64aefbf0-feb2-470b-ab3e-2ff045cbf8e1 · Panevėžio apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-163-491/2019 Proceso Nr. 1-01-1-41491-2016-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS NUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. liepos 5 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant : prokurorui Pauliui Jasiukaičiui, nuteistajam D.

V., gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. buvo nuteistas: - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl L. L. automobilio vagystės) areÅ¡tu 40 parų; - pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl R.

S. automobilio vagystės) laisvės atėmimu 9 mėnesiams; - pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. V. automobilio vagystės) laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, Å¡ios bausmės subendrintos iÅ¡ dalies jas sudedant ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, jam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį per visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį :

1) pradėti dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje;

2) būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu arba mokymusi;

3) neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo. IÅ¡ D. V. buvo priteista: - L. L. 72,27 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti; - T. V. 2712 Eur turtinei žalai atlyginti. Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti G. J., A. B., M. F., M. S., T. V., tačiau dėl jų nuosprendis nėra skundžiamas. Teisėjų kolegija nustatė: I. Bylos esmė 1. D. V. buvo nuteistas: - pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. 15 val. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. 7.30 val., pagrobė L.

L. 5350 Eur vertės automobilį „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini); - pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2 veikos) už tai, kad susitarė su G. J., kad parÅ«pins vogtÄ automobilį „Toyota Corolla Verso“, po ko jis, turėdamas tikslÄ pagrobti automobilį, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. 20 val. iki 2016 m. gruodžio 10 d. 10.30 val. pagrobė R. S. 5000 Eur vertės automobilį „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei nuo 2016 m. gruodžio 13 d. 7 val. iki 2016 m. gruodžio 14 d. 12 val. pagrobė T.

V. 7000 Eur vertės automobilį „Toyota RAV 4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei G. J. pasiūlė įsigyti ir automobilį „Toyota RAV 4“; G. J. sutikus įsigyti abu vogtus automobilius, pastarasis D. V. už juos sumokėjo 3000 Eur, kuriuos gavo iš A. B.. II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. ir jo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašo : panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D.

V. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilių vagysčių ir dėl Å¡ių nusikaltimų jį iÅ¡teisinti; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl L. L. automobilio vagystės D. V. paskirtÄ bausmę suÅ¡velninti. Skunde nurodo: 2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. V. nuteisė dėl R. S. automobilio „Toyota Corolla Verso“ ir T. V. automobilio „Toyota Rav 4“ vagysčių. Teismo motyvas, kad D. V. nenurodė asmenų, iÅ¡ kurių įgijo Å¡ių nukentėjusiųjų automobilius, nėra suderinamas su jo teise į gynybÄ , todėl nepagrindžia jo kaltės dėl Å¡ių automobilių vagysčių.

Tai, kad G. J. sumokėjo D. V. už Å¡iuos automobilius, neįrodo, jog jis Å¡iuos automobilius ir pavogė. TÄ patį galima pasakyti ir dėl to, kad D. V. automobilį „Toyota Rav 4“ nuvarė į sodÄ G. J., kadangi tai nėra vagystės faktÄ pagrindžianti aplinkybė. Teismas nepagrįstai D. V. kaltę dėl Å¡ių automobilių vagysčių grindžia pokalbių telefonu suvestinėmis ir 2 prisijungimais prie Vilniaus ir Panevėžio bazinių stočių. Teismas Å¡ioje nuosprendžio dalyje nebuvo ir nuoseklus.

Nuosprendyje nurodoma, kad T. V. automobilis buvo pagrobtas nuo 2016 gruodžio 13 d. 7 val. iki 2016 m. gruodžio 14 d. 12 val., tačiau D. V. telefono prisijungimas prie bazinės stoties, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), užfiksuotas 2016 m. gruodžio 14 d. 20.16 val., o 21.58 val. jo telefonas naudojant internetÄ prisijungė prie bazinės stoties, esančios Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Taigi, po automobilio vagystės praėjus daugiau nei 8 valandoms, D. V. telefono buvimo vieta fiksuojama Vilniuje, o po beveik 2 valandų Panevėžyje.

Å ie duomenys nėra vagystės įrodymas, o tik rodo D. V. telefono buvimo Vilniuje tuo metu faktÄ . Jei T. V. automobilis ir buvo pavogtas Vilniuje, Å¡alia (duomenys neskelbtini), tačiau iki (duomenys neskelbtini) (Vilniuje) esančios bazinės stoties yra pakankamai didelis atstumas, atsižvelgiant ir į vagystės bei telefono jungimosi prie bazinės stoties laiko skirtumÄ . IÅ¡ iÅ¡vardintų duomenų galima tik spręsti, jog D. V. tarėsi su nenustatytu asmeniu dėl tarpininkavimo paslaugos – T. V. automobilio pristatymo G.

J. ir tokios paslaugos apmokėjimo. Tačiau tai nėra įrodymai, kad D. V. šį automobilį pavogė. Teismas skundžiamame nuosprendyje neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal nukentėjusiojo T. V. parodymus, jo automobilyje buvo didelis kiekis jo vertingų asmeninių daiktų, tačiau jų likimas nėra aiškus. Pas D. V. nebuvo surasti jokie T. V. automobilyje laikyti daiktai, apie juos neparodė ir G. J.. Nepagrįsta teismo išvada, kad teisiškai nereikšminga bei neįtikinama yra D. V. ikiteisminio tyrimo metu iškelta versija, jog jam nepažįstami asmenys turėjo tokios pačios markės bei spalvos automobilius be dokumentų, kokių G.

J. jo prašė. Teismas nesiaiškino, ar D. V. laikosi šios ikiteisminio tyrimo metu iškeltos versijos. Taip pat teismas neįvertino automobilių būklės, kad nebuvo jokių išorinių požymių, rodančių jų vagystes – įsibrovimo į juos, spynelių apgadinimų ir pan. 2.2. Pirmosios instancijos teismas D. V. nuteisė už nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilių vagystes neturėdamas tam pakankamai objektyvių bylos duomenų. Byloje surinktų duomenų pakanka spręsti tik apie D.

V. kriminalinę praeitį, jo ryÅ¡ius ir tai, kad jis tarpininkavo tarp nenustatytų asmenų ir G. J., kuriam reikalinga pigiai gauti transporto priemones ir kuriam nesvarbi automobilių dokumentacija, bei tokios jo veikos teisingÄ kvalifikavimÄ . Tačiau D. V. neturi pareigos gintis nuo visų galimų kaltinimų, nes nei prokuroras, nei nukentėjusieji neprašė perkvalifikuoti jo veikÄ , o teismas neperspėjo apie tokiÄ galimybę (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnis).

Todėl už R. S. bei T. V. automobilių vagystes D. V. turi bÅ«ti iÅ¡teisintas. 2.3. IÅ¡ D. V. nepagrįstai buvo nuspręsta priteisti T. V. civilinį ieÅ¡kinį turtinei žalai atlyginti, kadangi D. V. nebuvo nuteistas už svetimo turto užvaldymÄ apgaule. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. V. susitarė ar tarpininkavo pateikdamas automobilį, tuo siekdamas, kad jis bÅ«tų panaudotas sukčiavimui. Å ioje dalyje teismas neteisingai nustatė civilinį atsakovÄ , todėl T. V. civilinis ieÅ¡kinys prieÅ¡ D.

V. atmestinas. 2.4. Teismas dėl L. L. automobilio vagystės D. V. paskyrė per griežtÄ bausmę ir kartu netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . D. V. savo kaltę dėl Å¡ios vagystės pripažino visiÅ¡kai ir dėl to nuoÅ¡irdžiai gailėjosi bei pats savo lėšomis atlygino nukentėjusiajai žalÄ , kas laikytina jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Kadangi yra tik D. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas turėjo jam paskirti žymiai mažesnio termino areÅ¡tÄ .

Be to, teismas turėjo D. V. pritaikyti 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto Nr. XIII-1640 (toliau – Įstatymas dėl amnestijos akto) 2 straipsnį ir arešto bausmę jam sumažinti pusiau.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 4. Apeliacinis skundas iÅ¡ dalies tenkinamas.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. ir jo gynėjas nesutinka su D. V. nuteisimu dėl nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilių vagysčių, už L. L. automobilio vagystę jam paskirtos arešto bausmės laiku bei iš jo nukentėjusiajam T. V. priteistu civiliniu ieškiniu turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl R. S. ir T. V. automobilių vagysčių 6. Nuteistasis D. V. ir jo gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadÄ dėl D. V. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl R. S. ir T. V. automobilių vagysčių) motyvavo tik prielaidomis, nes jokie įrodymai to nepatvirtina. Apeliantai tvirtina, kad D. V. Å¡ių nukentėjusiųjų automobilių „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ nevogė, jis tik tarpininkavo tarp jam nepažįstamų asmenų ir nuteistojo G.

J. įsigyjant šiuos automobilius, bei gavęs už juos pinigus iš G. J. atidavė jiems nepažįstamiems asmenims. Tuo remdamiesi, apeliantai prašo D. V. dėl šių vagysčių išteisinti.

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje savo iÅ¡vadÄ dėl Å¡ių nusikalstamų veikų motyvavo tuo, kad :

1) D. V. nenurodė, iš kokių asmenų jis įgijo nukentėjusiųjų automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“; 2) D. V. buvo tas asmuo, kuris perdavė G. J. šiuos automobilius bei gavo už juos pinigus;

3) D. V. telefonas 2016 m. gruodžio 14 d. 20.16 val. prisijungė prie bazinės stoties, adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), o 21.58 val. prisijungė prie bazinės stoties, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), t. y. tÄ patį vakarÄ , kai buvo pavogtas T. V. automobilis, D. V. buvo Vilniuje, o po beveik 2 valandų jau Panevėžyje;

4) neįtikinama D. V. versija, kad jam nepažįstami asmenys turėjo būtent tokios pačios markės bei spalvos automobilius be dokumentų, kokių G. J. jo teiravosi ir kokius A. B. turėjo.

8. Teisėjų kolegija Å¡iuo atveju sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei nustatydamas nuteistojo D. V. kaltę dėl Å¡ių vagysčių, padarė iÅ¡vadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, apkaltinamÄ jį nuosprendį pagrindė tik prielaidomis ir spėjimais, kas nulėmė ir neteisingÄ jo atliktų neteisėtų veiksmų kvalifikavimÄ . Kolegija pažymi, kad prieÅ¡ingai nei nurodoma skunde, D. V. veiksmai, kai jis G. J. pardavė žinomai nusikalstamu bÅ«du gautus nukentėjusiųjų automobilius už 3000 Eur, negali bÅ«ti laikomi teisėtais, nenusikalstamais bei atitinkamai neįvertinti pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ apeliacinės instancijos teisme.

9. Šioje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad :

1) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. 20 val. iki 2016 m. gruodžio 10 d. 10.30 val. buvo pagrobtas R. S. 5000 Eur vertės automobilis „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjęs Vilniuje, (duomenys neskelbtini);

2) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. 7 val. iki 2016 m. gruodžio 14 d. 12 val. buvo pagrobtas T. V. 7000 Eur vertės automobilis „Toyota RAV 4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjęs Vilniuje, (duomenys neskelbtini);

3) ne vėliau kaip iki tų pačių metų gruodžio 25 d., G. J. ir A. B. iš D. V. per du kartus už 3000 Eur įgijo šiuos pavogtus automobilius;

4) po to G. J., A. B. ir M. S. panaudojo juos eismo įvykio inscenizavimui, siekdami apgaule įgyti draudimo iÅ¡mokÄ . Tai patvirtina nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų iÅ¡vados, kratos protokoluose, telefono skambučių iÅ¡klotinėse užfiksuoti duomenys, kiti byloje surinkti įrodymai. Duomenų dėl virÅ¡ paminėtų aplinkybių apeliantai neginčija, jie iÅ¡samiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl kolegija jų plačiau neanalizuoja.

10. Tačiau, paminėti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip patvirtinančius nuteistojo D. V. kaltę automobilius pavogus, iÅ¡ tiesų patvirtina tik patį Å¡ių automobilių vagysčių faktÄ . Jie tikrai neleidžia spręsti, kad Å¡iuos automobilius pavogė bÅ«tent D. V. Pats nuteistasis D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tai neigė. Nukentėjusieji R. S. ir T. V. automobilių pagrobimo momento nematė, jie patvirtino tik jų automobilių pagrobimo faktÄ prieÅ¡ tai nurodytais laikotarpiais.

Iš nuteistųjų G. J. ir A. B. parodymų galima spręsti tik tiek, jog jie iš D. V. įsigijo šiuos automobilius, tačiau apie jų vagysčių aplinkybes jie taip pat nieko nežino. D. V. asmens kratos bei jo gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose atliktos kratos metu nebuvo rasta jokių automobilių vagystes galinčių patvirtinti pėdsakų ar kitų daiktų. Taip pat ir telefono pokalbių išklotinėse laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. vasario 14 d. nėra užfiksuota jokių užuominų, jog D.

V. ruošėsi automobilių vagystėms ar jas įvykdė. Taigi, byloje nėra jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų apie nukentėjusiųjų automobilius pavogusius asmenis, todėl galima tik vienintelė išvada – juos pagrobė tyrimo metu nenustatytas asmuo.

11. D. V. kaltę pavogus nukentėjusiųjų automobilius pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad jis šiuos automobilius pardavė nuteistajam G. J., turėjo būtent tokius automobilius, kokių A. B. ir reikėjo, bei tuo, kad 2016 m. gruodžio 14 d. 20.16 val. jo telefonas prisijungė prie bazinės stoties Vilniuje, o po beveik 2 valandų Panevėžyje. Kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis iš dalies sutinka, tačiau sprendžia, jog jos nelemia išvados, kad D.

V. yra kaltas dėl automobilių vagysčių. Visų pirma, faktu, kad D. V. nuteistajam G. J. pardavė automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“, ko jis iÅ¡ esmės ir neneigė, negali bÅ«ti preziumuojama tai, kad jis Å¡iuos automobilius pavogė. Vagystės faktas turi bÅ«ti vienareikÅ¡miai įrodytas, ko Å¡iuo atveju byloje nėra. Antra, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad G. J. susisiekus su D. V. pastarasis jau turėjo A. B. ieÅ¡kotÄ automobilį, neatitinka bylos duomenų.

Pagal paties nuteistojo D. V. parodymus, sužinojęs iÅ¡ G. J., kad jam reikalingi „Toyota“ markės automobiliai, per pažįstamus jis paieÅ¡kojo tokių automobilių, juos surado pas jam nepažįstamus asmenis ir tik tada pasiÅ«lė G. J. juos įsigyti, kÄ pastarasis, suderinęs su A. B., sutiko padaryti. Tokie nuteistųjų parodymai nėra paneigti. Taigi D. V. nuteistiesiems G. J. ir A. B. reikiamus automobilius turėjo ne iÅ¡ karto, bet juos surado tik po pokalbio su G. J. Trečia, byloje nukentėjusiojo T.

V. parodymais nustatyta, kad jo automobilis „Toyota RAV 4“ buvo pagrobtas 2016 m. gruodžio mėnesį, laikotarpiu nuo 13 d. 7 val. iki 14 d. 12 val. Todėl, aplinkybė, kad D. V. mobilaus ryšio telefonas 2016 m. gruodžio 14 d. 20.16 val. (daugiau nei po 8 valandų po vagystės) prisijungė prie bazinės stoties Vilniuje, o po beveik 2 valandų Panevėžyje, vėlgi patvirtina tik tai, kad D. V. 2016 m. gruodžio 14 d. vakare buvo Vilniuje ir vakare grįžo į Panevėžį. Tvirtinti, kad jis pagrobė ar tuo metu jau disponavo pagrobtu nukentėjusiojo automobiliu, byloje duomenų nėra.

12. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados apkaltinamajame nuosprendyje turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Ir Å¡iuo atveju visos byloje nepaÅ¡alintos abejonės bet kuriuo atveju turi bÅ«ti vertinamos nuteistojo D. V. naudai. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog D. V. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pagrobė nukentėjusiosios R. S. automobilį „Toyota Corolla Verso“ ir nukentėjusiojo T. V. automobilį „Toyota RAV 4“ ir padarė nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, padaryta nesant jokių jo kaltės įrodymų, ji neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl yra nepagrįsta ir neteisinga.

13. Kita vertus, bet kokios formos veiksmai su turtu, kuris nėra asmens teisėta nuosavybė ar jo teisėtai naudojamas ir asmuo tai suvokia, paprastai laikomi nusikalstamais ir nėra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Jeigu kaltininkas, žinodamas, kad disponuoja nusikalstamu bÅ«du gautu turtu, iÅ¡kart jo negrÄ Å¾ina teisėtam savininkui arba, nesant galimybės to padaryti, neinformuoja policijos pareigÅ«nų, jo veika atitinka BK 189 straipsnio 1 dalį, kurioje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už žinomai nusikalstamu bÅ«du gauto turto įgijimÄ , naudojimÄ si ar realizavimÄ .

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189 straipsnio 1 dalį svarbu tai, kad kaltininkas suvokė, jog turtas gautas nusikalstamu bÅ«du, ir tai žinodamas, šį turtÄ jis įgijo, juo naudojosi ar realizavo. Teismo iÅ¡vada, jog nusikalstamu bÅ«du gautu turtu disponuojantis asmuo žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie nusikalstamÄ turto kilmę, yra susijusi su faktinių aplinkybių tyrimu ir tuo pagrindu atliktu įrodymų vertinimu. Å iuo tikslu vertinamos tiek objektyvios aplinkybės, apibÅ«dinančios turto perdavimÄ , pavyzdžiui, turtas parduodamas daug mažesne nei rinkos kaina, jį perduodantis asmuo nedirba ir neturi pajamų, kad galėtų įgyti perduodamÄ turtÄ , neatskleidžia informacijos apie turto įsigijimo aplinkybes, nepateikia turto įsigijimo dokumentų, tiek ir subjektyvios aplinkybės: ar tokiu turtu disponuojantis asmuo pagal savo iÅ¡silavinimÄ , gyvenimiÅ¡kÄ patirtį, taip pat įvertinęs Å¡io turto perdavimo aplinkybes, turėjo ir galėjo suprasti, kad Å¡is gautas iÅ¡ nusikalstamos veikos, ar jis elgėsi apdairiai ir rÅ«pestingai.

14. Kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė pats nuteistasis D. V., perduodamas nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ G. J. ir iÅ¡ jo paimdamas už juos pinigus, jis suprato, kad Å¡ie automobiliai buvo gauti nusikalstamu bÅ«du, kokiu konkrečiai, pasakyti negali, nes nesiaiÅ¡kino ir nežino. Pažymėtina, kad BK 189 straipsnio 1 dalis nereikalauja, jog kaltininkas žinotų, kokiÄ nusikalstamÄ veikÄ padarius (vagystę, plėšimÄ , sukčiavimÄ ir pan.) Å¡is turtas buvo gautas.

Å ios nusikalstamos veikos inkriminavimui pakanka nustatyti, kad kaltininkas suvokė nusikalstamÄ turto kilmę. Nagrinėjamu atveju be nuteistojo D. V. parodymų apie jo suvokimÄ , jog jis pardavė nusikalstamu bÅ«du gautus nukentėjusiųjų automobilius, leidžia spręsti ir kiti byloje surinkti įrodymai bei Å¡ių automobilių pardavimo G. J. aplinkybės. Kaip jau minėta, nuteistieji G. J. ir A. B. automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ iÅ¡ D. V. įgijo už 3000 Eur, kai nustatyta Å¡ių automobilių vertė yra 12000 Eur.

Taigi, nuteistasis D. V. automobilius pardavė už keturis kartus mažesnę sumÄ , nei jie buvo iÅ¡ tikro verti. Be to, pagal nuteistųjų G. J., A. B. ir D. V. parodymus, G. J. ir A. B. automobilius nusprendė įsigyti jų prieÅ¡ tai net neapžiÅ«rėję, kÄ paprastai daro sÄ Å¾iningi pirkėjai, o pardavėjai sudaro sÄ lygas tai padaryti. IÅ¡ nuteistųjų parodymų matyti ir tai, kad D. V. ir G. J. buvo sutarę, jog automobilis „Toyota Corolla Verso“ su rakteliais bus paliktas aikÅ¡telėje, tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų, (duomenys neskelbtini), kur G.

J. su A. B. nuvažiavo bei šį automobilį pasiėmė, po to G. J. sumokėjo D. V. 1500 Eur. Po kurio laiko D. V. kitÄ automobilį „Toyota RAV 4“ atvarė prie (duomenys neskelbtini) kaimo kapinių, (duomenys neskelbtini), perdavė raktelius G. J. ir iÅ¡ jo už automobilį gavo 1500 Eur. Tai rodo, kad automobilių „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ pirkimas bei pardavimas neatitiko įprastinės tokio sandorio procedÅ«ros, ir leidžia teigti, jog visa tai buvo daroma sÄ moningai, suvokiant, kad Å¡ie automobiliai gauti nusikalstamu bÅ«du.

Matyti ir tai, kad nuteistasis D. V. rūpinosi automobilių „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ pristatymu nuteistiesiems G. J. ir A. B., nurodė vietas, kur automobiliai bus nuvežti ir pastatyti, iš kur reikia juos paimti, pats paėmė iš G. J. pinigus už automobilius. Paminėti D. V. veiksmai, kurių iš esmės jis ir pats neginčija, rodo, kad jis, žinodamas, jog automobiliai „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ buvo gauti nusikalstamu būdu, juos pardavė (realizavo) nuteistiesiems G.

J. ir A. B.. Šie jo veiksmai atitinka BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

15. Bylos duomenimis, nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobiliai buvo pagrobti skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Duomenų, kad D. V. abiem jais disponavo iki pasiÅ«lydamas juos G. J., byloje nėra. Pagal nuteistųjų parodymus, D. V. G. J. pasiÅ«lė įsigyti abu automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ už 3000 Eur. A. B., apie tai sužinojęs iÅ¡ G. J., sumanė, pirma, iÅ¡ D. V. nupirkti automobilį „Toyota Corolla Verso“, o automobilį „Toyota RAV 4“ – tik tada, kai įsigis kitÄ tokios pat markės automobilį.

Byloje nustatyta ir tai, kad pagal šį A. B. sumanymÄ , nuteistasis D. V. automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ G. J. ir A. B. pardavė skirtingu laiku bei skirtingose vietose, kaskart su G. J. suderindamas Å¡ių automobilių pardavimo bei atsiskaitymo už juos aplinkybes. Taigi automobilių „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ pardavimai vienas nuo kito nutolę pagal laikÄ , G. J. pinigus D. V. taip pat sumokėjo už kiekvienÄ automobilį atskirai. Visos Å¡ios aplinkybės sudaro pagrindÄ teigti, kad D.

V. šiuos automobilius realizavęs padarė dvi savarankiškas BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

16. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo tinkamai kvalifikuoti veikÄ ir savo iniciatyva gali nuteisti kaltinamÄ jį pagal kitÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ negu nurodyta kaltinamajame akte – numatantį tiek lengvesnę, tiek sunkesnę nusikalstamÄ veikÄ , ar keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes. Svarbu, kad tokiu atveju keičiant kaltinimÄ bÅ«tų laikomasi BPK nustatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje atlikęs dalinį įrodymų tyrimÄ , atliko BPK 255 ir 256 straipsniuose nurodytus veiksmus, t. y.

įspėjo proceso dalyvius dėl D. V. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis D. V. tai suprato, naujų parodymų nedavė ir savo pozicijos šiuo klausimu neišsakė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, kad :

1) D. V., žinodamas, jog nukentėjusiosios R. S. 5000 Eur vertės automobilis „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, jį realizavo – laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 10 d. 10.30 val. iki 2016 m. gruodžio 25 d. (duomenys neskelbtini), šį automobilį pardavė G. J. ir A. B. už 1500 Eur. Ši nuteistojo veika iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama pagal BK 189 straipsnio 1 dalį;

2) D. V., žinodamas, jog nukentėjusiojo T. V. 7000 Eur vertės automobilis „Toyota RAV 4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu bÅ«du, jį realizavo – laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 14 d. 12 val. iki 2016 m. gruodžio 25 d., (duomenys neskelbtini), šį automobilį pardavė G. J. ir A. B. už 1500 Eur. Å i nuteistojo veika taip pat iÅ¡ BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje (nuosprendžio 1 punktas) tikslinama aplinkybė, kad „G. J. su D. V. susitarė, jog pastarasis parÅ«pins vogtÄ automobilį „Toyota Corolla Verso“, nurodant, jog „G. J. su D. V. susitarė, jog pastarasis parÅ«pins žinomai nusikalstamu bÅ«du gautÄ automobilį „Toyota Corolla Verso“, bei kaip neįrodyta Å¡alinama aplinkybė, jog „D. V. pavogė nukentėjusiosios R. S. automobilį „Toyota Corolla Verso“ ir nukentėjusiojo T. V. automobilį „Toyota RAV 4“.

18. Perkvalifikavus D. V. nusikalstamas veikas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, iÅ¡ naujo sprendžiamas bausmės jam skyrimo klausimas, atsižvelgus į skundžiamame nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir motyvus bei papildomai įvertinus naujas aplinkybes. Skirdamas bausmę D. V., apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ , nuteistojo asmenybę, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes.

D. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Jis pilnametis, pakaltinamas. Jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Å ios veikos tyčinės, baigtos. D. V. Å¡iuos nusikaltimus padarė ne atsitiktinai, o siekdamas savanaudiÅ¡kų tikslų – pasipelnyti. Jis anksčiau buvo vienÄ kartÄ teistas už plėšimÄ laisvės atėmimo bausme, jÄ atliko, jo teistumas iÅ¡nykęs, jis buvo teistas už turtinio pobÅ«džio veikas Suomijoje, kitose Å¡alyse (5 t., 64-92 b. l.), taip pat jis baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (5 t., 96-98 b. l.).

Nors D. V. yra jaunas ir darbingo amžiaus, tačiau jis niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas (5 t., 93, 95 b. l.), taigi neturi jokio legalaus pragyvenimo Å¡altinio. Visa tai leidžia D. V. charakterizuoti labiau neigiamai. Atsižvelgusi į Å¡iuos bylos duomenis, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog D. V. už nusikalstamas veikas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2 veikos) skirtinas areÅ¡tas, didesnis nei jo vidurkis. Dėl D. V. paskirtos bausmės už L. L. automobilio vagystę 19. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jokių D.

V. atsakomybę už nukentėjusiosios L. L. automobilio vagystę lengvinančių aplinkybių. Teigia, kad D. V. dėl Å¡io nusikaltimo savo kaltę pripažino ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, atlygino nukentėjusiajai didžiÄ jÄ dalį žalos. Tuo remdamiesi, jie praÅ¡o pripažinti Å¡ias aplinkybes D. V. atsakomybę lengvinančiomis ir sumažinti jam paskirtos areÅ¡to bausmę, bei pritaikius Ä®statymo dėl amnestijos akto 2 straipsnį, jÄ sumažinti pusiau.

20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. V. už Å¡iÄ veikÄ , nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors nuteistasis viso proceso metu savo kaltę dėl Å¡ios veikos pripažino, atlygino dalį žalos nukentėjusiajai. Todėl kolegija, pritardama apeliacinio skundo argumentams Å¡ioje dalyje, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių D. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių turi bÅ«ti sprendžiama vertinant ne visas kaltininko nusikalstamas veikas bendrai paėmus, bet atskirai dėl kiekvienos jo padarytos nusikalstamos veikos.

21. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi arba padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai jis laisva valia prisipažįsta jÄ padaręs, kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti veikos padarinius. NuoÅ¡irdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiÅ¡kimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi bÅ«ti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumÄ : duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktÄ pagalbÄ ir pan.

22. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių duomenų, nuteistasis D. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus apie nukentėjusiosios L. L. automobilio vagystę, pakankamai iÅ¡samiai nurodė Å¡io nusikaltimo aplinkybes, gailėjosi. Be to, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo (dar ikiteisminio tyrimo metu) D. V. atlygino didžiÄ jÄ dalį nukentėjusiajai L. L. padarytos turtinės žalos. Tai rodo, kad jis kritiÅ¡kai vertina savo nusikalstamÄ veikÄ , gailisi dėl atsiradusių pasekmių ir kad jo prisipažinimas nėra tik deklaratyvus. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pripažindamas D. V. kaltu dėl Å¡io nusikaltimo, vadovavosi bÅ«tent jo duotais parodymais ir visiÅ¡ku prisipažinimu. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija pripažįsta nuteistojo D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs šį nusikaltimÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

23. IÅ¡ bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo D. V. gynėjas pateikė mokėjimo nurodymÄ , kad jis nuteistojo pavedimu dalinai (397 Eur) atlygino nukentėjusiajai L. L. padarytÄ turtinę žalÄ . Jai liko neatlyginta iÅ¡ D. V. priteista 72,27 Eur turtinė ir 100 Eur neturtinė žala, kuri apeliantų ir neginčijama. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę tuo atveju, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar paÅ¡alina dalį žalos, kas sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo bei tuo, kad kaltininko pastangos atlyginti likusiÄ padarytos žalos dalį yra nuoÅ¡irdžios ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-397/2010, 2K-241/2011).

Bylos duomenimis, nuteistasis D. V. ne tik prisipažino kaltu dėl Å¡io nusikaltimo, gailisi, bet ir ėmėsi priemonių suÅ¡velninti dėl jo veiksmų atsiradusias pasekmes. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas nustatyti ir dar vienÄ D. V. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę – kad jis savo noru atlygino dalį žalos nukentėjusiajai (BK 59 straipsnio 2 dalis).

24. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. V. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų, tiksliai nenurodė, už kuriÄ konkrečiai veikÄ yra skiriama bausmė. Bausmės skyrimo motyvuose apie tai taip pat neužsiminta. Lyginant nuosprendžio nustatomÄ jÄ ir rezoliucinę dalis, galima manyti, jog už L. L. automobilio vagystę teismas jam paskyrė areÅ¡tÄ 40 parų. Apeliantai teigia, jog Å¡i bausmė yra per griežta.

Teisėjų kolegija su tuo iÅ¡ esmės nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė pakankamai iÅ¡samius bausmės paskyrimo motyvus, todėl teisėjų kolegija Å¡ių motyvų nekartoja. Matyti, kad D. V. už Å¡iÄ veikÄ paskirta viena Å¡velnesnių bausmių, kurios dydis nesiekia BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyto Å¡ios bausmės vidurkio. Todėl, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė dvi nuteistojo D. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jam paskirtos bausmės – areÅ¡to, laikÄ dar labiau mažinti pagrindo nėra.

25. IÅ¡ bylos matyti, kad D. V. anksčiau buvo teistas vienÄ kartÄ Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Å iÄ laisvės atėmimo bausmę D. V. atliko 2012 m. liepos 5 d. (5 t., 64 – 92 b. l.). Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunkčiu, 6 dalimi, jam teistumas jau iÅ¡nykęs, Å¡iuo metu jis laikomas neteistu.

Perkvalifikavus jo veikas dėl nukentėjusiųjų R. S. ir T. V. automobilių vagysčių pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir paskyrus už jas areÅ¡to bausmes, atsiranda pagrindas jam taikyti Ä®statymo dėl amnestijos akto 2 straipsnį ir paskirtÄ galutinę areÅ¡to bausmę sumažinti pusiau. Dėl T. V. civilinio ieÅ¡kinio 26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nusprendė iÅ¡ nuteistojo D. V. priteisti nukentėjusiajam T. V. 2712 Eur turtinei žalai atlyginti, kadangi jis savo veiksmais jokios žalos nukentėjusiajam nepadarė.

Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka.

27. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje gali bÅ«ti nagrinėjamas civilinis ieÅ¡kinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Civilinio ieÅ¡kinio klausimas baudžiamojoje byloje iÅ¡sprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, teismas gali civilinį ieÅ¡kinį visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieÅ¡kovui teisę į ieÅ¡kinio patenkinimÄ . Priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, teismas gali civilinį ieÅ¡kinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ ) arba jį palikti nenagrinėtÄ (jei kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos).

28. IÅ¡ nukentėjusiojo T. V. civilinio ieÅ¡kinio bei prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad jam turtinė žala buvo padaryta ne pagrobus jo automobilį „Toyota RAV 4“ (nes automobilis nukentėjusiajam buvo grÄ Å¾intas), bet vėliau šį automobilį sudaužius inscenizuojant eismo įvykį, dėl ko jį reikėjo suremontuoti. BÅ«tent dėl to nukentėjusysis ir patyrė turtinę žalÄ . Kadangi, kaip jau minėta aukščiau, Å¡ioje byloje nenustatyta, jog D. V. pagrobė nukentėjusiojo automobilį „Toyota RAV 4“, ir kad vėliau dalyvavo panaudojant šį automobilį eismo įvykio inscenizavimui ar apie tai žinojo, nebėra pagrindo iÅ¡vadai, jog jis savo veiksmais nukentėjusiajam T.

V. padarė turtinę žalÄ . Kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju tarp nuteistojo neteisėtų veiksmų (žinomai nusikalstamu bÅ«du gauto T. V. automobilio realizavimo) ir nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos šį automobilį vėliau sugadinus, t. y. kilusių pasekmių, nėra tiesioginio priežastinio ryÅ¡io, todėl nuosprendžiu civilinis ieÅ¡kinys T. V. priteistas nepagrįstai. Å i skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama (BPK 328 straipsnio 4 punktas), o nukentėjusiojo civilinis ieÅ¡kinys atmetamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam T. V. tai neužkerta kelio ir teisės kreiptis į teismÄ civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo iÅ¡ realiai Å¡iÄ Å¾alÄ jam padariusių asmenų. Apeliacinės instancijos teismas savarankiÅ¡kai iÅ¡spręsti T. V. civilinio ieÅ¡kinio klausimo neturi galimybės ir pagrindo, kadangi negali sunkinti kitų nuteistųjų teisinės padėties nesant dėl to paduoto apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Dėl D. V. gautų pajamų už R.

S. ir T. V. automobilius konfiskavimo (BK 72 straipsnis) 29. Byloje nustatyta, kad G. J. nuteistajam D. V. už R. S. automobilį „Toyota Corolla Verso“ ir T. V. automobilį „Toyota RAV 4“ sumokėjo iÅ¡ viso 3000 Eur. Taigi D. V. iÅ¡ nusikalstamų veikų pagal BK 189 straipsnio 1 dalį gavo neteisėtų pajamų. Nukentėjusiajai R. S. padarytÄ Å¾alÄ atlygino draudimo bendrovė, kuri Å¡ioje byloje civilinio ieÅ¡kinio nereiÅ¡kė, o nukentėjusiojo T. V. civilinis ieÅ¡kinys Å¡iuo nuosprendžiu yra atmetamas.

30. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininkÄ ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas Å¡io kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Å io kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iÅ¡ jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

31. Pagal teismų praktikÄ iÅ¡ nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialiÄ vertę turintys daiktai, vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuojami valstybės naudai, jei kaltininkas iÅ¡ nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nėra nukentėjusiųjų arba nors jie yra, bet jie nereiÅ¡kia civilinių ieÅ¡kinių kaltininkui. Tokiais atvejais neteisėtai gautas pajamas teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsniu, privalo konfiskuoti valstybės naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-453/2007, 2K-109/2012).

32. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. V. už automobilius „Toyota Corolla Verso“ ir „Toyota RAV 4“ gauti pinigai – 3000 Eur, atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje apibrėžtÄ konfiskuotinÄ turtÄ , nes Å¡ia pinigų suma D. V. neteisėtai praturtėjo. Jo tvirtinimas, kad jis Å¡iuos pinigus perdavė nenustatytiems asmenims, esminės reikÅ¡mės neturi ir neÅ¡alina galimybės taikyti BK 72 straipsnį ir Å¡iuos pinigus iÅ¡ jo konfiskuoti valstybei. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti : D. V. nusikalstamÄ veikÄ (dėl R. S. automobilio), kvalifikuotÄ pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir jam skirti areÅ¡tÄ 30 parų. D. V. nusikalstamÄ veikÄ (dėl T. V. automobilio), kvalifikuotÄ pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir jam skirti areÅ¡tÄ 30 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Å¡ias bausmes bei pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl L.

L. automobilio vagystės) paskirtÄ areÅ¡to bausmę subendrinti iÅ¡ dalies jas sudedant ir jam skirti galutinę subendrintÄ bausmę – areÅ¡tÄ 80 parų. Taikyti 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto Nr. XIII-1640 2 straipsnį ir neatliktos areÅ¡to bausmės dalį sumažinti pusiau – iki 40 parų. Bausmę paskirti atlikti areÅ¡tinėje. Jos pradžiÄ skaičiuoti nuo D. V. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D.

V. buvo taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Epizode dėl L. L. automobilio vagystės nustatyti D. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes : kad jis prisipažino padaręs Å¡iÄ baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ bei kad savo noru atlygino dalį jai padarytos turtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 – 3 dalimis, iÅ¡ D. V. konfiskuoti 3000 Eur valstybei. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam T.

V. iÅ¡ D. V. buvo priteista 2712 Eur turtinei žalai atlyginti, ir T. V. civilinį ieÅ¡kinį atmesti. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Teisėjai Sigitas Bagdonavičius Valdas CiesiÅ«nas Valdas Meidus