A-438-1839-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1839/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01382-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Monikai Mačerauskaitei, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Vitalijui Šerpyčiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Aleksandrui Naujūnui ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Jolantai Raudonytei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, AB „Swedbank“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas E. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Komisijos gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti (toliau – ir Komisija) sprendimą „Dėl santaupų atkūrimo“. Taip pat prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – ir Finansų ministerija) atnaujinti visus ne dėl jo kaltės praleistus terminus prašymui atkurti santaupas paduoti.

Paaiškino, kad nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nurodė, kad Komisijai buvo pateiktos jo dokumentų kopijos, įrodančios, kad jis tik 2002 m. kovo 12 d. įgijo JAV pilietybę, o tai, pareiškėjo manymu, yra pagrindas manyti, kad jis 1997 m. birželio 20 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas prašė teismo įvertinti, ar Komisija nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 298 patvirtintų Komisijos gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nurodymo dėl Komisijos sudėties, nes iš 5 Komisijos narių 3 atstovavo Finansų ministeriją, nors ji gali deleguoti tik du atstovus. Akcentavo, kad Komisijos protokole nėra duomenų apie balsavimo rezultatus. Pareiškėjas nurodė, jog jo tėvas pateikė tris prašymus atidaryti atkuriamąsias sąskaitas trims šeimos nariams, tačiau buvo patenkinti tik tėvų prašymai. Aiškino, kad Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Gyventojų registro tarnyba) išduota pažyma yra neteisėta ir Komisija nepagrįstai ja rėmėsi.

Atsakovas Finansų ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo (toliau – ir Santaupų atkūrimo įstatymas) 1 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimo „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajame banke“ Nr. 1109 (toliau – ir Nutarimas) 1.1 punktu. Pažymėjo, kad kartu su prašymu nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjas 1997 m. birželio 20 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis arba nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje. Akcentavo, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, vertino ir Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Pilietybės reikalų skyriaus 2010 m. birželio 4 d. bei 2011 m. balandžio 7 d. raštus, Gyventojų registro tarnybos 2010 m. vasario 11 d. bei 2011 m. kovo 29 d. raštus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apie santaupų atkūrimo tvarką raštu buvo informuotas ne kartą, jam buvo siūloma kreiptis į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nustatymo. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija negali nustatyt asmens pilietybės. Dėl Komisijos sudėties atsakovas paaiškino, kad trečioji Finansų ministerijos atstovė Komisijoje buvo paskirta Komisijos sekretore, kuri neturi balsavimo teisės ir nelaikomas Komisijos nariu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikė argumentus, kurie buvo nurodyti Finansų ministerijos atsiliepime į skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) atsiliepimu taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad yra netinkamas atsakovas, nes Komisija nėra atsakinga ar atskaitinga Sveikatos apsaugos ministerijai, ši ministerija neturi teisės kontroliuoti ar kitaip prižiūrėti Komisijos veiklos, nedisponuoja dokumentais, susijusiais su Komisijos vykdoma veikla, su pareiškėjo skundo nagrinėjimu Komisijoje, todėl negali būti atsakinga už Komisijos priimtus sprendimus. Taip pat pažymėjo, kad Komisijos sprendimas yra teisingas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas AB „Swedbank“ prašė dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Akcentavo, kad gyventojų santaupų atkūrimo procesas šiuo metu yra baigtas, todėl pareiškėjo santaupos nebegali būti atkurtos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nepaisant to, jog pareiškėjas nevykdė savo, kaip piliečio pareigos, įgyti Lietuvos pasą ir tokiu būdu apsunkino jo pilietybės įrodinėjimą nagrinėjant pareiškėjo prašymą Komisijoje, Migracijos departamentas siekė nustatyti, ar 1997 m. birželio 20 d. pareiškėjas turėjo Lietuvos pilietybę pagal netiesiogiai šį faktą galinčius patvirtinti įrodymus, tačiau Migracijos departamentas negalėjo nustatyti, ar pareiškėjas 1997 m. birželio 20 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir suteikti šios informacijos Komisijai, nes neturėjo jokių oficialių šį faktą patvirtinančių duomenų (dokumentų), kuriuos privalėjo pateikti pats pareiškėjas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad E. M. 1997 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikoje nuolat negyveno. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę įrodančio dokumento – Lietuvos Respublikos piliečio paso. Akcentavo, kad Komisija rinko kitus įrodymus, kurie būtų leidę padaryti išvadas dėl E. M. Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Komisijos sprendimas paremtas galiojančiais teisės aktais ir yra teisėtas. Pirmosios instancijos teismas atmetė skundo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų. Įvertinęs Nuostatus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Komisija sprendimą priėmė teisėta sudėtimi (dalyvavo 4 iš 6 narių), už sprendimą balsavus visiems dalyvavusiems Komisijos nariams. Nurodė, kad Komisijos sekretorė nebuvo Komisijos narė ir balsavime dalyvauti negalėjo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas E. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai parinko atsakovus šioje byloje. Mano, kad atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, kurią atstovauja Finansų ministerija. Teigia, kad jo šeimos išvykimo sąlygos buvo vienodos, todėl Komisijos sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo, o tėvų prašymą tenkinti yra nelogiškas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad jis, turėdamas 19 metų, 1997 m. privalėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo. Pareiškėjo nuomone, šis argumentas yra nepagrįstas todėl, kad nuo 1993 m. gyvenant užsienyje jam nebuvo žinoma apie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1995 m. rugsėjo 14 d. nutarimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų, be to, jam gyvenant užsienyje nereikėjo įrodinėti savo pilietybės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Finansų ministerija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas pats pasirinko ir nurodė atsakovą. Pažymi, kad pareiškėjas tiek nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tiek teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė jokių įrodymų, kuriais remdamasis galėtų tvirtinti, kad Gyventojų registro tarnybos pateikta informacija neatitinka tikrovės. Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai, nustatantys Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo tvarką, visuomenei yra prieinami ir žinomi, nes yra oficialiai skelbiami, todėl preziumuojama, jog kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis yra supažindintas su galiojančiais teisės aktais, juose nustatytomis pareigomis ir privalo jų laikytis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vidaus reikalų ministerija taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Komisijai pateiktas 1993 m. rugpjūčio 6 d. išduotas Lietuvos Respublikos vaiko kelionės dokumentas, patvirtina E. M. 1997 m. birželio 20 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Akcentuoja, kad šio dokumento galiojimo laikas baigėsi 1994 m. lapkričio 25 d. Akcentuoja, kad būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu privalėjo laikytis paskelbtų, t. y. galiojančių Lietuvos įstatymų, o įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Paaiškina, jog Migracijos departamentas, neturėdamas oficialių duomenų, nuo kada E. M. įgijo JAV pilietybę, negalėjo konstatuoti ir atitinkamai informuoti Komisiją, ar 1997 m. birželio 20 d. tebeturėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Komisijos gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti sprendimo, kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui paduoti parašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad 2011 m. gegužės 31 d. Komisijos protokoliniu sprendimu buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo E. M. vardu paduoto prašymo dėl santaupų atkūrimo konstatavus, kad nėra pateikti dokumentai, įrodantys, jog E. M. 1997 m. birželio 20 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja šiuo metu jau negaliojantis Santaupų atkūrimo įstatymas (byloje ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo 2008 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija Nr. X-1708) bei taip pat nebegaliojantis 1997 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajame banke“ (byloje ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo 1999 m. birželio 2 d. nutarimo redakcija Nr. 714).

Įstatymų leidėjas, priimdamas Santaupų atkūrimo įstatymą, išreiškė valią okupacinės sovietinės valdžios nusavintas lėšas atkurti ne visiems asmenims. Sistemiškai aiškindama Santaupų atkūrimo įstatymo bei Nutarimo nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas asmenims, siekiantiems atkurti nusavintas santaupas, nustatė tris pagrindines sąlygas: 1) asmuo turi Santaupų atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dieną būti Lietuvos Respublikos pilietis, arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, arba būti tremtiniu ir politiniu kaliniu, negrįžusiu gyventi į Lietuvą (Santaupų atkūrimo įstatymo 1 str., Nutarimo 1.1 p.); 2) turėtos ir buvusios okupacinės sovietinės valdžios nusavintos santaupos turi patekti į Santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1–3 dalyje nustatytą atkurtinų lėšų sąrašą; 3) iki 1998 m. kovo 31 d. AB bankui „Hansabankas“ turi būti pateiktas raštiškas prašymas (Santaupų atkūrimo įstatymo 5 str. 1 d. – pareiškėjo prašymo pateikimo dieną galiojusi įstatymo redakcija). Nuo 1997 m. gruodžio 9 d. Santaupų atkūrimo įstatymas buvo papildytas nuostata, kad gyventojai, praleidę šio įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje bei 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – iki 1998 m. kovo 31 d. – dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių, raštišką prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą gali pateikti Vyriausybės sudarytai komisijai, kuri nusprendžia, priimti ar nepriimti gyventojo prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą.

Komisija, gavusi prašymą leisti įgaliotam bankui (nagrinėjamu atveju AB „Swedbank“) priimti prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą, turi ne tik įvertinti, ar priežastys, dėl kurių praleistas terminas tokiam prašymui paduoti yra objektyvios, bet ir nustatyti, ar yra įvykdytos kitos Santaupų atkūrimo įstatymo nustatytos sąlygos, viena kurių – Lietuvos Respublikos pilietybė.

Nagrinėjamu atveju Komisija padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis 1997 m. birželio 20 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nutarimo 1.1 punkte yra pateikiamas sąrašas dokumentų, kuriuos asmuo turi pateikti, norėdamas realizuoti Santaupų atkūrimo įstatymu jam suteikiamą teisę: inter alia užpildytą Lietuvos taupomojo banko nustatytos formos prašymą atkuriamajai sąskaitai atidaryti, Lietuvos Respublikos piliečio pasą arba dokumentą, įrodantį, kad jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, prireikus – ir kitus atkurtų santaupų apskaičiavimo ir atkuriamųjų sąskaitų atidarymo taisyklėse nustatytus dokumentus. Tokiu būdu, pareiga įrodyti šioje byloje aktualią aplinkybę – Lietuvos Respublikos pilietybę, yra nustatyta pareiškėjui.

Iš pareiškėjo atstovo Komisijai pateikto pareiškimo kopijos matyti, kad Komisijai buvo pateikti tokie dokumentai: JAV piliečio paso kopija, Lietuvos Respublikos vaiko kelionės dokumento kopija, išvykimo vizų kopijos (b. l. 4). Nustatyta, kad Nutarimo 1.1 punkte nurodytas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, kaip pilietybę patvirtinantis dokumentas, pateiktas nebuvo. Komisija, vertindama, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka, jog būtų įrodyta jo Lietuvos Respublikos pilietybė 1997 m. birželio 20 dienai, bei siekdama visapusiškai išnagrinėti pateiktą pareiškimą, kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą, tvarkančią gyventojų registrą, kuriame taip pat kaupiami duomenys apie asmens pilietybę (Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 str. 1 d. 6 p.) bei į Migracijos departamentą, kuris yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, rengianti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentus, pagal nustatytą kompetenciją nagrinėjanti bei sprendžianti pilietybės klausimus (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 29 str.), tačiau šios institucijos, kompetentingos pateikti atsakymą dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės, negalėjo patvirtinti, jog 1997 m. birželio 20 d. pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka, kad būtų įrodyta, jog jis 1997 m. birželio 20 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Tai, jog kartu prašymus pateikusiems pareiškėjo tėvams buvo leista atidaryti santaupų atkūrimo sąskaitas, nesudaro pagrindo analogiškai spręsti ir pareiškėjo prašymo, nes pareiškėjo tėvai, priešingai nei jis, turėjo Nutarimo 1.1 punkte nurodytą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą – Lietuvos Respublikos pasus (administracinė byla Nr. I-1509-121/2011, b. l. 75–78).

Pažymėtina, kad šioje byloje nėra paneigiamas faktas, kad pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau tik konstatuojama, kad pareiškėjas leistinais įrodymais nepatvirtino, jog Santaupų atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Kaip teisingai procesiniuose dokumentuose nurodė ir pats pareiškėjas, jo pateikti įrodymai tik gali sudaryti pagrindą manyti (tačiau neįrodo), kad Santaupų įstatymo įsigaliojimo dieną jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija nėra kompetentinga nustatyti, yra ar nėra asmuo Lietuvos Respublikos pilietis, kai jai nėra pateikiamas Nutarimo 1.1 punkte nurodytas dokumentas.

Kaip buvo nurodyta, teisė atkurti nusavintas santaupas gali būti realizuojama tik laiku (iki 1998 m. kovo 31 d.) pateikus prašymą (viena iš sąlygų), o šį terminą praleidus, Komisijai priėmus sprendimą tokį prašymą priimti. Įvertinusi ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas numatė, kad Komisija leidimą pateikti prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą gali duoti tik nustačiusi termino praleidimą lėmusias aplinkybes, kurios nepriklausė nuo prašymą paduodančio asmens valios. Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme nėra numatyta, kokios konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios. Todėl sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Įstatymų leidėjas griežtai apibrėžė laikotarpį, kuriuo asmuo gali realizuoti teisę atkurti nusavintas santaupas – t. y. valstybė kompensuoti okupacinės sovietinės valdžios nusavintas santaupas įsipareigojo tik tam tikrą laikotarpį. Šiuo metu ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai (Santaupų atkūrimo įstatymas bei Nutarimas) yra netekę galios, o Komisija, kuri buvo įgaliota spręsti klausimus dėl nustatyto termino atnaujinimo, 2010 m. lapkričio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymu baigė darbą 2011 m. liepos 31 d.

Komisijai pareiškėjo atstovo pateiktame pareiškime nurodyta, kad laiku pateikti prašymo pareiškėjas negalėjo dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, nes išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu buvo nepilnametis, o tapęs pilnamečiu nežinojo apie procesą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Santaupų atkūrimo įstatymo priėmimo dieną pareiškėjas buvo pilnametis bei tai, kad ginčo teisės santykius reglamentuojantys teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl preziumuotina, kad kliūčių su jais susipažinti nebuvo, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės nelaikytinos nuo pareiškėjo nepriklausančiomis, nes nežinojimą, kurį iš esmės sąlygoja nepakankamas domėjimasis savo teisėmis, įtakoja tik paties pareiškėjo valia.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net pareiškėjui ir pateikus leistinus įrodymus jo pilietybei patvirtinti, jo prašymas leisti atidaryti atkuriamąją sąskaitą negalėtų būti patenkintas, nes nėra įvykdytos visos būtinos Santaupų atkūrimo įstatymu nustatytos sąlygos ginčo teisei įgyvendinti.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas