2020-02-05 Nr. AB-2493-3-62-3-00753-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-542-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00753-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo laikomas Alytaus PN nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Dėl neišduotų higienos priemonių jautė nepatogumus ir pažeminimą, negalėjo palaikyti asmeninės higienos (išsivalyti dantų, nusiskusti). Taip pat pradėjo gesti dantys, burnoje jautė nemalonų kvapą ir skonį.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., nuteistiesiems išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis (1 vnt. / mėn.), dantų pasta 75 ml. (kas du mėnesius), skutimosi peiliukai (4 vnt. / mėn.). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu rašytinių prašymų dėl higienos priemonių išdavimo Alytaus PN administracijai neteikė. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Pareiškėjas Alytaus PN laisvės atėmimo bausmės metu yra baustas už narkotikų vartojimą 7 kartus, todėl jo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusių sveikatos sutrikimų yra atmestini.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties institutą, nenustatęs svarbių bei objektyvių termino skundui paduoti praleidimo priežasčių, pritaikęs trejų metų senaties terminą, apribojo ginčo laikotarpį ir ginčą nagrinėjo dėl skundo reikalavimų pagrįstumo už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

7. Teismas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems. Tačiau, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Teismo vertinimu, pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog teisės aktų normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, konstatavo neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas vartoja narkotines medžiagas, dėl to buvo baustas. Skunde nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti ir dėl šių medžiagų poveikio ar abstinencijos po jų vartojimo. Nėra duomenų, kad pareiškėjas kaip nors buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ar, kad jam kokiu nors būdu būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas nenustatė, kad atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų ar išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovo atstovas jį būtų aprūpinęs šiomis priemonėmis.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į aktualią teismų praktiką, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų) išdavimo į Alytaus PN administraciją nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ir prašo, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo kriterijais, skundą tenkinti visiškai.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skundą tenkindamas iš dalies, bylą išnagrinėjo šališkai, gindamas Alytaus PN interesus. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo teisės buvo pažeidžiamos ilgą laiką.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovas teigia, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą teismo buvo tinkamai įvertinti. Neturtinės žalos atlyginimas pinigai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neretai teismų praktikoje konstatuojama, kad pažeidimo pripažinimas yra savaime pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie galimai padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Siekdamas žalos atlyginimo privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui S. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesuteikiant higienos priemonių, t. y. dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų.

15. Pirmosios instancijos teismas, taikęs trejų metų ieškinio senaties terminą ir apribojęs ginčo laikotarpį bei nustatęs Alytaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui higienos priemonės turėjo būti išduodamos, pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, gindamas atsakovo interesus.

18. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. teismas netenkino pareiškėjo skundo), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, atsižvelgiant į minėto teisinio reguliavimo nuostatas, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, kadangi jis privalo aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nesutinka su teismo pozicija, jo skundą tenkinant iš dalies. Vertina, kad jo skundas turi būti tenkinamas visiškai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė pareiškėjo skunde nurodytą pažeidimą, t. y. atsakovo neveikimą neišduodant jam higienos priemonių – dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus, tačiau sprendė, kad šis pažeidimas, taikant ieškinio senatį, konstatuotinas tik už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d., pripažįstant, kad pareiškėjo patirtai skriaudai kompensuoti pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Atsižvelgiant į tai, vertinama, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su ieškinio senaties taikymu, apribojant ginčo laikotarpį ir teismo sprendimu kompensuoti pareiškėjui patirtą neturtinę žalą pažeidimo pripažinimu.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir byloje surinktų bei išanalizuotų įrodymų pagrindu padarytoms išvadomis dėl ieškinio senaties skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. taikymu. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuodamas, kad jo teisės buvo pažeistos ilgą laiką, iš esmės kelia klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

24. Teisėjų kolegija, vertindama šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

25. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

26. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padaryto pareiškėjui teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz. 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1109-662/2019, 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2039-624/2019, kt.) vertina, kad yra pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

28. Teisėjų kolegija nustatė, jog priteisti pareiškėjo prašomą 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, nes nenustatyta tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą teismų praktiką, į pažeidimo trukmę (nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 200 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti S. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan