2017-10-31 Nr. AB-19616-3-64-3-03162-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-714-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03162-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. K. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2009 m. gruodžio 4 d. ir nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2014 metų su pertraukomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 12 dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 2-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,89 iki 20,2 kv. m. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose patikrinimų nebuvo atlikta. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

7. Atsakovas paaiškino, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuota, kad priėmimo–paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, jos tvarkingos, išvalytos.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs, nenurodė esąs nerūkantis. 2013 m. liepos 2 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl jo kalinimo su nerūkančiais asmenimis ir per visą kalinimo laikotarpį jis buvo laikomas su nerūkančiaisiais.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas rėmėsi CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, įvertino pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento teismas skaičiavo senaties terminą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 5 d. ir nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., o į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 4 d., nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl teismas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 5 d. taikė ieškinio senatį ir nurodė, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. gruodžio 12 dienos.

11. Teismas nustatė, kad 30 dienų pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 5 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau negu 3,6 kv. m. (3,25 – 3,29 kv. m), o likusias 4 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus. Teismas konstatavo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas 9 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Teismo vertinimu, toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, teismas neturėjo pagrindo. Teismas vadovavosi 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. EP-224 ir darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis, dėl purvo ir nešvaros nepasitvirtino, šie teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog jis yra nerūkantis, skundėsi abstrakčiai ir skunde nurodomų aplinkybių nesiejo su savimi pačiu, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui raštiškų skundų dėl laikymo kamerose su rūkančiais asmenimis nepateikė. Teismas Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl to, kad pareiškėjo buvimo kamerose metu galimai buvo rūkoma, nenustatė ir neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.

14. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas nurodė, jog pažeidimo laikotarpis buvo trumpalaikis, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė, be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams po jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Teismas nenustatė, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo skunde nurodyta suma. Teismas darė išvadą, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 80 Eur.

III. 15. Pareiškėjas T. K. apeliaciniu skundu prašo priteisti jam iš atsakovo 20 000 Eur neturtinės žalos.

16. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai taikė senaties terminą, kadangi jis iš artimų žmonių apie pažeidimus sužinojo tik 2015 m. vasario 23 dieną. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Pareiškėjo manymu, priteista suma yra per maža.

17. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisių, todėl pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovas pabrėžia, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsakovo vertinimu, nenustatyta jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2009 m. gruodžio 4 d. ir nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2014 metų su pertraukomis.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 5 d. padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje toks apribojimas nėra nustatytas, be to, pareiškėjas nurodo apie savo teisių pažeidimus iš artimų žmonių sužinojęs tik 2015 m. vasario 23 dieną.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).

24. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

25. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad senaties terminas, kai asmuo prašo atlyginti žalą, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, neturi būti taikomas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimas G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 23805/94). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93).

26. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galbūt neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 5 dienos. Skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. lapkričio 4 dieną. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, prašė taikyti ieškinio senatį.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 5 dienos pareikšti.

28. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti, vieši. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 5 dienos.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

31. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą šioje dalyje ir netaikyti ieškinio senaties termino.

32. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neneigia pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų, tačiau tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jais pareiškėjui padarytos žalos dydį, nustatė per mažą žalos atlyginimą pinigais.

33. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, nenustačiusi pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl priteistos neturtinės žalos dydžio.

34. Byloje nustatyta, kad laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 9 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui, todėl pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, jam priteistina neturtinė žala.

35. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pagal Europos Žmogaus Teisinių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

36. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio – per mažo žalos atlyginimo pinigais jam priteisimo, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, įskaitant ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis (80 Eur) yra pakankamas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, taip pat nagrinėjant pareiškėjo skundą nustatytų pažeidimų mastą bei pobūdį, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė