2020-05-20 Nr. AB-10147-3-62-3-01645-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1080-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01645-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), 9 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 339, 228, 222, 233, 217 ir 324, kurios buvo perpildytos, jose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali patalpos ploto norma, dalį ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Pati netvarkingiausia buvo kamera Nr. 217, joje vizualiai matėsi pelėsis, luposi sienų dažai ir tinkas, buvo drėgna. Dėl kameroje galimai buvusių parazitų, pareiškėjui niežėjo kūną, ant kūno atsirado neaiškių spuogelių. Kamerų vėdinimas buvo nepakankamas, kameroje Nr. 334 langas iš viso neatsidarė. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atitvertas ne iki lubų, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus kamerose esama vėdinimo sistema nepajėgė tinkamai išvalyti oro, jautėsi smarvė. Pareiškėjui buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, o tai pažeidžia tinkamos higienos priežiūros būtinumo aplinkybes. Visą ginčo laikotarpį administracija pareiškėjui nesuteikė ir nepravedė jokios socialinės reabilitacijos programos. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko didesnis plotas nei reglamentuojama teisės aktuose, minimalaus ploto norma nebuvo pažeista. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Suimtiesiems Kauno TI yra suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas į Kauno TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Kauno TI kamerų remontas atliekamas reguliariai, asmenys kamerose patys privalo rūpintis tvarka. Pareiškėjas Kauno TI ginčo laikotarpiu buvo suimtojo teisėmis, todėl individualus socialinės reabilitacijos planas jam nebuvo sudarytas. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra užfiksuota fizinės sveikatos sutrikimų, nulemtų Kauno TI veiksmų (neveikimo), o Psichologinės tarnybos registracijos žurnaluose nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų patyręs Psichikos sveikatos sutrikimų ar psichologinių problemų. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentavo savo patirtą neturtinę žalą, nurodė nepagrįstas aplinkybes, neįrodė kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto, todėl jo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno TI sąlygas, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas: kameroje Nr. 339, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 1 iki 4 asmenų, kameros plotas buvo 16,53 kv. m, pareiškėjui teko nuo 4,13 iki 16,53 kv. m; kameroje Nr. 228, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 1 iki 4 asmenų, kameros plotas buvo 13,99 kv. m, pareiškėjui teko nuo 3,49 iki 13,99 kv. m (pažeidimas nustatytas 1 parą, t. y. nuo 2016 m. birželio 14 d. 20 val. iki 2016 m. birželio 15 d. 8 val.); kameroje Nr. 222, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 4 iki 5 asmenų, kameros plotas buvo 19 kv. m, pareiškėjui teko nuo 3,8 iki 4,75 kv. m; kameroje Nr. 233, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, kameros plotas buvo 15,4 kv. m, pareiškėjui teko nuo 3,85 iki 7,7 kv. m; kameroje Nr. 217, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 3 iki 6 asmenų, kameros plotas buvo 27,84 kv. m, pareiškėjui teko nuo 4,64 iki 9,28 kv. m; kameroje Nr. 324, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 3 iki 5 asmenų, kameros plotas buvo 24,01 kv. m, pareiškėjui teko nuo 4,8 iki 8 kv. m.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kauno TI 2018 m. birželio 19 d. rašte Nr. 11-2675 pateikti duomenys patvirtina atsakovo atstovo su atsiliepimu pateiktus dokumentus dėl kamerų plotų ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, o pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog kamerose Nr. 228, 222, 217 ir 324 buvo daugiau nuteistųjų nei nurodė atsakovo atstovas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti oficialūs duomenys yra fiksuojami remiantis teisės aktais, yra tikslūs ir aiškūs, pateikti tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių 8.00 val. rytinio patikrinimo metu ir 20.00 val. vakarinio patikrinimo metu. Remdamasis šiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m kameros ploto pareiškėjui neatitiko vieną parą, kuomet pareiškėjui teko 3,5 kv. m gyvenamojo ploto, o likusį ginčo laikotarpį teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m kameros ploto pareiškėjui buvo užtikrintas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas vieną parą santykinai mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tačiau likusį ginčo laikotarpį baldų bei kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje teismas nevertino, kadangi minimalaus ploto normos pažeidimas nebuvo nustatytas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nesant duomenų apie sanitarinio mazgo plotą, laikoma, kad šis plotas – 1,5 kv. m. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme nebuvo pažeista.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Kauno TI kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas kameroje Nr. 334, todėl atmetė jo argumentus dėl šioje kameroje neatsidarančio lango. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kamerų vėdinimo, kadangi byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad patalpose yra įrengta mechaninė ventiliacijos sistema, sudaryta galimybė išsivėdinti gyvenamąsias patalpas per atveriamus langus, o pareiškėjas šių fotonuotraukų neginčijo, kitų įrodymų nepateikė, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą, prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kurios gyveno. Be to, tinkamai prižiūrint patalpas, jas valant ir vėdinant, drėgmė jose nesikaupia ir pelėsis neatsiranda.

9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kamerų būklę (luposi sienų dažai ir tinkas), tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

10. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 2.2-2442(17.4.1. 2.12) bei 2016 m. rugpjūčio 26 d. patikrinimo aktu Nr. PA.2-942(17.4.1. 2.12), patvirtinančiais, kad 2016 m. liepos 26 d. kameroje Nr. 217 buvo atliktas nariuotakojų stebėjimas ir naikinimas, kurį atliko įmonė, turinti licenciją verstis privalomuoju profilaktiniu aplinkos kenksmingumo pašalinimu. Patikrinimo metu nustatyta kameroje esančių parazitų rūšis – paukščių utėlės, tačiau byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji, todėl tikėtina, kad nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo metu aptikti parazitai buvo išnaikinti ir pareiškėjo buvimo laikotarpiu jų jau nebuvo. Be to, pareiškėjo medicininėje kortelėje nėra atžymų, kad pareiškėjui būtų nustatyti sveikatos sutrikimai dėl paukščių utėlių sukandžiojimų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus laikė deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir juos atmetė.

11. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno TI kamerose sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos 2,1 m aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas, ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetė, taip pat nurodė, kad Kauno TI kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas tinkamai įrengtu, todėl pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.

12. Prausimosi duše tvarką, kuomet pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pirmosios instancijos teismas vertino kaip atitinkančią teisės aktų reikalavimus.

13. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Kauno TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas suimtojo teisėmis, todėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1371 straipsnyje nustatytas individualus socialinės reabilitacijos planas pareiškėjui neturėjo būti sudarytas. Suimtiesiems socialinės reabilitacijos priemonės gali būti taikomos tik suimtųjų rašytiniu prašymu jose dalyvauti, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ir išreiškęs norą dalyvauti socialinės integracijos programose.

14. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį bei trukmę, kad dėl jo pareiškėjui neatsirado kokios nors sunkios pasekmės, taip pat tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 15. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ginčo nagrinėjimo ribas – atsakovo atstovo veiksmus vertino politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Be to, vienais atvejais pirmosios instancijos teismas rėmėsi tarptautinių teisės aktų reikalavimais bei tarptautine jurisprudencija (pvz., dėl sanitarinio mazgo įrengimo), o kitais – tik nacionaliniais teisės aktais, nors tarptautiniai teisės aktai ir nustatė kitokius reikalavimus (pvz., 3–4 kv. m ploto reikalavimai). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad viešojo administravimo subjektas viršijo savo kompetenciją, neatsižvelgė į visuotinai žinomas aplinkybes, iš esmės nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, laikė jas nepagrįstomis ir nepareikalavo papildomų atsakovo atstovo paaiškinimų. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio (toks straipsnis nurodytas apeliaciniame skunde0 6 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę, pareiškėjo skundą išnagrinėjo ne visa apimtimi, neobjektyviai, nebuvo aktyvus ir darė atsakovo atstovui palankias išvadas. Atsakovo atstovo pateiktų duomenų pirmosios instancijos teismas tinkamai nepalygino su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir nekonstatavo, kad iš byloje pateiktų duomenų nėra galimybės spręsti, kiek laiko buvo pažeista pareiškėjo teisė. Pasak pareiškėjo, byloje pateikti duomenys apie dienos pradžioje ir pabaigoje kamerose laikomų asmenų skaičių turėtų būti vertinami kritiškai.

17. Pareiškėjas pažymi, kad neturi galimybės nustatyti, ar yra tinkamai laikomasi teisės aktuose įtvirtintų kalinimo sąlygų, kadangi neturi reikalingų žinių, priemonių bei įgaliojimų, todėl nėra teisinio pagrindo iš pareiškėjo reikalauti su tuo susijusių duomenų (prašymų, skundų, pareiškimų, pretenzijų ar kt. reiškimo). Duomenų apie netinkamas kalinimo sąlygas sužinojimas ir pažeidimo nustatymas yra įmanomas tik nuo to momento, kai atsakovo atstovas pagal kompetenciją pateikia prašomus duomenis. Atsakovo atstovui tokių duomenų nepateikus, sprendžiama, kad kalinimo sąlygų atitikties reikalavimams neįmanoma nustatyti ir turi būti pripažįstama, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Šiuo atveju pareiškėjas negali suprasti ir atskirti įstatymo reikalavimus atitinkančių sąlygų nuo tokių reikalavimų neatitinkančių sąlygų, nes niekada nėra kalėjęs teisės aktų reikalavimus visiškai atitinkančiomis sąlygomis, kurios būtų oficialiai patvirtintos ir pareiškėjui apie tai būtų pranešta.

18. Pasak pareiškėjo, teisės aktai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika įpareigoja atsakovo atstovą pateikti visus su ginču susijusius paaiškinimus ir įrodymus, nes tik jis turi prieigą prie tokių duomenų. Tokių duomenų nepateikus, pareiškėjo teisių pažeidimas turi būti konstatuojamas visa apimtimi.

19. Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant gyvenamojo ploto dydžius, nėra galimybės nustatyti, kurį laiką per dieną pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nes nėra žinoma tiksli jo laikymo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis trukmė tą dieną. Rytinio ir vakarinio patikrinimo duomenys neparodo asmenų skaičiaus visą dieną, nes nėra fiksuojama jų rotacija dienos ir nakties metu. Šias aplinkybes dėl kalinių skaičiuotės, pareiškėjo teigimu, patvirtina Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kurio statusas iš esmės atitinka Kauno TI statusą, 2018 m. spalio 23 d. raštas Nr. 9-12515, kurį pareiškėjas pridėjo prie apeliacinio skundo. Pareiškėjo teigimu, tiksliam asmenų skaičiui nustatyti yra būtinas kameroje laikytų asmenų sąrašas, o atsakovas nurodė, kad tokio sąrašo nevedė, todėl vienintelis ploto skaičiavimo būdas – pagal tuo metu kameroje buvusių lovų skaičių, nes kiekvieną dieną asmenų skaičius siekdavo maksimalų galimą skaičių. Visos kilusios abejonės turi būti vertinamos silpnesniosios šalies, t. y. pareiškėjo, naudai. Vidaus tvarkos taisyklės neįpareigojo pareiškėjo kiekvieną dieną fiksuoti kameroje esančių asmenų skaičių, be to, tokių duomenų fiksavimas jam būtų kėlęs pavojų iš kitų kameroje esančių asmenų.

20. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas pateikė rašto parengimo dienos duomenis apie kamerose buvusias miegamąsias vietas, tačiau šie duomenys skiriasi nuo ginčo laikotarpio situacijos, nes dalis gultų vėliau buvo pašalinti.

21. Dėl sanitarinio mazgo pareiškėjas pažymi, kad tai nėra atskira patalpa ir teisės aktai atskirai nereglamentuoja jo pertvaros ilgio ir dydžio bei praustuvės aukščio. Atsakovo atstovas nepaaiškino, pagal kokius parametrus yra įrengti sanitariniai mazgai, nepateikė akredituotos įmonės atliktų skaičiavimo duomenų, nenurodė, ar sienelė suderinta su statybos specialistais, ar nekelia pavojaus asmenims, ar yra tinkamai įrengta garso izoliacija ir vėdinimo sistema. Sanitarinio mazgo plotas nėra aiškus, jį nustatyti nėra galimybės, o tai suponuoja, kad visa kameros patalpa yra sanitarinio mazgo patalpa (pagalbinė patalpa), todėl kamerų Nr. 339, 228, 222, 233, 217 ir 324 eksplikacijoje gyvenamasis plotas nėra užfiksuotas. Pareiškėjas buvo kalinamas sanitarinio mazgo (negyvenamojoje) patalpoje ir jam iš viso nebuvo suteikta gyvenamojo ploto.

22. Pareiškėjas pažymi, kad nacionaliniais teisės aktais nepagrįstai yra nustatyta skirtinga minimali gyvenamojo ploto norma areštinių kamerose (5 kv. m) ir laisvės atėmimo vietų įstaigų kamerų tipo patalpose (3,6 kv. m), nors patalpų pobūdis ir jose laikomų asmenų statusas iš esmės sutampa, be to, joms taikomi tie patys higienos normų reikalavimai. Todėl, pareiškėjo manymu, jam Kauno TI turėjo būti taikoma 5 kv. m gyvenamojo ploto norma, į ją neįtraukiant kameros inventoriaus ir kitų daiktų užimamo ploto.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Kauno TI pažymi, jog pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečiai reikalavimų neatitinka Kauno TI sanitariniai mazgai bei kokiu teisės aktu nepasirėmė pirmosios instancijos teismas. Kauno TI pirmosios instancijos teismui pateikė Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymą Nr. 8-680, kurioje nurodyta, kad visose kamerose įrengti vienodi 1,553 kv. m ploto sanitariniai mazgai, pateikė jų fotonuotraukas. Tikslus sanitarinių mazgų plotas buvo nustatytas atsakingiems asmenims išmatavus sanitarinio mazgo ribas – aptvėrimo sienelę, kuri yra įrengta pagal teisės aktų reikalavimus. Visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto Kauno TI neturi techninių ir finansinių galimybių, nes tokie darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija ir kapitaliniu remontu. Atsakovo atstovas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nesant duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą, yra laikoma, kad jo plotas – 1,5 kv. m.

25. Kauno TI nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jam turėjo būti užtikrintas 5 kv. m gyvenamosios patalpos plotas, pažymi, jog teisės aktuose nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje asmeniui turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad į tokio ploto apskaičiavimą turi būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas ir baldai. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo kalinamas sanitarinio mazgo patalpoje, atsakovo atstovas nurodė, jog Kauno TI sanitariniai mazgai turi duris, o patalpa nėra sandari tik iš viršaus.

26. Pateikdamas duomenis apie kamerose buvusių asmenų skaičių, Kauno TI savo veiksmus atliko taip, kaip reglamentuota teisės aktuose, pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus teisės akto pažeidimo. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokio teisės akto, kuriame būtų įtvirtinta, kad asmenų skaičius kamerose turi būti skaičiuojamas pagal jose įrengtų lovų skaičių. Teisės aktai Kauno TI nustato pareigą fiksuoti ne lovų (ar jų pasikeitimo), o kameroje buvusių asmenų skaičių rytinio ir vakarinio patikrinimo metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Kauno TI teigimu, nors pareiškėjas teigia, jog asmenų skaičius dienos metu kameroje gali keistis, nenurodo konkrečios datos, kada toks pažeidimas buvo padarytas. Kauno TI negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo spėlionėmis ar tikimybėmis paremtų teiginių. Atsakovo atstovas pažymi, kad dienos metu į kamerą įkėlus naują asmenį, padidėjęs asmenų skaičius būtų užfiksuotas vakarinio patikrinimo metu, o jei asmuo įkeliamas naktį – rytinio patikrinimo metu.

27. Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad jam nėra aišku, kokias aplinkybes pareiškėjas siekia įrodyti prie apeliacinio skundo pridėtu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo raštu, pažymi, jog šį raštą parengė ne Kauno TI, raštas parengtas kitoje byloje, jame minimi kiti subjektai, todėl jis su nagrinėjama byla nėra susijęs. Be to, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo rašte nurodyta, kad asmenų registracijos žurnalas šioje įstaigoje pildomas tik vieną kartą per parą (ryte), o Kauno TI toks žurnalas pildomas du kartus. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kodėl šį raštą į bylą teikia tik dabar.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Bylos ginčo dalykas – 9 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. birželio 30 d.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų tik vieną parą, t. y. nuo 2016 m. birželio 14 d. 20 val. iki 2016 m. birželio 15 d. 8 val., ir dėl to jam neatsirado kokios nors sunkios pasekmės, dėl kurių turėtų būti atlyginta neturtinė žala priteisiant piniginę kompensaciją, kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, akcentuoja, jog nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui turėjo būti užtikrintas 5 kv. m plotas), patalpų eksploatavimo ir įrengimo reikalavimai. Pareiškėjas prašo iš atsakovo atstovo išreikalauti visus duomenis, susijusius su skunde keliamu ginču: išsamius duomenis, kuriuo laiku yra vykdoma kalinamų asmenų rotacija; kada kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, vyko miegamųjų vietų demontavimas, pateikti paaiškinimus, kokiu būdu yra matuojamas sanitarinio mazgo plotas; kt. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

34. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

35. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.).

36. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir įpareigojo Kauno TI iki 2018 m. rugsėjo 5 d. pateikti teismui raštu išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei visus turimus su skundo nagrinėjimu susijusius dokumentus. Atsakovo atstovas pateikė išsamų atsiliepimą į skundą ir turimus duomenis, susijusius su pareiškėjo inicijuotu ginču ir skunde nurodytomis aplinkybėmis, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino priimdamas sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas teikė iš esmės analogiško pobūdžio prašymą, kaip kad yra pateikęs apeliacinės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. raštu paprašė, kad atsakovas pateiktų argumentus į skundo papildyme nurodytas aplinkybes. Atsakovas 2018 m. lapkričio 7 d. rašte pateikė papildomus duomenis.

38. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą dėl visų duomenų, susijusių su skunde keliamu ginču, išreikalavimu, tačiau nenurodo, dėl kokių priežasčių dar kartą turi būti prašoma pateikti tuos pačius duomenis, kuriuos jau buvo prašoma pateikti pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodo aplinkybių, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė visų turimų duomenų, susijusių su pareiškėjo inicijuotu ginču. Dėl to pareiškėjo prašymas netenkintinas.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neužtikrinto pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, pirmiausia pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių–pataisos namus).

41. Pirmosios instancijos teismas atidžiai ir detaliai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus (iš jų ir pareiškėjo paaiškinimus, kad kamerose Nr. 228, 222, 217 ir 324 buvo daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovo atstovas) apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, jose kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičių, ir nustatė, kad iš esmės visą laiką pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m), išskyrus vieną parą nuo 2016 m. birželio 14 d. 20 val. iki 2016 m. birželio 15 d. 8 val. (pareiškėjui teko 3,5 kv. m gyvenamojo ploto).

42. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

43. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

44. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, jog sanitarinio mazgo zona užėmė 1,5 kv. m plotą, ir įvertinęs tai, konstatavo, jog pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje Konvencijos 3 straipsnio prasme nebuvo pažeista.

45. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą ir konstatuodamas, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista tik nuo 2016 m. birželio 14 d. 20 val. iki 2016 m. birželio 15 d. 8 val. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovo pateikti duomenys pagal rytinio ir vakarinio patikrinimo laiką, nustatant tos minėtos dienos minimalų ir maksimalų kalinamųjų skaičių kameroje, yra nekorektiški, todėl skaičiavimas pagal šiuos duomenis yra netinkamas, kalinamųjų skaičius turi būti apskaičiuotas pagal miegamųjų vietų skaičių, nurodo, kad buvo vykdomi gultų šalinimo darbai, tačiau pareiškėjas byloje nėra detalizavęs, kada konkrečiai ir kurios kameros buvo perpildytos, kiek jose buvo asmenų, t. y. kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose buvusius asmenis yra neteisingi. Taip pat pareiškėjas nenurodo, kada buvo šalinami gultai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo abstrakčius argumentus apie kamerų perpildymą, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentus, kad asmenų skaičiaus fiksavimas vakarinio ir rytinio patikrinimų metu neatspindi kameroje buvusių asmenų. Šiuo aspektu pripažintini pagrįstais ir logiškais atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai (žr. šios nutarties 26 p.).

47. Pareiškėjas remiasi prie apeliacinio skundo pateiktu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2018 m. spalio 23 d. raštu, adresuotu Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje administracinėje byloje, aiškinantis aplinkybes apie konkrečius tos bylos pareiškėjo nurodytus asmenis, su kuriais pareiškėjas buvo kalinamas tam tikrose kamerose, t. y. šis raštas nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjamomis konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis.

48. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam turėjo būti užtikrinta 5 kv. m ploto norma, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, tačiau šioje nutartyje yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės apie Kauno TI pareiškėjui turėjusį tekti minimalų plotą.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, išaiškinimu, Kauno TI esantiems asmenims pagal galiojančius teisės aktus turi būti užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas (žr. 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-556/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1646-662/2020; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-798-756/2020; kt.)

50. Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl to, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros gyvenamosios erdvės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kamerų sanitarinio mazgo patalpos yra atskirtos nuo gyvenamosios patalpos 2,1 m aukščio atitvarais, jose įrengtas unitazas bei kad ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą, ir dėl to pareiškėjo teiginius dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo atmetė.

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018; kt.).

52. Teismų praktikoje vertinant Kauno TI kameroje įrengtą sanitarinio mazgo patalpą taip, kaip nustatytas jos įrengimas ir šioje byloje, konstatuojama, kad sanitarinio mazgo patalpa įrengta tinkamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-243-822/2020; kt.)

53. Pažymėtina, kad tiek atsakovo atstovas, teikdamas duomenis (apskaičiavimus) apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nurodė, o pirmosios instancijos teismas nustatė, jog sanitarinio mazgo patalpa yra 1,5 kv. m dydžio. Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo patalpos išmatavimų, nurodė, jog visose Kauno TI kamerose yra vienodi sanitariniai mazgai, kurių kiekvienas užima 1,553 kv. m. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių reikėtų suabejoti tokių sanitarinio mazgo patalpų dydžiu.

54. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui vieną parą nebuvo užtikrintas minimalus plotas, darė išvadą, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui nepriteistinas žalos atlyginimas pinigais, nes pareiškėjui neatsirado kokios nors sunkios pasekmės, nenustatyta, kad Kauno TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam prastas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, taip pat į tai, kad Kauno TI netinkamos kalinimo sąlygos (gyvenamojo ploto trūkumas vieną parą) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai.

55. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

56. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas (CK 6.250 ir 6.271 str.) ir proceso normas (ABTĮ 56 str. 6 d. ir 86 str.), t. y. priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė