantis SMK 74 straipsnio 3 dalimi, tačiau klaidingai teigia, kad vis tik turėjo būti taikoma ATA knygelių importo lakštuose deklaruota vertė, perskaičiuota pagal skolos atsiradimo dieną galiojusį oficialų Lietuvos banko skelbiamą USD ir Eur santykį, nes ši vertė yra mažesnė už vertę, nustatytą pagal PREMI duomenų bazę. Pagrįsta Komisijos sprendime išdėstyta pozicija, kad nėra pagrindo, nustatant ginčo prekių muitinę vertę, remtis jo deklaruotomis vertėmis, kurios nebuvo nei pardavimo sandorio objektu, nei buvo deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. VTM, nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintomis Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir jų nuostatų nepažeidė.

6.7. Dėl Įmonės atleidimo nuo baudų ir delspinigių yra išsamiai pasisakyta skundžiamuose sprendimuose, kurių nepaneigia Įmonės skunde išdėstyti argumentai, kurie laikytini nepagrįstais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 25 d. sprendimu Įmonės skundą patenkino iš dalies, pakeitė Komisijos sprendimą ir Departamento sprendimą dalyse dėl baudos Įmonei skyrimo, panaikinant Komisijos sprendimo ir Departamento sprendimo dalis dėl Įmonei VTM sprendimu paskirtos 3 515,00 Eur dydžio baudos patvirtinimo, kitoje dalyje Įmonės skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl atsakovų sprendimų, kuriais Įmonei nustatytos mokestinės prievolės muitinei (3 658,00 Eur importo muitas, 31 490 Eur importo PVM, 72 Eur muito delspinigiai, 3 448 Eur PVM delspinigiai, 10 proc. dydžio 3 515 Eur papildomai apskaičiuotas muitas ir PVM bauda), konstatavus, jog pagal ATA knygelę Nr. TR-33067 importo lakšte Nr. A19LTVA10005010 (2019-03-11) ir pagal ATA knygelę Nr. TR-33068 importo lakšte Nr. A19LTVA10005011 (2019-03-11) deklaruotoms prekėms (įvairūs aukso ir sidabro juvelyriniai dirbiniai) įforminta laikinojo įvežimo muitinės procedūra nebuvo užbaigta tinkamai, prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros (pavogtos), todėl atsirado skola muitinei.

9. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad Įmonė 2019 m. kovo 18 d. informavo vietos mokesčių administratorių dėl ATA knygelės Nr. TR-33067 importo lakšte Nr. A19LTVA10005010 (2019 m. kovo 11 d.) ir ATA knygelės Nr. TR-33068 importo lakšte Nr. A19LTVA10005011 (2019 m. kovo 11 d.) laikinojo įvežimo procedūrai deklaruotų prekių vagystės. Kartu su raštu Įmonė pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (toliau – ir Komisariatas) 2019 m. kovo 17 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-10906-19 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BVK) 178 straipsnio 3 dalį (vagystė). VTM, siekdama nustatyti skolininką (skolininkus) bei įregistruoti skolą muitinei dėl prekių paėmimo iš muitinės priežiūros, kreipėsi į Komisariatą informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą. Komisaras 2020 m. sausio 21 d. raštu informavo, jog ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog 2019 m. kovo 16 d. nuo 18 iki 21.30 val. (duomenys neskelbtini), išdaužus nuomojamo buto lango stiklą, buvo įsibrauta į vidų ir iš vidaus buvo pavogti trys lagaminai su įvairiais juvelyriniais dirbiniais, kuriuos 2019 m. kovo 11 d. Įmonės atstovai atvežė į parodą Lietuvoje. Ikiteisminio tyrimo metu asmenys, įvykdę nusikalstamą veiką, nenustatyti. VTM 2020 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 18KP-02-193 už iš muitinės priežiūros paimtas ATA knygelės Nr. TR-33068 importo lakšte Nr. A19LTVA10005010 (2019-03-11) ir ATA knygelės Nr. TR-33067 importo lakšte Nr. A19LTVA10005011 (2019-03-11) deklaruotas laikinai įvežtas prekes įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 3 658,00 Eur importo muitą, 31 490 Eur importo PVM, 72 Eur muito delspinigius, 3 448 Eur PVM delspinigius ir paskyrė 10 proc. dydžio papildomai apskaičiuoto muito ir PVM baudos, iš viso 3 515 Eur. Departamentas ir Komisija, nagrinėdami Įmonės skundus ikiteismine tvarka, ginčijamais sprendimais patvirtino VTM sprendimą.

10. Konstatavęs, kad ginčo dėl faktų nėra, nes Įmonė sutinka, jog jai taikyta specialioji laikinojo įvežimo procedūra pagal ATA knygelės importo lakštą Nr. A19LTVA10005010 (2019-03-11) ir ATA knygelės importo lakštą Nr. A19LTVA10005011 (2019-03-11) nebuvo tinkamai užbaigta, nes ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir prarastos dėl pareiškėjos nepakankamo atidumo (prekės pavogtos iš privataus buto), teismas analizavo teisės aktus, reglamentuojančius susidariusią situaciją.

11. Spręsdamas, ar Įmonei atsirado skola muitinei, teismas, vadovaudamasis SMK 215 straipsnio 1 dalimi, 251 straipsnio 1 dalimi, 79 straipsnio 1 dalies a punktu, apibendrino, kad skola muitinei atsiranda tuo momentu, kai neįvykdoma ar nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą (79 str. 2 d. a p.), o skolininku laikomas asmuo, privalėjęs įvykdyti atitinkamas pareigas (79 str. 3 d. a p.). Remdamasis SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktu, teismas priėjo prie išvados, kad skola muitinei gali išnykti, kai prekių dingimo arba muitų teisės aktais nustatytų pareigų neįvykdymo priežastis yra:

a) visiškas minėtų prekių sunaikinimas arba b) negrąžinamas praradimas, nulemtas prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių, force majeure (nenugalima jėga) arba muitinės duotų nurodymų. Ne visais atvejais negrąžinamas praradimas būtų pagrindu pripažinti skolą muitinei išnykusia, o tik tais atvejais, kai negrąžinamas praradimas yra nulemtas:

a) prekių pobūdžio, b) nenumatytų aplinkybių, c) force majeure arba d) muitinės duotų nurodymų. Taikant aptariamą punktą, prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai „jų nebegali panaudoti joks asmuo“. Pagal Konvenciją, laikinasis įvežimas apibūdinamas kaip muitinės procedūra, kurią taikant tam tikros prekės (įskaitant transporto priemones) gali būti įvežtos į muitų teritoriją, sąlygiškai atleidžiant nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo ir netaikant ekonominio pobūdžio importo draudimų bei apribojimų; tokios prekės (įskaitant transporto priemones) turi būti importuojamos tam tikru tikslu ir turi būti numatomos reeksportuoti per nustatytą laikotarpį, nepakeitus jų pavidalo, išskyrus jų normalų nusidėvėjimą dėl įprastinio naudojimo (1 str. 1 p.).

Laikinasis įvežimas paprastai užbaigiamas, kai laikinai įvežtos prekės (įskaitant transporto priemones) reeksportuojamos (9 str.). Teismas padarė išvadą, kad tai bendroji norma. Konvencijos 12–14 straipsniuose numatyti kiti galimi laikinojo įvežimo pabaigos atvejai, kurie suprantami, kaip išimtis iš bendros taisyklės. Tai nustatęs teismas konstatavo, kad nagrinėjamam mokestiniam ginčui aktuali Konvencijos 14 straipsnio 3 dalis, kurioje aiškiai įtvirtinta, jog asmuo, norintis pasinaudoti teise būti atleistam nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo, turi įrodyti muitinei priimtinu būdu, kad prekės yra sunaikintos ar negrąžinamai prarastos.

Tai reiškia, kad pagal Konvenciją prekes leidžiama laikinai įvežti sąlygiškai visai atleidžiant nuo importo muitų bei mokesčių ir netaikant ekonominio pobūdžio importo apribojimų bei draudimų, tačiau toks laikinas įvežimas turi būti užbaigtas.

12. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktas šioje byloje negali būti taikomas, nes ginčo prekės nagrinėjamos bylos kontekste nebuvo negrąžinamai prarastos nei dėl jų pobūdžio, nei dėl nenumatytų ar force majeure aplinkybių, nei juo labiau dėl muitinės duotų nurodymų. Byloje nenustatyta, kad vagystės būdu pagrobtų juvelyrinių dirbinių „nebegali panaudoti joks asmuo“. Tą patį teismas pasakė ir dėl Konvencijos 14 straipsnio 3 dalies taikymo, kadangi laikinai įvežtų prekių vagystė savaime nelaikytina nelaimingu atsitikimu ar negrąžinamu prekių praradimu, jei laikino įvežimo procedūros dalyvis neįrodo muitinei priimtinu būdu tokių aplinkybių. Teismo vertinimu, vien pranešimas Komisariatui apie vagystę ir ikiteisminio tyrimo pradėjimas pagal nukentėjusiojo asmens pranešimą tokių aplinkybių pakankamai nepatvirtina. Paprastai vagystės būdu grobiami daiktai, kuriuos galima lengvai realizuoti ir gauti pajamų. Laikinojo įvežimo procedūra skirta laikinai įvežti prekes į muitų teritoriją, įsipareigojant jas suėjus laikotarpiui išvežti iš muitų teritorijos, o ne laisvai išleisti jas į apyvartą. Įmonė apie vagystę informavo Komisariatą. Todėl yra tikimybė, kad nusikalstamą veiką įvykdę asmenys bus nustatyti, taip pat, kad ginčo prekės bus surastos (ginčo prekių nesuradus pareiškėja galės reikšti civilinį ieškinį nusikaltimą įvykdžiusiems asmenims). Tai nustatęs, teismas sutiko su atsakovais ir Komisija, kad dėl prekių vagystės jos pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei pagrįstai apmokestintos muito ir importo mokesčiais, pripažinęs, kad Įmonė nesutikimo su šiais argumentais neįrodė.

13. Vertindamas Įmonės skundo argumentą dėl to, kad nagrinėjamam ginčui nėra aktualus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Nr. C-273/12, teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad remiantis sisteminiu SMK ir Konvencijos nuostatų aiškinimu, kurį papildo ir nurodytas teismo sprendimas, prekių, kurios buvo deklaruotos sąlyginio neapmokestinimo importo muitais procedūrai, vagystės atveju preziumuojama, kad prekės patenka į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. Teismas padarė išvadą, kad byloje nepateikti įrodymai, jog prekės buvo grąžintos į muitinės priežiūrą ar išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. Įmonės teiginys, kad negalima vadovautis nurodytu teismo sprendimu, nepagrįstas, nes Įmonė nenurodė kitos teismo praktikos, kuri paneigtų ar kitaip leistų interpretuoti šioje byloje taikytinų teisės normų turinį. Teismas pažymėjo, kad Įmonės skundžiami sprendimai yra pagrįsti SMK nuostatomis, o teismų praktikoje pateikiamas konkrečių taikytinų teisės aktų nuostatų aiškinimas tik papildo ir padeda suprasti teisės normos turinį, tačiau jo nepakeičia. Todėl teismas padarė išvadą, kad neturi teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovai ir Komisija nepagrįstai vadovavosi SMK nuostatomis, jų turiniui atkleisti papildomai remdamiesi aptartu teismo sprendimu.

14. Teismas, įvertinęs PVMĮ 3 straipsnio 3 dalį, 123 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 13 dalį, padarė išvadą, kad nors Įmonė nepripažįsta, kad pagal SMK jai atsirado prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus, tačiau nustačius, kad šiuo atveju dėl prekių vagystės jos pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei pagrįstai apmokestintos importo mokesčiais, jos atžvilgiu buvo pagrįstai taikyta PVMĮ 123 straipsnio 1 dalis ir papildomai apskaičiuotas importo PVM.

15. Vertindamas Įmonės argumentus dėl netinkamai aiškinto Susitarimo 7 straipsnio, kuriame įtvirtintos muitinės prekių vertės nustatymo alternatyvos, nesant sudaryto sandorio, ir nustatęs, kad Įmonė siekia, kad jai skola būtų apskaičiuota pagal ATA knygelių importo lakštuose deklaruotą vertę, perskaičiuotą pagal skolos atsiradimo dieną galiojusį oficialų Lietuvos banko skelbiamą USD ir Eur santykį, nes ši vertė yra mažesnė už vertę, nustatytą pagal PREMI duomenų bazę, teismas su tuo nesutiko.

16. Vadovaudamasis SMK 70 straipsniu, 74 straipsnio 2 dalies a–d punktais, Taisyklių 38, 42 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-709/2013, teismas nustatė, kad VTM prekių vertę nustatė, vadovaudamasi SMK 74 straipsnio 3 dalimi ir Susitarimo 7 straipsniu. VTM naudojo duomenis, sukauptus importuojančioje šalyje, t. y. Departamento PREMI sistemoje sukauptais duomenimis, taikant importuotų prekių sandorio vertes, kurias muitinė yra priėmusi atitinkamu laikotarpiu: aukso dirbiniams (TARIC kodas 7113190000) – 23,77 Eur/g; sidabro gaminiams (TARIC kodas 7113110000) – 0,55 Eur/g; žalvariniams vestuviniams žiedams (TARIC kodas 7117190090) – 6,5 Eur/g. Tai įvertinęs teismas sutiko su Komisija dėl to, kad nėra pagrindo, nustatant ginčo prekių muitinės vertę, remtis ginčo prekių deklaruotomis vertėmis, kurios nebuvo nei pardavimo sandorio objektu, nei buvo deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. Teismo vertinimu, nustatant importuotų prekių muitinę vertę buvo pagrįstai remtasi PREMI duomenų sistema, o ne Įmonės nurodytu metodu.

17. Remdamasis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, teismas nustatė, kad Įmonei ginčijami delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo skolos atsiradimo muitinei momento (2019 m. kovo 18 d.) iki VTM sprendimo surašymo (2020 m. kovo 16 d.), kai teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką dar net nebuvo atsiradusi. Tai nustatęs teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamų delspinigių skaičiavimo laikotarpiu 180 dienų terminas dar net nebuvo prasidėjęs ir todėl negalėjo būti pažeistas.

18. Vertindamas Įmonės skundo argumentą, kad ji turėjo būti atleista nuo baudos dėl to, kad ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, teismas, remdamasis MAĮ 139 straipsniu, 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, nustatė, kad Įmonei paskirta 10 proc. (minimalaus) dydžio bauda, atsižvelgiant į tai, kad Įmonė pranešė apie įvykusią vagystę. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad Įmonė gali būti atleista nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto pagrindais, nes vagystės faktas patvirtina, jog Įmonė nėra kalta dėl netinkamo pradėtos ginčo muitinės procedūros užbaigimo, ji nenumatė ir negalėjo numatyti aplinkybių, kad vagystė gali įvykti. Tai, kad Įmonė, į Lietuvą atgabenusi aukso, sidabro, žalvario juvelyrinius dirbinių, nesiėmė pakankamai ypatingų atsargumo priemonių, dėl ko ginčo prekės nesant muitinės priežiūrai pateko į laisvą apyvartą, sudarė pagrindą jai priskaičiuoti papildomai mokėtinus mokesčius ir muitą bei delspinigius, tačiau, remiantis teisingumo, protingumo principais, savaime nesudaro pagrindo jai skirti baudą. Tai nustatęs, teismas patenkino Įmonės skundą iš dalies, panaikinęs jai skirtą baudą.

III. 19. Įmonė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento sprendimo dalį ir VTM sprendimo dalį dėl nustatytos mokestinės prievolės (3 658 Eur importo muito, 31 490 Eur importo PVM, 72 Eur importo muito delspinigių ir 3 448 Eur importo PVM delspinigių), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Įmonė apeliaciniame skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui. Įmonė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, grindžia šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas taikė neaktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, palaikydamas Komisijos ir Departamento nuomonę, kad Įmonė yra skolininkė pagal SMK nuostatas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendime byloje C-273/12 taikė ne SMK, o iki SMK galiojusio Bendrijos muitinės kodekso nuostatas. Be to, kaip buvo minėta, šiame teismo sprendime nebuvo taikytos Konvencijos, kuri yra aktuali šiam ginčui, nuostatos. Teismo argumentai, kad Įmonė turėjo pateikti teismui kitą minėto teismo praktiką, yra visiškai nepagrįsti. Pats teismas turi imtis priemonių ir taikyti aktualią teismų praktiką ir teisės aktus tam, kad pagrįstų savo priimamą sprendimą.

20.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Įmonės pareigos mokėti importo muitą, netinkamai taikė ir aiškino Konvencijos ir SMK nuostatas. Remiantis Konvencijos nuostatomis, būtent prekių pagrobimas ir turi būti laikomas negrąžinamu prekių praradimu, nes negrąžinimas prekių praradimas turi būti aiškinamas kaip situacija, kuomet prekės netektos ne dėl nuo suinteresuoto asmens (Įmonės) valios priklausančių aplinkybių. Šiuo atveju teismas nesutiko su tokiu Įmonės argumentu dėl to, kad Įmonė kartu nepateikė tokį aiškinimą patvirtinančios teismų praktikos. Tačiau taikyti teisę pareigą turi teismas, o ne Įmonė.

20.3. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog prekės buvo grąžintos į muitinės priežiūrą ar išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. Prekės 1 ir Prekės 2 buvo pavogtos, todėl Įmonė neturi objektyvių galimybių įrodyti, kur jos yra.

20.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktas byloje negali būti taikomas. Pirma, nėra įrodymų, kad Prekės 1 ir Prekės 2 egzistuoja. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad jos dar gali būti naudojamos. Teismo išvada, kad Prekės 1 ir Prekės 2 neegzistuoja, yra pagrįsta prielaida. Antra, teismas niekaip nepagrindė, kaip „negrįžtamai prarastų“ prekių sąvoka aiškinama pagal Konvenciją. Todėl nepaneigė Įmonės argumento, kad Prekių 1 ir Prekių 2 vagystė atitinka negrįžtamą prekių praradimą, kaip tai suprantama ir pagal SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktą, ir pagal Konvencijos 14 straipsnio 3 dalį.

20.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įmonei kyla importo PVM mokesčio prievolė, nepagrįsta. Nors teismas, o ir Komisija ir Departamentas, sprendė, kad ginčo prekės dar vis yra Sąjungos muitų teritorijoje, tačiau tokios išvados niekaip nepagrindė. Byloje tai patvirtinančių įrodymų nėra. Teismo sprendimas paremtas prielaidomis negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nevertino Įmonės skunde išdėstytų argumentų, kodėl Įmonė negali būti apmokestinta importo PVM mokesčiu. Prekėms 1 ir Prekėms 2 nėra taikomi jokie importo muitai, todėl ir su tuo susijęs mokestis negali būti apskaičiuotas.

20.6. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl Prekių 1 ir Prekių 2 muitinės vertės nustatymo. Išvada, kad sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas negali būti taikomas, nes neįvyko Prekių 1 ir Prekių 2 pardavimas, nesusijusi su Įmonės skundu, nes Įmonė šio metodo taikyti neprašė. Įmonė prašė taikyti vieną iš alternatyvių verčių, pagal Susitarimo 7 straipsnį, kaip detaliai išdėstyta skunde (žr. nutarties 2.4 p.). Šiuo atveju, nustatant ginčo prekių muitinės vertę, turėjo būti remiamasi importo lakštuose nurodyta ginčo prekių verte. Teismas, o ir Komisija, šios Įmonės pozicijos niekaip nepaneigė. Teismo ir Komisijos motyvai, kuomet nustatant muitinės vertę pasirinkta didesnioji iš dviejų alternatyvių verčių, yra neteisėta, nes prieštarauja Susitarimo 7 straipsnio 2 dalies b punktui ir SMK 74 straipsnio 3 dalies a punktui.

20.7. Teismo sprendimo dalis, kuria atmestas Įmonės prašymas atleisti ją nuo delspinigių, yra nepagrįsta. Įmonė skunde išdėstė motyvuotus argumentus, kurių teismas tinkamai neįvertino ir todėl priėmė nepagrįstą išvadą, jog Įmonės atleisti nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo. Iš esmės teismo motyvai yra prieštaringi, nes jis pats sutiko su Įmonės argumentais, kad Įmonė nėra kalta dėl netinkamo pradėtos ginčo muitinės procedūros užbaigimo, nenumatė ir negalėjo numatyti aplinkybių, kad vagystė gali įvykti. Šių argumentų pagrindų teismas pagrįstai atleido Įmonę nuo baudos sumokėjimo. Todėl nesuprantama, kodėl Įmonė nebuvo atleista ir nuo panašaus pobūdžio sankcijos – delspinigių sumokėjimo – MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais.

20.8. Delspinigiai apskaičiuoti netiksliai. Tai patvirtinantys argumentai išdėstyti skunde, juos Įmonė palaiko.

21. VTM atsiliepime į Įmonės apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo Įmonės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. VTM atsiliepime į Įmonės apeliacinį skundą dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į Įmonės skundą. Papildomai VTM nurodo, kad teismo išvada dėl to, kad Įmonė yra skolininkė, yra teisėta ir pagrįsta. Dėl to su šiuo faktu tiesiogiai susiję importo mokesčiai ir su juo susijusios sumos Įmonei apskaičiuoti pagrįstai. Apibendrinęs Įmonės skundo argumentus, teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo, nustatant ginčo prekių muitinę vertę, remtis jų deklaruotomis vertėmis, kurios nebuvo nei pardavimo sandorio objektu, nei buvo deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą. Teismas teisingai nurodė, kad delspinigiai Įmonei apskaičiuoti teisingai. VTM nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius teisės normas, ir jo naikinti Įmonės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

23. Departamentas atsiliepime į Įmonės apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo Įmonės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Departamentas atsiliepime į Įmonės apeliacinį skundą dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į Įmonės skundą. Papildomai Departamentas nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams dėl Konvencijos 12–14 straipsnio aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamam atvejui taikoma prezumpcija, jog pavogtos Prekės 1 ir Prekės 2 pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. Teismas ir Komisija pripažino, jog pavogtų Prekių 1 ir Prekių 2 muitinės vertės nustatymas buvo atliktas laikantis teisės aktų reikalavimų. Todėl Įmonės argumentai dėl netinkamai nustatytos ginčo prekių muitinės vertės nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl importo muito ir importo PVM ir su jais susijusių sumų dėl už iš muitinės priežiūros paimtas laikinai įvežtas prekes.

26. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl nagrinėjama byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas taikė neaktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

28. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, kuriuo patvirtintas SMK, buvo panaikintas 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 450/2008, kuriuo buvo įtvirtintas Bendrijos muitinės kodeksas. Kaip matyti iš SMK preambulės Bendrijos muitinės kodeksas buvo išdėstytas nauja redakcija siekiant didesnio aiškumo.

29. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-273-12 išaiškino importo skolos muitinei atsiradimo principines nuostatas vagystės atveju, bei importo PVM atsiradimo momentą ir prievolę apskaičiuoti PVM vagystės atveju. Teismas pažymėjo, kad kodekso 203 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė yra šių prekių paėmimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (36 par.), t. y. dėl to atsiranda skola muitinei. Taip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dėl PVM išaiškino, kad: apmokestinimo importo PVM ir muitų mokesčiais esminiai bruožai yra panašūs, nes atsiranda dėl importo į Sąjungą ir dėl paskesnio prekių išleidimo į valstybių narių rinką; dėl prekių vagystės atsirado importo skola muitinei, o prievolė apskaičiuoti muitus automatiškai lėmė PVM mokesčio apskaičiavimą; PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antra pastraipa aiškintina taip, kad dėl prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystės atsiranda apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM (41, 44–45 par.). Administracinę bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateikti teisiniai argumentai, kad, įsigaliojus SMK, pasikeitė importo skolos muitinei atsiradimo nuostatos ir importo PVM apskaičiavimo principai vagystės atveju, esant tokioms aplinkybėms kaip nagrinėjamoje byloje, t. y. kai laikinojo įvežimo procedūros vykdytojas (šioje byloje Įmonė), aplaidžiai vykdė savo pareigas, susijusias su muitinės procedūromis, kai be pakankamos priežiūros palikti aukso, sidabro, žalvario gaminiai pateko į Europos Sąjungos rinką. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendime byloje Nr. C-273-12 pateikti išaiškinimai yra aktualūs šiai bylai, o apeliantas neįrodė savo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas taikė neaktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.

30. Apelianto nuomone, prekių pagrobimas turi būti laikomas negrąžinamu prekių praradimu; negrąžinamas prekių praradimas aiškintinas kaip situacija, kuomet suinteresuotas asmuo prekės negrąžinamai neteko dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Teismas vertina, kad šie apelianto teiginiai nėra pagrįsti įstatymu. Iš SMK 124 straipsnio 1 dalies g punkto seka, kad skola muitinei gali išnykti kai prekių dingimo arba muitų teisės aktais nustatytų pareigų neįvykdymo priežastis yra: a) visiškas minėtų prekių sunaikinimas arba b) negrąžinamas praradimas, nulemtas prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių, force majeure (nenugalima jėga) arba muitinės duotų nurodymų. Ne visais atvejais negrąžinamas praradimas būtų pagrindu pripažinti skolą muitinei išnykusia, o tik tais atvejais, kad negrąžinamas praradimas yra nulemtas: a) prekių pobūdžio, b) nenumatytų aplinkybių, c) force majeure arba d) muitinės duotų nurodymų. Taip pat šiame punkte aiškiai įtvirtinta, kad taikant šį punktą prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai „jų nebegali panaudoti joks asmuo“. Sutinkamai su MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, pastarąją sąlygą šioje byloje privalėjo įrodyti Įmonė, tačiau tai padaryta nebuvo.

31. Konvencijos 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „laikinasis įvežimas taip pat galės būti baigiamas suinteresuoto asmens prašymu, šiam asmeniui įrodžius muitinei priimtinu būdu, kad prekės (įskaitant transporto priemones) dėl nelaimingo atsitikimo arba nenugalimos jėgos (force majeure) sunaikintos arba negrąžinamai prarastos. Šiuo atveju asmuo, turintis laikinojo įvežimo procedūros atlikimo teisę, atleidžiamas nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo.“ Aptariamoje nuostatoje yra aiškiai įtvirtinta, kad asmuo, norintis pasinaudoti teise būti atleistam nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo, turi įrodyti muitinei priimtinu būdu, kad prekės yra sunaikintos ar negrąžinamai prarastos. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad prekės yra sunaikintos ar negrąžinamai prarastos. Atvirkščiai, byloje esama įrodymų, kad prekės pateko į vidinę Europos Sąjungos rinką. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien pranešimas Komisariatui apie vagystę ir pagal nukentėjusiojo asmens pranešimą ikiteisminio tyrimo pradėjimas prekių sunaikinimo nepatvirtina. Dėl prekių vagystės prekės pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei pagrįstai apmokestintos muito ir importo mokesčiais.

32. Apeliantas teigia, kad atsakovas ir teismas, spręsdamas dėl importo PVM mokesčio prievolės pareiškėjui atsiradimo, priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą sprendimą. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Tiek atsakovo išvados, tiek teismo argumentai dėl PVM yra pagrįsti byloje esančiais įrodymais ir teisės normomis. Šioje byloje įrodyta, kad ginčo prekės pateko į Europos Sąjungos rinką, o pareiškėjas priešingų teiginių neįrodė. PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punkte numatyta, kad prekių importas yra ne Europos Sąjungos prekių įvežimas į Europos Sąjungos muitų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai. Remiantis PVMĮ 3 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVMĮ nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje; vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi, laikoma, kad tuo atveju, jeigu nustojus taikyti laikinojo įvežimo procedūrą, prekės tebėra šalies teritorijoje, jos laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Iš šio teisinio reglamentavimo ir aukščiau paminėtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos seka, kad ginčo prekės vagystės metu buvo paimtos iš muitinės priežiūros; jos pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei apmokestintinos importo mokesčiais. Tokiu būdu, konstatuotina, kad tiek muito mokesčius, tiek importo PVM vietos mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu apskaičiavo pagrįstai.

33. Apeliantas nesutinka su nustatyta prekių muitine verte, teigia, kad ginčo prekių vertė buvo deklaruota importo lakštuose USD ir ši vertė turėtų būti prekių muitinio įvertinimo pagrindu. Tokie apelianto teiginiai nėra pagrįsti įstatymu. Iš SMK 70 straipsnio 1 dalies seka, kad prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta ar mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Nagrinėjamo ginčo atveju, prekės, deklaruotos laikinojo įvežimo procedūrai, nebuvo parduodamos į Sąjungos muitų teritoriją, t. y. nebuvo sudarytas atitinkamas pirkimo-pardavimo sandoris, todėl muitinio įforminimo metu deklaruota jų vertė nelaikytina sandorio verte. Tokiu būdu, šią vertę pripažinti muitine verte pagrindo nėra. Iš byloje duomenų seka, kad VTM, vadovaudamasi SMK 74 straipsnio 3 dalimi, ginčo prekių muitinę vertę nustatė bei apskaičiavo muitinę vertę, remdamasi PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis taikant importuotų prekių sandorio vertes, kurias muitinė yra priėmusi atitinkamu laikotarpiu. Įmonė neįrodė, kad taikant šį muitinės vertės metodą yra pažeisti kokie nors įstatymai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo atveju, nustatant importuotų prekių muitinę vertę, atsakovai pagrįstai rėmėsi PREMI duomenų sistema, o ne Įmonės nurodytu metodu.

34. Apelianto nuomone, jis turėjo būti atleistas ir nuo delspinigių sumokėjimo, nes mokesčių įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, mano, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas Įmonę atleido nuo 3 515,00 Eur dydžio baudos, o delspinigiai Įmonei apskaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai atsirado skola muitinei (nuo 2019 m. kovo 18 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2020 m. kovo 16 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė delspinigių apskaičiavimo tvarkos pažeidimo. Delspinigiai paskaičiuoti ne dėl vagystės, o dėl ne laiku Įmonės įvykdytos mokestinės prievolės. Be to, delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad, valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai. Todėl atleisti Įmonę nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Įmonės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

36. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus Įmonės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Turkijos įmonės GUNES KUYMCULUK ve Tircaret Limited Sirketi apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius