2017-08-17 Nr. AB-15279-3-61-3-05349-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1071-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05349-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 29.3; 57.1.1; 57.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl potvarkio dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. J. su 2015 m. lapkričio 6 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) kanclerio 2015 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. 4D-120 (toliau – ir Potvarkis) dalį, kurioje buvo atsisakyta skirti jam paramą projektui „J. J. ūkio plėtra“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ (toliau –Projektas) bei įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo paraiškos vertinimą iš naujo. J. J. taip pat prašė priteisti jam teismo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. birželio 30 d. pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini); toliau – ir Paraiška). J. J. 2015 m. spalio 12 d. gavo trečiojo suinteresuoto asmens 2015 m. spalio 9 d. raštą Nr. BRK-8770(10.2.2), prie kurio buvo pridėtas Potvarkis. Šiuo potvarkiu buvo patvirtintas projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ (toliau – Priemonė) sąrašas. Minėtame sąraše, be kita ko, nurodyta, kad Projektas pripažintas netinkamu gauti paramą pagal Priemonę, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 3D-302 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2015 metų (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 16.1.11 papunktyje nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus – pareiškėjo ūkis (fizinio ar juridinio asmens) nėra naujai besikuriantis ir iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai turi veikti (vykdoma žemės ūkio veikla ir gaunamos iš šios veiklos pajamos) ne trumpiau kaip 1 metus; šis reikalavimas netaikomas naujai įsteigtiems pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurių visi nariai užsiima žemės ūkio veikla.

Pagrindinis argumentas, kodėl Paraiška buvo pripažinta netinkama, buvo tai, jog Ūkininkų registro duomenimis, J. J. ūkis buvo įregistruotas 2015 m. birželio 18 d., o Paraiška pateikta 2015 m. birželio 30 d., todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo ūkis iki Paraiškos pateikimo veikė trumpiau nei vienerius metus. J. J. nuomone, Ministerija, spręsdama, jog jo ūkis yra naujas, tik formaliai vertino, kada jis buvo registruotas, tačiau nevertino, kada realiai buvo pradėta vykdyti žemės ūkio veikla, deklaruoti pasėliai ir gautos pajamos.

Remdamasis 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamai Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 (toliau – Reglamentas), kuris reglamentuoja paramos teikimą pagal Kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad paramos gavėjai yra skirstomi į naujai besikuriančius ūkius (jaunieji ūkininkai) ir asmenis, kurie jau ilgai vykdo žemės ūkio veiklą (nepretenduoja į pradedantiems ūkiams skiriamą paramą). Pažymėjo, kad iš Reglamento 2 straipsnio 1 dalies n punkte pateikto jaunojo ūkininko apibrėžimo yra akivaizdu, jog sprendžiant apie ūkį (jis naujai besikuriantis ar ne), pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas būtent tam, kada yra registruota žemės ūkio valda ir nuo kada iš šios veiklos yra gaunamos pajamos.

J. J. akcentavo, kad jeigu jis kreiptųsi dėl paramos pagal Priemonę, skirtą naujai besikuriančių ūkių finansavimui, jo paraiška būtų atmesta, nes ūkis nebūtų pripažintas naujai besikuriančiu, kadangi žemės ūkio valda buvo registruota prieš daugiau nei metus ir jau yra pateikta paraiška gauti tiesiogines išmokas. Pažymėjo, kad informaciją apie pareiškėjo ūkio veiklą ir valdos registravimo datą turėjo tiek Agentūra, tiek Ministerija, ji taip pat buvo nurodyta Paraiškoje. Pareiškėjo nuomone, negali susiklostyti situacija, kad jis nėra laikomas naujai besikuriančiu pagal veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, tačiau yra laikomas naujai besikuriančiu pagal Įgyvendinimo taisykles. Teigė, kad taip yra pažeidžiami Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys paramos skirstymą naujai besikuriantiems ir veikiantiems ūkiams. Pagal atsakovo teisės aktų vertinimą, J. J. neturėtų galimybės kreiptis dėl paramos nei pagal veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, nei pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, o tai pažeidžia jo teisėtą lūkestį, kad paramos skyrimą reglamentuojantys teisės aktai bus taikomi sistemiškai ir nuosekliai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereikalauja, jog žemės ūkio veiklos vykdymui būtinai būtų registruotas ūkininko ūkis. Gyventojai, įregistravę žemės ūkio valdą Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, yra prilyginami asmenims, vykdantiems individualią žemės ūkio veiklą, ir teisėtai vykdo žemės ūkio veiklą, gauna pajamas už žemės ūkio ir kitus naudmenų plotus bei kitas pajamas. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo taisyklėse nėra nurodytas pareiškėjo ūkio apibrėžimas, jose taip pat nėra nuorodos į kitą teisės aktą, kuriame būtų aptariama ūkio sąvoka, todėl abejonės turėtų būti vertinamos paramos gavėjo naudai.

J. J. akcentavo, kad Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje kalbama ne apie ūkio registraciją, o ūkio kūrimąsi. Pareiškėjas nurodė, kad žemės ūkio valdą įregistravo 2009 m. birželio 22 d., 2014 m. gavo 18 534 Eur pardavimo pajamų iš žemės ūkio veiklos, pajamas jis gavo ir ankstesniais metais, o tai reiškia, kad J. J. ūkyje žemės ūkio veikla buvo vykdoma nepertraukiamai ir ilgiau kaip vienerius metus iš jos buvo gaunamos pajamos, todėl jo ūkis negali būti laikomas naujai besikuriančiu bei neatitinkančiu Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje įtvirtintų reikalavimų.

Teismo posėdyje pareiškėjo J. J. atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija paaiškino, kad J. J. pateiktas Projektas buvo pripažintas netinkamu paramai gauti pagal Priemonę, kadangi neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus. Remdamasis Įgyvendinimo taisyklių 10.1 ir 16.1.11 papunkčiais, atsakovas teigė, kad asmuo, norintis gauti paramą, turėtų būti įregistravęs ne tik žemės ūkio valdą, bet ir ūkininko ūkį. Pažymėjo, kad Ūkininkų ūkio registro duomenimis, J. J. ūkis buvo įregistruotas 2015 m. birželio 18 d., o Paraiška pateikta 2015 m. birželio 30 d., todėl ūkininko ūkis iki Paraiškos pateikimo veikė trumpiau nei vienerius metus.

Ministerija atkreipė dėmesį, kad Įgyvendinimo taisyklių 3.5 papunkčio bei Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio nuostatos patvirtina, jog sąvokos „žemės ūkio valda“ ir „ūkininko ūkis“ yra skirtingos ir jos negali būti tapatinamos. Be to, skiriasi žemės ūkio valdos bei ūkininko ūkio registravimo tvarka ir sąlygos. Atsakovas akcentavo, kad valdos įregistravimas nesuteikia J. J. ūkininko teisinio statuso. Pagal Įgyvendinimo taisykles, tinkamas pareiškėjas yra ūkininkas, kuris iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai turi veikti ne trumpiau kaip vienerius metus, o pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-211, 3.3 papunktį, parama teikiama ūkininkui, kuris pirmą kartą kuriasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje kaip ūkio valdytojas, t. y. jaunajam ūkininkui. Taigi, tiek pagal Įgyvendinimo taisyklių, tiek pagal minėtų taisyklių nuostatas, parama siejama su ūkininko statusu, kurį asmuo įgyja tik įregistravęs ūkininko ūkį, todėl ir Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje įtvirtintas tinkamumo kriterijus yra keliamas būtent dėl ūkio, o ne valdos veikimo ilgiau nei vienerius metus. Ministerija neginčijo fakto, kad J. J. žemės ūkio veiklą vykdo ilgiau nei vienerius metus, tačiau pažymėjo, kad jo ūkis buvo įregistruotas nuo 2015 m. birželio 18 d.

Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Agentūra savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas Agentūrai 2015 m. birželio 30 d. pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Ministerija 2015 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr. 4D-120 patvirtino projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ sąrašą, kuriame nutarė neskirti J. J. paramos pagal Paraišką. Atsisakymo skirti paramą priežastis – Projekto neatitiktis paramai gauti pagal Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktį. Pareiškėjas apie Ministerijos atsisakymą skirti paramą buvo informuotas Agentūros 2015 m. spalio 9 d. raštu Nr. BRK-8770(10.2.2). Nesutikdamas su atsakovo 2015 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. 4D-120 dalimi, priimta jo atžvilgiu, J. J. su skundu kreipėsi į teismą.

Teismas nustatė, kad esminė aplinkybė, kurią akcentuodamas pareiškėjas kreipėsi į jį, yra tai, jog Paraiškos vertinimo metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad J. J. žemės ūkio valdą yra įregistravęs dar 2009 m. birželio 22 d., 2014 m. ir anksčiau yra gavęs pardavimo pajamų iš žemės ūkio veiklos, todėl jo ūkis negalėjo būti vertinamas kaip naujai besikuriantis ir neatitinkantis Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje nustatyto kriterijaus – veiklą vykdyti ne trumpiau nei vienerius metus.

Apžvelgęs Įgyvendinimo taisyklių 10.1, 10.2 ir 16.1.11 papunkčių nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo tinkamumo kriterijus paramai pagal Priemonę gauti yra siejamas su reikalavimu turėti įregistravus tiek ūkininko ūkį, tiek žemės ūkio valdą. Remdamasis Įgyvendinimo taisyklių 3,5 papunkčiu ir 4 punktu bei Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi ir 6 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad tiek ūkininko ūkis, tiek žemės ūkio valda iš esmės yra skirtingo pobūdžio veikla, kurios įregistravimą ir administravimą reglamentuoja skirtingi teisės aktai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra ginčo dėl to, jog J. J. žemės ūkio valdą įregistravo 2009 m. birželio 22 d. 2015 m. birželio 18 d. jis įregistravo ir ūkininko ūkį. Pagal Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktį, paraiška paramai gauti laikoma tinkama, kai nustatyta, kad pareiškėjo ūkis (fizinio ar juridinio asmens) nėra naujai besikuriantis ir iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai veikia (vykdoma žemės ūkio veikla ir gaunamos iš šios veiklos pajamos) ne trumpiau kaip vienerius metus. Nustačius, kad ūkininko ūkis nėra tapatus žemės ūkio valdai, tai yra atskira būtina sąlyga pateiktos paraiškos tinkamumui patvirtinti. Nustačiusi, kad ūkininko ūkį pareiškėjas įregistravo 2015 m. birželio 18 d., o Paraiška buvo pateikta 2015 m. birželio 30 d., Ministerija pagrįstai šią paraišką įvertino kaip neatitinkančią paraiškos tinkamumo sąlygų Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunkčio prasme. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje teisės nuostatoje įtvirtintos sąlygos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jų įvykdymas yra būtinas. Teismas nesutiko su J. J. argumentu, kad teisės aktai nereikalauja, jog žemės ūkio veiklos vykdymui būtinai būtų įregistruotas ūkininko ūkis. Nustatęs, kad pareiškėjo ūkininko ūkis veikė trumpiau nei vienerius metus, teismas padarė išvadą, kad Ministerija pagrįstai nusprendė J. J. įtraukti į subjektų, kuriems parama pagal Priemonę nėra skiriama, sąrašą. Padaręs išvadą, kad ginčijama atsakovo 2015 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. 4D-120 dalis yra teisėta, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl Ministerijos įpareigojimo iš naujo įvertinti Paraišką Netenkinus pagrindinių J. J. skundo reikalavimų, nebuvo patenkintas ir jo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas J. J. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, bei J. J. priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

Apeliantas paaiškina, kad jis visiškai atitiko Įgyvendinimo taisyklių 10.1 papunktyje įtvirtintą pareiškėjo sąvoką, kadangi Paraiškos pateikimo metu (2015 m. birželio 30 d.) buvo įregistravęs ir ūkininko ūkį (2015 m. birželio 18 d.), ir valdą (2009 m. birželio 22 d.). Pažymi, kad Įgyvendinimo taisyklių 10.1 papunktyje nėra reikalaujama, jog pareiškėjo ūkis būtų registruotas ilgiau nei vienerius metus, o 16.1.11 papunktyje yra nurodyta, kad ūkis nėra naujai besikuriantis ir veikia ilgiau nei vienerius metus, tačiau apie ūkio registravimą nėra kalbama. J. J. nuomone, yra akivaizdu, kad dėl paramos besikreipiantis asmuo paraiškos pateikimo metu turi būti įregistravęs ūkininko ūkį ir valdą, o žemės ūkio veikla verstųsi ilgiau nei vienerius metus (kaip nurodyta Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje – gautų pajamas iš žemės ūkio veiklos). Akcentuoja, kad pareiškėjams juridiniams asmenims tokie reikalavimai ir yra keliami – jie privalo būti įregistravę valdą ir užsiimti žemės ūkio veikla, o šią veiklą patvirtina su Paraiška pateikiami finansiniai ir kiti dokumentai. Pažymi, kad analogiškas sąlygas atitinkantis ūkininkas fizinis asmuo, įregistravęs valdą ir šešerius metus besiverčiantis žemės ūkio veikla, yra pripažįstamas netinkamu pareiškėju, nes jam, pasak atsakovo, yra keliamas jokiomis objektyviomis priežastimis nepagrindžiamas papildomas formalus reikalavimas – ilgiau nei vienerius metus būti įregistravus ir ūkininko ūkį.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, trečiojo suinteresuoto asmens atstovė nurodė, jog reikalavimas būti ilgiau nei vienerius metus įregistravus ūkininko ūkį yra taikomas todėl, kad tai neva patvirtina, jog ūkininkas iš tiesų vykdo žemės ūkio veiklą ir nėra naujai besikuriantis. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereikalauja, jog žemės ūkio veiklos vykdymui būtinai būtų registruotas ūkininko ūkis. Gyventojai, įregistravę žemės ūkio valdą Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, yra prilyginami asmenimis, vykdantiems individualią žemės ūkio veiklą, ir teisėtai vykdo žemės ūkio veiklą, gauna paramą už žemės ūkio bei kitus naudmenų plotus ir kitas pajamas, todėl vien registracija Ūkininkų ūkių registre pati savaime nereiškia, kad asmuo aktyviai ūkininkauja, be to, tai nėra ir negali būti vieninteliu įrodymu, jog asmuo žemės ūkio veiklą vykdo ilgiau nei vienerius metus. Akcentuoja, kad prie Paraiškos pateiktame verslo plane buvo nurodyta, kokius pasėlius J. J. turėjo ne tik Paraiškos pateikimo, bet ir ankstesniais – 2014 m., kokias pardavimo pajamas jis tais metas gavo, kokias išlaidas patyrė, kokį ilgalaikį turtą naudojo savo veikloje ir panašiai, taip pat buvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. Pareiškėjo nuomone, pateikti dokumentai visiškai ir nepalyginamai patikimiau nei vien ūkio registracija įrodo, kad J. J. žemės ūkio veikla vertėsi ilgiau nei vienerius metus ir aktyviai ūkininkavo, todėl jis visiškai atitiko paramai gauti keliamus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad formalus ir Įgyvendinimo taisyklėse aiškiai neišreikštas reikalavimas įregistruoti ūkininko ūkį gali nulemti Paraiškos atmetimą. Be to, esant Įgyvendinimo taisyklių nuostatų nekonkretumui, neaiškumai turėtų būti aiškinami pareiškėjo naudai.

Apeliantas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pareiškėjo argumentus, kuriais buvo grindžiami skundo reikalavimai, aptarė itin glaustai, o didžiosios dalies argumentų apskritai neanalizavo. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant ginčą 2016 m. kovo 14 d. vykusiame teismo posėdyje, J. J. atstovė, atsižvelgdama į atsakovo ir trečiojo asmens teiktus atsiliepimus, žodžiu bei raštu pateikė paaiškinimus, kad aiškinantis, ar pareiškėjas atitinka kriterijus paramai gauti, t. y. ar yra įsikūręs ir veiklą vykdo ilgiau nei vienerius metus, būtina atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės normas išaiškinti, kada ūkininkas laikomas įsikūrusiu, kadangi bylos dalykas kyla iš Europos Sąjungos paramos teisinių santykių, reglamentuojamų Europos Sąjungos teisės aktų, ir tik remiantis šiais teisės aktai sukurta nacionaline teise. Pabrėžia, kad atsakovo vertinimas, jog įsikūręs yra tas ūkininkas, kuris yra įregistravęs ūkį, yra ne tik klaidingas, bet ir pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, kurie nurodo tik žemės ūkio valdos turėjimo kriterijų, bei nepagrįstai ir neteisėtai riboja asmenų teises kreiptis dėl paramos skyrimo.

Atkreipia dėmesį, kad Reglamente yra nurodyta, jog parama investicijoms į materialųjį turtą skiriama ūkininkams ir ūkininkų grupėms, tačiau jame neapibrėžiama, kas yra ūkininkas, t. y. kokius kriterijus turi atitikti asmuo, besikreipiantis paramos, tačiau yra nurodyta, kas yra jaunasis ūkininkas – pagal Reglamento 2 straipsnio n punktą, jaunasis ūkininkas, be kita ko, yra tas, kuris pirmą kartą įsisteigia žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojas. Teigia, kad Reglamente akcentuojama žemės ūkio valda – priklausomai nuo to, kada ji įregistruojama (įvairiais teisiniais pagrindais valdomos žemės ūkio naudmenos, kuriose vykdoma veikla), asmuo laikomas jaunuoju (naujai besikuriančiu) arba ne naujai besikuriančiu ūkininku, tačiau Ministerija ir Agentūra atsiliepimuose nurodo visiškai priešingą ir vienareikšmiškai klaidingą poziciją, kad yra svarbi ne valda ar veiklos vykdymas, o tik ūkininko įsiregistravimas Ūkininkų ūkių registre.

Pažymi, kad Reglamento atskiruose nuostatose kalbant apie aktyvų ūkininką, duodama nuoroda į susijusį reglamentą – 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1307/2013, kuriame, be kita ko, yra pateikiama ir ūkininko sąvoka. Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą, ūkininkas yra fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, neatsižvelgiant į tokios grupės ar jos narių juridinį statusą, suteikiamą pagal nacionalinę teisę, kurių valda yra teritorinėje sutarčių taikymo srityje, ir kurie verčiasi žemės ūkio veikla. Analogiška ūkininko samprata yra pateikiama Europos komisijos sudarytame Bendrosios žemės ūkio politikos terminų žodyne, kuris yra oficialiai vartojamas aiškinant terminus, naudojamus teisės aktuose ir panašiai, susijusius su bendrąja žemės ūkio politika. Atkreipia dėmesį, kad nurodytose sąvokose esminė reikšmė nustatant, ar asmuo laikytinas ūkininku, ar ne, teikiama dviem požymiams: pirma, asmuo turi žemės ūkio valdą Europos Sąjungos teritorijoje; antra, asmuo vykdo žemės ūkio veiklą. Nurodo, kad abu šiuos kriterijus J. J. atitiko: 2009 m. birželio 22 d. buvo įregistravęs žemės ūkio valdą, nuolatos vykdė žemės ūkio veiklą, deklaravo pasėlius, gavo pajamas ir panašiai. Apelianto nuomone, minėtame reglamente vartojama formuluotė „neatsižvelgiant į juridinį statusą, suteikiamą pagal nacionalinę teisę“, reiškia ne ką kita, kaip ūkininko statuso nesiejimą su nacionalinės teisės formaliais reikalavimais, kaip pavyzdžiui, reikalavimu registruotis specialiuose registruose.

J. J. akcentuoja, kad remdamasis Europos Sąjungos reglamentais, atsakovas parengė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, kurią patvirtino Komisija. Šioje programoje, kuria remiantis buvo parengtos Įgyvendinimo taisyklės, nėra su Europos Komisija suderinama kitokia ūkininko sąvoka, pavyzdžiui, nėra nurodoma, kad ūkininkas bus suprantamas pagal nacionalinius teisės aktus, o ne taip, kaip suformuluota Europos Sąjungos teisės aktuose. Pažymi, kad tokia nuostata ir negalėtų būti suderinta, kadangi joks nacionalinės teisės aktas negali prieštarauti Europos Sąjungos reglamentui.

Apeliantas pažymi, kad nepagrįstą ir neproporcingą jo teisių ribojimą patvirtina ir tai, jog Reglamentas pramos gavėjus skirsto į naujai besikuriančius ir asmenis, kurie jau ilgiau vykdo žemės ūkio veiklą. Reglamento 2 straipsnio 1 dalies n punkte yra nurodyta, kad jaunasis ūkininkas yra asmuo, kuris paraiškos pateikimo momentu yra ne vyresnis kaip 40 metų amžiaus, turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijos ir pirmą kartą įsisteigia žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojas. Taigi, kaip ir nurodė skunde, jeigu J. J. kreiptųsi dėl paramos pagal priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, skirtą naujai besikuriančių ūkių finansavimui, jo paraiška būtų atmesta, nes ūkis nebūtų pripažintas naujai besikuriančiu, o situacija, kai pareiškėjas nėra laikomas naujai besikuriančiu pagal veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, tačiau yra laikomas naujai besikuriančiu pagal Įgyvendinimo taisykles, nėra galima. Taip yra pažeidžiami Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys paramos skirstymą naujai besikuriantiems ir veikiantiems ūkiams, ir J. J. netenka galimybės kreiptis dėl paramos nei pagal veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, nei pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, o tai pažeidžia jo teisėtą lūkestį, kad paramos skyrimą reglamentuojantys teisės aktai bus taikomi sistemiškai ir nuosekliai. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino.

Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Agentūra savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, bei atsakovo tiek skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog būtent Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas reglamentuoja ūkininko teisinį statusą, ūkininko ir jo partnerių veiklos pagrindus, ūkininko ūkio įregistravimo bei išregistravimo sąlygas ir tvarką, ūkininkui teikiamą paramą ir ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatų statybos sąlygas. Pabrėžia, kad tiek ūkininko ūkis, tiek žemės ūkio valda iš esmės yra skirtingo pobūdžio veikla, kurios įregistravimą bei administravimą reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Agentūros nuomone, J. J. argumentai dėl ūkio veikimo ne trumpiau kaip vienerius metus yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo, siekiančio gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, statuso atitiktis kriterijams, kurie nustatyti paramos gavėjams.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Agentūrai 2015 m. birželio 30 d. pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Ministerija 2015 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr. 4D-120 „Dėl projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, sąrašo patvirtinimo“, patvirtino sąrašą, ir į jį įtraukė pareiškėjo paraišką, kuriai nutarė neskirti paramos dėl to, kad pareiškėjo Projektas „J. J. ūkio plėtra“ neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje nustatytų kriterijų.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 3D-302 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų nuo 2015 metų, 16.1.11 papunktyje nustatytas tinkamumo gauti paramą kriterijaus – pareiškėjo ūkis (fizinio ar juridinio asmens) nėra naujai besikuriantis ir iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai turi veikti (vykdoma žemės ūkio veikla ir gaunamos iš šios veiklos pajamos) ne trumpiau kaip 1 metus; šis reikalavimas netaikomas naujai įsteigtiems pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurių visi nariai užsiima žemės ūkio veikla.

Apeliantas, tiek ginčydamas Potvarkį, tiek nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, akcentavo, kad paraiškos vertinimo metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas žemės ūkio valdą yra įregistravęs dar 2009 m. birželio 22 d., 2014 m. ir anksčiau yra gavęs pardavimo pajamų iš žemės ūkio veiklos, todėl pareiškėjo ūkis niekaip negalėjo būti vertinamas kaip naujai besikuriantis ir todėl neatitinkantis Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje nustatyto kriterijaus – veiklą vykdyti ne trumpiau nei 1 metus. Apelianto manymu, reikalavimas, kad pareiškėjo ūkis iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai turi veikti ne trumpiau kaip metus neturi būti suprantamas kaip ūkininko ūkio įregistravimas, tokio aiškinimo nėra nei 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamai Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, nei Reglamento atskiruose nuostatose daromose nuorodose į susijusį reglamentą – 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1307/2013, kuriame, be kita ko, yra pateikiama ir ūkininko sąvoka. Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą, ūkininkas yra fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, neatsižvelgiant į tokios grupės ar jos narių juridinį statusą, suteikiamą pagal nacionalinę teisę, kurių valda yra teritorinėje sutarčių taikymo srityje, ir kurie verčiasi žemės ūkio veikla.

Apelianto argumentai dėl netinkamo kriterijų taikymo subjektui, kuris pretenduoja gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, atmestini. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje nustatytų tinkamumo gauti paramą kriterijų taikymo pareiškėjui, juos aiškina atsižvelgdama Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos, patvirtintos 2015 m. vasario 13 d. Europos Komisijos sprendimu C(2015)842, nuostatas, Reglamente (ES) Nr. 1305/2013 numatytus skiriamos paramos tikslus ir Reglamente (ES) Nr. 1307/2013 įtvirtintas sąvokas.

Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“, teisinis pagrindas yra Reglamento (ES) Nr. 1305/2013, 17 straipsnis. Šio reglamento 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad parama pagal 1 dalies a punktą skiriama ūkininkams arba ūkininkų grupėms. 1 dalis a punktu numato paramos pagal šią priemonę teikimą materialiosioms ir (arba) nematerialiosioms investicijoms, kuriomis gerinami bendri žemės ūkio valdos rezultatai ir tvarumas. Paramos paraiškoje pareiškėjas nurodė veiklos sritis – žemės ūkio produktų gamybą, ūkio veiklą – kitas augalininkystės šakas, taigi jo atžvilgiu turi būti taikomas 17 straipsnio 2 punkto reikalavimas būti ūkininku.

Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sričiai „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ taikomos sąvokos yra išaiškinamos pagal nuorodas į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 4 straipsnį, kuriame pateikiamos terminų apibrėžtys ir susijusios nuostatos.

Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

a) ūkininkas – fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, neatsižvelgiant į tokios grupės ar jos narių juridinį statusą, suteikiamą pagal nacionalinę teisę, kurių valda yra teritorinėje Sutarčių taikymo srityje, kaip apibrėžta Europos Sąjungos sutarties 52 straipsnyje kartu su SESV 349 ir 355 straipsniais (išlygos dėl teritorijos), ir kurie verčiasi žemės ūkio veikla;

b) valda – visi žemės ūkio veiklai naudojami ir ūkininko valdomi vienetai vienos valstybės narės teritorijoje;

c) žemės ūkio veikla –

i) žemės ūkio produktų gamyba, kultivavimas arba auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimą, gyvulių veisimą ir laikymą ūkininkavimo tikslais, arba

ii) žemės ūkio paskirties žemės išlaikymas tokios būklės, kad ji būtų tinkama ganyti arba kultivuoti be parengiamosios veiklos, kurią vykdant nebūtų apsiribota įprastais žemės ūkio metodais ir įrenginiais, vadovaujantis kriterijais, kuriuos nustato valstybės, narės remdamosi Komisijos nustatyta sistema, arba

iii) minimalios veiklos, kurią apibrėžia valstybės narės, vykdymas ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomoje žemės ūkio paskirties žemėje.

Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos ir Reglamentų (ES) Nr. 1305/2013 ir (ES) Nr. 1307/2013 atitinkamos nuostatos yra perkeltos į Įgyvendinimo taisykles, sprendžiant dėl paramos gavėjo veiklos sričiai „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ subjektinio statuso, turi būti įvertinta visos kumuliatyvios sąlygos – numatomos veiklos pobūdis, disponavimas žemės ūkio veiklai naudojama valda ir ūkininko statuso turėjimas.

Įgyvendinimo taisyklių 10 punkte, kuris reglamentuoja subjektus, galinčius būti pareiškėjais pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritis „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, 10.1 papunktyje nustatyta, kad pareiškėjais gali būti fiziniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir nustatyta tvarka savo vardu įregistravę ūkininko ūkį ir valdą bei juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir nustatyta tvarka savo vardu įregistravę valdą (10.2 papunktis). Reikalavimas fiziniam asmeniui, siekiančiam gauti paramą pagal priemonę „Investicijos į materialųjį turtą“, užsiimti žemės ūkio veikla ir nustatyta tvarka savo vardu turėti įregistruotą ūkininko ūkį ir žemės ūkio valdą yra atitinkantis Europos Sąjungos teisės reikalavimus.

Pagal Įgyvendinimo taisyklių 3.5 papunktį, žemės ūkio valda – žemės ūkio veiklos ar alternatyviosios veiklos subjekto plėtojamos žemės ūkio veiklos ir (arba) alternatyviosios veiklos gamybos vienetų visuma, susijusi bendrais teisiniais, techniniais ir ekonominiais santykiais. Valda registruojama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registro nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 1351, nustatyta tvarka. Įgyvendinimo taisyklių 4 punkte nustatyta, kad kitos šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos apibrėžtos Administravimo taisyklėse ir kituose Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose.

Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalyje pateikiamas reikalavimas fiziniam asmeniui ūkininku būti plačiau nedetalizuojamas, papildomai aptariami tik su fizinių ar juridinių asmenų grupe susiję kriterijai, todėl reikalavimai ūkininkui – fiziniam asmeniui, nustatytini pagal nacionalinę teisę.

Ūkininko teisinį statusą, ūkininko ir jo partnerių veiklos pagrindus, ūkininko ūkio įregistravimo bei išregistravimo sąlygas ir tvarką, ūkininkui teikiamą paramą ir ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatų statybos sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ūkininko ūkį apibrėžia kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visumą. Ūkis turi būti įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ūkininko vardu (6 str. 1 d.). Kaip matyti, tiek ūkininko ūkis, tiek žemės ūkio valda iš esmės yra skirtingo pobūdžio veikla, kurios įregistravimą, administravimą reglamentuoja skirtingas teisinis reguliavimas.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas žemės ūkio valdą yra įregistruota 2009 m. birželio 22 d., ūkininko ūkis įregistruotas 2015 m. birželio 18 d. Minėta, kad pagal Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktį, paraiška paramai gauti laikytina tinkama, kai nustatyta, kad pareiškėjo ūkis (fizinio ar juridinio asmens) nėra naujai besikuriantis ir iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai veikia (vykdoma žemės ūkio veikla ir gaunamos iš šios veiklos pajamos) ne trumpiau kaip 1 metus. Pažymėtina, kad pareiškėja siekia paramos veiklos sričiai „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, kitos augalininkystės šakos, ne kaip naujai besikuriantis ūkis, todėl apelianto argumentų dėl jo galimybių gauti kito pobūdžio paramą šioje byloje nėra pagrindo spręsti.

Nustatęs, kad ūkininko ūkis nėra tapatu žemės ūkio valdai, kad tai yra atskira būtina sąlyga pateiktos paraiškos tinkamumui patvirtinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Ministerijos Potvarkis, kuriuo pareiškėjo paraiška įvertinta, kaip neatitinkanti paramos paraiškos veiklos sričiai „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ tinkamumo sąlygų, nustatytų Įgyvendinimo taisyklių 16.1.11 papunktyje, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir nesirėmė nagrinėdamas bylą Europos Sąjungos teisės aiškinimu bei neatsakė į atitinkamus pareiškėjo skundo teiginius, iš esmės teisingai įvertino aplinkybes byloje, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

J. J. taip pat prašo priteisti jam patirtų teismo išlaidų atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra jokio pagrindo J. J. priteisti teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė