2021-01-06 Nr. AB-355-3-61-3-01062-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-27-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01062-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerų plotas buvo labai mažas, be to, užstatytas baldais ir kitu inventoriumi, todėl jis neturėjo galimybės tinkamai judėti. Iš kameros buvo išvestas tik du kartus per 188 dienų laikotarpį, dėl to darytina išvada, kad Lukiškių TI-K socializacijos ugdymo ir užimtumo tvarka (programos) neveikė. Tualetai kamerose taip pat buvo įrengti netinkamai, t. y. kalinimo metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Jį galėjo stebėti tiek kiti asmenys, tiek pareigūnai. Tualete nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, jis nebuvos sandariai izoliuotas, dėl to pareiškėjas turėjo gyventi jausdamas smarvę ir girdėdamas garsus, sklindančius iš tualeto. Taip įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), pastatytas savavališkai, nesuderinus su statybos specialistais, pareiškėjui kėlė grėsmę. Pareiškėjo teigimu, kadangi sanitarinis mazgas (tualetas) nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros erdvės, jis buvo kalinamas ne gyvenamosiose kamerose, o pagalbinėse patalpose. Pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriose buvo vykdomi asbesto šalinimo darbai, dėl kurių visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės. Asbestas taip pat iro veikiamas atmosferos veiksnių. Minėtos su asbestu susijusios aplinkybės sukėlė didelį pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas nurodė patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisė 1 089 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

7. Teismas pirmiausia pažymėjo, kad tai, jog Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo teisių pažeidimu dėl laikymo negyvenamosiose patalpose, nepagrįsti.

8. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta turinti tekti minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju, t. y. dėl mažo ploto kamerų, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

9. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno konkretaus atvejo, kada jis buvo stebimas pareigūnų naudojimosi tualetu metu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 98 paras kalėjo vienas, dėl to, teismo vertinimu, šiuo kalinimo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas nekonstatuotinas. Visgi neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, pareiškėjas kalėjo 363 paras, t. y. kai pareiškėjas kamerose buvo kalinamas ne vienas. Todėl teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą.

10. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės bei panašūs dirbiniai nebuvo naudojami. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų. Šių reikalavimų buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio dangą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir tai suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, t. y. ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad aptartos medžiagos sukėlė pareiškėjui sveikatos problemas, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų sveikai aplinkai užtikrinti ar būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

11. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog už kameros ribų buvo išvestas tik du kartus per 188 dienų laikotarpį, tačiau tame pačiame skunde pats paneigia šiuos teiginius, nurodydamas, kad kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti.

12. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, į šio pažeidimo trukmę (363 paros), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 089 Eur suma. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Nepagrįsta teismo išvada dėl jam tekusio kamerų ploto. Atsakovo atstovo pateikti duomenys yra nustatyti buvusių rytinių patikrinimų metu, t. y. ryte buvo tikrinama, kiek kameroje laikoma asmenų. Visgi tokie duomenys nėra visiškai tikslūs, nes šie duomenys neatskleidžia, kaip keitėsi asmenų skaičius kameroje per visą parą. Tekusio ploto skaičiavimas turėtų būti atliktas remiantis miegamųjų vietų skaičiumi kamerose, kurios dažniausiai buvo užimtos. Be to, atsakovo atstovo teikiami duomenys skiriasi. Pareiškėjas kartu su skundu buvo pateikęs ir atsakovo atstovo oficialius dokumentus, kurie skiriasi nuo atsakovo atstovo pateiktų duomenų. Taip pat sanitarinio mazgo plotas apskaičiuotas neteisingai. Apskaičiuoti sanitarinio mazgo plotą nebuvo galimybės, išskiriant jį kaip atskirą patalpą, nes tai ne atskira patalpa, riba, nuo kurios skaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, nebuvo nustatyta, ji buvo pasirenkama apytiksliai. Todėl visas kameros plotas priskirtinas sanitarinio mazgo plotui. Sanitarinio mazgo patalpos priskiriamos pagalbinėms patalpoms, kuriose gyvenamasis plotas neapskaičiuojamas. Teismas turėjo išanalizuoti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo teisėtumo ir jo užimamo ploto.

13.2. Teismas nepakankamai reikšmingai vertino tą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpoje, kurioje įrengtas tualetas, o tai žemino jo garbę ir orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Smarvė, kuriai esant pareiškėjui teko gyventi, buvo nepakeliama, kadangi sanitarinis mazgas (tualetas) buvo įrengtas nesandariai, jis neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, tinkamos izoliacijos, slopinančios iš jo sklindančius garsus, jo įrengimas, nesuderintas su statybos specialistais, apskritai kėlė realią grėsmę pareiškėjui.

13.3. Pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 10 d. ir nuo to laiko kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemą. Lukiškių TI-K tuo pačiu metu vykdė asbesto šalinimo darbus. Apie vykdomus darbus pareiškėjas įspėtas nebuvo, t. y. jokių įspėjamųjų ženklų apie tai pasivaikščiojimo teritorijoje nebuvo. Be to, asbestcementis buvo su nedažytu paviršiumi, todėl ištisinė plaušelių struktūra buvo lengvai pažeidžiama. Tad pareiškėjas buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje, buvo padaryta žala jo sveikatai. Minėtos aplinkybės turi būti kruopščiai išanalizuotos ir pareikalauta visų duomenų, susijusių su atliktais kapitaliniais darbais, darbininkais, naudotomis apsaugos priemonėmis, nes aplinkybės yra susijusios su asmens sveikatos sutrikdymu (gyvybės atėmimu). Šiferio šalinimo darbų atlikimas patvirtina faktą, kad buvo nustatytas labai didelis pavojaus laipsnis dėl jo eksploatacijos, o tai patvirtina, kad asbesto plaušeliai sklido į aplinką. Nustatyti asbesto plaušelių įtraukimo į organizmą faktą per kvėpavimo takus nėra galimybės. Pareiškėjas visą gyvenimą, t. y. (duomenys neskelbtini).

13.4. Pareiškėjas praktiškai už kameros ribų viso kalinimo laikotarpiu išvestas nebuvo. Pareiškėjas nežinojo, kad jam reikėjo rašyti prašymus, jog jam būtų suteikta socialinė reabilitacija, su tokia tvarka atsakovo atstovas nesupažindino. Jeigu yra nustatyta tvarka socialinei gerovei įgyvendinti, tai turi būti nustatytos taisyklės, kaip minėta tvarka gali pasinaudoti pareiškėjas, nes jo teisės kalinimo metu yra reikšmingai apribotos. Teismas turėtų vadovautis ne ta informacija, kuri parodo, kad pareiškėjas nesikreipė prašymais į laisvės atėmimo įstaigos administraciją dėl vienų ar kitų aplinkybių įgyvendinimo, kaip šiuo atveju dėl socializacijos ugdymo ir užimtumo įgyvendinimo, o pareikalauti duomenų, kaip ir kokia tvarka buvo taikyta pareiškėjui. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos į užimtumą ir socializacijos ugdymą.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

14.1. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Sanitarinio mazgo ploto matmenys Lukiškių TI-K kamerose buvo apie 0,56 kv. m ploto. Toks kamerų įrengimas atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Be to, teisės aktuose nenumatyta, kad kamerose turi būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo langelių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negalėjo būti įrengti, kitaip priežiūros posto pareigūnai nebūtų galėję užtikrinti kalinamų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.

14.2. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų. Be to, pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skunde pateikė ir naujus duomenis: Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą (išrašas padarytas 2019 m. kovo 6 d. data) ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužė 6 d. raštą Nr. SD-129-5534 „Dėl paklausimo“. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad turėtų būti išreikalauti nauji duomenys (pvz., išreikalauti duomenis apie remonto darbus Lukiškių TI-K).

16. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo (priėmimo), be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, pagrindžiančių, kodėl jis minėtų naujų teikiamų duomenų dar negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat nepagrindė, kodėl tokių naujų duomenų pateikimo būtinybė iškilo tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus duomenis taip pat nepagrįstas argumentais, kurių pagrindu būtų galima daryti ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtį ir tirti naujus duomenis apeliacinės instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo pateikti nauji duomenys (prašomi išreikalauti nauji duomenys (dokumentai) galėtų patvirtinti ar paneigti kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nauji pateikti duomenys nepriimtini, taip pat netenkintinas ir pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus duomenis. Nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinėje proceso stadijoje šią bylą nagrinėjant jau surinktų įrodymų pagrindu nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai.

V. 18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu 2017 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 089 Eur neturtinei žalai atlyginti. Visgi tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus, kuriais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas siekia, kad jo skundas būtų patenkintas visiškai, t. y. priteista visa jo prašoma 20 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo atstovas prašo pareiškėjo skundo atmesti, t. y. netenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad jis buvo kalinamas patalpose, kurios priskirtinos pagalbinėms patalpoms, o ne skirtos gyvenimui, yra niekuo nepagrįstas. Atsakovo atstovo pateikti duomenys (I t., b. l. 33–34, 42–44) neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenimui pritaikytose patalpose, kurios atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus. Sanitarinio mazgo (tualeto) neatskyrimas ar tik dalinis atskyrimas nuo bendros kameros erdvės gali lemti kitus padarytus teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus, bet tai nepaneigia, kad kamera, kuri pritaikyta gyvenimui (atitinka gyvenamosioms kameroms taikomus įrengimo reikalavimus), nors joje ir yra įrengtas sanitarinis mazgas (tualetas), kuris yra visiškai neatskirtas ar tik dalinai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, yra gyvenamoji patalpa. Taip pat kaip niekuo nepagrįsti vertintini pareiškėjo argumentai, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo įrengtas nesaugiai, t. y. kėlė grėsmę jo gyvybei.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas, jose kalėjusių asmenų skaičių, jų plotą, sanitarinio mazgo plotą (apie 0,56 kv. m) (I t., b. l. 33–34, 42–44). Pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų (duomenų), kurie paneigtų minėtus duomenis, nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjui teko tiek ne mažiau kaip 3,6 kv. m kamerų ploto, tiek ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, t. y. šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti nei Įsakymo 1.3.1 punkto, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, pateikė išsamius motyvus (žr. šios nutarties 10 p.) dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su šiferiu (asbestcemenčiu) (jo šalinimo darbais) Lukiškių TI-K. Todėl teisėjų kolegija, pritardama minėtiems žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartodama, pripažįsta, kad neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu (t. y. dėl aplinkybių, susijusių su šiferiu (asbestcemenčiu) Lukiškių TI-K) nėra pagrindo konstatuoti.

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai apie nesudarytas sąlygas į užimtumą ir socializacijos ugdymą, yra abstraktūs, šiems argumentams trūksta detalumo ir nuoseklumo, dėl to juos nėra pagrindo vertinti kaip pagrindžiančius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Tad šiuo aspektu neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai taip pat nekonstatuotini.

25. Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (b. l. 33–34, 36, 42–44), pripažįstą, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčui aktualiu laikotarpiu naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas tik apie 1,5 m aukščio pertvara ir nebent užuolaidomis), buvo pažeista. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančiu juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą. Konstatuotina, kad šis pažeidimas truko 451 parą, t. y. pripažintina, kad teisės į privatumą pažeidimas buvo daromas tiek, kai pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, tiek kai buvo kalinamas su dar kitu asmeniu. Tuo pagrindu konstatuotinas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, garantuojantis asmens teisę į privatumą.

26. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikru metu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pripažintina ir tai, kad pareiškėjui prie jo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir kitam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai visoje kameroje.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais nagrinėjamu atveju. Įvertinusi pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo pobūdį (tai gana sunkaus pobūdžio pažeidimas, o prie pareiškėjo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir kitam kalinamam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai visoje kameroje) ir trukmę (truko 451 parą, tačiau iš šios 451 paros 88 paras pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas, dėl to šiomis paromis ir pažeidimo pobūdis buvo lengvesnis, nes pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), galėjo būti matomas tik Lukiškių TI-K pareigūnų, o tualetu tomis dienomis naudodavosi tik jis), atsižvelgusi į tai, kad kitų teisės aktų pažeidimų šioje byloje nėra pagrindo nustatyti, bei nenustatyta, jog šiuo atveju pareiškėjui buvo sukeltos ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pakankamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad būtų pagrindas priteisti jam didesnę sumą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nėra pagrindo nei didinti, nei mažinti.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė